Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A –152– 227 / 2015

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Visbalta“ apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-542-844/2014 pagal ieškovo BUAB „Visbalta“ ieškinį atsakovui Č. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatė, kad atsakovas- Nuomotojas Č. S. ir UAB „GMV“ sudarė 2008-10-10 negyvenamų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, dėl kurios nevykdymo Č. S. reiškė pretenzijas nuomininkui UAB „GMV“ (t.1, b.l. 80), o 2010-01-27 pranešė UAB „GMV“ direktoriui, kad nuo 2010-01-27 vienašališkai, ne teismo tvarka, nutraukia nuomos sutartį, nes parduotuvės patalpos nuo 2010-02-01 išnuomojamos (perduodamos) UAB „Visbalta“ (t.1, b.l. 81). Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenų nustatė, kad nuomos sutartis buvo įregistruota nuo 2008-10-24 ir išregistruota Č. S. 2011-02-15 prašymo pagrindu (t.1, b.l. 143-151).

Teismas pripažino, kad ieškovas nepateikė įrodymų (CPK 178 str.), jog atsakovas, kaip fizinis asmuo, sudarydamas ginčijamą sutartį, pažeidė imperatyvias įstatymo normas ar kad minima ginčo sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ar moralei, sudaryta tik dėl akių. Sprendė, jog nepagrįsti įrodymais ieškovo teiginiai, kad atsakovas Č. S., sudarydamas ginčo sutartį, piktnaudžiavo teise, kad jam realiai turėjo būti žinoma faktinė situacija, jog ieškovės akcininkas G. M., vengdamas įsipareigojimų vykdymo kreditoriams dėl UAB „GMV“ veiklos, 2009-09-21 įsteigė UAB „Visbalta“, ir realiai žinodamas, kad dėl tų pačių negyvenamųjų patalpų adresu (duomenys neskelbtini) jau yra sudaryta 2008-10-10 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su UAB „GMV“ ir ji įregistruota nekilnojamojo turto registre, kaip galiojanti iki 2011-10-10, piktnaudžiaudamas teise ir siekdamas neteisėtai naudos, sudarė ginčo sutartį su UAB „Visbalta“. Įvertino, kad ginčo sutartis galiojo šalims ir jos privalomai įregistruoti nereikėjo. Teismas iš AB „Swedbank“ išrašo nustatė, kad laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-08-29 UAB „Visbalt“ debeto apyvarta sudarė 334.942,45 Lt, o kredito- 335.025,93 Lt. Visagino miesto apylinkės teismo 2013-06-05 ir 2013-07-02 sprendimais priteista iš O. D. atitinkamai 5.265,17 Lt ir 95.862,06 Lt su procesinėmis palūkanomis B UAB Visbalta“ žalai atlyginti. Darė išvadą, kad UAB „Visbalta“ vykdė veiklą ir teismo sprendimuose minimi abiejų įmonių nuomos klausimai. Įvertino atsakovo paaiškinimus, kad jam nebuvo žinoma UAB „Visbalta“ finansinė padėtis, kokiu tikslu ir kokiomis aplinkybėmis ji buvo įkurta, koks buvo O. D. vaidmuo šioje įmonėje, ir kokią įtaką įmonės veiklai turėjo G. M., su kuriais jį siejo tik nuomos santykiai, kad jis nesidomėjo, ar ginčo sutartis bus apskaityta UAB „Visbalta“ buhalterijoje, ar bus skirtos papildomos lėšos iš įmonės biudžeto sutarties apmokėjimui. Sprendė, kad atsakovas neprivalėjo pasidomėti kaip sutartis bus apskaityta UAB „Visbalta“ buhalterijoje, ar bus įtraukta į registrus, kadangi buhalterinės apskaitos tvarkymas buvo privalomas UAB „Visbalta“ administracijai, taip pat jis, kaip fizinis asmuo, neturėjo galimybių išrašyti UAB „Visbalta“ sąskaitų ar kitų buhalterinės apskaitos dokumentų dėl ginčo sutarties nevykdymo. Pripažino, kad atsakovas pateikė teismui įrodymus, jog jis reikalavo, kad UAB „Visbalta“ vykdytų ginčo sutarties sąlygas, kad ginčo sutartis buvo nutraukta ir kad dėl jos nevykdymo susidarė įsiskolinimas. Sprendė, kad liudytojos O. D., buvusios UAB „Visbalta“ direktorės, parodymų negalima objektyviai vertinti dėl jų neišsamumo ir nenuoseklumo. Ji negalėjo paaiškinti iš kur žino, jog sutartis buvo fiktyvi nors pripažino, kad sutarties sąlygų neskaitė ir sutartimi nesidomėjo. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog ji vadovavo įmonei, rūpinosi ir buvo atsakinga už jos veiklą. Todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas atmestinas, Visagino miesto apylinkės teismo 2014-10-27 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei motyvais, todėl jų išsamiai nebekartoja.

Motyvuojamoji dalis

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas su skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus, kurios prašo priimti: VĮ „Visagino energija“ 2013-02-22 pareiškimą dėl finansinio reikalavimo (9 327,43 Lt) įtraukimo į B UAB „GMV“ kreditorių sąrašą; atsakovo 2011-04-14 pareiškimą VĮ „Visagino energija“ dėl patalpų (duomenys neskelbtini).

CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju apeliantas naujų įrodymų pateikimo būtinybę grindžia tuo, kad jie tiesiogiai susijęs su įrodinėjamu ieškinio dalyku, turi esminės reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, o jų pateikimo būtinybė atsirado susipažinus su sprendimo motyvais. Ginčo dėl to, kad apie šių įrodymų egzistavimą žinojo apeliantas, nes jie visą laiką buvo pas jį ir kad juos apeliantas, atstovaujamas advokato, galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau jų savalaikiai neteikė, nėra. Sutiktina su apeliantu, kad bylose, kylančiuose iš bankroto proceso, teismas turi būti iniciatyvus, tačiau tai nereiškia kad teismas privalo priimti nesavalaikiai teikiamus įrodymus, ar už bankrutuojančią įmonę rinkti įrodymus jos pareikštiems reikalavimams pagrįsti, nes bankrutuojanti įmonė nėra atleista nuo įstatyminės pareigos įrodymais pagrįsti savo reikalavimus (CPK 178 str.). Tokiose bylose teismas, siekdamas išsiaiškinti visas su byla susijusias aplinkybes, kuomet šalis neatstovaujama kvalifikuoto teisininko, turi teisę pasiūlyti įrodyti aplinkybes ir padėti bankrutuojančiai įmonei jai reikalingus įrodymus gauti. Teismui inicijuojant įrodymų rinkimą kitai bylos šaliai galėtų kilti abejonė teismo nešališkumu. Pažymėtina, kad šioje byloje teismo iniciatyva buvo iškviesta į teismo posėdį ir apklausta liudytoja O. D.. Apeliantas nenurodė jokių svarbių priežasčių kodėl jis, atstovaujamas advokato, minėtų įrodymų pateikimu nepasirūpino anksčiau. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, leidžiančių priimti tik su skundu teikiamus naujus įrodymus. Todėl juos atsisako priimti ir vertinti. Priešingu atveju būtų pažeistas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimo principas, nes apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą įvertindama tuos įrodymus, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą.

Dėl apeliacinio skundo

Apeliantas skunde deklaratyviai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi nepagrįstomis prielaidomis, neteisingai vertino pateiktus įrodymus, buvo nepakankamai aktyvus viešojo intereso byloje, tačiau šių teiginių nekonkretizuoja. Aplinkybė, jog apeliantas nori vertinti įrodymus jam palankia linkme, priešingai nei įvertinta teismo, neduoda pagrindo išvadai, kad teismas neteisingai vertino pateiktus įrodymus. Šie apelianto deklaratyvūs teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti. Išvada apie ieškinio nepagrįstumą teismas padarė išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą. Priešingai apeliantui, pirmosios instancijos teismas buvo iniciatyvus. Siekdamas išsiaiškinti visas su byla susijusias aplinkybes savo nuožiūra į teismo posėdį iškvietė buvusią UAB „Visbalta“ vadovę O. D., jos parodymus aptarė sprendime ir padarė išvadą, kad jie neišsamūs ir nenuoseklūs, su kuo teisėjų kolegija sutinka. Išvada apie ieškinio nepagrįstumą padaryta išanalizavus ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

Ieškovas apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai išaiškintų ir pritaikytų materialinės teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiais CK 1.81 ir 1.86 straipsnių pagrindais. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto teiginiais.

Ieškovas BUAB „Visbalta“ ginčijo 2010-01-27 Č. S. ir UAB „Visbalta“ sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir prašė ją pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento, kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str. 1 d) ir kaip tariamą sandorį (CK 1.86 str. 1 d).

Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011, kt.). Pareiga įrodyti , kad sandoris buvo vykdomas, tenka atsakovui. Šioje byloje, priešingai apeliantui, atsakovas Č. S. šią pareigą įvykdė.

Byloje nustatyta, kad 2010-01-27 nuomotojas- fizinis asmuo Č. S. ir nuomininkas- UAB „Visbalta“, atstovaujamas direktorės O. D., sudarė terminuotą (nuo 2010 m. vasario 1 d., iki 2011 m. vasario 1 d.) negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį dėl 618,86 kv.m., bendro ploto parduotuvės patalpų (visas pirmame aukšte), esančių pastate, adresu (duomenys neskelbtini) už .8632 Lt/mėn nuomos mokestį, nuomos. Ieškovas laikėsi pozicijos, kad minėta sutartis sudaryta fiktyviai, ji nebuvo vykdoma, nes tuo metu realiai galiojo ankstesnė 2008-10-10 tų pačių patalpų nuomos sutartis, sudaryta to paties nuomotojo Č. S. su kitu nuomininku UAB „GMV“ ir kuri buvo įregistruota viešajame registre. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas dėl 2008-10-10 sutarties vykdymo, nustatė ir sprendime nurodė, kad Č. S. 2009-11-23 pretenzija pareikalavo nuomininko UAB „GMV“ sumokėti nuomą (b.l.80), o 2010-01-27 pranešė nuomininkui UAB „GMV“ direktoriui, jog nuo 2010-01-27 vienašališkai, ne teismo tvarka nutraukia 2008-10-10 nuomos sutartį dėl esminės sutarties sąlygos pažeidimo- nemokėjimo nuomos mokesčio, nurodė, kad parduotuvės patalpos nuo 2010-02-01 išnuomojamos (perduodamos) UAB „Visbalta“ (t.1, b.l. 81). Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ši sutartis 2010-01-27 buvo nutraukta. Apeliantas nepateikė ir byloje nėra duomenų, kad 2008-10-10 nuomos sutarties nutraukimas būtų nuginčytas ar bent buvo ginčijamas. VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, kuriuo remiasi apeliantas, nurodyta, kad 2008-10-10 nuomos sutarties pagrindu laikotarpiui nuo 2008-10-24 iki 2011-02-21 patalpos buvo išnuomotos UAB „GMV“ ir nuomos sutartis išregistruota 2011-02-15 Č. S. 2011-02-15 prašymo pagrindu (t.1, b.l. 149-151). Kaip nustatyta byloje, ši sutartis išregistruota nuomotojui Č. S. sudarius naują tų pačių patalpų nuomos sutartį su IĮ“Atiks“ ir siekiant šią sutartį įregistruoti viešajame registre. Apelianto nurodytas faktas, kad apie 2008-10-10 sutarties nutraukimą viešajam registrui buvo pranešta tik praėjus metams laiko po faktiško sutarties nutraukimo (2010-01-27), nesudaro pagrindo išvadai, kad minėtą 2008-10-10 nuomos sutartį šalys vykdė iki jos išregistravimo . Kaip minėta aukščiau, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2008-10-10 Č. S. ir UAB „GMV“ sudaryta sutartis buvo nutraukta iki ginčijamos (2010-01-27) sutarties sudarymo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčijamos sutarties šalims jų teisės ir pareigos atsirado nuo to momento, kuris buvo nustatytas šalių rašytiniu susitarimu. CK 6.531 straipsnyje įtvirtinta, kad pastatų, statinių ar įrenginių nuomos sutartis turi būti rašytinė ir tik įregistruota viešame registre gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Pagal CK 1.75 straipsnio 2 dalį neįregistravusios 2010-01-27 sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto tik prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš juos remdamosi kitais įrodymais, tačiau ši sutartis galiojo ją sudariusių asmenų atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas, teigdamas, kad po ginčijamos sutarties (2010-01-27) sudarymo toliau buvo vykdoma 2008-10-10 tarp Č. S. ir UAB „GMV“ sudaryta sutartis, jokių šį teiginį patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Ieškovo nurodomos aplinkybės, kad UAB „GMV“ ir UAB „Visbalta“ kontroliavo tas pats asmuo G. M., kad jis, vengdamas UAB „GMV“ įsipareigojimų vykdymo kreditoriams, 2009-09-21 įsteigė UAB „Visbalta“, tik patvirtina , kad ginčijamo sandorio galiojimo metu UAB „GMV“, jau nebevykdė veiklos ir kad analogišką veiklą vykdė kita G. M. kontroliuojama ir jo įsteigta bendrovė- UAB „Visbalta“. Be to, Visagino miesto apylinkės teismo 2011-12-16 įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-672-844/2011 nustatyta, kad 2009-01-21 įsteigta UAB „Visbalta“ perėmė iš UAB „GMV“ klientus, atsiskaitinėjo su jais, vykdė jos sudarytas sutartis, t.y. vykdė tą pačią veiklą ir tose pačiose patalpose. Šie duomenys patvirtina aplinkybę, kad tik nutraukus 2008-10-10 nuomos sutartį su UAB „GMV“ buvo sudaryta ginčijama 2010-01-27 sutartis su UAB „Visbalta“, kuri veiklą vykdė išsinuomotose patalpose. Be šių įrodymų aplinkybę, kad ginčijamos sutarties galiojimo laiku veiklą vykdė būtent UAB „Visbalta“, įrodo pateiktas UAB „Visbalta“ bankinės sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-08-29, iš kurių matyti, kad per tą laiką UAB „Visbalta“ debeto apyvarta buvo 334.942,45 Lt., o kredito – 335.025,93 Lt (t.1, b.l. 116-130).

Byloje nustatyta, kad nuomojamos patalpos buvo perduotos UAB „Visbalta“ ir ji jomis naudojosi- jose vykdė ūkinę veiklą. Nuomininkas UAB „Visbalta“ nuomos sutartį pripažino ir, siekdamas ją vykdyti, 2010-02-10 pateikė nuomotojui Č. S. prašymą atleisti UAB „Visbalta“ šildymo sezonui (vasariui, kovui, balandžiui ir gegužei) nuo nuomos mokesčio mokėjimo ir su tuo sutiko Č. S. (t.1, b.l. 82). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas kitoje Visagino miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-320-531/2014, iškeltoje atsakovui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tvirtindamas, kad UAB „Visbalta“ neturėjo prievolės mokėti nuomos mokesčio atsakovui iki 2010-06-01, remiasi būtent pirmiau nurodytu UAB „Visbalta“ prašymu dėl atleidimo nuo mokesčio mokėjimo iki nurodyto laiko ir nuomotojo sutikimu . Tokiu būdu jis, kaip UAB „Visbalta“ atstovas, pripažino, kad 2010-01-27 šalių sudaryta patalpų nuomos sutartis galiojo (t.1, b.l. 58-59). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovas keičia poziciją ir teigia, kad sutartis sudaryta dėl akių.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuomininkas UAB „Visbalta“, pasibaigus atleidimo nuo nuomos mokesčio mokėjimo terminui, nemokėjo nuomos mokesčio ir todėl jam atsakovas- nuomotojas Č. S., priešingai apelianto teiginiui, įvairiais adresais siuntė pretenzijas. 2011-01-03 pretenziją „Dėl skolos už patalpų nuomą“ siuntė parduotuvės ir bendrovės buveinės adresais (t.1, b.l. 83-87), bei UAB „Visbalta“ direktorei O. D. jos namų adresu. Pretenzija reikalavo sumokėti nuompinigius iki 2011 m. sausio 6 d. ir įspėjo dėl sutarties vienašališko nutraukimo. Taip pat parduotuvės adresu siuntė pretenziją dėl 83.989,36 Lt skolos už patalpų nuomą nuo 2011-06 mėn birželio mėnesio sumokėjimo iki 2011-01-20, įspėjo dėl sutarties nutraukimo, patalpų grąžinimo (t.1, b.l. 88-92). 2011-01-21 pranešimą „Dėl nuomos sutarties nutraukimo“, adresuotą UAB „Visbalta“ siuntė: direktorei O. D. jos namų adresu, UAB „Visbalta“ buveinės adresu. Pranešime nurodė, kad nuo 2011-01-21 vienašališkai ne teismo tvarka nutraukia 2010-01-27 negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartįdėl esminiės sąlygos nesilaikymo- ir įspėjus nemokėjus nuomos mokesčio ( b.l. 93-97). 2011-02-04 UAB „Visbalta“ direktorei O. D. namų adresu siųstame pranešime „Dėl patalpų perdavimo-priėmimo“, atsakovas nurodė, kad nuo 2011-01-21 vienašališkai nutraukia sutartį, pareikalavo grąžinti patalpas pasirašant patalpų grąžinimo aktą (t.1, b.l. 98-99). Atsakovas 2011-02-12 siuntė UAB „Visbalta“ direktorei O. D. pranešimą įmonės buveinės adresu „Dėl patalpų grąžinimo“, kuriame nurodė, kad 2011-01-21 buvo nutraukta patalpų nuomos sutartis, atsakovas nuo vasario 15 d. perėmė patalpas vienašališkai, ragino sumokėti skolą (t.1, b.l. 100-102). Taip pat atsakovas, perimdamas iš UAB „Visbalta“ išnuomotas patalpas, nustatė defektus, kuriuos nurodė 2011-02-15 Patalpų ir įrenginių priėmimo defektiniame akte. Nurodė, kad patalpos neatitinka tos būklės, kuri buvo prieš išnuomojant patalpas, kad patalpoms padaryta 16000 Lt žala (t.1, b.l. 115). Šie įrodymai patvirtina aplinkybę, kad atsakovas reikalavo būtent ieškovo UAB „Visbalta“ tinkamai vykdyti ginčijamą sutartį- mokėti nuomos mokestį. Aplinkybė, jog ieškovas po atleidimo nuo nuomos mokesčio mokėjimo žiemos sezonu tinkamai nevykdė sutarties, nesudaro pagrindo spręsti, jog sandoris sudarytas dėl akių. Byloje nepaneigtos atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jis pasitikėjo UAB „Visbalta“ direktore O. D., jos pažadu mokėti nuomos mokestį po to, kai UAB „Visbalta“ perėmė UAB „GMV“ vystomą veiklą, kad krizės laikotarpiu sustojus pardavimams atleido UAB „Visbalta“ nuo nuomos mokesčio mokėjimo tikėdamasis, jog vėliau sutartis bus vykdoma tinkamai, kad sutartyje per rašymo apsirikimą buvo neteisingai nurodyta depozito suma, taip pat aplinkybė, kad su G. M. ir O. D. atsakovą siejo tik patalpų nuomos klausimai. Atsakovas - fizinis asmuo ir jam nekeliami tokie aukšti reikalavimai kaip verslininkui, tame tarpe, domėtis UAB „Visbalta“ ir UAB „GMV“ valdymo klausimais, jų finansine padėtimi, bendrovių akcininko ir valdymo organų santykiais bei tikslais, taip pat aiškintis, ar sutartis įtraukta į UAB „Visbalta“ apskaitą, ar įmonėje skaičiuojamas įsiskolinimas. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tvarkyti buhalterinę apskaitą pagal įstatymų reikalavimus privalėjo UAB „Visbalta“ administracija, o Č. S., kaip fizinis asmuo, neturėjo galimybių išrašyti sąskaitų nuomininkui UAB „Visbalta“ ar kitų buhalterinės apskaitos dokumentų jai tinkamai nevykdant ginčijamos sutarties, taip pat kontroliuoti kaip ir kieno vardu mokami komunaliniai bei kiti privalomi mokesčiai už nuomojamas iš jo patalpas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškinyje administratorius pripažino, jog iškėlus bankroto bylą jam kartu su kitais dokumentais perdavė ginčijamą sutartį, nors ji nebuvo apskaityta.( b.l. 2).

Apeliantas teiginio, kad O. D., gautais iš UAB „Visbalta“ bankinės sąskaitos pinigais, apmokėdavo komunalinius mokesčius bei kitus privalomus mokesčius už UAB „GMV“, jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindė (CPK 178 str.). Liudytojos O. D. parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti neobjektyviais, su kuo nesutinka apeliantas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant dėl liudytojos parodymų teisingumo ir patikimumo būtina atsižvelgti į tai, kad 2013-07-02 Visagino miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-146-724/2013 iš O. D., kaip iš buvusios UAB „Visbalta“ vadovės priteista bendrovės naudai 95.862,06 Lt žalai atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidos, 2013-06-05 Visagino miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-202-724/2013 iš O. D. BUAB „Visbalta“ naudai priteista 5.265,17 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidos. Kitu 2014-09-16 Visagino miesto apylinkės teismo neįsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-320-531/2014 pripažinti negaliojančiais atsakovo ir O. D. sudaryti sandoriai nuo jų sudarymo momento. Visagino miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-10-724/2015 dėl nepagrįsto praturtėjimo pagal ieškovo ieškinį atsakovui Č. S. ir O. D., pareikštas reikalavimas O. D. naudai iš atsakovo priteisti 112.000 Lt sumą, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad bankroto administratorius, reikšdamas ieškinius, siekia ateityje BUAB „Visbalta“ naudai iš O. D. išsiieškoti žalos atlyginimą. Pripažintina, kad UAB „Visbalta“ buvusi vadovė O. D. taip pat yra suinteresuota, kad kitose nagrinėjamose civilinėse bylose ieškovo ieškiniai būtų patenkinti. Liudytoja O. D. yra padariusi turtinės žalos ieškovui, kas konstatuota įsiteisėjusiais teismo sprendimais, todėl ji, kaip skolininkė gali būti įtakojama ieškovo duoti jam palankius parodymus. Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad UAB „Visbalta“ buvusios direktorės, kuri vadovavo įmonei, rūpinosi ir buvo atsakinga už jos veiklą, parodymų objektyviai vertinti negalima, be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jos duoti parodymai neišsamūs ir nenuoseklūs, kadangi teigdama, jog ginčo sutartis buvo fiktyvi, ji negalėjo pasakyti, iš kur jai tai yra žinoma. Teigdama, kad ji nežino sutarties, jos sąlygų, sutartis buvo sudaryta dėl akių, pripažįsta, kad bendrovėje ši sutartis buvo ir kad būtent ji sutartį pasirašė .

Sutiktina su apeliantu, kad atsakovas parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis buvo informavęs VĮ „Visagino energija“, jog pareiga mokėti už patalpų eksploataciją, komunalinius mokesčius bei privalomus mokėti mokesčius valstybei tenka nuomininkui UAB „GMV“. Tačiau ieškovas nepateikė ir byloje nėra duomenų už kokį laikotarpį prievolę mokėti mokesčius turėjo UAB „GVM“, t.y. ar į šį laikotarpį patenka ir ginčo sutarties galiojimas (nėra PVM sąskaitų-faktūrų ar kt.). Nesant kitų įrodymų vien iš minėto atsakovo paaiškinimo negalima daryti išvados, kad 2008-10-10 nuomos sutartis galiojo iki jos išregistravimo viešajame registre ar bent ginčo sutarties laikotarpiu. Aplinkybė, jog atsakovas nesikreipė į teismą anksčiau dėl skolos priteisimo ir tai padarė tik 2014-03-20 prašydamas patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą B UAB „Visbalta“ bankroto byloje bei atnaujinti praleistą terminą kreditorinio reikalavimo pateikimui, taip pat neduoda pagrindo išvadai, jog ginčijamas sandoris nebuvo vykdomas, kadangi, kaip minėta, ieškovo UAB „Vilstata“ prašymo pagrindu pastarasis buvo atleistas nuo nuomos mokesčio mokėjimo 4 mėnesiams laiko, tačiau pasibaigus šiam laikui ir ieškovui nevykdant sutarties atsakovas dėl to siuntė pretenzijas būtent ieškovui, ragino atsiskaityti, siūlė tą atlikti įvairiais būdais: sumokant pinigus ar prekėmis, t.y. siekė derybų būdu nesikreipiant į teismą ginčą išspręsti taikiai.

Apelianto teigimu atsakovas kreipėsi dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo tik po to, kai jis (ieškovas) kitoje civilinėje byloje pareiškė atsakovui reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo ir ieškinyje nurodė aplinkybes dėl galimai nepagrįstų atsiskaitymų tarp O. D. ir atsakovo laikotarpiu nuo 2009-05-06 iki 2010-11-09. Teisėjų kolegijos nuomone ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nėra reikšminga. Bankroto byloje teismas svarstys priežasčių svarbumą, sukliudžiusių savalaikiai pareikšti finansinį reikalavimą. Tai, kad atsakovas nereikalavo sumokėti sutartyje numatytą depozitą, kaip sutarties vykdymo užtikrinimą, priešingai nei vykdant sutartį su IĮ „Atiks“ ir dėl to nereiškė pretenzijų ieškovui, nepaneigia pirmosios instancijos nustatyto fakto, kad šalys ginčijamą sutartį sudarė po faktinės sutarties nutraukimo su UAB „GMV“, kad ją šalys vykdė: UAB “ Visbalta“ vykdė veiklą išsinuomotose patalpose, su nuomotoju sprendė nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimo klausimą, o UAB „GMV“ tuo metu jau buvo nutraukusi savo veiklą.

Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta neketinant sukurti teisinių padarinių, t. y. neįrodytas tariamojo sandorio sudarymas (CPK 178 str.). Bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad sudarant ginčijamą sutartį būtų pažeistos imperatyvios įstatymo normos, kad ginčo sutartis prieštarautų viešajai tvarkai ar moralei. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nei padaryta skundžiamu sprendimu, nenustatyta (CPK 185 str.,263 str. 1 d). Todėl skundas atmestinas (CPK 326 str.1 d. 1 p).

Netenkinus apeliacinio skundo iš ieškovo priteistinos atsakovo turėtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.). Atsakovas pateikė prašymą priteisti patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir įrodymus, patvirtinančius turėtų išlaidų dydį- 1500 Lt. Dalį šių išlaidų- 500 Lt atsakovas Č. S. turėjo pirmosios instancijos teisme, tačiau teismo sprendimu jos nepaskirstytos ir skundo dėl to atsakovas nepateikė. Esant šioms aplinkybėms ir apeliacinės instancijos teismo teisei spręsti tik dėl šalių išlaidų, susijusių su apeliaciniu procesu, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš bylą pralošusios šalies turi būti priteistos atsakovo turėtos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su apeliaciniu procesu. Priteisiant jas vadovaujamasi CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nustatančiomis, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pripažintina, kad atsakovo turėtos 1.000 Lt (289,62 Eur) išlaidos apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti yra protingos ir neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatytų dydžių. Todėl jos priteistinos atsakovo naudai iš ieškovo administravimui skirtų lėšų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

NUTARIA:

Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo B UAB „Visbalta“, į. k. 302299981, 289,62 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atsakovui Č. S., a.k. (duomenys neskelbtini) išmokant jas iš ieškovo administravimui skirtų lėšų.