Kauno apygardos teismo sprendimas

2011-09-29 · Civilinė byla Nr. 2-1922-555/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-09-29
Bylos Nr.
2-1922-555/2011
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00199-2011-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Tamašauskas
Ieškovas
Coface Austria Kreditversicherung AG
Atsakovas
AB Ūkio bankas
Advokatai
Aušra Veselovaitė
Kategorijos
  • 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 73.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 113.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1922-555/2011Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00199-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 43.2;73.2.8;99.5;113.1;116.1 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Tamašauskas, sekretoriaujant Ramintai Samušytei, dalyvaujant ieškovo atstovei A. N., atsakovo atstovui advokatei Aušrai Veselovaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo Coface Austria Kreditversicherung AG ieškinį atsakovui AB Ūkio bankas, dalyvaujant tretiesiems asmenims bankrutavusiai UAB „Esveras“ bei bankrutavusiai UAB „Eseira“ dėl draudimo išmokos grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 117.500,69 Lt be pagrindo išmokėtos draudimo išmokos; 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; patirtas bylinėjimosi išlaidas - 3.350,01 Lt žyminį mokestį. Nurodo, kad ieškovas ir atsakovas sudarė Globalliance faktoringo kredito draudimo sutartį (toliau — Draudimo sutartis), kuria ieškovas apdraudė atsakovo klientų pirkėjų (tarp jų - UAB „Eseira") neatsiskaitymo riziką. Atsakovas su UAB „Esveras" (toliau - Tiekėjas) 2007-12-06 sudarė Faktoringo sutartį, atsakovas, tiekėjas ir UAB „Eseira" (toliau - Pirkėjas) 2007-12-15 pasirašė sutartį dėl Pirkėjo mokėjimų faktoriui — AB Ūkio bankui, kuria pirkėjas įsipareigojo už tiekėjo tiektas prekes mokėti tiesiogiai AB Ūkio bankas pagal sąskaitas, turinčias faktoringo žymą. Atsakovas 2009-01-08 pranešimu apie uždelstą skolą informavo Ieškovą, kad UAB „Eseira" turi uždelstų skolų atsakovui pagal sąskaitas - faktūras, išrašytas nuo 2008-08-19 iki 2008-10-13. 2009-09-08 sprendimu dėl draudimo išmokos įvykis buvo pripažintas iš dalies draudiminiu ir 2009-09-15 mokėjimo pavedimu ieškovas atsakovui išmokėjo 117.500,69 Lt draudimo išmoką. 2011-01-10 ieškovas gavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apskrities skyriaus (toliau - FNTT) pranešimą, kuriuo pranešama ieškovui, jog yra nustatyta, kad tiekėjo prekės pirkėjui nebuvo tiektos nuo 2008-12-07 (tikėtina, kad nurodant datą suklysta nurodant metus - turėtų būti 2007 metai) iki 2008-10-13, buvo suklastotos PVM sąskaitos faktūros, kurių pagrindu ieškovas atsakovui 2009-09-15 išmokėjo draudimo išmoką. Ieškovas 2011-01-13 kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą prašydamas pateikti ūkinės - finansinės veiklos patikrinimo nuorašus, tiksliai nurodant, kurios sąskaitos, FNTT duomenimis, yra suklastotos, ir pagal kurias nebuvo tiektos prekės. 2011-01-25 laišku Panevėžio apygardos prokuratūra atsisakė pateikti ieškovo prašytą medžiagą, ieškovas 2011-01-12 kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti draudimo išmoką, išmokėtą dėl pirkėjo skolos, kurios, FNTT nustatytais duomenimis, nebuvo. Atsakovas 2010-01-20 atsisakė svarstyti draudimo išmokos grąžinimo klausimą iki galutinio teismo sprendimo, konstatuojančio sąskaitų –faktūrų klastojimo ir prekių neperdavimo faktą, įsigaliojimo. Ieškovo nuomone, sąskaitų — faktūrų klastojimo ir prekių Pirkėjui nepateikimo faktas jau yra nustatytas, tai galima suprasti iš 2010-01-10 FNTT pranešimo turinio. Esant FNTT nustatytai aplinkybei, jog tiekėjas netiekė prekių pirkėjui daroma išvada, jog skola, o kartu draudimo objektas, apibrėžtas Draudimo sutarties Taisyklių 1.1. p. niekada neegzistavo; draudimo apsauga niekada neįsigaliojo, nes prekės nebuvo tiektos, taigi - nebuvo įvykusi draudimo apsaugai įsigalioti būtina, Draudimo sutarties Taisyklių 1.1.1. apibrėžta sąlyga - prekių perdavimas; draudimo išmoka atsakovui, nesant draudimo objekto ir draudiminei apsaugai, neturėjo būti išmokėta; vadovaujantis Draudimo sutarties Taisyklių 3.5 p., ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti draudimo išmoką, kuri neturėjo būti išmokėta.

Atsakovas su ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad nesant byloje duomenų dėl teisės vyr. juristei A. N. Filialo vardu pasirašyti procesinius dokumentus teismui, laikytina, kad 2011-02-04 ieškinys pasirašytas neįgalioto asmens ir civilinis procesas inicijuotas nesant tam teisinio pagrindo, t.y. ieškinys filialo vardu yra parengtas ir pasirašytas akivaizdžiai viršijus filialo direktoriaus atstovui suteiktos kompetencijos ribas. Ginčo draudimo išmoka Bankui buvo išmokėta pagrįstai ir teisėtai. Ieškovas Banko pirkėjo UAB „Eseira" 130 556,32 Lt nuostolį pripažino draustu ir 90 proc. apdraustą pirkėjo skolos dalį išmokėjo vadovaudamasis savo paties atliktu tyrimu ir priimtais sprendimais: 2009-09-07 Tyrimo aktas Nr. 01432/GACF/0002/08; 2009-09-17 Sprendimas dėl draudimo išmokos Nr. 01432/GACF/0002/08. Šie ieškovo sprendimai nėra panaikinti, aplinkybės, susijusios su draudiminiu įvykiu bei reikalavimu išmokėti draudimo išmoką pagrįstumu pagal tarp šalių pasirašytas prekinio kredito draudimo sutartis nėra išnykusios, duomenų dėl Banko nesąžiningo elgesio byloje nėra. Draudimo funkcija yra kompensuoti draudėjo patirtą žalą, konstatavus, kad ji padaryta draudimo objektui. Prekinio kredito draudimo sutartimi kredito draudikas draudimo sutartimi garantuoja, kad draudėjo pirkėjui tapus nemokiam, prievolė vis tiek bus įvykdyta, draudėjas gaus draudimo išmoką ir nepatirs nuostolių. Draudimo sutarties objektas yra debitorinis įsiskolinimas, kurio ieškovas neginčijo, atvirkščiai - savo sprendimais Banko teisę į draudimo išmoką pripažino. Todėl galiojant draudimo sutarčiai ir nesant pagrindų, eliminuojančių draudėjo pareigą dėl draudimo išmokos, ieškovas negali kvescionuoti Banko patenkintos reikalavimo teisės ar/ir vienašališkai ją pripažinti negaliojančia. Atsakovo nuomone, ieškovas nepagrįstai priėjo išvados, jog draudimo išmoka Bankui neturėjo būti išmokėta, remiantis Draudimo sutarties Taisyklių 3.5.p. Ši ieškovo pozicija yra deklaratyvi: ieškovas neatskleidė Taisyklių 3.5.p. turinio faktinių aplinkybių viseto kontekste, jokiais objektyviais įrodymais nepagrindę Taisyklių 3.5.p dispozicijoje įvardintų sąlygų sudėties, ieškinio argumentus grindžia prielaidomis ir spėlione, o draudimo Taisyklių sąlygas aiškina, išimtinai sau naudinga linkme. O kada draudikas, įvykus draudiminiam įvykiui, draudimo sutarties sąlygas aiškina sau palankiu būdu, tai vertinama nesąžiningu spaudimu draudėjui. Taip pat nurodo, kad draudiko sprendimą - atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar tik šią išmoką sumažinti ir sumažinimo dydį - turi lemti Draudimo įstatymo 82 str. 7 d. numatyti kriterijai. Pažymi ir tai, kad tarp šalių nėra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, įpareigojantys Banką sumokėti/grąžinti ieškovui atitinkamas pinigų sumas ir juolab, ši pareiga nėra atsiradusi civilinės bylos iškėlimo dieną, todėl ieškovo reikalavimas priteisti palūkanas apskaičiuotas nuo bylos iškėlimo teisme iki prievolės įvykdymo atmestinas kaip nepagrįstas. Nurodo, kad teisės doktrinoje yra įtvirtinta prielaida nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti - ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima vartoti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitu teisės gynybos būdų taikymo. Kadangi ieškovas gali apginti savo pažeistas teises kitais teisės gynimo būdas (reikšdamas civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje), tačiau to sąmoningai nedaro, todėl CK 6.242 str. ginčo santykiams reglamentuoti negali būti taikomas. Be to, vienas atvejų, kai turto negalima išreikalauti (CK 6.241 str. l d. 3 p.) yra tada, kai turtas, kurį perdavė asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir tai atitiko geros moralės nuostatas. Nesant įrodymų dėl Banko nesąžiningumo, ieškovas negali reikalauti grąžinti tai, ką jis savo valiniais veiksmais perdavė, įsitikinęs dėl draudiminio įvykio buvimo (būdamas nepakankamai rūpestingas ir apdairus), nes toks turto įgijimas laikytinas pateisinamu. Teigia, kad ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių ieškinio argumentus dėl neegzistuojančio draudimo objekto ir neįsigaliojusios draudimo apsaugos.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje surinkta medžiaga nustatyta, kad draudikas Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialas ir atsakovas (draudėjas) AB Ūkio bankas 2008 m. gegužės 15 d. sudarė Globalliance faktoringo kredito draudimo sutartį (b.l. 5-20), kurios pagrindu draudikas apdraudė visas draudėjo nupirktas skolas iš draudėjo klientų. Sudarydamos draudimo sutartį, sutarties šalys susitarė, jog Globalliance faktoringo kredito draudimo taisyklės Nr. 3 (draudimo poliso 2.2 p.) yra sudėtinė draudimo sutarties dalis.

Atsakovas su UAB „Esveras“ 2007 m. gruodžio 6 d. sudarė faktoringo sutartį Nr. 120-076-03/07 (b.l. 23-27), pagal kurioje nustatytas sąlygas finansuotojas (bankas) įsipareigojo perduoti klientui (UAB „Esveras“) pinigus (faktoringo išmoką) mainais už kliento piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų ar paslaugų teikimu, skolininkui (asmeniui perkančiam iš kliento prekes). Byloje pateiktu 2009 m. sausio 8 d. pranešimu Nr. 81 (b.l. 28), atsakovas ieškovą informavo, kad UAB „Eseira“ neįvykdė prievolės apmokėti už iš UAB „Esveras“ įsigytas prekes, todėl ieškovas 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. 014302/GACF/0002/08 (b.l. 52-53) įvykį pripažino draudiminiu ir 2009 m. rugsėjo 14 d. mokėjimo nurodymu (b.l. 54 ) atsakovui išmokėjo 117500,69 Lt draudimo išmoką.

Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 11 punktas). Draudimo sutarties objektas nagrinėjamos bylos atveju yra debitorinis įsiskolinimas, atsiradęs pristačius prekes; faktoringo išmokos draudikas draudimo sutartimi garantuoja, kad faktoringo išmoką išmokėjusio draudėjo kliento pirkėjui tapus nemokiam, prievolė vis tiek bus įvykdyta, draudėjas gaus draudimo išmoką ir nepatirs nuostolių. Pažymėtina, kad tokia nuostata įtvirtinta Taisyklių 1 punkte (b.l. 60), kuris numato, kad sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka draudikas įsipareigoja išmokėti draudimo išmoką, jeigu bus sumokėta už skolas, draudėjo nupirktas pagal faktoringo sutartį, sudarytą tarp draudėjo ir jo kliento ir atsiradusias pagal pardavimų sutartis. Darytina išvada, kad draudimo apsauga buvo suteikta skoloms, kurios draudėjo buvo nupirktos iš kliento pagal faktoringo sutartį bei atsiradusios pagal pardavimo sutartis. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 1, 4 dalys). Taisyklių 3.5 punkto nuostatos, kurios yra sudėtinė šalių sudarytos draudimo sutarties dalis, suteikė draudikui teisę reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, paaiškėjus, jog draudimo išmoka pagal draudimo sutarties sąlygas neturėjo būti išmokėta ir, jei skolininko nemokumo atveju yra nustatoma, kad skola nepriklausė skolų, mokėtinų nemokumo atveju, kategorijai.

Tarp šalių iškilęs ginčas dėl draudiko draudėjui išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo. Draudiko teigimu, išmoką, sutinkamai su draudimo sutarties sąlygomis, draudėjas privalo grąžinti, kadangi nustatyta, jog atsakovo klientas (tiekėjas) pirkėjui (UAB „Eseira“) prekių nepardavė, PVM sąskaitos-faktūros, kurių pagrindu buvo išmokėta draudimo išmoka yra suklastotos. Draudėjo (atsakovo) vertinimu, draudikas aplinkybes dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo medžiagoje aiškina sau palankiu būdu, draudikas nusprendęs pasinaudoti jam suteikta teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, atsakovo vertinimu, privalo įvykdyti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies reikalavimus, be to byloje nėra pateikta pagrįstų įrodymų, jog ūkinė operacija tarp UAB „Eseira“ ir UAB „Esveras“ yra neįvykusi, bei, kad PVM sąskaitos-faktūros, kurių pagrindu buvo išmokėta draudimo išmoka yra suklastotos.

Visų pirma pažymėtina, kad kilęs ginčas dėl draudiko išmokėtos išmokos grąžinimo, todėl atsakovo nurodyta draudimo įstatymo nuostata, reglamentuojanti draudimo išmokos mokėjimo sulaikymą, atsisakymą ją mokėti bei jos sumažinimą (Draudimo įstatymo 82 straipsnis), nagrinėjamos bylos atveju netaikytina. Nėra reikšmingas atsakovo argumentas, jog draudikas nėra priėmęs sprendimo panaikinti anksčiau priimto sprendimo išmokėti draudimo išmoką, kadangi draudiko sprendimas išmokėti ar neišmokėti draudimo išmoką yra draudiko lokalinis sprendimas, nesukeliantis draudėjui ginčo atveju - dėl įmokos grąžinimo, jokių teisinių pasekmių. Teismo vertinimu, byloje taip pat pateikti pakankami įrodymai (CPK 178 straipsnis) išvadai, kad UAB „Esveras“ 22-iose PVM sąskaitose faktūrose (b.l. 29-50), kurių pagrindu prekių tiekėjas gavo faktoringo išmokas iš AB Ūkio bankas, įforminti tikrovės neatitinkantys prekių pardavimo UAB „Eseira“ sandoriai (b.l. 119-130). Atlikus UAB „Eseira“ (b.l. 104-118) ir UAB „Esveras“ (b.l. 119-130) ūkinės finansinės veiklos tyrimus laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2009-05-01 nustatyta, kad UAB „Esveras“ AB Ūkio bankui perleido UAB „Eseira“ tikrovės neatitinkantį pirkėjo UAB „Eseira“ įsiskolinimą, prekių pardavimas nebuvo apskaitytas tiek UAB „Esveras“, tiek UAB „Eseira“ apskaitoje. Ikiteisminį tyrimą atliekančių institucijų pateikta informacija (b.l. 55), kad pirkimo-pardavimo sandoris, kurių pagrindu atsakovas išmokėjo faktoringo išmokas realiai neįvykę, ikiteisminio tyrimo metu nustatyti asmenys suklastoję ūkinę operaciją patvirtinančias PVM sąskaitas-faktūras. Šie įrodymai pagal Taisyklių 3.5 punktą, teismo vertinimu, yra pakankami išvadai, kad skola, kurią nupirko bankas faktoringo sutarties pagrindu, neatsirado pagal banko kliento ir pirkėjo sudarytą sutartį.

Nustačius, kad skolos, kurias nupirko bankas pagal faktoringo sutartį neatsirado iš pagal banko kliento ir pirkėjo sutartis, draudikas, sutinkamai su draudimo sutarties sąlygomis (Taisyklių 3.5 p.) turėjo pagrindą spręsti, jog nebuvo draudimo sutarties objekto, kurio pagrindu buvo išmokėta draudimo išmoka, bei įgijo, teismo vertinimu, teisę reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką (CK 6.200 straipsnis).

Ieškovas teismo taip pat prašo priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio įstatymines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Šis jo reikalavimas pagrįstas. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį iš skolininko priteisiamos palūkanos, kurios vadinamos procesinėmis. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme ir jeigu jie patenkinti. Tenkinus pagrindinį ieškinio reikalavimą, tenkintinas ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo - priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme - 2011 m. vasario 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis).

Ieškinį patenkinus, iš atsakovo ieškovui priteistina 3 350,01 Lt sumokėto žyminio mokesčio už ieškinį (b.l. 81) ir valstybei 16 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo AB Ūkio bankas (kodas 122020136, adresas Maironio g. 25, Kaunas) ieškovui Coface Austria Kreditversicherung AG (registracijos Nr. FN 65493, Stubenring 24, 1010 Viena, Austrijos Respublika, a. s. Nr. AT151200010610083100 Bank Austria Creditanstalt AG) 117 500,69 Lt (vieną šimtą septyniolika tūkstančių penkis šimtus litų 69 ct) išmokėtos draudimo išmokos bei 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2011 m. vasario 10 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 3 350,01 Lt (tris tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt litų 1 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovo AB Ūkio bankas (kodas 122020136, adresas Maironio g. 25, Kaunas) valstybei 16 Lt (šešiolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM į Surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas Egidijus Tamašauskas