- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-25
- Bylos Nr.
- I-1584-406/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01000-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. K. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 31 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas savo skunde (b.l. 10-14), skundo patikslinime (b.l. 57-58) nurodė, kad nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. buvo kalinamas Marijampolės pataisos namų 13 būryje, 131 brigadoje, kurios plotas buvo apie 50 kv. m. ir joje gyveno nuo 20 iki 30 asmenų, todėl vienam nuteistajam teko mažiau ploto nei numatyta teisės aktuose, ko pasėkoje tarp nuteistųjų kilo konfliktinės situacijos. Pareiškėjo nuomone, įstaigos administracija puikiai suvokė, kad pažeidžia teisės aktus, tačiau neveikė taip kaip privalėjo veikti pagal teisinį reglamentavimą. Teigė, kad patalpose buvo šalta ir drėgna, nebuvo ventiliacijos, rūkantieji asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais nuteistaisiais, be to buvo rūkoma patalpose. Pažymėjo, jog atvykstant ar išvykstant etapu asmens ar jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat ir pareigūnų elgesys buvo netinkamas. Akcentavo, jog Marijampolės pataisos namuose nuteistiesiems organizuojami užsiėmimai, bet ne visą dieną. Dėl susidariusių nepatogumų diskomforto, teigė, kad negalėjo ramiai parašyti laiško artimiesiems. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Konstitucijos 21 straipsnis, kuriais ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Dėl to patyrė neturtinę žalą, dvasinius bei emocinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą. Prašo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimuose su skundu, skundo patikslinimu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16-21, 64-66). Nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose atliko nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. ir gyveno 13 nuteistųjų būryje 131 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 76,95 kv. m. ir joje gyveno 24 nuteistieji, todėl pareiškėjui jo buvimo laikotarpiu buvo užtikrinamas minimalus ploto reikalavimas vienam asmeniui. Pažymėjo, kad 13 būrys, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš eilės gyvenamųjų patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti jiems organizuojamus užsiėmimus. Pareiškėjas bausmę atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, t.y. pareiškėjas laisvai naudojosi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo orumo pažeidimui. Teigė, jog pareiškėjo argumentas dėl netinkamos patalpų vėdinimo sistemos nepagrįstas, kadangi patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas, t.y. Marijampolės visuomenės sveikatos centras ne kartą konstatavo, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Teigė, jog patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas. Nurodė, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Prašė pareiškėjo skundžiamam laikotarpiui ilgesniam nei 3 metai taikyti senaties terminą, likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas E. K. teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – Pataisos įstaiga). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.
Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b.l. 20). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris, jo teigimu, prasidėjo nuo 2011 m. birželio 1 d. ir tęsėsi iki 2013 m. gruodžio 30 d. (b.l. 10). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl daromų pažeidimų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė tik 2015 m. birželio 15 d. (b.l. 6).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie patalpų perpildymą kalinamais asmenimis bei kalinimo sąlygų trūkumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad jo kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Marijampolės pataisos namų prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. birželio 15 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 11¹.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Į bylą pateikti duomenys (Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2011 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. 7/07-192 (b.l. 22-23), 2015 m. rugpjūčio 4 d. pažyma Nr. 14/07-3026 „Dėl ploto tenkančio vienam nuteistajam skaičiavimo“(b.l. 25-26), 2015 m. liepos 30 d. Socialinės reabilitacijos skyriaus pažyma (b.l. 45)) patvirtina, kad nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 13 būrio 131 brigados 1-55 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 76,95 kv. m., ir šioje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjo buvimo laikotarpiu gyveno 24 nuteistieji (b.l. 24 schemoje I-66). Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui teko 3,2 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Pažymėtina, jog pareiškėjas bausmę atliko Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos namų teritorijoje yra galimybė užsiimti sportu (b.l. 28-29), nuteistieji, turi galimybę dalyvauti socialinės reabilitacijos programose (b.l. 30). Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje, tai patvirtina ir atsakovas atsiliepime, yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku – nuo 22.30 val. iki 6.30 val. (b.l. 17).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu.
Administracinių bylų teisenos įstatymo normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).
Į bylą atsakovo pateiktoje Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko surašytoje 2013 m. lapkričio 25 d. Socialinio tyrimo išvadoje pažymėta, kad pareiškėjas psichologinių problemų neturi ir duomenų apie tai nėra, suicidinių minčių neturi, emocinio streso, nestabilumo požymių taip pat nėra (b.l. 82-85). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl psichikos sutrikimų, depresijos požymių į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus. 2015 m. liepos 30 d. Pataisos įstaigos pažyma Nr. 55/04-402 patvirtina, kad pareiškėjas atlikdamas šioje įstaigoje bausmę į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos kreipęsis nebuvo (b.l. 47). Nors pareiškėjas teigia, kad dėl ventiliacijos nebuvimo, nuteistųjų rūkymo patalpose bei vietos stokos buvo priverstas eiti į lauką žiemos metu, ko pasėkoje susirgo bronchitu (b.l. 58, 67), tačiau atsižvelgdamas į tai, kad Pataisos įstaigoje į daugelį objektų (valgyklą, stadioną, mokyklą, parduotuvę ir kt.) galima patekti tik lauku (b.l. 66), teismas daro išvadą, kad pareiškėjo motyvas, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų (vietos stokos, ventiliacijos ir t.t.) neįrodytas, kadangi pareiškėjas galėjo peršalti bei susirgti bronchitu eidamas ir į valgyklą, kurioje buvo maitinamas tris kartus per dieną, ir į parduotuvę ar pan. Įvertinus byloje esančius išrašus iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b.l. 68-79), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Pataisos įstaigoje nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės jo sveikatai.
Pareiškėjas akcentuoja, jog Pataisos įstaigoje gyvenamosiose patalpose rūkoma, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Lietuvos higienos norma HN 76:2010 ) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Pataisos įstaigos visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, jog Pataisos įstaigą kontroliuoja Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai bei Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai. Į bylą pateiktas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovų atliktas Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtina, kad ilgalaikio pasimatymo patalpose, gyvenamuosiuose būriuose, valgykloje ir kitose patalpose kur buvo atliekamas patikrinimas nebuvo rūkoma, visur buvo iškabinti įspėjamieji ženklai. Taip pat, minėtame protokole pažymėta, kad lauke yra įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“ (b.l. 38-39). Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai patikrinimo akte Nr. PT-120 pažeidimų, susijusių su rūkymu, nenustatė (b.l. 40-41). Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas nurodė, kad patalpoje šalta, didelė drėgmė, nėra ventiliacijos, atvykstant ar išvykstant etapu daromos asmens apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis.
Atsakovo atstovas atsiliepime akcentavo, kad visose gyvenamosiose patalpose, tame tarpe ir 13 būryje, yra įrengti varstomi langai (b.l. 65), todėl kaip ir numato Lietuvos higienos norma HN 76:2010, vėdinimas vykdomas per langus. Iš į bylą pateiktų Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų Nr. Pa-65, Nr. PT-342 (b.l. 33-34, 35-37) matyti, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, t.y. minėtais aktais konstatuota Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimo atitiktis, kur pažymėta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas įvardintas aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl netinkamos patalpų vėdinimo sistemos atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).
Iš byloje esančių duomenų, t.y. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. PT-272 matyti, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka HN 76:2010 26 punkte reglamentuotas vertes (b.l. 42-44). Pažymėtina, jog minėtu aktu taip pat nustatyta, kad nuteistųjų kratos patalpose tabako dūmų nesijautė, rūbus galima pasidėti ant stalo arba ant kėdžių. Taigi šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, jis nenurodė, kada konkrečiai jo apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, kokie daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes, todėl darytina išvada, kad šių aplinkybių pareiškėjas nepagrindė. Taip pat teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.
Dėl susidariusių nepatogumų diskomforto, pareiškėjas teigė, kad negalėjo ramiai parašyti laiško artimiesiems. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas per savo Pataisos įstaigoje bausmės atlikimo laiką nebuvo rašęs niekam laiškų (b.l. 80), todėl toks pareiškėjo teiginys atmestinas kaip neįrodytas.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009). Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 31 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.