Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovų S. J. bei I. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovams dėl įpareigojimo leisti atlikti kiemo statinių kadastrinius matavimus ir daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, ir pagal atsakovų priešieškinį ieškovui dėl žemės sklypo savininko nuosavybės teisės ir valdymo teisių gynimo, tretieji asmenys VĮ Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (perėmusi Vilniaus apskrities viršininko administracijos teises ir pareigas) prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškinys neatitinka vindikacijos sąlygų. Nuosavybės teisės ieškovas neįgijo, nes nepasinaudojo galimybe suformuoti savarankišką nekilnojamojo turto objektą ir įregistruoti į jį nuosavybės teises. Ieškovas niekada nebuvo įgijęs ir valdymo teisės. Valstybė, perleisdama sklypą S. J., kartu perleido ir sklypo priklausinius (CK 6.395 straipsnio 1 dalis). Vindikacinio reikalavimo objektu gali būti tik individualiais požymiais apibūdinti daiktai (arba jų dalys). Priėmimo-perdavimo akte nurodytas tik objekto adresas ir plotas, tačiau nė vienas iš kadastro duomenimis žemės sklype esančių statinių neatitinka akte nurodyto objekto. Akte nėra pasakyta, kad yra perduodami kiemo statiniai, o ne kitokie objektai, ir kad jie yra du.Vindikacinis ieškinys gali būti reiškiamas asmeniui, kuris neteisėtai valdo svetimą daiktą. Atsakovai yra sąžiningi ir teisėti žemės sklype esančių statinių valdytojai. Visi statiniai – gyvenamasis namas ir 5 ūkio statiniai – yra inventorizuoti dar 1994 m., turi inventorinius numerius, tačiau ne ieškovo nurodomi kiemo statiniai. Ūkio statiniai įregistruoti kaip atsakovams priklausančio sklypo priklausiniai. Sklype yra tik vienas kiemo statinys – tvora. Duomenų, kad viešame registre esantys kadastriniai matavimai yra netikslūs, ieškovas nepateikė, dėl duomenų tikslinimo į VĮ Registrų centrą nesikreipė, todėl teismo sprendimas įpareigoti atsakovus leisti ieškovui atlikti kadastrinius matavimus yra nepagrįstas. Teismo sprendimas, kuriame nurodyta, kad du kiemo statiniai nuosavybės teise priklauso ieškovui, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kurie patvirtina, kad tokie statiniai neegzistuoja. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro registro išrašą ir žemės sklypo planą sklype nėra nei 57,84 kv. m. ploto, nei 34,13 kv. m. ir 23,71 kv. m. ploto statinių. VĮ Registrų centras patvirtino, kad nėra surinkti ir užfiksuoti kadastro duomenys apie 34,13 kv. m. ir 23,71 kv. m. ploto kiemo statinius, o perdavimo-priėmimo akte nėra duomenų, būtinų nekilnojamam daiktui identifikuoti.Į statinius ieškovo nuosavybės teisės per 10 metų nebuvo įregistruotos, jie yra nusidėvėję, kelia grėsmę aplinkiniams, todėl turi būti nugriauti. Atsakovai į juos nepretenduoja, ieškovas jais nesirūpino 10 metų. Avarinės būklės statinių nugriovimas – ieškovui priskirta valstybės funkcija, todėl jis privalo neįteisintus statinius nugriauti ar nusikelti (CK 4.105 straipsnio 3 ir 4 dalys). Inventorizavimas jokių teisių neįregistravusiems nuosavybės asmenims sukurti negali. Pagal 1964 m. CK nuosavybės teises įregistruoti buvo privaloma. Ieškovas praleido 10 metų senaties terminą, tačiau jo atstatyti neprašo. Nepagrįsta, kad ieškovas apie savo turtą sužinojo tik 2007 m., nes ieškovas turi padalinius, kurie privalėjo tvarkyti ieškovo turtą. Ieškovas neskundė VĮ Registrų centro atsisakymo suformuoti statinius kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnis).

Atsakovai yra aptvėrę savo sklypą, todėl ieškovas negali patekti į savo statinius. Atsakovai šiuos statinius yra savavališkai užėmę, jie 2008 m. gruodžio 30 d. pareiškime ieškovui nurodė, kad visais sklype esančiais statiniais naudojasi ir valdo kaip savo nuosavybę.Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas – vienur nurodyta, kad statiniai galimai yra avarinės būklės, kitur – kad nesant kompetentingos institucijos konstatavimo, nėra įrodyta, kad statiniai yra avarinės būklės. Avariniais savivaldybei priklausantys pastatai gali būti pripažinti tik remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. D1-1024 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.12.01:2004. Perdavimo-priėmimo aktas yra nenuginčytas ir įrodo ieškovo nuosavybės teisę į 34,43 kv. m. ir 23,71 kv. m. kiemo statinius. Teisė valdyti nuosavybės teise priklausantį daiktą yra viena iš pagrindinių savininko teisių. Ieškovas įrodė, kad turi nuosavybės teisę ir ją turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant atsakovams, taip ieškovas paneigė nagrinėjant vindikacinius ieškinius taikomą prezumpciją, kad asmuo, kuris valdo turtą, yra teisėtas turto valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-489/2007, 2008 m. kovo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-40/2008). Teismas neužtikrino savininko teisių apsaugos.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas neišsprendė ginčo iš esmės. Teismas pripažino ieškovo nuosavybes teises priėmimo-perdavimo akto pagrindu, tačiau reikalavimo dėl iškeldinimo netenkino, neišsprendė klausimo, kokiu būdu ieškovas gali įgyvendinti savo nuosavybės teises į statinius, kai jie yra aptvertame atsakovų sklype. Kita vertus, dviprasmiška ir atsakovų pozicija – jie teigia, kad visi sklype esantys statiniai priklauso jiems ir jie juos valdo, bet nurodo, kad statiniai yra avarinės būklės, jais niekas nesinaudoja ir prašo juos nukelti. Ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas savininkas, delsė įregistruoti jam nuo 1999 m. rugpjūčio 27 d. priklausantį turtą, todėl ir kilo ginčas. Valstybinės žemės sklypo atsakovams pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta vadovaujantis 2003 m. liepos 9 d. įsakymu, kuris buvo priimtas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. birželio 19 d. įsakymu. Taigi ieškovas jau 2003 m. birželio 19 d. žinojo, kad jam priklausantys statiniai yra žemės sklype, suformuotame pardavimui privatiems asmenims, tačiau jokių prieštaravimų nepareiškė.Nepagrįstas atsakovų argumentas, kad kartu su žemės sklypu jiems perėjo nuosavybės teisės ir į visus sklype esančius pastatus. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje aiškiai nurodytas sutarties dalykas – žemės sklypas, taip pat kad kartu perėjo nuosavybės teisė į sklype esančius vandenis, medžių ir krūmų želdinius, daugiamečius sodinius. Kadangi nuosavybės teisės į 34,13 kv. m. ir 23,71 kv. m. statinius nebuvo įregistruotos, apskrities viršininko administracija negalėjo žinoti, kad statiniai žemės sklype priklauso skirtingiems savininkams, o namų valdos techninės apskaitos kortelėje minėti pastatai buvo priskirti pagrindinio gyvenamojo pastato pagalbiniams pastatams, nebuvo pagrindo ginčo pastatų eksploatavimui ir naudojimui suformuoti atskiro žemės sklypo.Nors atsakovai nurodė, kad negalima nustatyti, kurie statiniai yra ginčo objektas, nes jie nėra išskirti individualiais požymiais, tačiau identifikavo, kad savivaldybei priklauso statiniai, pažymėti 3IM ir 4I1P.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl įpareigojimo atsakovams leisti ieškovui ar jo įgaliotiems, kadastrinius matavimus turintiems teisę atlikti asmenims, atlikti ieškovui nuosavybės teise priklausančių 34,13 kv. m ir 23,71 kv. m. kiemo statinių, esančių Krokuvos g. 56, Vilniuje, kadastrinius matavimus ir kitus, su kadastriniais matavimais susijusius veiksmus bei sprendimo dalimi, kuria atmestas priešieškinys. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantų argumentais sutinka iš dalies.

Ieškovas byloje yra pareiškęs reikalavimą dėl savo kaip turto savininko teisių gynimo. Esant pareikštam tokio turinio reikalavimui, ieškovui tenka procesinė pareiga pagrįsti savo kaip turto savininko statusą. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pripažino, kad ieškovo nuosavybės teisė į ginčo statinius yra atsiradusi 1999 m. rugpjūčio 27 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu. Tačiau, kaip pagrįstai pažymi atsakovai, šiuo aktu ieškovo nuosavybėn 1999 metais buvo perduotas vienas (duomenys neskelbtini), esantis 57,84 kv.m. objektas (b.l. 15), taigi vien šis aktas negali būti pakankamu pagrindu pripažinti ieškovo teisę į du šiuo metu atsakovams nuosavybės teise priklausančiame sklype esančius statinius, į kuriuos ieškiniu pretenzijas reiškia ieškovas. Apeliantai teisūs teigdami, kad ieškovas tinkamai nepagrindė, dėl kokios priežasties, savo nuosavybės teisę kildindamas būtent iš 1999 m. rugpjūčio 27 d. priėmimo-perdavimo akto, savo balanse jis apskaito ne vieną, o du statinius. Be to, nors pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pripažino reikšminga aplinkybę, kad dviejų ginčo statinių plotų suma (34,13 kv. m ir 23,71 kv. m.) atitinka bendrą 1999 m. rugpjūčio 27 d. priėmimo-perdavimo akte nurodytą perduodamo objekto plotą, atsakovai pagrįstai nurodo, kad pagal byloje surinktus kadastro duomenis atsakovams priklausančiame žemės sklype šiuo metu nėra nei vieno objekto, kurio plotas atitiktų 57,84 kv.m., 34,13 kv. m. ar 23,71 kv. m., taigi ieškovo pateiktų duomenų nepakanka ieškovo turtinėms pretenzijoms į sklype esančius statinius pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu konstatavo, kad ieškovui priklausantys statiniai turėtų būti pažymėti inventoriniais numeriais 3IM ir 4IP vien vadovaudamasis atsakovų atstovės teismo posėdžio metu išsakytu teiginiu, sukonkretinant priešieškinio reikalavimą dėl statinių nukėlimo (b.l. 243), tačiau, pagal byloje esančią nekilnojamojo turto registro 2003 m. rugsėjo 24 d. pažymą ūkinio pastato, plane pažymėto 3IM, plotas yra 33 kv. m, o ūkinio pastato, plane pažymėto 4I1p, duomenys apskritai nedetalizuoti, jis nurodytas tik registro pastabose (b.l. 33-35). Pagal atsakovų į bylą pateiktus 2000 m. kadastro duomenis, žemės sklype, esančiame Krokuvos g. 56, yra ne 6 (kaip nurodyta registro pastabose), o 5 pagalbiniai statiniai – 2I1p, 3I1M, 5I1p, 6I1M ir 7I1p, statinio, inventoriniu numeriu 4I1p nėra, vienas statinys 1994 m. plane pažymėtas kaip nugriautas (b.l. 36-37). Pagal atsakovų teismui pateiktą 2009 m. kadastrinių matavimų bylą, žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra 4 pagalbiniai pastatai - 2I1p, 3I1p, 5I1p ir 7I1p, kurių plotas atitinkamai 45 kv.m., 36 kv.m., 21 kv.m. ir 3 kv. m. (b.l. 85-88). VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad 34,13 kv.m. ir 23,71 kv. m. ploto kiemo statiniai adresu (duomenys neskelbtini) neregistruoti (b.l. 19). Kitų turtą identifikuojančių duomenų, išskyrus objekto plotą, ieškovas teismui nepateikė, nors, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsniu, savivaldybių nuosavybėn perduodamas turtas turėjo būti inventorizuojamas. Taigi, byloje surinktų įrodymų visetas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad kuris nors iš šiuo metu atsakovams priklausančiame žemės sklype esančių statinių nuosavybės teise priklauso ieškovui, kadangi iš jų nėra pagrindo daryti išvados, kad 1999 m. rugpjūčio 27 d. priėmimo-perdavimo aktu ieškovui perduotas objektas šiuo metu yra išlikęs, ir kad jis buvo išlikęs žemės sklypo privatizavimo metu. Vien ta aplinkybė, kad nuosavybės teisės į pagalbinius statinius, esančius atsakovams priklausančiame žemės sklype, nėra registruotos atsakovų vardu, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad kažkurie iš šių statinių yra ieškovo nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu konstatavo, kad ieškovo kaip savininko teisė nėra paneigta, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuosavybės teisių prezumpcija atsiranda tik įregistravus šias teises viešajame registre, kas nagrinėjamos bylos atveju nebuvo padaryta, todėl būtent ieškovui tenka procesinė pareiga įrodyti savo nuosavybės teises į ginčo statinius. Ieškovui to nepadarius, ginti jo kaip šių statinių savininko teises nebuvo teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), įskaitant ir sklypo dalį, kurioje stovi ginčo statiniai, atsakovų buvo privatizuotas 2003 metais kaip namų valda. Į bylą pateiktoje Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartyje nėra jokių nuorodų į trečiųjų asmenų teises į sklype esančius statinius ar servitutus (b.l. 40). Pagrindu privatizuoti žemės sklypą buvo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. birželio 19 d. įsakymas Nr. 01A-66-V-378 (b.l. 273). Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, kad namų valdos techninės apskaitos kortelėje ginčo statiniai priskirti pagrindinio gyvenamojo pastato pagalbiniams statiniams, o duomenų apie tai, kad šie statiniai priklausytų kitiems savininkams, privatizavimo metu nebuvo (b.l. 271). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, Lietuvos Respublikos piliečiams, nacionaliniams ir užsienio subjektams prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir įrenginių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemės reformos žemėtvarkos projektuose (kaimo vietovėje), žemės sklypų ribų specialiuosiuose planuose arba žemės sklypų planuose, ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir įrenginiams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Savivaldybei priklausančių pastatų eksploatavimui privatizavimo metu turėjo būti formuojamas atskiras žemės sklypas, arba šių pastatų naudojimo tvarka turėjo būti išspręsta nustatant atitinkamus atsakovų kaip žemės savininkų teisių suvaržymus, tačiau tai nebuvo padaryta – atsakovai įsigijo nuosavybės teise visą žemės sklypą be jokių jų kaip sklypo savininkų teisių suvaržymų kitų savininkų naudai. Atsakovų žemės sklypo privatizavimo dokumentai šios bylos nagrinėjimo metu yra galiojantys ir nenuginčyti, o ieškovo nuosavybės teisių pripažinimas prieštarautų šių dokumentų turiniui.

Vadovaujantis žemės sklypo privatizavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.395 straipsnio 1 dalimi, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Kolegija nesutinka su ieškovo argumentu, kad su atsakovu S. J. sudarytos Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties (b.l. 40) turinys turėtų būti vertinamas kaip aiškiai apibrėžiantis, kad ginčo pastatai atsakovų nuosavybėn neperduodami. Priešingai, žemės sklype esančių pagalbinių statinių nuosavybės klausimas šioje sutartyje apskritai neaptariamas, o tai atitinka CK 6.395 straipsnio 1 dalyje nurodytą situaciją ir trečiojo asmens atsiliepime išdėstytą poziciją, kad ginčo statiniai privatizavimo metu buvo vertinami kaip atsakovams nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo priklausiniai (b.l. 271). Kolegija sutinka su ieškovo teiginiais, kad valstybė neturėjo teisės kito asmens nuosavybėn perleisti savivaldybei priklausančio turto, tačiau, kaip jau minėta, neginčijamų duomenų apie tai, kad žemės sklypo privatizavimo metu savivaldybei priklausantis nekilnojamojo turto objektas buvo išlikęs byloje nėra, o privatizavimo sandoris – galiojantis ir nenuginčytas, jam pagal įstatymą taikytina teisėtumo prezumpcija. Atsakovų kaip žemės sklypo savininkų teisės gali būti ribojamos tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik neginčijamai pripažinus ieškovo kaip turto savininko teises, todėl byloje nesant pakankamai įrodymų, patvirtinančių ieškovo turtines teises į ginčo statinius, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovai įpareigoti leisti ieškovui ar jo įgaliotiems, kadastrinius matavimus turintiems teisę atlikti asmenims atlikti ieškovui nuosavybės teise priklausančių 34,13 kv. m ir 23,71 kv. m. kiemo statinių, Krokuvos g. 56, Vilniuje, kadastrinius matavimus ir kitus, su kadastriniais matavimais susijusius veiksmus, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta. Be to, pagrįstu pripažintinas ir atsakovų argumentas, kad nesant jų sklype ieškovų nurodomo ploto statinių ginčijamo sprendimo vykdymas yra neaiškus, kadangi iš jo turinio nėra galimybės spręsti, kurių iš kieme esančių statinių kadastrinius matavimus ieškovui yra leista atlikti.

Kolegija atmeta atsakovų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas priešieškinys, neteisėtumo ir nepagrįstumo, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai neįrodė esant pagrindus įpareigoti ieškovą ginčo statinius nugriauti. Savo reikalavimą dėl ginčo statinių nugriovimo apeliantai grindžia avarine statinių būkle ir CK 4.105 straipsnio 2-3 dalių nuostatomis. Kolegija pažymi, kad CK 4.105 straipsnio 2-3 dalių nuostatos nagrinėjamam ginčui negali būti taikomos, kadangi dėl ieškovo teisės naudotis atsakovams priklausančiu žemės sklypu šioje byloje nebuvo sprendžiama. Be to, šie argumentai prieštarauja pačių atsakovų pozicijai, kad ginčo statiniai buvo perleisti S. J. kartu su žemės sklypu. Nenustačius, kad ginčo statiniai nuosavybės teise priklauso ieškovui, nėra jokio pagrindo tenkinti priešieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo ieškovui nugriauti statinius. Ieškovo viešoji funkcija neapima pareigos rūpintis privačiose teritorijose esančiais jam nepriklausančiais nekilnojamojo turto objektais.

Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esant ieškovo teisę į atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančius statinius, darytina išvada, kad ieškovo reikalavimas iškeldinti atsakovus iš neteisėtai valdomų ieškovui priklausančių statinių teismo negalėjo būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį apeliacine tvarka nėra pagrindo (CPK 328 straipsnis). Ieškovo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos detaliau neanalizuojami, kadangi, nepatvirtinus ieškovo teisės į ginčo statinius, jie neturi įtakos teismo išvadai dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teisme panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas, ir šioje dalyje priėmus naują sprendimą, naikintina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovų valstybės naudai priteistas žyminis mokestis. Procesinių dokumentų (pašto) išlaidos iš šalių priteisiamos iš abiejų šalių lygiomis dalimis – po 40,5 Lt, atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimai teismo atmesti.

Iš dalies patenkinus atsakovų apeliacinį skundą, atsakovams iš ieškovo priteistina pusė už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio – 69,5 Lt (b.l.259)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovų S. J. ir I. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovus leisti ieškovui ar jo įgaliotiems, kadastrinius matavimus turintiems teisę atlikti asmenims atlikti ieškovui nuosavybės teise priklausančių 34,13 kv. m ir 23,71 kv. m. kiemo statinių, (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus ir kitus, su kadastriniais matavimais susijusius veiksmus ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Iš dalies pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimu nustatytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą: panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovų lygiomis dalimis priteista 128,20 Lt žyminio mokesčio valstybei. Pirmosios instancijos teisme turėtas pašto išlaidas (81 Lt) priteisti valstybės naudai lygiomis dalimis (po 40,5 Lt) iš ieškovo ir atsakovų.

Likusioje dalyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės atsakovų S. J. ir I. J. naudai 69,5 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.