Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-09 · Administracinė byla Nr. I-2977-386/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-09
Bylos Nr.
I-2977-386/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-03109-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Laimutė Jokubauskaitė
Pareiškėjas
J. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2977-386/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03109-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 37.6; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 9 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei,

2019 m. balandžio 15 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. B. (J. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. vasario 8 d. (b. l. 2-3).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad minėtu laikotarpiu buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose 18 būryje. Tame būryje nėra įrengta patalpa rūkantiems asmenims, todėl buvo rūkoma visose patalpose – koridoriuose, tualete, prausykloje. Jis nerūko, todėl jam tekdavo kęsti tabako dūmų kvapą, tai neigiamai atsiliepė jo sveikatai. Pareiškėjas pažymi, kad jis ne kartą kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją dėl patalpos įrengimo rūkantiems asmenims, tačiau tokia patalpa nebuvo įrengta. Jis buvo kalinamas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Marijampolės PN atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9-15). Prašo teismo taikyti senaties terminą, nes pareiškėjas teismui nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl tariamai netinkamų gyvenimo sąlygų.

Marijampolės PN nurodė, jog gyvenamosiose patalpose griežtai draudžiama rūkyti, o rūkymas patalpose yra vidaus tvarkos taisyklių pažeidimas, už kurį nuteistieji yra baudžiami. Pažymi, kad Bausmių vykdymo teisės aktai nenumato kaupti duomenis apie rūkančius asmenis, todėl tokios informacijos pateikti negali. Teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Tabako kontrolės įstatymas draudžia bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose rūkyti, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti ženklai ir užrašai, draudžiantys patalpose rūkyti. 2016 m. buvo atliktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento periodinis patikrinimas, kurio metu jokie pažeidimai nenustatyti. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės pataisos namuose lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai ir pažeidimų nenustatė. 2015 m. balandžio 23 d. Marijampolės pataisos namuose lankėsi Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai, kurie tikrino, ar nuteistieji būriuose, koridoriuose rūko ir ar jaučiamas rūkalų kvapas, tačiau pažeidimų nenustatė. Pažymi, jog pareiškėjo teiginiai, kad nuteistieji 18 būryje rūko gyvenamosiose patalpose, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Atkreipia dėmesį, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ II skyriaus 5 p. numato pataisos įstaigose privalomai įrengti bendro naudojimo patalpas: nuteistųjų gyvenamieji kambariai, stacionaraus priežiūros posto patalpa gyvenamuosiuose korpusuose, kuriuose nuteistieji užrakinami nakčiai, socialinių darbuotojų kabinetai, įrengiant naujus arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamus gyvenamuosius korpusus, nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais kabinetas, tualetas personalui, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (kiekvienam būriui), sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui), laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui), drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui), kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui). Rūkymo patalpos bendrabučio tipo patalpose (būriuose) nėra numatytos.

Pažymi, kad teisės aktai nustato pareigą privalomai įrengti patalpas bei užtikrinti minimalų gyvenamąjį plotą tam, kad kalinimo sąlygos nepažeistų nuteistojo žmogiškojo orumo. Teisės aktų reikalavimai yra tinkamai įgyvendinami, o rūkymo patalpos neįrengimas, kuris nėra privalomas, nepažeidė pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, rūkymas negali būti viena iš pagrindinių žmogaus teisių, išskirtinai atkreipiant dėmesį į Lietuvos įstatymų leidėjų aktyvią kovą prieš rūkymą, teisės aktų griežtinimą rūkymo klausimais ir vis didesnius ribojimus laisvėje esantiems asmenims. Teisė rūkyti nėra ta saugoma vertybė (atsakovo įsitikinimu rūkymas nėra vertybė) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos kontekste, kurių apsaugai valstybės institucijos privalėtų imtis kokių nors priemonių jai apsaugoti. Atsakovo įsitikinimu, tariamos teisės rūkyti tinkamas įgyvendinimas sukeltų neproporcingą naštą valstybės institucijoms, pamintų nuteistojo režimo laikymosi reikalavimus bei įgautų viršenybę prieš teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų užtikrinti minimalų gyvenamąjį plotą vienam nuteistajam ir kt. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5958-281/2016 dėl neįrengtų rūkymo patalpų yra nurodęs, kad teisės aktai nenustato atsakovei pareigos įrengti specialią patalpą (vietą), kurioje leidžiama rūkyti, todėl pareiškėjo reikalavimas įrengti specialias patalpas rūkantiesiems yra nepagrįstas.

Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Pareiškėjas ar jo atstovas bei atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašymų dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo negauta, todėl byla nagrinėta iš esmės rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis, 78 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kreipėsi skundu į teismą, prašydamas priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. vasario 8 d. Pareiškėjo teigimu, Marijampolės PN 18 būryje nėra įrengta patalpa rūkantiems asmenims, todėl buvo rūkoma visose patalpose – koridoriuose, tualete, prausykloje. Jis nerūko, todėl jam tekdavo kęsti tabako dūmų kvapą, tai neigiamai atsiliepė jo sveikatai.

Dėl senaties termino

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.

Pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas atlyginimas už neturtinę žalą, atsiradusią dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių sąlygų atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. vasario 8 d. Atkreiptinas dėmesys, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Liteko – Lietuvos teismų informacinės sistemos – duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas J. B. (J. B.) 2018 m. liepos 26 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. vasario 8 d. (už tą patį laikotarpį kaip ir šioje byloje). Nurodė, jog buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose 18 būryje; patalpose nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma; tekdavo laukti eilėje praustis, nes prausykloje buvo įrengti tik keturi šalto vandens kranai; tualetas buvo itin mažas, buvo tik du pisuarai ir trys tupimos vietos, tekdavo laukti eilėje; nebuvo užtikrintas privatumas, nebuvo įmanoma ramiai skaityti, rašyti, nes pastoviai jausdavosi stebimas. Dėl tokių veiksmų jam pablogėjo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies (administracinė byla Nr. I- 6575-428/2018).

Teismas minėtoje byloje Nr. I- 6575-428/2018 už laikotarpį iki 2015 m. liepos 23 d. taikė ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas minėtoje byloje turėjo galimybę nurodyti ir aplinkybes, kurias nurodo šioje byloje. Kadangi senaties termino praleidimas yra pagrindas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), atsakovės atstovui prašant taikyti senaties terminą ir nesant sąlygų praleistą terminą atnaujinti, atsirado visos minėtos įstatyminės sąlygos ir prielaidos atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo dalį už laikotarpį iki 2015 m. gruodžio 26 d. (įskaitytinai).

Taigi, šioje byloje ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2015 m. gruodžio 27 d. iki 2017 m. vasario 8 d.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą

Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 d. nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1, 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, taip pat bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organai privalo užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Marijampolės PN atsiliepime į skundą nurodoma, kad visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose vidaus patalpose iškabinti ženklai ir užrašai, draudžiantys patalpose rūkyti ir pažymi, kad rūkymas patalpose yra vidaus tvarkos taisyklių pažeidimas, už kurį nuteistieji yra baudžiami. 2016 m. lapkričio 14 d. buvo atliktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento periodinis patikrinimas, kurio metu jokie pažeidimai nenustatyti (b. l. 18-20). Pažymėtina, jog Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjo teiginiai, kad nuteistieji 18 būryje rūko gyvenamosiose patalpose, yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis, pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių datų ar kitų reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjas taip pat neįrodė, kad pablogėjo jo sveikata dėl kitų asmenų rūkymo, byloje nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į medikus dėl netinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 17).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja Laimutė Jokubauskaitė