Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų: Bronės Vidzėnienės ir Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. gynėjo advokato R. T. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. nuteistas pagal BK 281 str. 1 d. 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.

Priteista iš S. B.: R. P. – 1000 Lt neturtinei žalai ir 320 Lt proceso išlaidoms atlyginti, J. G. – 2000 Lt neturtinei žalai ir 320 Lt proceso išlaidoms atlyginti, M. K. – 8000 Lt neturtinei žalai ir 320 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

S. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 31 d., apie 14.30 val., 24 km, vairuodamas L. B. priklausantį automobilį „Opel Vectra”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktų reikalavimus: važiavo nepasirinkęs saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, o atsiradus kliūčiai – važiuojamosios dalies dešinėje pakraštyje stovinčiam automobiliui „Mazda 323 F“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam R. P., kurią jis galėjo pastebėti 102,88 m atstumu, nesulėtino greičio, net visiškai nesustabdė transporto priemonės, neapvažiavo kliūties nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams ir atsitrenkė į automobilio „Mazda 323 F“ galinę dalį, dėl ko abu automobiliai nuvažiavo nuo kelio sankasos į priešingus griovius, eismo įvykio metu buvo sužaloti automobilio „Mazda 323 F“ keleiviai: M. K. dėl kairio žastikaulio lūžimo, dešinio kelio sąnario sumušimo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas; J. G. dėl dešinio klubo sąnario srities ir stuburo juosmeninės dalies sumušimo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, vairuotojai R. P. dėl kaklo patempimo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Nuosprendyje teigiama, kad R. P. sustojo priverstinai, įjungė avarinį signalą ir pastatė automobilį nepažeisdama KET 98, 155.1 p. reikalavimų. Apeliantas tokią išvadą laiko neteisinga, nes tiksliai nebuvo nustatyta priverstinio sustojimo priežastis, R. P. pažeidė KET 98 p. reikalavimus, nes nepastatė avarinio sustojimo ženklo, taip pat KET 146 p. reikalavimus, nes automobilį pastatė ne važiuojamosios dalies pakraštyje, o 1 metro atstumu nuo pakraščio. Apeliantas daro išvadą, kad R. P. taip pat kalta dėl eismo įvykio.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų atstovas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad tyrimo ir nagrinėjimo metu neišsiaiškintos visos įvykio aplinkybės – nenustatyta automobilių susidūrimo vieta, atstumas, kuriam esant, apeliantas galėjo pastebėti R. P. automobilį, į kurį atsitrenkė. Nuteistojo ir nukentėjusiosios automobilių susidūrimo vieta užfiksuota įvykio vietos apžiūros protokole ir eismo įvykio schemoje (1 t., 4–6 b. l.). Įvykio vietos apžiūros protokole nurodytas ir matomumas eismo įvykio metu – 102,88 m. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas E. J., surašęs eismo įvykio apžiūros protokolą, nurodė, kad matomumas buvo nustatytas nuo automobilių susidūrimo vietos į Kuktiškių pusę, t. y. toje kelio atkarpoje, kuria važiavo nuteistasis. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto skundo teiginiai, jog nustatant matomumą, neatsižvelgta į kelio reljefą, yra nepagrįsti. Aplinkybė, kad S. B. R. P. automobilį pamatė esant mažesniam atstumui, t. y. likus iki jo 80 metrų, reiškia, kad nebuvo pakankamai atidus, neįvertino važiavimo sąlygų, vietovės reljefo, nepasirinko saugaus greičio, todėl atsitrenkė į nukentėjusiosios automobilį. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neturėjo pagrindo atmesti jo ginamojo prašymą skirti eismo įvykio ekspertizę. Šis S. B. prašymas, kurį teismui įteikė gynėjas, atmestas motyvuota teismo 2009-09-15 nutartimi, be to, baigus įrodymų tyrimą, nei nuteistasis, nei jo gynėjas prašymo papildyti tyrimą nebepareiškė.

Apeliantas skunde teigia, kad byloje nenustatyta R. P. automobilio priverstinio sustojimo priežastis, lėmusi neteisingą teismo išvadą, jog ji nepažeidė KET 98 p., 146 p. reikalavimų. Tačiau R. P. ir kartu su ja tuo pačiu automobiliu vykusių nukentėjusiųjų J. G., M. K. parodymais nustatyta, jog R. P. dėl slidžios kelio dangos nepavykus užvažiuoti ant kalvos, ji nusprendė sustoti ir palaukti, kol pravažiuos priekyje važiavę automobiliai. KET 98 p. reikalauja priverstinai sustojusio vairuotojo, esant mažiau nei 100 metrų matomumui, pastatyti avarinio sustojimo ženklą ne gyvenvietėse – ne arčiau kaip 50 metrų atstumu nuo sustojusios transporto priemonės. Apeliantas savo išvadą, jog nukentėjusioji pažeidė šį reikalavimą, grindžia prielaida, jog įvykio vietoje matomumas buvo 80 metrų. Tačiau byloje nustatyta, jog matomumas buvo didesnis nei 100 metrų, todėl nukentėjusioji avarinio ženklo statyti neprivalėjo. KET 146 p. reikalauja, kad automobilis stovėtų kuo dešiniau kelkraštyje, o jeigu jo nėra – važiuojamosios dalies pakraštyje. Eismo įvykio vietos schemoje užfiksuota, kad nukentėjusiosios važiuojamosios dalies pusėje kelkraščio plotis 1,3 metro, automobilių susidūrimo vietos pradžia yra 0,3 metro atstumu nuo kelkraščio. Šie duomenys neprieštarauja R. P. parodymams, kad ji automobilį pastatė apie 1 metro atstumu nuo šalia kelkraščio esančio griovio. Nors nukentėjusioji ne visai tiksliai laikėsi ET 146 str. reikalavimo, tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad tai nebuvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio pasekmėmis. Nukentėjusiajai pastačius automobilį visai šalia kelkraščio, dalis automobilio vis tiek būtų likusi važiuojamojoje dalyje ir būtų apeliantui sudariusi kliūtį, kurios jis, kaip nustatyta byloje, tinkamai neapvažiavo. Tai, kad nukentėjusiosios automobilis nesudarė neįveikiamos kliūties, patvirtina jos ir kitų nukentėjusiųjų parodymai, jog juos stovinčius apvažiavo kiti automobiliai.

Teismas, nustatydamas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydžius, teisingai vadovavosi CK 6.250 str. išdėstytas neturtinės žalos nustatymo kriterijais. Teismas diferencijavo kiekvienam iš nukentėjusiųjų priteistinas sumas, atsižvelgdamas į jų eismo įvykio metu patirtų sužalojimų sunkumą ir su tuo gydymo metu patirtą skausmą, nepatogumus. Apeliantas neteisingai nurodo, kad nukentėjusiosios R. P. ir J. G. patyrė analogiškas traumas, nes akivaizdu, kad R. P. dėl kaklo patempimo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o J. G. dėl dešiniojo klubo sąnario ir juosmens sumušimo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas nėra analogiški. Nukentėjusiajam M. K. dėl patirto žastikalio lūžio ir kelio sąnario sumušimo padaryta didžiausia neturtinė žala, nes jam buvo atliktos dvi operacijos, po jų jis ilgą laiką gydytas, vartojo nuskausminamuosius vaistus, gydymo pabaigoje bus atliekama dar viena operacija. Nukentėjusieji, atsižvelgdami į draudimo bendrovės atlygintos žalos dydžius, sumažino iš apelianto reikalaujamas priteisti sumas, todėl apeliantas neteisus teigdamas, jog ši aplinkybė liko neįvertinta. Byloje nenustatyta, kad R. P. veiksmai būtų sąlygoję jai padarytos žalos kilimą, todėl šiuo pagrindu mažinti jai priteistos atlyginti neturtinės žalos dydį nėra pagrindo. Atsižvelgiant į teismo išdėstytus atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo motyvus ir šiame sprendime aptartas aplinkybes, tenkinti skundo prašymą mažinti šias sumas nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

N. S. B. apeliacinį skundą atmesti.