Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. S. ir P. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys Panevėžio miesto savivaldybės administracija ir uždaroji akcinė bendrovė Shmitz Cargobull Baltic) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

E. S. ir P. P. (toliau – ir pareiškėjai) 2016 m. gegužės 31 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 23S-165-(14.23.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. P.“ ir 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 23S-166-(14.23.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ (toliau kartu – Sprendimai) (b. l. 1–5).Pareiškėjai nurodė, kad po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo priėmimo, kai atsirado galimybė susigrąžinti visą turėtą žemę miestuose, pareiškėjai visą laikė prašė žemę grąžinti natūra ir nesutiko su kitu nuosavybės teisės atkūrimo būdu – atlyginimu už žemę pinigais. Pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimui papildžius Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnį 7 dalimi, dalis ginčo žemės nebebus priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl atsiras galimybė nuosavybės teises į žemę atkurti natūra.Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 37–41). NŽT nurodė, kad ginčijami sprendimai buvo priimti, nes pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo. NŽT paaiškino, kad ginčijami sprendimai buvo priimti vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi. NŽT pažymėjo, kad pareiškėjai nenurodė nesutikimo dėl atlyginimo pinigais priežasčių.Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 80–82).Administracija nurodė, kad pareiškėjai siekia natūra susigrąžinti žemę, kuri Panevėžio miesto bendrajame plane patenka į teritorijas, skirtas infrastruktūros objektų plėtrai. Be to, dalis teritorijos užimta inžinerinėmis komunikacijomis. Administracija pastebėjo, kad minėtoje teritorijoje nėra laisvos (neužstatytos) žemės, kuri galėtų būti atkurta pareiškėjams natūra.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir ginčijamus sprendimus panaikino (b. l. 122–130).Teismas nustatė, kad ginčijamais sprendimais pareiškėjams nuosavybės teisės buvo atkurtos už žemę atlyginant pinigais, nors pareiškėjai siekė, kad visa žemė būtų grąžinta natūra. Teismas nustatė, kad iki ginčijamų sprendimų priėmimo pareiškėjams buvo neatkurtos nuosavybės teisės į 6,8457 ha žemės. Teismas taip pat nustatė, kad Žemėtvarkos skyrius 2007 m. birželio 21 d. kreipėsi į Administraciją dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įgyvendinimo tvarka) 106¹ punkte nurodytos informacijos kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog Administracija tokį dokumentą (iš kurio aiškiai matytųsi ginčo žemės statusas nuosavybės teisių atkūrimo natūra požiūriu) būtų parengusi ir pateikusi NŽT. Teismas nurodė, kad Administracijos 2012 m. vasario 20 d. atsakymas į pareiškėjų 2011 m. lapkričio 17 d. prašymą tokiu dokumentu nelaikytinas. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad NŽT, prieš priimdamas ginčijamus sprendimus, neturėjo dokumento, kurio pagrindu turėjo galimybę konstatuoti apie atkūrimo natūra negalimumą ginčo teritorijoje, t. y. buvo pažeistos procedūros nuosavybės teisių atkūrimo procese. Teismas sprendė, kad minėti pažeidimai yra esminiai, sudarantys pagrindą panaikinti ginčijamus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015, kurioje buvo išaiškinta, kad NŽT paprastai neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui.

III.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (b. l. 134–137). NŽT apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino teismui pateiktos medžiagos, trečiųjų asmenų pozicijos ir atsiliepimų. NŽT paaiškina, kad pareiškėjams iš viso nuosavybės teisės buvo atkurtos į 24,5842 ha iš 31,4299 ha Panevėžio mieste turėtos žemės. NŽT pažymi, kad iš viešai skelbiamo Panevėžio miesto bendrojo plano matyti, kad ginčo teritorija patenka į teritorijas, numatytas infrastruktūros plėtrai. Be to, Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu patvirtino Panevėžio miesto (šiaurinės dalies) susisiekimo komunikacijų specialųjį planą, kuris yra bendrojo plano sudėtinė dalis, tačiau teismas dėl šio plano visiškai nepasisakė ir jo nevertino kaip dokumento, priskiriančio ginčo žemę prie valstybės išperkamos žemės. NŽT nuomone, iš teismui pateiktos medžiagos ir iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų matyti, kad prašomoje grąžinti natūra teritorijoje nėra laisvos (neužstatytos) žemės, į kurią būtų galima atkurti nuosavybės teises, grąžinant pareiškėjams žemę natūra.NŽT paaiškina, kad Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius kreipėsi į Administraciją, prašydamas parengti ir patvirtinti žemės sklypus nuosavybės atkūrimui, nurodydamas buvusio savininko turėto žemės sklypo ribas. NŽT pažymi, kad pagal Administracijos pateiktus suformuotus žemės sklypus pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės, todėl pakartotinai pateikti jau pateiktą medžiagą nėra pagrindo, nes turėtos žemės savininko sklypo ribos nesikeičia. NŽT taip pat pažymi, kad pareiškėjai nenurodė jokių NŽT neteisėtų veiksmų.Pareiškėjai atsiliepime prašo NŽT apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 161–164).Pareiškėjai paaiškina, kad nesutikimo motyvai dėl atlyginimo pinigais buvo nurodyti 2016 m. balandžio 15 d. prašyme NŽT Panevėžio skyriui. NŽT pagal Įgyvendinimo tvarkos 106¹ punktą privalėjo pakartotinai kreiptis į Administracijos direktorių dėl duomenų pateikimo ir patikslinimo, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjai nurodo, kad valstybės išperkamos teritorijos nustatomos remiantis detaliaisiais, o ne bendraisiais planais. Pareiškėjai sutinka su teismo išvada, kad Administracijos 2012 m. vasario 20 d. raštas nėra konkretus, iš jo ir jo priedų negalima nustatyti, kokie sklypai grąžinami natūra, o kokie ne. Be to, minėtame rašte buvo parašyta, kad dėl sudėtingos ekonominės situacijos šiuo metu savivaldybės lėšomis nėra galimybės parengti pareiškėjams siūlomų grąžinti žemės sklypų kadastrinių matavimų. Pareiškėjai paaiškina, kad laukė, kol pagerės ekonominė situacija.Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime nurodo, kad su NŽT apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti (b. l. 144–148).Administracija paaiškina, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba Panevėžio miesto bendrąjį planą patvirtino 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1. Bendrasis planas nustato teritorijos vystymo, naudojimo bei apsaugos principus, kuriais turi vadovautis visi planuojamoje teritorijoje esantys nekilnojamojo turto savininkai. Iš teismui pateikto Bendrojo plano schemos matyti, kad pareiškėjų natūra siekiama susigrąžinti žemė patenka į teritorijas, numatytas infrastruktūros objektų plėtrai. Be to, dalis teritorijos užimta inžinerinėmis komunikacijomis, taip pat dalis teritorijos užimta pastatais, statiniais ar įrenginiais, todėl toje teritorijoje nėra laisvos valstybinės žemės, kuri pareiškėjams galėtų būti grąžinta natūra.Administracija pažymi, kad teritorija, esanti adresu (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), suformuota detaliuoju planu, patvirtintu Panevėžio miesto valdybos 2000 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 238v. Šiai teritorijai nustatytas žemės sklypo naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos. Šalia siekiamo susigrąžinti natūra žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), yra teritorija numatyta infrastruktūros plėtrai. Tai, pasak Administracijos, patvirtina Panevėžio miesto (šiaurinės dalies) susisiekimo komunikacijų specialusis planas, patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 1-330. Pasak Administracijos, iš pateiktų duomenų yra akivaizdu, kad dalyje teritorijos yra suformuoti sklypai, įregistruota nuosavybė nekilnojamojo turto registre, o kita dalis teritorijos numatyta infrastruktūros plėtrai ir jos visuomenės poreikis aiškiai išreikštas tiek bendrajame, tiek specialiajame plane, tačiau teismas nevertino ir neanalizavo duomenų, jog nagrinėjamu atveju nėra laisvos žemės, kuri galėtų būti grąžinta pareiškėjams. Teismas tik formaliai konstatavo, kad yra pažeistos procedūros nuosavybės teisių atkūrimo procese.Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė Schmitz Cargobull Baltic (toliau – Bendrovė) atsiliepime nurodo, kad su NŽT apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti (b. l. 154–157).Bendrovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Administracijos 2012 m. vasario 20 d. atsakymą Nr. 19-4.5-401, peržengė pareiškėjų skundo ribas. Pasak Bendrovės, teismas netyrė nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų ir nepagrįstai nustatė, kad šioje byloje nėra objektyvių duomenų, kad nebėra išlikusių galimybių pareiškėjams į ginčo teritoriją atkurti nuosavybės teises natūra. Bendrovė nurodo, kad NŽT dar 2015 m. spalio 19 d. priėmė sprendimą neatkurti pareiškėjams nuosavybės teisių natūra į likusią 6,8457 ha žemės dalį, nes ji yra užstatyta statiniais, patenka į miesto teritoriją. Pareiškėjai šio sprendimo neskundė, todėl praleido terminą savo subjektinėms teisėms ginti. Be to, nėra nuginčytas ir pareiškėjams adresuotas aiškus bei nedviprasmiškas Administracijos 2012 m. vasario 20 d. sprendimas. Bendrovė taip pat nurodo, kad iš bendrojo plano matyti, jog teritorija užstatyta ir patenka į infrastruktūros plėtros ribas, todėl buvo visiškai akivaizdu, kad grąžinti žemę natūra nebuvo galimybės. Nesant tokios galimybės, nebuvo ir tikslo teikti detalųjį planą ar jam prilyginimą dokumentą (nesant detaliojo plano, buvo pateikta bendrojo plano ištrauka).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Sprendimų (b. l. 6–7), kuriais pareiškėjams nuosavybės teisės buvo atkurtos pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 dalis); teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 dalis). Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina pateikto apeliacinio skundo ribose.NŽT apeliaciniame skunde, kaip minėta, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino teismui pateiktos medžiagos (Panevėžio miesto (šiaurinės dalies) susisiekimo komunikacijų specialiojo plano ir kt.), trečiųjų asmenų pozicijos bei atsiliepimų. NŽT pažymėjo, kad iš viešai skelbiamo Panevėžio miesto bendrojo plano matyti, kad ginčo teritorija patenka į teritorijas, numatytas infrastruktūros plėtrai. NŽT nuomone, iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad prašomoje grąžinti natūra teritorijoje nėra laisvos (neužstatytos) žemės, į kurią būtų galima atkurti nuosavybės teises, grąžinant pareiškėjams žemę natūra.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjai nuo 1991 m. rugsėjo 30 d. aktyviai siekia nuosavybės teises atkurti natūra. NŽT apeliaciniame skunde šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės neginčija. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo teisinius santykius reglamentuoja šios nutarties 2 ir 9 punktuose minėti Atkūrimo įstatymas bei Įgyvendinimo tvarka.Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą, konstatavęs faktinę aplinkybę, kad priimant ginčijamus Sprendimus nagrinėjamoje situacijoje nebuvo vadovautasi privaloma Įgyvendinimo tvarkos 106 ir 106¹ punktuose nustatyta tvarka, t. y. Sprendimai buvo priimti, nors nebuvo gautas Administracijos atsakymas į 2007 m. birželio 21 d. kreipimąsi dėl Įgyvendinimo tvarkos 106 punkte nurodytų duomenų pateikimo (b. l. 21).NŽT su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu apeliaciniame skunde nesutiko, iš esmės tvirtindama, kad ginčijami Sprendimai galėjo būti priimti pagal NŽT tuo metu turėtą informaciją, kurios pirmosios instancijos teismas, pasak NŽT, nepagrįstai nevertino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos NŽT apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė konkrečias teisės normas, kurias taikė, taip pat nurodė argumentus, dėl kurių teismas atmetė NŽT poziciją ir įrodymus, kuriais ji buvo grindžiama. Dėl bendrojo plano ištraukos pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis nėra dokumentas atitinkantis Įgyvendinimo tvarkos 106¹ punkte nurodytą dokumentą. Taip pat teismas vertino ir Administracijos 2012 m. vasario 20 d. raštą Nr. 19-4.5-401, kuriuo buvo atsakytą į pareiškėjų pasikreipimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra objektyvių duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad nagrinėjamu atveju nebėra išlikusių galimybių pareiškėjams į ginčo teritoriją atkurti nuosavybės teisių natūra. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad NŽT turėjo pakartotinai kreiptis į Administraciją dėl informacijos kartografinėje medžiagoje pateikimo, nes tokia informacija po 2007 m. birželio 21 d. pasikreipimo iš Administracijos nebuvo gauta. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamai bylai reikšmingi teisinio reguliavimo išaiškinimai buvo pateikti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015. Minėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, kurio sėkmingam užbaigimui reikalingas visų jame dalyvaujančių subjektų tinkamas teisių ir pareigų vykdymas. Šiame procese tiek NŽT, tiek ir savivaldybių administracijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Minėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad NŽT paprastai neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui. Tai nepaneigia NŽT teisės, esant tam tikroms aplinkybėms, pagal Įgyvendinimo tvarkos 106¹ punktą pakartotinai kreiptis į atitinkamos savivaldybės administraciją dėl duomenų pateikimo (patikslinimo).Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo analizuoti ir vertinti į bylą pateiktą bendrojo plano ištrauką ir kitus dokumentus, o ne konstatuoti procedūrų pažeidimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas atkuriant nuosavybės teises į žemę vadovautis Įgyvendinimo tvarkos 106¹ punkte nurodyta tvarka yra imperatyvus („privaloma vadovautis“), t. y. Administracija turi pateikti duomenis Įgyvendinimo tvarkos 106¹ punkte nustatytam subjektui, nustatyta tvarka ir forma. Įgyvendinimo tvarkoje nustatytų procedūrų (taip pat ir tų, kurios susijusios su institucijų teisėmis ir pareigomis) nesilaikymas nagrinėjamu atveju reiškia nuosavybės teisių atkūrimo proceso esminius trūkumus, kurie yra pagrindas šiame procese priimtų ginčijamų Sprendimų panaikinimui. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o atsakovo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.