- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-12-30
- Bylos Nr.
- 2-1248-230/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Ieškovas
- M. N. B.
- Atsakovas
- Z. B., A. B., M. B.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, Kauno
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. N. B. ieškinį atsakovams Z. B., A. B., M. B., tretiesiems asmenims valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, Kauno m. 4-ojo notarų biuro notarei V.Jarienei dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, turto išreikalavimo ir nuosavybės teisių pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė N. B. patikslintu ieškininiu pareiškimu (t.2, b.l. 63-65) prašo: 1) pripažinti negaliojančia 2006 m. gruodžio 4 d. dovanojimo sutartį Nr. 4VJ-28363, kuria atsakovai A. B. ir Z. B. padovanojo sūnui M. B. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, taip pat taikyti šio sandorio restituciją; 2) pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 27/100 pastato, kurio unikalus Nr. 1998-5006-3016, esančio nurodytu adresu, nustatant, kad jai nuosavybės teise priklauso pirmo aukšto patalpos I-5, I-3, o bendram naudojimui - prieškambaris ir koridorius I-2 bei laiptai į lauką, taip pat rūsio patalpos R-3, R-2, o bendram naudojimui – patalpos R-4, R-5, R-6; 3) ieškovę įkeldinti į ginčo patalpas. Ieškovė grįsdama ieškinį nurodo, kad 1964 m. santuokoje su atsakovu Z. B. pasistatė gyvenamąjį sandėlį su rūsiu, kuriame gyveno. 1970 m. išsituokė su atsakovu ir padalijus turtą jai atiteko ¾ gyvenamojo sandėlio. 1972 m. ji iš ginčo patalpų išvyko, pastatą palikdama naudotis Z. B.. 2005 m. ieškovė sužinojo, kad jai priklausantis gyvenamasis plotas įregistruotas atsakovo vardu, kadangi Z. B. be ieškovės sutikimo pastatą praplėtė, pastatė priestatą ir antrą aukštą. Tačiau jai priklausanti patalpų dalis yra išlikusi. Pastatas įregistruotas kaip Z. B. ir jo sutuoktinės A. B. bendroji jungtinė nuosavybė. Z. B. priduodamas pastatą, kaip baigtą statybą, privalėjo nurodyti ieškovę kaip pastato bendrasavininkę, tačiau to nepadarė. Kadangi jai priklausiusių patalpų dalis yra išlikusi, todėl prašo šią patalpų dalį išreikalauti iš atsakovų, ir dėl to panaikinti nurodytą dovanojimo sutartį. Atsakovas be teisinio pagrindo pasisavino ieškovei priklausančią dalį, todėl privalo jai grąžinti patalpas natūra. Z. B. visą laiką neginčijo jos teisių, jas pripažino, nesakė, kad namas įregistruotas jo vardu, ir tik 2005 m., kai atsisakė padėti dukrai, kartu pasakė, kad jis niekam nėra skolingas.
Ieškovė M.N. B. prašo ieškinį patenkinti ir paaiškino, kad ji kaip kolūkietė gavo žemės sklypą ir 1963 m. pradėjo statyti pastatą. Buvo pastatytas 1 aukšto pastatas su rūsiu, kuriame buvo 2 maži kambariukai ir vienas didelis. Pastatą 1964 m. įregistravo apylinkėje ir įrašė ūkinėse knygose. Išsituokusi su Z. B. pasidalino turtą ir jai atiteko 2/3 dalys pastato. 1972 m. ji išvyko gyventi į Klaipėdą, iki 1978 m. savo patalpas nuomavo, o nuo to laiko patalpas užėmė ir jomis naudojosi Z. B., ir vėliau ji turtu nesirūpino. 2005 m. liepos mėnesį per brolį sužinojo, kad Z. B. pasistatė namą, tai sužinojo ir iš dukters, kai Z. B. atsisakė finansiškai paremti dukrą, pareikšdamas, kad jokios motinos dalies nėra.
Ieškovės atstovas prašo ieškinį tenkinti ir paaiškino, kad atsakovas antrą aukštą pastatė virš ieškovės patalpų, o iš šono pasistatė garažą. Statybos buvo vykdomos be ieškovės sutikimo, o jos patalpos išliko tos pačios. Kadangi Z. B. visą laiką žadėjo turtą palikti vaikams, todėl ieškovė laikė, kad jos teisės nepažeistos, ir tik 2005 m. pabaigoje sužinojo, kad namas įregistruotas Z. B. vardu. Nurodo, kad ieškovės nuosavybės teisės į gyvenamąjį sandėlį apylinkės taryboje buvo įregistruotos, nes teismas priešingu atveju būtų negalėjęs jį padalinti. Mano, kad ginčo turtas buvo kolūkiečių kiemo turtu. Dovanojimo sutartis neteisėta, kadangi buvo padovanotas ieškovei priklausantis turtas.
Atsiliepimas
Atsakovai Z. B., A. B., M. B. atsiliepimu į patikslintą ieškinį (t.2, b.l. 78-80) prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ginčo sandėlis buvo pastatytas savavališkai, todėl nebuvo įregistruotas ir faktiškai turėjo būti nugriautas. Žemės sklypas, kuriame stovi gyvenamasis namas, namo statybai buvo suteiktas po santuokos nutraukimo 1980 m. Nors ieškovei ir buvo priteista dalis sandėlio, tačiau bendras gyvenimas buvo neįmanomas, ir ieškovė gavusi piniginę kompensaciją iš jo išsikėlė bei išvyko iš Kauno. Per visus tuos metus ieškovė jokių pretenzijų atsakovams nereiškė, statiniu nesinaudojo, jo neprižiūrėjo, nesirūpino jo įteisinimu. Atsakovas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, pagal projektą ir išduotą statybos leidimą perstatė statinį ir pastatė faktiškai naują dviejų aukštų gyvenamąjį namą. Ieškovės sutikimo rekonstrukcijai nereikėjo, nes statinys buvo savavališkas ir jį reikėjo nugriauti. Ieškovė per bendrus su atsakovu vaikus žinojo apie namo statybą, tačiau jokių veiksmų nesiėmė, tai reiškia, kad ji nelaikė savęs statinio savininke, ir jai nerūpėjo statinio likimas. Todėl ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovė, prašydama pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia, nenurodo jokių sandorio negaliojimo pagrindų.
Atsakovas Z. B. prašo ieškinį atmesti ir paaiškino, kad gyvendamas santuokoje su ieškove savavališkai iš medienos atraižų sukalė sandėliuką – buvo rūsys ir trys kambariukai. Po skyrybų buvo liepta nugriauti, tuomet sakė duos sklypą statybai, todėl jis pusę statinio nugriovė. Po to, kai neliko nuomininkų, jis vienas naudojosi visais kambariais ir pradėjo vykdyti statybas. Vaikai nuolat lankėsi pas jį, matė statybas, ir tik 2005 m., kai jis atsisakė dukrai duoti 70 000 Lt, ieškovė pradėjo reikšti pretenzijas į namą. Kai ieškovė išvyko gyventi kitur, jis jai sumokėjo 500 rub., o vaikams palikti turtą niekada nežadėjo.
Atsakovė A. B. prašo ieškinį atmesti ir paaiškino, kad nuo 1980 m. gyvena santuokoje su Z. B.. Kai atėjo gyventi pas Z. B. buvo apmūrytas sandėlis su nebetonuotu rūsiu. Ieškovė nuo 1980 m. pastate nėra buvusi, todėl nežino, kiek ten yra pakeista. Statant namą architektas pareikalavo pašalinti medines pertvaras, nes nebūtų buvę galima statyti antro aukšto. Todėl buvusios pertvaros pasistūmė, pakito kambariai, padarė perdengimą, buvo pristatyta laiptinė ir garažas, didino langus ir duris, keitė grindis. Be to, buvo įvestos gamtinės dujos, vandentiekis, kanalizacija, telefonas. Visi statybos darbai pagrįsti dokumentais, todėl pastatas buvo teisiškai įregistruotas. Ieškovei dar gyvenant ginčo patalpose pastatas nebuvo įregistruotas, nors tai turėjo būti atlikta inventorizacijos biure. Vaikai iš pirmos santuokos nuolat lankėsi pas tėvą ir viską matė bei žinojo, ir tai pasakydavo motinai.
Atsakovas M. B. prašo ieškinį atmesti ir paaiškino, kad su vaikais iš pirmos santuokos buvo normaliai bendraujama, važinėjo vieni pas kitus į svečius, jokių ginčų dėl turto nebuvo, kol dukra iš pirmos santuokos nepareikalavo pinigų. Tėvai namą padovanojo jam, kadangi labai pablogėjo tėvo sveikata, o ir anksčiau tėvas testamentu buvo užrašęs jam savo turtą.
Atsakovų atstovė prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovė niekada neturėjo nuosavybės teisių į konkrečias gyvenamąsias patalpas. Be to, žemės sklypas suteiktas, leidimas statyti išduotas, priėmimo naudotis aktas surašytas po santuokos nutraukimo. Teismo sprendimas, kuriuo padalintas turtas (gyvenamasis sandėlis), priimtas tik siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, kad jie turėtų kur gyventi. Tačiau statinys buvo savavalinė pocstatyba. Vykdant naują statybą ankstesnės pertvaros buvo išgriautos, todėl ieškovės nurodomos patalpos nėra išlikę. Taip pat mano, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą žinojo nuo 1978 m., kai Z. B. užėmė jos patalpas, tačiau savo teisių niekaip negynė, turtu nesirūpino, nesistengė statinio įteisinti, nemokėjo jokių mokesčių ir turtu nesidomėjo, todėl praleido ieškininės senaties terminą.
Šalies argumentai
Ieškinys atmestinas. Ieškinys bylos nagrinėjimo eigoje buvo ne vieną kartą tikslintas, ir jis šiuo metu nagrinėjamas pagal paskutinį ieškinio patikslinimą (t.2, b.l. 63-65). Nors ieškinyje prašoma pripažinti ieškovei nuosavybės teises į tam tikras ginčo namo patalpas, tačiau ieškinio faktinis pagrindas rodo, jog ieškovė iš esmės tvirtina turėjusi nuosavybės teises į šias patalpas ir prašo jas išreikalauti iš neteisėto atsakovų valdymo, kaip jų be pagrindo įgytą turtą. Ginčas vyksta dėl ieškovei M.N.B. Kauno rajono teismo 1970 m. spalio 27 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį tarp jos ir atsakovo Z. B. priteistų ¾ gyvenamojo sandėlio dalių (t.1, b.l. 6), šiuo metu tai atsakovo M. B. vardu registruotas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune (t.1, b.l. 98-100). Ieškovė, prašydama priteisti pastarojo nekilnojamojo turto objekto konkrečias patalpas, tvirtina, kad tai yra tos pačios jai priteistos gyvenamojo sandėlio patalpos. Tačiau padaryti tokią išvadą, jog prašomos dabar priteisti nuosavybėn patalpos ir anksčiau ieškovei priteistos patalpos yra tos pačios ir visiškai nepakitusios, negalima. Pirmiausia, dabartinis gyvenamasis namas, kaip nekilnojamojo turto objektas, atsirado ir buvo suformuotas žymiai vėliau, nei gyvenamasis sandėlis, t.y. po santuokos nutraukimo. Žemės sklypas dabar esančiam gyvenamajam namui statyti buvo paskirtas Kauno rajono Užliedžių apylinkės LDT VK 1980 m. kovo 31 d. sprendimu (t.1, b.l. 30, 32, 33-34), tais pačiais metais padarytas projektas, išduotas leidimas (t.1, b.l. 35-36). Šio pastato teisinė registracija atlikta 1994 m. (t.1, b.l. 11-12). Šie duomenys patvirtina, kad dabar esantis gyvenamasis namas yra kitas nekilnojamojo turto objektas, nei tarp sutuoktinių padalintas ir prieš tai buvęs gyvenamasis sandėlis. Gyvenamasis sandėlis ūkinėse knygose buvo įregistruotas 1964 m. (t.1, b.l. 67), tačiau jokių kitų duomenų apie tai, kokios tai buvo patalpos, nėra, todėl negalima daryti išvados dėl buvusių ir esamų patalpų tapatumo. Dėl šių priežasčių negalima daryti pagrįstos išvados, jog ieškovė turi nuosavybės teises į visiškai kito, naujai suformuoto nekilnojamojo turto objekto patalpas. Šiuo atveju pripažintina, kad įvyko esminis nekilnojamojo turto objekto pakitimas, dėl ko ankstesnis objektas faktiškai išnyko, kas apriboja galimybę išreikalauti konkrečias patalpas.
Be to, ieškovė, įrodinėdama savo pažeistas nuosavybės teises, privalėjo įrodyti, kad atsakovas Z. B. jas neteisėtai užvaldė. Ieškovė, grįsdama šią savo poziciją, aiškina dviprasmiškai, t.y. kad ji leidusi naudotis patalpomis ir iš kitos pusės, kad Z. B. jai priklausančiomis patalpomis naudojosi, jas valdė ir faktiškai jomis disponavo, vykdydamas statybas ir išplėsdamas patalpas, be jos žinios ir jos sutikimo. Jei pripažinti, kad ieškovė leido Z. B. gera valia naudotis patalpomis, nėra pagrindo kalbėti apie neteisėtus šio asmens veiksmus, o jei Z. B. tai darė neteisėtai, be jos žinios ir sutikimo, ji savo teises privalėjo ginti pareikšdama ieškinį pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 142 straipsnį. Ieškovė ankstesnio bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad jai išvykus ji sužinojo, kad atsakovas išlaužė jos patalpų spyną ir užėmė patalpas (t.1b.l. 139-140). Dabar galiojančio 2000 m. CK 4.23 straipsnio 3 dalis neteisėtą daikto valdymą apibrėžia, kaip per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymą. Ieškovė pati pripažįsta, kad ji nuo 1978 m. nesidomėjo jai priklausiusiu turtu: juo nesinaudojo, nesirūpino jo išlikimu, išlaikymu, įteisinimu, nemokėjo jokių mokesčių. Tai reiškia, kad ieškovė iki ieškinio pareiškimo savo valia buvo atsisakiusi savo kaip valdytojo teisių į daiktą (CK 4.31 straipsnis), ir todėl atsakovas pripažintinas sąžiningai valdžiusiu turtą, nes priešingai neįrodyta (CK 4.26 straipsnis). Atsižvelgiant į tai iškyla ir ieškininės senaties taikymo klausimai. Ieškovė tvirtina, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2005 m. vasarą, kai sužinojo apie pastatytą ir Z. B. vardu įregistruotą gyvenamąjį namą, ir pastarasis atsisakė finansiškai padėti dukrai, paneigdamas ieškovės dalį šiame nekilnojamajame turte. 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje (1964 m. CK 86 straipsnis) numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Todėl būtina nustatyti teisės pažeidimo momentą. Ieškovė faktiškai prašo išreikalauti jai priklausantį turtą iš neteisėto atsakovų valdymo, todėl būtina nustatyti neteisėto užvaldymo momentą. Ieškovė pripažįsta, kad nuo 1978 m., kai iš jos patalpų išvyko nuomininkai, patalpas užėmė Z. B.. Vadinasi, jau tuo metu jos kaip savininkės teisės buvo pažeistos ir jos galėjo būti ginamos pareiškiant vindikacinį ieškinį 1964 m. CK 142 straipsnio pagrindu. Be to, nuo 1980 m. vyko gyvenamojo namo statybos darbai, kas iš esmės reiškė disponavimą ieškovei priklausiusiu turtu, nes statybos eigoje buvo keičiama ir ieškovės turėtų patalpų būklė ir net jų teisinis statusas, nes vyko naujos statybos įteisinimas, todėl šie atsakovo veiksmai turėjo būti ieškovės akivaizdžiai suvokiami, kaip jos teisių pažeidimas. Kad ieškovei buvo žinoma apie vykdomas statybas, patvirtino ir liudytojais apklausti ieškovės vaikai A. S. ir V. B.. Tai reiškia, kad ieškovės nuosavybės teisės į ankstesnio statinio dalį buvo pažeistos ne vieną kartą: 1978 m., kai atsakovas užėmė jos patalpas, 1980-1981 m. kai faktiškai vyko namo rekonstrukcija ir 1994 m., kai buvo atlikta gyvenamojo namo teisinė registracija atsakovo Z. B. vardu. Kaip jau nurodyta, ieškovė žinojo apie nurodytas aplinkybes, gaudama informaciją iš savo vaikų, be to, veikdama apdairiai ir rūpestingai bei tinkamai vykdydama savininko teises ir pareigas apie bet kokį savo teisių pažeidimą galėjo sužinoti kur kas anksčiau, nei ji nurodo dabar. Ieškovė beveik 30 metų nesirūpino jai priklausiusiu turtu ir tik tuomet, kai turtas iš esmės buvo pagerintas, išplėstas, sutvarkyta jo teisinė registracija, ėmė reikšti pretenzijas. Atsižvelgtina ir į tai, kad šalių paaiškinimais ir liudytojų A. S. ir V. B. parodymais nustatyta, kad ieškinys faktiškai buvo pareikštas todėl, kad atsakovas Z. B. atsisakė suteikti dukrai materialinę paramą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė bet kuriuo atveju yra praleidusi nustatytą 3 metų ieškininės senaties terminą savo pažeistoms teisėms ginti (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovams reikalaujant ją taikyti, ieškininė senatis taikytina (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, 2000 m. CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Ieškininės senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Dovanojimo sutarties nuginčijimas yra išvestinis reikalavimas, todėl atmetus ieškovės reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teises į konkrečias ginčo namo patalpas, atmestinas ir šis išvestinis reikalavimas.
Ieškovei pareiškus patikslintą ieškinį Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartimi jai buvo atidėtas žyminio mokesčio dalies – 4552,04 Lt sumokėjimas iki sprendimo priėmimo (t.2, b.l. 73-74), motyvuojant tuo, kad ieškovė pretenduoja į reikšmingą nekilnojamojo turto dalį. Kadangi ieškovė yra pensininkė, jos gaunamos mėnesio pajamos yra nedidelės (t.2, b.l.. 107), o ieškinys atmestas, todėl darytina išvada, jog yra pagrindas atleisti ieškovę nuo likusios žyminio mokesčio dalies, mokėtinos paduodant ieškininį pareiškimą, dėl sunkios turtinės padėties (CPK 83 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės M. N. B. (a.k. duomenys neskelbtini) atsakovams Z. B. (a.k. duomenys neskelbtini) A. B. (a.k. duomenys neskelbtini) ir M. B. (a.k. duomenys neskelbtini) 3000 Lt atstovavimo išlaidų lygiomis dalimis.
Ieškovę M.N. B. atleisti nuo atidėtos žyminio mokesčio dalies, paduodant ieškininį pareiškimą, sumokėjimo dėl sunkios turtinės padėties.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį sprendimą priėmusį teismą.