Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja I. P. Baudž. byla Nr. 1A-79-349/2011 Procesinio sprendimo kategorija

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. kovo 9 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko ir pranešėjo Arnoldo Šukaičio, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Tomo Zdanavičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. nuteistas:

– pagal BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 3 metams;

– pagal BK 144 str. 5850 litų (45 MGL) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 3 d., šias bausmes subendrinus visiško sudėjimo būdu, R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams ir 5850 Lt dydžio bauda. R. S. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonę 3 metus.

Aprašomoji dalis

NUSTAT Ė:

R. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 18 d. , apie 16.30 val., kaimo ribose, kelyje, 27-ame kilometre, vairuodamas baltos spalvos automobilį „VW Sharan“, tranzitinis Nr. P, esant ribotam matomumui, artėdamas prie ta pačia kryptimi važiavusio dviratininko P. V., ant dviračio priekinės atramos vežusio M. A. L., nevykdė Kelių eismo taisyklių (toliau –KET) 133, 134, 231.4, 231.5 punktų reikalavimų, tai yra vairuodamas automobilį ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, neatsižvelgė į važiavimo ir meteorologines sąlygas, nepasirinko saugaus savo vairuojamos transporto priemonės greičio ir nepastebėjęs kelyje atsiradusios kliūties, automobilio priekine dalimi kliudė dviratį, taip sukeldamas eismo įvykį, kurio metu dėl daugybinių sužalojimų vietoje mirė dviratį vairavęs P. V., o kartu su juo kaip keleivė vykusi M. A. L. mirė vežama į ligoninę greitosios medicinos pagalbos automobiliu.

Be to, R. S. 2009 m. lapkričio 18 d., apie 16.30 val., kaimo ribose, kelio –27-ame kilometre, po eismo įvykio, kurį pats sukėlė, turėdamas pareigą ir galimybę rūpintis nukentėjusiu asmeniu – M. A. L., kai grėsė pavojus pastarosios gyvybei (skubiai iškviesti medicininę pagalbą), jos nesuteikė ir niekam nepranešęs apie eismo įvykį pasišalino iš įvykio vietos.

Apeliantas laiko nepagrįstu teismo vertinimą, kad jo ikiteisminio tyrimo metu apibūdinti automobilį vairavusio asmens požymiai neatitinka tų, kuriais P. P. apibūdino liudytojai – vietiniai kaimo gyventojai: L. D., A. P., A. B., Z. N.. Jis neturėjo jokio pagrindo netikėti P. P. teiginiais apie stirnos atsitrenkimą į automobilį, nes buvo tamsus paros metas ir jis nestebėjo kelio. Po eismo įvykio automobilį paliko D. S. sodyboje, Anykščių rajone. Liudytojas A. T. patvirtino padėjęs remontuoti automobilį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas, ginčydamas savo nuteisimą pagal BK 281 str. 5 d., skunde pakartoja analogišką pirmosios instancijos teisme dėstytai versiją, kurios esmė ta, kad automobilį, kuriuo padarytas eismo įvykis, vairavo šiuo metu jau miręs P. P., kuris jam, sėdėjusiam keleivio vietoje pasakė, kad automobilis partrenkė stirną. Ši versija pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir motyvuotai paneigta. Jokių naujų reikšmingų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos ir įvertintos skundžiamame nuosprendyje, apelianto skunde nėra; apeliantas tiesiog siūlo remtis jo versiją patvirtinančiais liudytojų E. I. ir A. B. parodymais ir atmesti visus šiai versijai prieštaraujančius įrodymus. Tačiau toks įrodymų vertinimas prieštarauja BPK 20 str. suformuluotoms įrodymų vertinimo taisyklėms.

Teismas, vertindamas apelianto parodymus apie jo automobilį esą vairavusį P. P., pagrįstai atsižvelgė į apelianto ir liudytojų, pažinojusių P. P., parodymuose esančius esminius skirtumus, apibūdinančius šio asmens vairavimo sugebėjimus, gyvenimo būdą. Pagal apelianto versiją, jis su P. P. susipažino prieš 5 metus iki įvykio, kuomet šis remontavo jo namą, o įvykio dieną sutikęs pakelėje pasiūlė vairuoti savo automobilį, nes P. P. jam sakė, kad jis turi vairuotojo pažymėjimą. Tačiau šiems parodymams prieštarauja P. P. pusseserės R. Ž., liudytojų: L. Z., A. P., A. B., Ž. N., parodymai, iš kurių matyti, kad P. P. tevairavo traktorių, niekuomet neturėjo teisės vairuoti automobilį, neturėjo giminių, todėl nevykdavo apelianto nurodyta kryptimi, t. y. į Viešintas, prieš penkerius metus nebuvo išvykęs iš savo kaimo uždarbiauti, nuolat girtavo. Liudytojų A. P. ir A. B. parodymais nustatyta, kad P. P. 2009 m. lapkričio 17–19 dienomis buvo apsistojęs ir girtavo pas A. B., tačiau šiam liudytojui apie jokį eismo įvykį nepasakojo. Nors liudytojas E. I. parodė iš mokėjusio vairuoti automobilį P. P. sužinojęs apie šio vairuojamo automobilio už Nociūnų k. padarytą eismo įvykį, kurio metu partrenkta stirna, tačiau teismas pagrįstai šiuos parodymus laikė nepatikimais. Atmesti E. I. parodymus teismui suteikė pagrindą jų prieštaravimas minėtų liudytojų parodymams ir nuosprendyje aptarti prieštaravimai tarp liudytojo ir apelianto parodymų dėl P. P. tapatybės išsiaiškinimo aplinkybių, E. I. teiginių, jog P. P. po įvykio jo ūkyje prižiūrėjo avis, neatitikimas „Sodros“ duomenims, jog P. P. E. I. ūkyje nebedirbo kelis mėnesius iki įvykio (4 t., 83 b. l.). Teismas nuosprendyje išsamiai išnagrinėjo ir paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie jo automobilį esą vairavusį asmenį nenuoseklumą. R. S., apklausiamas liudytoju 2009-11-20, neigė vairavęs automobilį ,,WV Sharan“, aiškindamas, jog šį automobilį jis pardavė 2009 m. rugsėjo pabaigoje (3 t., 30–31 b. l.). Apeliantas pirmojoje įtariamojo apklausoje nenurodė dalyvavęs jokiame eismo įvykyje, kurio metu jo automobilį vairavo kitas asmuo (3 t., 52 b. l.), vėlesnėse apklausose ėmė teigti, kad leidęs vairuoti pakeleivingam iš matymo pažįstamam asmeniui, partrenkusiam stirną (3 t., 55–72 b. l.), tačiau šį asmenį teįvardijo teisminio nagrinėjimo metu. Nors apeliantas tvirtino, kad nustatyti jo automobilį vairavusio asmens tapatybę jam sutrukdęs suėmime praleistas laikas, tačiau teismas, įvertinęs tai, kad apeliantas iš suėmimo paleistas 2010-01-08, tačiau apklaustas praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo suėmimo, t. y., 2010-03-23, jokių jo automobilį esą vairavusio asmens duomenų nenurodė (3 t., 72 b. l.), padarė teisingą išvadą, kad tokie R. S. argumentai nepagrįsti..

Teismas pagrįstai atmetė ir apelianto parodymus, kad jis manęs, jog automobilis eismo įvykio metu partrenkė stirną, nes šiuos parodymus paneigia byloje esantys įrodymai: iš karto po eismo įvykio atliktos įvykio vietos apžiūros protokole neužfiksuotas joks žuvęs gyvūnas ir galimi gyvūno palikti pėdsakai (1 t., 11–18 b. l.), automobilio ,,WV Sharan“ apžiūros protokolai, iš kurių matyti, kad jose specialius testus naudojęs specialistas nerado nei kraujo, nei kailio fragmentų (1 t., 97–104 b. l.), VĮ Kupiškio miškų urėdijos raštas, jog eismo įvykio dieną negauta pranešimų apie sužalotus ar žuvusius žvėris (2 t., 161 b. l.), nors tokie įvykiai fiksuojami Kupiškio PK (2 t., 162 b. l.), liudytojo A. T. parodymai, kad apeliantas jo prašė suremontuoti automobilį ,,VW Sharan“, kuriuo apeliantas teigė partrenkęs žvėrį, tačiau jis, anksčiau remontavęs automobilius po susidūrimų su žvėrimis, nematė jokių tam būdingų pėdsakų: žvėries kailio, automobilio nubrozdinimų.

Teismui pagrindą kritiškai vertinti apelianto parodymus apie eismo įvykio aplinkybes suteikė ne tik jo parodymų nenuoseklumas ir prieštaravimas aptartiems įrodymams, bet ir byloje nustatyti apelianto veiksmai po eismo įvykio, kurie taip pat išsamiai aptarti nuosprendyje: nepranešimas jokioms institucijoms apie eismo įvykį, skubus automobilio, kuriuo padarytas eismo įvykis, automobilio nuvairavimas į nuošalią negyvenamą V. S. sodybą ir skubus automobilio detalių keitimas naujomis, bandymas telefonu įspėti pažįstamą A. D., kad apeliantas įvykio dieną vairavo kitą, t. y. ,,F. G.“ automobilį, tokios markės automobilio išsinuomojimas. Šie apelianto veiksmai rodo jo pastangas nuslėpti savo dalyvavimą eismo įvykyje ir sunaikinti su šiuo įvykiu susijusius pėdsakus.

Apeliantas skunde daro prielaidą, kad žuvusieji galėjo būti mirtinai sužaloti ne vieno, o dviejų automobilių. Šias apelianto prielaidas taip pat visiškai paneigia bylos įrodymai. Teismo medicinos specialistas, atlikęs žuvusiojo P. V. medicininį tyrimą, 2009-11-19 išvadoje aprašydamas sužalojimo mechanizmą, nurodė, kad P. V. sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai eismo įvykio metu traumuojant judančio automobilio dalimis, pirmam smūgiui tenkant į užpakalinę kūno dalį <...> su po to sekusiu parbloškimu ant kelio dangos ir pervažiavimu automobilio ratais <...> (1 t., 30 b. l.). Teismo posėdyje apklaustas išvadą pateikęs teismo medicinos specialistas paaiškino, kad tuo atveju, kai žmogus būna pervažiuotas kelių automobilių, lūžiai būna grubūs, daugybiniai, šonkauliai būna sužaloti abiejose pusėse, o P. V. buvo nustatyti dešinės pusės vienpusiai lūžiai ir būtent dėl to atmesta galimybė, kad P. V. sužalojo dar ir kitas automobilis. Šis specialisto paaiškinimas, priešingai nei teigiama skunde, yra kategoriškas, suteikiantis pagrindą spręsti, kad P. V. buvo mirtinai sužalotas vienu automobiliu.

Objektų tyrimų išvada nustatyta, kad įvykio vietoje rastos plastmasinės detalės yra apelianto automobilio ,,VW Sharan“ dešinės pusės posūkio žibinto dalis, plastmasinė juosta yra automobilio aušinimo radiatoriaus laikiklio dalis, kitų įvykio vietoje rastų detalių priklausomybės nustatyti negalima, nes jos per smulkios tyrimui atlikti (1 t., 122–125 b. l.), trasologinių tyrimų specialisto 2010-01-15 išvada nustatyta, kad įvykio metu apelianto automobilis priekiniu dešiniuoju kampu galėjo kontaktuoti su žuvusiojo P. V. mėlynu dviračiu, nes ant kai kurių automobilio detalių yra mėlynos spalvos dažų (1 t., 128–132 b. l.). Teismo posėdyje šias išvadas pateikęs specialistas paaiškino, kad dalis tyrimui iš įvykio vietos pateiktų šukių buvo per smulkios, todėl nenustatyta, ar jos priklausė apelianto ar kitam automobiliui. Šios išvados ir specialisto paaiškinimas suteikia pagrindą daryti išvadą, kad būtent apelianto automobilis įvykio vietoje susidūrė su žuvusiojo P. V. dviračiu. Apelianto skundo teiginio, kad įvykio vietoje rastos kito automobilio detalės, jokie bylos duomenys nepatvirtina, nes, kaip jau nurodyta, dalis detalių per mažos ištirti. Nors tyrimo metu liudytojo A. B. garaže rastas apgadintas priekinėje dalyje ,,Audi“ markės automobilis, tačiau, įvertinus liudytojo parodymus, kad jis automobilį įsigijo apgadintą, automobilis dėl gedimų buvo praktiškai nenaudojamas, taip pat visus anksčiau aptartus įrodymus, susijusius su apelianto dalyvavimu eismo įvykyje, atmestina ir apelianto skundo prielaida, kad eismo įvykį padarė šio liudytojo vairuojamas automobilis.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, argumentuotai paneigė apelianto versiją apie automobilį vairavusį P. P. ir suvažinėtą stirną ir padarė teisingą išvadą, kad būtent apeliantas, vairuodamas automobilį ,,VW Sharan“, sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo du žmonės.

Šioje byloje apeliantui, be kitų, inkriminuoti du KET punktų pažeidimai: 133 p., numatantis, kad vairuotojas, pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; vairuotojas turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas bei KET 134 p., numatantis, kad atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Nuosprendyje nurodyta, kad šių KET reikalavimų pažeidimas pasireiškė tuo, kad apeliantas, esant ribotam matomumui, neatsižvelgė į važiavimo ir meteorologines sąlygas, nepasirinko saugaus greičio, todėl nepastebėjo važiavusių dviratininkų. Apeliantas ginčija padaręs šiuos KET pažeidimus tuo požiūriu, kad eismo įvykių tyrimo specialisto išvada nustatyta, jog žuvusieji pažeidė daugelį KET reikalavimų ir jų veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti.

Specialisto išvada nustatyta, kad įjungus trumpuosius žibintus, esant kliūties matomumui 50 m, važiuojant 90 km/h greičiu, automobilis ,,VW Sharan“, važiuodamas su įjungtomis artimosiomis šviesomis, neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su dviračiu, nes tam, kad jis į jį neatsitrenktų, buvo būtinas 68 m atstumas, o tam, kad apvažiuotų – 53 m atstumas, o šie abu atstumai didesni už kliūties matomumo atstumą. Dviratį vairavęs asmuo nevilkėjo šviesą atspindinčios liemenės, ant dviračio nedegė raudonos spalvos žibintas, tai sudarė pavojingą, sunkiai pastebimą kliūtį automobilio ,,VW Sharan“ vairuotojui, ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Kelio pločio atžvilgiu tikėtina, kad susidūrimas įvyko dešinėje eismo juostoje, iki 1 m atstumu nuo dešiniojo kelio važiuojamosios dalies (t. 1., 144–150 b. l.). Teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės padarius BK 281 str. 5 d. numatytą veiką, šia specialisto išvada nesivadovavo, motyvuodamas tuo, kad apeliantas pagal byloje nustatytas aplinkybes turėjo ir galėjo pasirinkti saugų greitį ir apvažiuoti dviračiu važiavusius žuvusiuosius, tačiau to nepadarė, taip sukeldamas eismo įvykį. Šis teismo sprendimas visiškai nesivadovauti specialisto išvada yra neteisingas, tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, tai neturi įtakos jo baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui.

Byloje nustatyta, kad KET pažeidė abu eismo dalyviai. Apeliantas pažeidė KET 133 ir 134 p. reikalavimus, o žuvusieji pažeidė KET 14, 64, 65 p. reikalavimus nevairuoti transporto priemonės neblaiviems, tamsiuoju paros metu turėti nurodytas apsaugos priemones ir važiuoti kelkraščiu ar kuo arčiau kelio krašto. Tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo kilusių padarinių priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį, pirmiausia nustatoma būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Jeigu nukentėjusieji nebūtų pažeidę KET 64, 65 p. reikalavimų – važiavę kelkraščiu ar palei kelio kraštą ir naudoję šviesą atspindinčias priemones, labai tikėtina, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs. Taigi, nukentėjusiųjų KET pažeidimai buvo būtinoji BK 281 str. 5 d. numatytų padarinių atsiradimo sąlyga.

Šioje byloje apelianto automobilio važiavimo greitis nenustatytas, taigi nėra duomenų, kad jis būtų viršijęs KET 136.1. p. leistiną maksimalų 90 km/h greitį, kuriuo remdamasis specialistas pateikė savo išvadas apie matomumą viršijantį atstumą, kuriam esant apeliantas galėjo pastebėti kliūtį. Tačiau KET 133 ir 134 p. nenurodytas konkretus saugaus greičio dydis, svarbiausia yra tai, kad vairuotojas konkrečioje situacijoje pasirinktų saugų greitį, kurio pasirinkimą lemia važiavimo sąlygos. Greičio saugumą rodo veiksmai, lemiantys vairuotojo galimybes valdyti transporto priemonę taip, kad prireikus ją sustabdytų iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Byloje nustatyta, kad įvykio metu važiavimo sąlygos nebuvo geros, nes buvo tamsus paros metas, kelio važiuojamosios dalies plotis tik 6 m. Pagal apelianto parodymus, kelio maršrutas jam buvo gerai žinomas. Apeliantas, įvykio metu dirbdamas kelių eismo patruliu, teigė žinojęs ir apie dažnai šiuo keliu važinėjančių dviratininkų keliamą pavojų eismo saugumui, taigi jis numanė, kad jo kelyje bet kuriuo momentu gali atsirasti kliūtis – dviračiu važiuojantis asmuo. Be to, apeliantui, kaip patyrusiam vairuotojui, buvo žinomas ir jo vairuojamo automobilio ,,VW Sharan“ stabdymo kelias. Paties apelianto ir liudytojo V. P. parodymais nustatyta, kad įvykio metu eismas toje kelio dalyje nebuvo intensyvus. Šioje byloje nenustatyta jokių objektyvių priežasčių, kurios apeliantui būtų sutrukdžiusios pasirinkti saugų greitį, įsijungti ilguosius žibintus, kurių, pagal nustatytą matomumą juos naudojant – 90 m ir specialisto išvados duomenis, būtų užtekę apšviesti kelio pakraščiu važiuojančius dviratininkus ir juos saugiai aplenkti. Tačiau apeliantas, būdamas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, ignoravo netgi elementarias atsargumo priemones. Byloje esančių telefoninių pokalbių išklotinių duomenimis nustatyta, kad apeliantas elgėsi neleistinai – vairuodamas automobilį, prieš pat įvykį ir įvykio metu, t. y. nuo 16 val. 20 min. iki 16 val. 52 min. intensyviai rašė ir skaitė SMS pranešimus (2 t., 140 b. l.). Stabdymo žymių įvykio vietoje nebuvimas (1 t., 12 b. l.) patvirtina, kad apelianto dėmesys įvykio metu buvo nukreiptas ne į kelią, nes jis nestabdė savo automobilio netgi tada, kai galėjo pamatyti keliu važiavusius dviratininkus, t. y. jiems jau esant apelianto 50 m matomumo zonoje. Tai, kad apeliantas turėjo galimybę išvengti eismo įvykio, patvirtina ir liudytojo V. P., nurodžiusio, kad jis, važiuodamas apie 70–80 km/h greičiu, apie 100 m atstumu pamatė ant kelio gulintį žmogų (P. V.).

Aptartos aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, kad jei apeliantas būtų paisęs KET 133 ir 134 p. reikalavimų, jis būtų laiku pastebėjęs kliūtį, ją apvažiavęs ar sustabdęs automobilį ir taip išvengęs susidūrimo su dviratininkais, todėl eismo įvykis nebūtų kilęs. Vadinasi, apelianto padaryti KET pažeidimai taip pat buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Taigi abiejų eismo įvykio dalyvių padaryti pažeidimai yra priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis pasekmėmis – P. V. ir M. A. L. mirtimi. Jei nukentėjusieji būtų likę gyvi, o apelianto sveikatai ar turtui būtų padaryta žala, būtų sprendžiamas klusimas ir dėl jų baudžiamosios atsakomybės. Tačiau nukentėjusiesiems žuvus, baudžiamoji atsakomybė iškyla tik apeliantui.

Bylos įrodymais nustatyti itin neatsargūs apelianto veiksmai vairuojant automobilį; jo ilgametė vairuotojo ir kelių policijos pareigūno patirtis suteikia pagrindą daryti išvadą, kad jis numatė, kad, jam nesilaikant KET 133, 134 p. reikalavimų, jis gali nepastebėti kelyje buvusių žmonių ir sukelti eismo įvykį, kurio metu gali žūti žmonės, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, todėl veikė dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Apelianto veikoje yra visi BK 281 str. 5 d. numatytos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl tenkinti jo prašymą išteisinti dėl šios veikos padarymo nėra pagrindo.

Apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 144 str. Pagal šią normą atsako ir vairuotojas, dalyvavęs eismo įvykyje, kurio metu nukentėjo žmogus, ir palikęs nukentėjusįjį be pagalbos, nuvažiavęs ar kitaip pasišalinęs iš eismo įvykio vietos. Apelianto versija, kuria jis motyvuoja prašymą išteisinti dėl šios veikos – tai, kad jis manė automobiliu partrenkęs gyvūną, yra paneigta. Partrenkęs du dviračiu važiavusius asmenis, o P. V. dar ir pervažiavęs, apeliantas neabejotinai suvokė jų gyvybei gresiantį pavojų, tačiau, turėdamas galimybę jiems pagelbėti, sąmoningai pasišalino iš įvykio vietos ir paliko juos be pagalbos.

Apeliantui inkriminuoti KET 231.4 p. ir 231.5 p. pažeidimai, numatantys pareigą eismo įvykio dalyviui rūpintis eismo įvykyje nukentėjusiaisiais asmenimis: imtis reikiamų priemonių, kad būtų suteikta medicinos pagalba nukentėjusiesiems, prireikus iškviesti medicinos pagalbą, o jeigu tai neįmanoma – pasirūpinti, kad pakeliui važiuojanti transporto priemonė nugabentų nukentėjusiuosius į artimiausią gydymo įstaigą bei nedelsiant apie eismo įvykį pranešti policijai – yra tiesiogiai susiję būtent su BK 144 str., o ne BK 281 str. 5 d. numatytos veikos padarymu. Kadangi šie pažeidimai nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepagrįstai nurodyti, aprašant BK 281 str. 5 d. numatytą veiką, jie iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintini.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmes, t. y. parinkdamas vienintelės BK 281 str. 5 d. sankcijoje numatytos bausmės rūšies – laisvės atėmimo trukmę ir vienos iš švelniausių BK 144 str. sankcijoje numatytų bausmių rūšių – baudą ir jos dydį, teisingai taikė BK 54 str. 2 d. išdėstytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Teismas teisingai įvertino tiek apelianto padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą: jis įvykdė neatsargų ir nesunkų tyčinį, tačiau sukėlusius labai sunkias pasekmes – dviejų žmonių mirtį – nusikaltimus, byloje nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, tiek jo asmenybę apibūdinančius požymius: jis dirbo policijos pareigūnu, darbovietės pateiktoje charakteristikoje apibūdinamas gerai, nebuvo teistas ir baustas administracine tvarka, tačiau po įvykio visiškai nesistengė sušvelninti jo pasekmių, o tai lėmė nukentėjusiosios M. A. L., kuriai laiku suteikus pagalbą buvo galima išgelbėti gyvybę, mirtį. Atsižvelgiant į šiuos motyvus, netgi pripažinus, kad eismo įvykiui įtakos turėjo ir pačių nukentėjusiųjų veiksmai, apeliantui už abu nusikaltimus paskirtos bausmės, artimos jų vidurkiui, yra tinkamai individualizuotos, atitinkančios jo veikų ir asmenybės pavojingumą, todėl nešvelnintinos.

Apeliantui taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą nėra pagrindo. Nors apeliantas iki nusikalstamų veikų padarymo buvo apibūdinamas tik teigiamai, tačiau jis, būdamas policijos pareigūnu, atsakingu už eismo saugumą, ir privalėdamas įvykus eismo įvykiui elgtis itin atsakingai ir sąžiningai, kiek galėdamas padėti nukentėjusiesiems, savo profesines žinias panaudojo priešingiems tikslams: pasišalinęs iš eismo įvykio vietos, slėpė savo automobilį, kūrė įvairias gynybines versijas, klaidindamas tyrimą ir bandydamas dėl įvyko sukėlimo apkaltinti jau mirusį žmogų, nukentėjusiųjų neatsiprašė. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas nesuprato jo padarytos veikios pavojingumo, todėl BK 41 str. numatyti bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Byloje teisingai nustatytos aplinkybės ir sąlygos, suteikiančios pagrindą apeliantui taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemonę – maksimalų įstatymo numatytą terminą.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies teiginius, kad R. S. nevykdė KET 231.4 p. ir 231.5 p. reikalavimų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.