Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-06-20 · Civilinė byla Nr. e2A-900-577/2019

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-20
Bylos Nr.
e2A-900-577/2019
Teisminio proceso Nr.
2-48-3-03137-2017-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jadvyga Mardosevič, Jūra Marija Strumskienė, Neringa Švedienė
Atsakovas
J. M., A. J.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-900-577/2019Teisminio proceso Nr. 2-48-3-03137-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.2; 3.2.4.11; 3.3.1.18.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams J. M. ir A. J. (A. J.) dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Tomadas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų J. M. ir A. J. 7 392,04 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad remdamasi 2015 m. lapkričio 4 d. Viešojo pirkimo sutartimi dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 10-ST2-286 (toliau ir – Sutartis), sudarytos su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau - Vilniaus apskrities VPK) bei Vilniaus apskrities VPK nurodymu, 2015 m. gruodžio 1 d. ieškovė priverstinai nugabeno transporto priemonę Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tolimesniam saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę. Vilniaus apskrities VPK 2016 m. gegužės 9 d. rašte automobilio savininke buvo nurodyta J. M., o asmuo, kuris vairavo transporto priemonę ir pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET) – A. J.. VĮ „Regitra“ duomenų bazėje atsakovė J. M. taip pat nurodyta automobilio savininke. Ieškovė 2016 m. gegužės 12 d., 2016 m. birželio 15 d. pranešimais informavo automobilio valdytoją A. J. apie saugomą automobilį bei paragino atsiskaityti už suteiktas paslaugas, tačiau atsakymo negavo. 2016 m. rugpjūčio 22 d. bei 2017 m. birželio 9 d. pranešimais ieškovė informavo automobilio savininkę J. M. apie saugojamą transporto priemonę. Ieškovė automobilį yra išsaugojusi, o jos išlaidos, patirtos veikiant atsakovų interesais, turi būti atlygintos.

Atsiliepimas

2. Atsakovė J. M. prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad ieškovės reikalavimas nepagrįstas, nes atsakovė nėra transporto priemonės valdytoja; ji automobilį pardavė, o administracinį teisės pažeidimą padarė kitas asmuo. Be to, atsakovė nebuvo supažindinta su priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktu, jai nebuvo žinoma jo apskundimo tvarka; ieškovė neveikė atsakovės interesais, neinformavo apie nuvežtą saugoti transporto priemonę ir įkainius, net aštuonis mėnesius nesiėmė priemonių išsiaiškinti savininko. Ieškovė nepateikė atsakovės kaltę patvirtinančių dokumentų, kurie sąlygotų jos pareigą atlyginti dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo ieškovės patirtas išlaidas. Teismo posėdyje atsakovė papildomai paaiškino, kad jos dukra pirko automobilį atsakovės vardu, o automobiliui pradėjus gesti, nutarė jį parduoti. Kodėl pardavusi automobilį dukra jo neišregistravo atsakovė nežino, pasitikėjo dukra, nes ji studijavo teisę; manė, kad viskas bus sutvarkyta tinkamai. 2016 metais iš ieškovės gavusi pranešimą dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo, bendrovės atstovui paaiškino, kad saugomas automobilis buvo parduotas ir faksu nusiuntė 2015 m. lapkričio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį. Teigė nepažįstanti nei atsakovo A. J., nei automobilio pirkėjo J. (J.) P..

3. Atsakovas A. J. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei UAB „Tomadas“ solidariai iš atsakovų J. M. ir A. J. 7 392,04 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 7 392,04 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir iš kiekvieno atsakovo po 41,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nustatė, kad visą laiką nuo transporto priemonės nuvežimo (2015 m. gruodžio 1 d.); iki ieškinio padavimo atsakovai nesirūpino priverstinai nuvežta transporto priemone, jos neatsiėmė. Atsakovės J. M. nurodytas aplinkybes, kad ji nebuvo automobilio savininkė teismas atmetė kaip neįrodytas. Pažymėjo, jog 2015 m. lapkričio 4 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis nelaikytina tinkamu įrodymu, kadangi ji nėra pasirašyta transporto priemonės pirkėjo, be to, automobilis nebuvo išregistruotas VĮ „Regitra“. Ieškovė automobilį yra išsaugojusi ir tokie jos veiksmai atitiko atsakovų interesus. Tai, kad atsakovai nesiėmė priemonių po transporto priemonės nuvežimo į saugojimo aikštelę ar po jiems siųstų raginimų sumokėti susidariusį įsiskolinimą, nesikreipė dėl transporto priemonės atsiėmimo ar kitų klausimų su ja išsprendimo, nesiekė sumažinti susidariusį įsiskolinimą, teismo vertinimu, nesuteikia pagrindo mažinti ieškovės prašomos priteisti sumos dydį. Teismas ieškovės reikalavimą dėl 7 392,04 Eur skolos priteisimo laikė pagrįstu ir teisėtu.

III. Apeliacinio skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6. Atsakovė J. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip - ieškinį patenkinti iš dalies, priteisiant ieškovei UAB „Tornadas“ iš atsakovo A. J. skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą pakeisti ir vadovaujantis aktualia teismų praktika, ir fundamentaliais teisės principais - protingumo, teisingumo, ekonomiškumo, sąžiningumo teisės principais sumažinti priteistiną iš atsakovų mokėtiną sumą ieškovei; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Atsakovė davė sutikimą savo dukrai I. M. parduoti jai priklausančią transporto priemonę Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tarp atsakovės ir J. P. buvo sudaryta šios transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis. Iš byloje esančių įrodymų (parodymų) matyti, kad buvo sudaryta žodinė automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, ir kad atsakovė 2015 m. gruodžio 1 d. jau nebuvo transporto priemonės savininkė. Remdamasi CPK 376 straipsnio 1 dalimi apeliantė teigia, jog teismas turėjo imtis priemonių iškviesti naująjį automobilio savininką ir jį apklausti dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių. Teismas išsamiais teisiniais argumentais sprendime nepagrindė, kodėl iš byloje esančių įrodymų visumos negalėjo susiformuoti jo vidinis įsitikinimas, kad atsakovė pardavė jai priklausiusį automobilį. Atsakovė buvo įsitikinusi, kad ieškovei nusiųsdama turimą pirkimo-pardavimo sutartį įrodė, kad ji jau nebėra transporto priemonės savininkė ir jai nekyla prievolė rūpintis dėl parduoto automobilio. Kitų ieškovės siųstų pranešimų negavo, o ieškovė nepateikė įrodymų, kad juos siuntė. Prašo ieškinį tenkinti iš dalies, priteisiant ieškovei skolą tik iš kito atsakovo.

6.2. Atsakovė, elgdamasi kaip rūpestinga turto savininkė, gavusi žinią iš ieškovės išsiaiškino automobilio pardavimo aplinkybes ir iškart informavo apie tai ieškovę (nusiuntė atsakymą (faksogramą)), t. y., elgėsi aktyviai ir apdairiai. Tik ieškovės elgesys turėjo įtakos transporto priemonės ilgai saugojimo trukmei. Jeigu ieškovės netenkino atsakymas, ji apie tai galėjo tinkamai informuoti atsakovę, tačiau to nepadarė.

6.3. Teigia, kad ieškovės (saugotojos) pasyvumas yra pagrindas mažinti priteistiną sumą. Pažymėjo, kad ieškovė tik praėjus pusei metų pradėjo siųsti pirmuosius pranešimus atsakovams. Ieškovė, būdama savo srities žinovė, matydama, kad saugojamas daiktas yra mažavertis ir saugojamo daikto vertė jau viršija paties daikto vertę, nesiėmė operatyvių veiksmų sumažinti įsiskolinimą; negavusi atsakymų iš atsakovo, nesiėmė priemonių patenkinti savo reikalavimą kreipdamasi į teismą, o toliau siuntė pranešimus.

6.4. Jei teismas manys, jog atsakovė yra transporto priemonės savininkė ir privalo atlyginti ieškovei įsiskolinimą, apeliantė prašo, kad ieškovės saugojimo išlaidos būtų paskaičiuotos nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki atsakymo į pranešimą išsiuntimo momento, t. y. iki 2016 m. gegužės 12 d. (163 dienos). Ieškovei vėliau nesiėmus priemonių išsiaiškinti, kas yra tikras automobilio savininkas ir pranešti, kad transporto priemonė toliau saugoma už atlyginimą, nepagrįstai padidėjo transporto priemonės saugojimo išlaidos.

6.5. Atsakovės automobilis buvo prastos būklės, surūdijęs, be techninės apžiūros, su esminiais gedimais, pirktas ir parduotas už 500-600 Eur kainą; šiuo metu sugadintas (nevažiuojantis). Ieškovės reikalaujamų automobilio saugojimo išlaidų, viršijančių automobilio rinkos vertę dešimt ar daugiau kartų, priteisimas, apeliantės manymu, pažeistų sąžiningumo ir protingumo principus. Apeliantė prašo netaikyti ieškovės ieškinyje nurodyto tarifo (10,51 Eur) ir todėl, kad ši kaina neatitinka rinkos kainų. Atsižvelgusi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad 90 Lt (26,07 Eur) per mėn. automobilio saugojimo kaina yra teisinga ir protinga, nusprendus, jog atsakovė atsakinga už automobilio saugojimą, skaičiuojant išlaidas prašo remtis 26,07 Eur per mėnesį tarifu.

Atsiliepimas

2. Ieškovė UAB „Tomadas“ atsiliepime prašo atmesti apeliantės J. M. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą; prijungti papildomus rašytinius įrodymus. Atsiliepimą grindžia šiais įrodymais:

7.1. Automobilio nuosavybės teisės perleidimo faktą apeliantė įrodinėja tik jos pačios į bylą pateikta pirkimo-pardavimo sutartimi, kuri nelaikytina tinkamu įrodymu; atsakovė nepateikė įrodymų, jog J. P. išties įsigijo automobilį, kad jis jam buvo perduotas, kad buvo sumokėti pinigai; pirkimo-pardavimo sutartyje nėra J. P. parašo.

Šalies argumentai

7.2. Ieškovė nesutinka su apeliantės pozicija, kad teismas turėjo imtis priemonių iškviesti J. P.. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Apeliantę byloje atstovavo profesionali teisininkė, todėl remtis nežinojimu, jog šalims būtina teikti įrodymus norint pagrįsti teigiamas aplinkybes apeliantė negali.

7.3. Apeliantės pateiktoje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog ji sudaryta 2015 m. lapkričio 4 d., t. y. jau galiojant CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatai dėl privalomos rašytinės sutarties formos, todėl apeliantės argumentai dėl žodinės pirkimo-pardavimo sutarties yra klaidinantys, o nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra aktuali.

7.4. Pasak ieškovės, apeliantės paaiškinimai prieštaringi ir melagingi, nes ieškovė niekada neturėjo fakso. Be to, 2016 m. gegužės 12 d. pranešimas buvo siųstas kitam atsakovui (priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde); pirmasis pranešimas apeliantei buvo surašytas ir išsiųstas 2016 m. rugpjūčio 23 d., todėl nepagrįstas apeliantės prašymas skaičiuoti automobilio saugojimo išlaidas tik iki 2016 m. gegužės 12 d.

7.5. Ieškovės teikiamų paslaugų įkainis nustatytas Sutartimi, todėl nėra pagrindo teismui jį ar įsiskolinimo sumą mažinti. Sutartis kilusi iš viešojo pirkimo teisinių santykių, t. y. pagal perkančiosios organizacijos griežtai nustatytas viešojo pirkimo sąlygas. Vertinant pasiūlymus buvo taikytas mažiausios kainos kriterijus, dėl šios priežasties nepagrįsta apeliantės nuomonė dėl pernelyg didelių paslaugų įkainių. Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkoje yra ir gerokai brangiau identiškas paslaugas teikiančių subjektų, kurie laimi viešuosius konkursus (kaip pasiūlę mažiausią paslaugų kainą).

7.6. Apeliantės nurodomose bylose aplinkybės visiškai skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Apeliantė neįrodė, kad ieškovės taikomi įkainiai yra nepagrįstai dideli; tokius teiginius grindžia tik savo asmenine nuomone bei nebeaktualia teismų praktika. Įsiskolinimo dydį iš esmės lėmė pačios apeliantės veiksmai (neveikimas). Apeliantei laiku atsiėmus priverstinai saugojamą automobilį, nepriklausomai nuo paslaugos įkainio, jo saugojimo išlaidų suma būtų buvusi ženkliai mažesnė. Ieškovė paaiškino, kad tik tada, kai ji gauna informaciją iš Vilniaus apskrities VPK apie tai, jog transporto priemonė yra grąžintina, imasi informuoti transporto priemonių savininkus ar valdytojus apie būtinybę atsiimti saugomą transporto priemonę ir apmokėti transportavimo ir saugojimo išlaidas, o nepavykus su jais susitarti taikiai, kreipiasi į teismą. Šiuo atveju, ieškovė atsakymą apie tai, jog automobilis grąžintinas gavo tik su 2016 m. gegužės 9 d. lydraščiu. Apeliantei nereaguojant į ieškovės raginimus, ieškovė ieškovas neturėjo galimybės pasirinkti, saugoti automobilį ar ne.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

7. Byloje nustatyta, jog 2015 m. lapkričio 4 d. ieškovė UAB „Tomadas“ su Vilniaus apskrities VPK sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-286, kuria ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Vadovaudamasi Sutarties nuostatomis 2015 m. gruodžio 1 d. ieškovė pagal Vilniaus apskrities VPK pareigūnų iškvietimą atvyko į įvykio vietą ir priverstinai nuvežė transporto priemonę – automobilį AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią Eišiškių pl. 127, Vilnius. 2016 m. gegužės 9 d. Vilniaus apskrities VPK pateikė duomenis ieškovei apie minėtos transporto priemonės valdytoją (A. J.); informaciją, kad automobilis grąžintinas savininkui. VĮ „Regitra“ duomenimis, minėtos transporto priemonės savininkas (valdytojas) T. L.; taip pat įregistruota informacija apie naują savininką – J. M. (paskutinės operacijos data – 2015 m. rugsėjo 10 d.). Ieškovė atsakovui A. J. 2016 m. gegužės 12 d., 2016 m. birželio 15 d., o atsakovei J. M. – 2016 m. rugpjūčio 22 d. ir 2017 m. birželio 9 d. siuntė pranešimus dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą. Atsakovams nesumokėjus įsiskolinimo, ieškovė kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinį tenkino. Atsakovė J. M. pateikė apeliacinį skundą.

8. Apeliantė teigia, kad ji automobilio nuvežimo metu jau nebuvo jo savininke; mano, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą. Be to, apeliantė nesutinka su priteistu skolos už automobilio saugojimą dydžiu. Šį argumentą grindžia tuo, kad būtent ieškovės elgesys įtakojo transporto priemonės saugojimo ilgą trukmę; tuo, kad saugojimo mokestis, skaičiuojant už 700 dienų po 10,51 Eur tampa neproporcingai didelis, lemia nepagrįstą saugotojo praturtėjimą; kad ieškovės kaina neatitinka rinkos kainų, pasak apeliantės, tokio tarifo priteisimas prieštarautų aktualiai teismų praktikai ir protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams.

9. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliantės argumentų, susijusių su ieškovės nustatytais įkainiais, pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 nagrinėjo klausimus, kurie keliami ir šioje byloje (dėl 2015 m. lapkričio 4 d. ieškovės UAB „Tomadas“ su Vilniaus apskrities VPK sudarytoje sutartyje nustatytų įkainių). Ieškovė, kasaciniame skunde buvo nurodžiusi, kad Sutartis buvo sudaryta trečiajam asmeniui įvykdžius viešojo pirkimo procedūras (nagrinėjamu atveju – sutartis sudaryta vadovaujantis VPK skelbto supaprastinto atviro konkurso rezultatais), ir nustačius, jog ieškovė pateikė mažiausios kainos pasiūlymą; kad ši sutartis galiojanti, nenuginčyta, todėl jos nuostatomis turi būti remiamasi šioje byloje. Teisėjų kolegija šiuos ieškovės argumentus pripažino tik iš dalies pagrįstais. Kasacinis teismas pripažino, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendė, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais.

10. Taip pat teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką.

11. Ginčą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai ir pirmiau nurodytų aspektų nevertino bei dėl jų nesprendė (nevertino, ar prašomas atlyginimo už suteiktas paslaugas dydis atitiko ginčo automobilio saugojimo metu buvusią tokių paslaugų rinkos situaciją); nustatyti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes šalys, nesutikdamos su byloje priimtu teismo procesiniu sprendimu, prarastų galimybę pasinaudoti apeliacijos teise, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

12. Su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų įrodymų priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjos Jadvyga MardosevičJūra Marija StrumskienėNeringa Švedienė