- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-01-24
- Bylos Nr.
- 2A-174-492/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis, Virginija Volskienė, Danutė Kutrienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Dariui Vilimui, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Ieškovas
- AB IF P
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1227-130/2010 pagal ieškovo AB IF P&C Insurance AS ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustat ė:
Šalies argumentai
ieškovas AB If P&C Insurance AS prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 19 357,01 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2006-10-17 apie 23:05 val. Kazlų Rūdos kelyje Kaunas-Marijampolė-Suvalkai, ties 46.800 kilometru (2010-03-18 teismo posėdžio metu pataisė 43,800 km) įvyko eismo įvykis, kuriame buvo apgadinta UAB „Viljana“ transporto priemonė Volvo, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), ieškovo (draudiko) apdrausta transporto priemonių draudimu. Eismo įvykio metu vairuotojas P. S. nesuspėjo išvengti susidūrimo su staiga į kelią išbėgusiu šernu. 2006-10-18 Kazlų Rūdos policijos komisariate buvo priimtas nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. 2006-10-17 ieškovas eismo įvykį pripažino draudiminiu ir draudimo sutarties pagrindu draudėjui UAB „Viljana“ išmokėjo 19 357,01 Lt draudimo išmoką bei įgijo regresinio reikalavimo teisę į atsakingą dėl žalos padarymo asmenį – atsakovą. CK 6.267 str. 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi valstybės atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą teisiniai santykiai detaliau nereglamentuoti, laukinių gyvūnų padaryta žala atlyginama remiantis įstatymo analogija, kuri reglamentuoja naminių gyvūnų padarytą žalą, kuomet gyvūno savininkas atsako už kitiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą. Šiuo atveju nurodyti asmenys atsako be kaltės ir atleidžiami nuo atsakomybės tik įrodžius, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Laukinio gyvūno išbėgimas į kelią negali būti laikomas nenugalima jėga. Valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, privalo atsakyti už šių gyvūnų padarytą žalą, net ir nenustačius atsakovo kaltės. Valstybės neteisėti veiksmai ir tuo pačiu kaltė pasireiškia nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, jog būtų išvengta panašių laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų. Pagal Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos pateiktą informaciją kelyje Kaunas-Marijampolė-Suvalkai per laikotarpį nuo 2004-02-09 iki 2006-10-17 įvyko 14 eismo įvykių, kuriuos sąlygojo susidūrimai su laukiniais gyvūnais, staiga išbėgusiais į kelią. Eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų kelio ženklų, kurie galiotų nurodytame kelio ruože ir įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo pasireiškia tuo, jog valstybė nesiėmė visų įmanomų priemonių ir neužkirto kelio gyvūnui išbėgti į važiuojamąją kelio dalį, dėl to ieškovas patyrė nuostolių.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašė ieškinio netenkinti, įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis Aplinkos ministeriją, kuri yra valstybei nuosavybės teise priklausančių gamtos išteklių valdytoja bei Lietuvos automobilių kelių direkciją, kuri atsakinga už kelių ženklinimą ir priežiūrą.
Nurodė, kad sistemiškai aiškinant CK 6.263 str., 6.267 str. nuostatas, aiškiai matoma įstatymų leidėjo valia, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą valstybė privalo atlyginti tik tada, kai tai numatyta įstatymuose ir įstatymų nustatyta tvarka. LR Laukinės gyvūnijos įstatymo 24 str. nėra numatyta, kad žalą privalėtų atlyginti valstybė, jei ją patiria transporto priemonės savininkas dėl transporto priemonės susidūrimo su laukiniais gyvūnais. To nenumato ir kiti įstatymai. Atsakovas teigė, kad dėl žalos atsiradimo kaltas automobilio vairuotojas. Teigė, kelio ruože nuo 42,300 iki 43,994 kilometro yra įrengti atitvarai, t.y. tinklinė tvora, siekiant apsaugoti gyvūnus. Tai paneigia ieškovo teiginius apie valstybinių institucijų neveikimą. Valstybės institucijos vykdė teisės aktų reikalavimus. Kelio atitvarai, ženklai įrengiami ne Kelių direkcijos sumanymu, tačiau bendradarbiaujant įvairioms institucijoms: Lietuvos kelių policijos tarnybai, Aplinkos ministerijai, kurie valdo informaciją apie laukinius gyvūnus, Kelių direkcijos specialistams, kurie būdami profesionalais bendru sutarimu sprendžia dėl saugos priemonių įrengimo. Kelio ruožas, kur įvyko avarija, nėra pavojingas. Jis nebuvo įvertintas kaip pavojingas, reikalaujantis ypatingų priemonių. Tvora įrengiama ten, kur galima didelė gyvūnų migracija, populiacija. Tvoros pastatymas neįpareigoja Kelių direkcijos statyti ženklą. Atsižvelgiant į tai, kad populiacija reguliuojama tinkamai, savininko pareigos įvykdytos tinkamai, nepažeisti norminiai aktai.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. vasario 2 d. parengiamojo teismo posėdžio metu prašymo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis Aplinkos ministeriją ir Lietuvos automobilių kelių direkciją netenkino.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovui AB If P&C Insurance iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 19 357,01 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, palūkanas skaičiuojant už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2009-09-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė ieškovui AB If P&C Insurance iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 581 Lt žyminio mokesčio ir 2 502 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Teismas nustatė, kad 2006-10-17, apie 23:05 val., Kazlų Rūdos sav. kelyje Kaunas-Marijampolė-Suvalkai, ties 43.800 kilometru, įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis, vairuojamas P. S., susidūrė su staiga į kelią iš kairės pusės išbėgusiu šernu. Įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonės Volvo, valst. Nr.(duomenys neskelbtini). Kadangi įvykis buvo pripažintas draudiminiu, ieškovas draudimo sutarties pagrindu 2006-10-30 išmokėjo draudėjui UAB „Viljana“ 19 357,01 Lt dydžio draudimo išmoką ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d., laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Taikant CK 6.267 str. 1 d. analogiją, valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą net ir nesant kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio tyčios ar didelio neatsargumo. Laukinio gyvūno staigus išbėgimas į kelią nelaikytinas nenugalima jėga, jį valstybė galėjo numatyti, nes pagal byloje pateiktus statistinius duomenis, Kaunas-Marijampolė-Suvalkai kelyje, ypatingai kelio ruože nuo 37,50 km iki 43,80 km, nuolat vyko transporto priemonių susidūrimai su staiga į kelią išbėgusiais ar iššokusiais laukiniais žvėrimis (šernais, stirnomis), minėtas kelio ruožas pasižymi gana dideliu avaringumu dėl susidūrimų su gyvūnais, o tai leidžia daryti išvadą, kad net ir esant pastatytiems atitvarams, susidūrimų su gyvūnais išvengti nepavyksta. Todėl laikytina, kad atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų užkirstas kelias neigiamoms pasekmėms, nebuvo naudojamos įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytos kitos saugaus eismo priemonės, magistraliniame kelyje Nr. A5 nebuvo pastatytas kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“. Vadinasi, atsakovas, kaip apdairus ir rūpestingas laukinės gyvūnijos savininkas, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamų priemonių tai kontroliuoti, statyti specialius kelio ženklus, kontroliuoti gyvūnų populiaciją, pratęsti atitvaras ar taikyti kitas panašias apsaugos priemones ir taip užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti, tačiau visų būtinų priemonių žalai išvengti atsakovas nesiėmė. Aplinkybė, kuri nebuvo neišvengiama, ją buvo galima numatyti, kontroliuoti ir pašalinti, nelaikytina nenugalima jėga (CK 6.212 str. 1 d.) ir nepašalina atsakovo atsakomybės atlyginti laukinių žvėrių padarytą žalą. Pagal CK 6.273 str., bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalos atlyginimo prievolė tenka valstybei, valstybę atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos atsakovo atsakomybei dėl padarytos žalos atsirasti, todėl teismas ieškovo naudai priteisė iš atsakovo 19 357,01 Lt nuostolius bei 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinio netenkinti.
Nurodė, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi statistiniais duomenimis apie kelio ruože Kaunas - Marijampolė - Suvalkai atkarpoje nuo 0,00 km iki 77,00 km nuo 2004 m. vasario 1 d. iki 2009 m. birželio 24 d. įvykusius eismo įvykius, kurių priežastis - susidūrimas su gyvūnais, nes šie duomenys neatspindi minėto kelio ruožo avaringumo. Padidinto avaringumo kelio ruožas nustatytinas pagal Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką, pagal kurią kelio Nr.A5 Kaunas - Marijampolė - Suvalkai vieta ties 43,800 kilometru laikytina saugi ir todėl eismo atžvilgiu neavaringa. Atsižvelgiant į tai, taip pat į 1968-11-08 Kelio ženklų ir signalų konvenciją, pagal kurią kelio ženklas “Laukiniai gyvūnai” statomas tik kai yra didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti laukiniai žvėrys, kelio vietoje, kurioje įvyko susidūrimas su laukiniu gyvūnu, šis kelio ženklas neturėjo būti statomas. Ieškovas ieškinyje nurodė klaidingus duomenis dėl autoįvykio vietos, t.y. nurodė, kad autoįvykis įvyko minėto kelio 46,800 kilometre, nors byloje esantys duomenys patvirtina kitą autoįvykio vietą - minėto kelio 43,800 kilometrą. Ši aplinkybė reikšminga tuo, kad minėto kelio ruože nuo 42,300 km iki 43,994 km kairėje kelio pusėje yra įrengta ir autoįvykio metu buvo apsauginė metalinė tvora. 2010-03-18 teismo posėdžio metu ši klaida buvo ištaisyta, tačiau, nors skundžiamame sprendime apie tai neužsimenama, ši aplinkybė paneigia teismo argumentus dėl atsakovo neatsakingumo. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad kuri nors valstybės institucija būtų pažeidusi teisės aktus, t.y., kad kuris nors viešasis juridinis asmuo būtų pažeidęs įstatymais nustatytas pareigas. Nesant nustatytų neteisėtų veiksmų, neaišku, kokiu pagrindu valstybei kilo atsakomybė. Į bylą trečiuoju asmeniu turėjo būti įtraukta Lietuvos automobilių kelių direkcija, tačiau teismas tokio prašymo netenkino, apribodamas galimybę objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti bylą. Teismas ignoravo aplinkybę, kad nuo 2005 m. šernų medžiojimas yra nelimituojamas ir nelicencijuojamas. Atsižvelgiant į tai, ieškovo teiginiai dėl valstybės atsakomybės už nepakankamą ar visišką šernų populiacijos nekontroliavimą, nepagrįsti. Teismas nenustatinėjo rizikos prisiėmimo ir atsakomybės kilimo santykio, o nepagrįstai preziumavo, kad valstybė turi atsakyti net už rizikas, kurias prisiima privatus ūkio subjektas (nagrinėjamu atveju ieškovas). Atkreipė dėmesį, kad griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos yra specialios normos bendrosios deliktinės atsakomybės atžvilgiu, todėl, remiantis CK 1.8 str. 3 d., jų analogija negalima. Apeliantas pažymėjo, kad iš jo buvo nepagrįstai priteistos 6 proc. dydžio metinės palūkanos, nes valstybė nėra nei verslininkas, nei privatus asmuo, nei skolininkas, todėl nei CK 6.210 str. 2 d., nei 6.37 str. 2 d. nuostatos negali būti taikomos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB If P&C Insurance AS prašė apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apelianto teiginiai, kad priimant teismo sprendimą buvo vertinti tik bendri statistiniai duomenys, nėra pagrįsti, nes sprendime išsamiai išanalizuota kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, avaringumo situacija. Nagrinėjamu atveju svarbi ne avaringumo apskritai situacija kelyje, o tik laukinių gyvūnų sukelti eismo įvykiai. Nurodytos aplinkybės pagrindžia, jog nebuvo ignoruota Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika. Klaida dėl tikslios eismo įvykio vietos buvo ištaisyta teismo posėdžio metu, teismas sprendime eismo įvykio kilometrą nustatė tinkamai, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas ignoravo apsauginės metalinės tvoros įrengimo faktą bei tokiu būdu nesiėmė būtinų priemonių, kad būtų užkirstas kelias žalai atsirasti. Esamos apsauginės priemonės nėra efektyvios ir neatlieka joms priskirtų funkcijų. Valstybės neteisėti veiksmai ir tuo pačiu kaltė nagrinėjamu atveju pasireiškia nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, kad būtų išvengta panašių laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų. Atsakovo atsakomybė kyla ne dėl konkrečios institucijos neveikimo ar atitinkamo teisės akto pažeidimo, o dėl valstybės nesugebėjimo organizuoti savo įsteigtų institucijų darbo, siekiant užtikrinti saugų eismą valstybiniuose keliuose. Apeliacinio skundo argumentai dėl draudimo kompanijos rizikos neprisiėmimo nebuvo išsakyti pirmos instancijos teisme, be to, jie prieštarauja draudimo esmei bei nėra susiję su atsakovo atsakomybės klausimo nagrinėjimu. Teismas pagrįstai atsakovo civilinę atsakomybę kildino iš CK 6.267 str., nes griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos laikytinos ne specialiomis, o singuliarinėmis, galinčiomis nustatyti nors ir specialią, tačiau bendrą tam tikros srities taisyklę. Teismas pagrįstai priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas, nes jų priteisimas nėra susijęs su tarp šalių susiklosčiusiais santykiais ar subjektų teisiniu statusu.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinis skundas tenkintinas.
Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2006-10-17, apie 23.05 val. Kazlų Rūdos sav. kelyje Kaunas-Marijampolė-Suvalkai, ties 43.800 km, eismo įvykį sukėlė staiga į kelią iš kairės pusės išbėgęs šernas, kuris atsitrenkė į P. S. vairuojamą automobilį Volvo valst. Nr.(duomenys neskelbtini), priklausantį UAB „Viljana“. Kazlų Rūdos PK VTP nutarimu administracinio teisės pažeidimo teisena nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Kelyje Nr. A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai kelio ženklai „Laukiniai žvėrys“ nėra įrengti. Kelio atkarpoje, kurioje įvyko susidūrimas su šernu, kairėje kelio pusėje įrengtos metalinės tvoros – atitvarai nuo gyvūnų, pradžia 42,3 km, pabaiga 43,994 km. Ieškovas įvykį pripažino draudiminiu ir draudimo sutarties pagrindu draudėjui UAB „Viljana“ išmokėjo 19 357,01 Lt dydžio draudimo išmoką bei įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 str. 1 d.). Dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, taikė įstatymo – CK 6.267 str. 1 d. analogiją ir priteisė žalos atlyginimą iš valstybės – laukinės gyvūnijos savininko, kuris atsakyti privalo ir nesant kaltės. Padarė išvadą, kad atsakovas nesielgė kaip atidus ir rūpestingas šeimininkas, nesiėmė visų galimų priemonių, nes didelio avaringumo kelyje nėra įrengtas kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“, o pastatyti atitvarai nėra efektyvi priemonė susidūrimams su laukiniais gyvūnais išvengti.
Apeliantas skunde nurodė, kad griežtąją atsakomybę (t.y. kylančią nesant kaltės) reglamentuojančios teisė normos yra specialiosios bendrosios deliktinės atsakomybės atžvilgiu, todėl, remiantis CK 1.8 str. 3 d., jų analogija negalima, ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo, nepagrįstai taikė analogiją ir rėmėsi specialiąją teisės norma - CK 6.267 str. 1 d., numatančia naminių gyvūnų savininko pareigą atlyginti žalą. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodė, kad ginčo atveju tokia įstatymo taikymo analogija yra galima, nes griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos yra ne specialiosios, o singuliarinės (t.y. ypatingos, numatančios bendrųjų taisyklių išimtis), nustatančios nors ir specialią, tačiau bendrą tam tikros srities taisyklę (LR civilinio kodekso komentaras, I knyga , 2001 m., Vilnius, Justitia, 83 psl.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009 išaiškinta, kad tokiais atvejais dėl teisinių santykių panašumo teismai turi pagrindą taikyti CK 6.267 str. 1 d. analogiją, spręsdami dėl laukinio žvėries padaryto žalos atlyginimo. Tačiau kiekvieno ginčo, kylančio tų pačių teisinių santykių pagrindu sprendimą lemia ne tik tokių santykių tapatumas, tačiau ir kiekvienos situacijos individualumas, t.y. faktinių aplinkybių skirtumai. Tai reiškia, kad, nepaisant atsakovo pareigos atsakyti be kaltės, jo kaltės ir neteisėtų veiksmų (neveikimo) prezumpcijos, kiekvienoje byloje turi būti individualiai nustatomas kitos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos dydis, vertinami paties nukentėjusiojo veiksmai, rizikos prisiėmimas ir kaltė (CK 6.253 str. 5 d., 6.248 str.), patirtų nuostolių priežastinis ryšys su atsakovo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu; ginčo teisiniame santykyje atsakovo veiksmų neteisėtumo prezumpcija gali būti paneigiama įrodinėjimo procese.
Lietuvos automobilių kelių direkcijos į civilinę bylą pateiktoje informacijoje apie apsaugines metalines tvoras, užkertančias gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai dalį (l. 86-91), nurodyta, kad kairėje kelio pusėje nuo 42,300 km iki 43,994 km yra įrengtas atitvaras nuo gyvūnų, t.y. kaip tik toje kelio ruožo atkarpoje, kurioje įvyko susidūrimas (43,800 km). Apeliantas pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šią faktinę aplinkybę, iš esmės į ją neatsižvelgė. Specialiųjų techninių priemonių įrengimas įrodo, kad valstybė, jos kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į laukinių gyvūnų migracijos ypatumus konkrečioje vietovėje, jų populiaciją, ėmėsi reikiamų veiksmų žalai dėl laukinių gyvūnų patekimo į kelią užkirsti. Sprendžiant dėl priemonių pakankamumo, būtina atsižvelgti į laukinės gyvūnijos, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką ir ribotas valstybės galimybes ją valdyti. Specialaus atitvaro įrengimas konkrečiame kelio ruože, kuriame ir įvykio laukinio gyvūno susidūrimas su transporto priemone, laikytinas tais atsakovo pozityviais veiksmais, kuriais paneigiama neteisėto neveikimo prezumpcija. Kai nuginčijama neteisėto veikimo prezumpcija, ieškovo patirti nuostoliai neturi būti vertinami kaip nulemti atsakovo veiksmų (veikimo, neveikimo), t.y. nėra priežastinio ryšio, ir dėl to nėra pagrindo šiuo konkrečiu atveju tenkinti ieškinį.
Pažymėtina, kad neteisėtų veiksmų įrodinėjimo našta paprastai tenka ieškovui. Šioje civilinėje byloje, kai paties teisinio santykio pobūdis nulemia veiksmų neteisėtumo prezumpciją, atsakovas įrodymais siekia ją paneigti, tokiu būdu ir ieškovas įtraukiamas į aktyvaus įrodinėjimo procesą, nes turi nuginčyti atsakovo teikiamus argumentus ir įrodymus. Apeliantas pagrįstai teigia, kad teismas neatsižvelgė į jo nurodytą aplinkybę, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 yra patvirtintos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės, kurios nustato medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų leidžiamus medžioklės terminus, leidžiamus medžioklės būdus ir jų taikymo terminus, medžiojamųjų gyvūnų, kasmetinio jų sumedžiojimo limitų nustatymą atskiruose medžioklės plotų vienetuose ir kt. Nuo 2005 m. šernų medžiojimas yra nelimituojamas ir nelicencijuojamas, patys naudotojai, t.y. medžiotojų būreliai, sprendžia kiek šernų savo naudojamuose medžioklės plotuose jie medžioja (l. 136). Dėl to pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsakovas nesiėmė pakankamų priemonių konkrečių laikinių gyvūnų populiacijos kontroliavimui, yra nepagrįsti. Kompetentingų valstybės institucijų sprendimų dėl šernų populiacijos reguliavimo priėmimas taip pat vertintinas kaip atsakovo pozityvus veikimas, kuriuo paneigiama veiksmų neteisėtumo prezumpcija ir nuginčijamas teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys dėl ieškovo patirtų nuostolių. Ieškovas nepateikė teismui argumentų nei įrodymų, kad atsakovo sprendimai dėl šernų populiacijos reguliavimo buvo netinkami, neatitiko Laukinės gyvūnijos įstatymo, Medžioklės įstatymo, kitų įstatymų, visuomenės interesų ir pan., t.y. įrodinėjimo procese nebuvo aktyvus (CPK 178 str.). Sprendžiant dėl atsakovo veiksmų reguliuojant laukinių gyvūnų populiaciją, būtina įvertinti, kad valstybei tenka ir kita pozityvi pareiga – apsaugoti laukinę gyvūniją, reglamentuoti jos apsaugą, todėl taikomos priemonės neturi pažeisti derinamų skirtingų interesų balanso. Ieškovas neįrodinėjo, kad atsakovo nustatyta laukinių gyvūnų (šernų) populiacijos kontroliavimo tvarka būtų prioritetiškai orientuota tik į gyvūnų apsaugą ir būtų santykinai pažeista pusiausvyra su kitais interesais – šiuo atveju saugumu keliuose.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovo nuostolius nulėmė (t.y. jie susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu) atsakovo neveikimas, pasireiškęs kelio ženklo Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“ neįrengimu kelyje A5. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika“, kurios tikslas yra apibrėžti padidinto avaringumo kelio ruožo sąvoką ir atsižvelgiant į tam tikrus transporto eismo parametrus, įvertinti tokių ruožų pavojingumo laipsnį. Pagal šią metodiką avaringi ruožai ir „juodosios dėmės“ nustatomos taikant 500 m. ilgio slenkmenį ir jame per 4 metus įvykusių avarijų skaičių. Kelio ženklų ir signalų konvencija, priimta 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje, nustato (I priedo 15 punktas), kad kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“ statomas tais atvejais, kai yra didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti laukiniai žvėrys. Byloje nėra įrodymų, kad kelio A5 ruože ties 43,800 km buvo būtina statyti specialų kelio ženklą Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“. Byloje pateikiami statistiniai duomenys (l. 92) nuo 2004-02-02-01 iki 2006-10-17 patvirtina, kad iki ginčo eismo įvykio kelyje Kaunas-Marijampolė-Suvalkai buvo keturi transporto priemonių susidūrimai su laukiniais žvėrimis (stirnomis) – 12,7 km, 10,2 km, 40,55 km, 22 km. Artimiausias ginčo įvykiui susidūrimas buvo tik vienas ties 40,55 km, tokia statistika objektyviai nepagrindžia būtinybės įrengti specialų ženklą, savo ruožtu jo nebuvimas, jei ir būtų laikomas atsakovo neteisėtu neveikimu, negali būti vertinamas kaip teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nulėmęs ieškovo nuostolius. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas faktines aplinkybes byloje, daro išvadą, kad ieškovui nuostolių atlyginimas negali būti priteisiamas, nes nuostoliai su atsakovo veiksmais nėra susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu, pastarosios aplinkybės, kuri yra būtinoji žalos atlyginimo sąlyga, atsakovas neįrodė (CPK 6.247 str., CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad ieškinys negalėjo būti tenkinamas ir dėl CK 6.253 str. 5 p. nurodytos aplinkybės – t.y. civilinė atsakomybė netaikoma, kai nukentėjęs asmuo buvo prisiėmęs žalos riziką. Nagrinėjamu atveju ieškovas yra draudimo kompanija, kuri užsiima rizikų draudimo veikla, draudimo sutartimi prisiėmusi laukinių gyvūnų turtui padarytų nuostolių atlyginimo riziką. Atsižvelgiant į tokios rizikos specifiką, aplinkybę, kad valstybė, būdama laukinės gyvūnijos savininku turi itin ribotas galimybes ja disponuoti bei valdyti, ir yra imtasi visų teisėtų veiksmų, užtikrinančių intereso apsaugoti gyvūniją ir visuomenės saugumo keliuose intereso pusiausvyrą, taip pat atsižvelgiant į laukinei gyvūnijai padarytą žalą (dėl susidūrimo su didesnio pavojaus šaltiniu žuvo šernas), yra savarankiškas pagrindas, neprieštaraujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams, netaikyti atsakovui civilinės atsakomybės.
Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis Aplinkos ministeriją, Lietuvos automobilių kelių direkciją tam, kad būtų galimybė objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, neturi reikšmės. Remiantis CPK 47 str. į bylą trečiaisiais asmenimis traukiami ne bet kokie asmenys, o tie, kurių teisėms ir pareigoms turės įtakos bylos išsprendimas, gi atsakovas nenurodo, kokioms Aplinkos ministerijos, Lietuvos automobilių kelių direkcijos teisėms ir pareigoms turės reikšmės priimtas teismo sprendimas. Remiantis aukščiau aptartais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes priimtas netinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus byloje, ir ieškinys atmestinas (CPK 329 str. 1 d., 185 str.). Priimant naują spendimą, visos teismo patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteistinos iš ieškovo į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikinti, AB IF P&C Insurance AS ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo AB IF P&C Insurance AS į valstybės biudžetą 16,35 Lt procesinių dokumentų siuntimo pirmos ir apeliacinės instancijos teisme išlaidų.