Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (pirmininkaujančio ir pranešėjo), Vidos Stonkuvienės, Irenos Stulpinienės, sekretoriaujant Vaidai Vasiliauskaitei, dalyvaujant pareiškėjui J. S. (įžanginėje teismo posėdžio dalyje), atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Olgai Aleksierienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Liva“ dėl aktų panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl pareikšto prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir bylos nagrinėjimo iš esmės

Motyvuojamoji dalis

J.S. atvyko į teismo posėdį, tačiau netenkinus jo pareikšto prašymo dėl kolegijos nušalinimo, bylos perdavimo kitam teismui bei prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, be teisėjų kolegijos pirmininkaujančiojo leidimo išvyko iš teismo posėdžių salės. Teismas privalomo šalių dalyvavimo teismo posėdyje nebuvo nustatęs, visiems proceso dalyviams apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių vadovaujantis ABTĮ 78 straipsnio 3 dalimi bylą nagrinėti pareiškėjui nedalyvaujant.

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus direktoriaus 2011 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. (8.3) DK- 492, pagrįstumo.

Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus direktoriaus 2011 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. (8.3) DK-492 yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Apdraustųjų teisę į ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – Įstatymas). Pagal Įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą sudaro laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, taip pat per kuriuos apdraustasis asmuo gavo šio įstatymo nustatytas ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, nedarbo socialinio draudimo išmokas, mokamas vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nustato ligos pašalpos skyrimo atvejus, tarp jų – atvejį, kai ligos pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos dėl to praradusiems darbo pajamų, išskyrus nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo numatytus pašalpos skyrimo ir mokėjimo atvejus. Įstatymas 8 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išvardinti apdraustieji jei jie prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. Ši įstatymo nuostata perkelta į Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau - Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, 19 punktą. Nuostatų 53 punkte numatyta, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis ir/ar darboviečių pateiktas pažymas. Taigi duomenys apie asmens draudžiamąsias pajamas Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje yra pagrindas skaičiuoti ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą priimant sprendimą dėl ligos pašalpos skyrimo. Viešojo administravimo subjektas yra atsakingas už tai, kad jo priimtas individualus administracinis aktas būtų pagrįstas ir teisėtas.

Atsakovas gavęs pareiškėjo 2011 m. vasario 18 d. prašymą skirti ligos pašalpą (b.l.122) turėjo patikrinti, ar pareiškėjas atitinka Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnyje numatytas sąlygas gauti prašomą ligos pašalpą. Su pareiškėjo pateiktojo prašymo nagrinėjimu neatsiejamai yra susijęs Fondo valdybos teritoriniam skyriui teikiamas darbdavio pranešimas dėl pašalpos skyrimo (forma NP-SD) (toliau - Pranešimas). Vadovaujantis Nuostatų 51 ir 57 punktais, darbdavys ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo asmens kreipimosi dienos turi apskaičiuoti ligos pašalpą iš darbdavio lėšų ir užpildyti Pranešimą, o ligos pašalpa iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų skiriama tik po to, kai apskaičiuota pašalpa iš darbdavio lėšų už 2 pirmąsias ligos dienas ir Fondo valdybos teritoriniame skyriuje gautas minėtas draudėjo Pranešimas. Jeigu prie prašymo pridėti ne visi reikiami dokumentai arba negauti duomenys, kurių reikia pašalpai skirti, teritorinis skyrius per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos turi pranešti raštu pareiškėjui, kokie dokumentai turi būti pateikti papildomai (Nuostatų 56 punktas). Sprendimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo su visais reikiamais dokumentais ir / ar duomenimis gavimo teritoriniame skyriuje dienos (Nuostatų 59 punktas).

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas laikinai nedarbingu buvo pripažintas nuo 2011-01-24 iki 2011-02-15. Prašymą dėl ligos pašalpos skyrimo VSDFV Klaipėdos skyriui J.S. pateikė 2011-02-18, o UAB „Liva", kaip draudėjas, Pranešimą (forma NP-SD) pateikė 2011-02-28. Pagal VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011-03-04 raštą Nr. (9.168) SU-8585, UAB „Liva“ pranešimą 2011-03-14 patikslino, tačiau parnešime nurodytųjų trūkumų tinkamai nepašalino.

Iš byloje teikiamos 2011-05-10 pažymos Nr. SPT-92 apie asmens ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą (I tomas, b.l.115-116) pareiškėjas iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos, tai yra iki 2011-01-24, nei per paskutinius 12 mėnesių (nuo 2010-01-24 iki 2011-01-23), nei per paskutinius 24 mėnesius (nuo 2009-01-24 iki 2011-01-23) ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo ligos pašalpai gauti neturėjo. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei Nuostatų 19.2 punkto sąlygų gauti prašomą ligos pašalpą.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą ligos ir motinystės socialinis draudimas yra viena iš socialinio draudimo rūšių (VSDĮ 3 str.). Valstybinio socialinio draudimo lėšos kaupiamos valstybinio socialinio draudimo fonde (VSD 2 str.12 d.), kurį pagal šiuo įstatymu nustatytą kompetenciją administruoja VSDF valdyba (VSDĮ 28 str.) ir jos teritoriniai skyriai (VSDĮ 30 str.). VSDFV teritorinių įstaigų pagrindinis uždavinys – operatyvus Fondo lėšų tvarkymas užtikrinant priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų surinkimą ir išieškojimą į Fondą laiku ir teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (VSDĮ 30 str.). Teisingas socialinio draudimo išmokų paskyrimas reiškia ne tik pareigą teisingai apskaičiuoti paskiriamą atitinkamą socialinio draudimo išmoką, bet kartu ir pareigą ją paskirti ir mokėti tik esant įstatymų nustatytoms sąlygoms. Todėl atsakovas patikrinęs ar pareiškėjas atitinka Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytas sąlygas gauti prašomą ligos pašalpą ir nustatęs, kad jis neturi reikalingo draudiminio stažo ligos pašalpai gauti, pagrįstai 2011 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. SLP-12212 nusprendė neskirti J.S. ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį.

Vertinant pareiškėjo teisę į ligos pašalpą būtina pasisakyti ir kitu aspektu, ar pareiškėjas dėl laikinojo nedarbingumo prarado darbo pajamas. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas yra specialusis įstatymas. Jo paskirtis – nustatyti asmenis, draudžiamus ligos ir motinystės socialiniu draudimu, teisę į šio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas (LMSDĮ 1 str.). Šio įstatymo 2 straipsnis apibrėžia, kad ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų. Ligos ir motinystės socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys išvardyti aptariamo įstatymo 4 straipsnyje, tarp jų numatyti asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis (LMSDĮ 4 str.1 d. 1 p.), valstybės tarnautojai (LMSDĮ 4 str. 1 d. 2 p.). Įstatymų leidėjas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte visiškai aiškiai nustatė, kad ligos pašalpą turi teisę gauti ir ji skiriama apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų. Minėtose įstatymo normose žodžiai „ir dėl to“ pabrėžia darbo pajamų praradimo priežastį – apdraustojo laikinasis nedarbingumas dėl ligos ar traumos (žr.: LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1101/2011). Pareiškėjas J.S. skunde teismui prašydamas jį atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo nurodė ir to patvirtinimui pateikė 2011 m. sausio 27 d. metinę gyventojo turto deklaraciją (b.l.11-12) už ataskaitinį laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31, kurioje nurodė jog jo pajamos yra tik socialinio pobūdžio išmokos (pajamų kodas 70). Įvardijamas laikotarpis apima ir tą laikotarpį dėl kurio tarp pareiškėjo ir atsakovo kyla ginčas dėl draudiminio stažo skaičiavimo. Pareiškėjo įvardijamoje deklaracijoje teikiami duomenys neatitinka UAB „Liva“ pranešimuose apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį teikiamus duomenis (I tomas, b.l.56-80) apie J.S. pajamas (SAM 3SD pranešimų A11 eilutė). Teismui pateikus užklausimą Klaipėdos apskrities VMI dėl pareiškėjui mokamų A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio, 2011 m. birželio 1 d. Klaipėdos apskrities VMI pateikė raštišką atsakymą Nr. (6.7)-D2-6882 (II tomas b.l.43-44) nurodant, kad UAB „Liva“ neteikia Metinių A.klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijų (FR0573). Pareiškėjas yra vienasmenis (duomenys neskelbtini) valdymo organas ir būtent jis pats yra atsakingas už šių duomenų pateikimą. Taigi visuma faktinių duomenų leidžia pagrįstai konstatuoti, kad nėra duomenų leidžiančių pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėjui iki jo nedarbingumo buvo mokamas darbo užmokestis ir jis dėl laikinojo nedarbingumo prarado darbo pajamų. Konstatavus, kad nėra jokių faktinių duomenų, kad asmuo dėl laikinojo nedarbingumo prarado darbo pajamas, pareiškėjas iš vis negali pretenduoti į ligos pašalpą, kadangi neatitinka pirmiau aptartų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu nustatytų sąlygų visumos (nėra apdraustas, prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną neturėjo įstatymu nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo; laikinojo nedarbingumo metu dėl ligos neprarado darbo pajamų).

Sprendžiant dėl pareiškėjo teisės pretenduoti į ligos pašalpą būtina įvertinti ir pareiškėjo teisinį statusą, nes jis yra ir (duomenys neskelbtini)vienintelis akcininkas ir vienasmenis valdymo organas – direktorius, o už teisingą socialinio draudimo įmokų apskaičiavimą ir sumokėjimą yra atsakingas darbdavys. Kaip jau paminėta teismo sprendime, asmeniui dirbančiam pagal darbo sutartį įstatymų leidėjas nebuvo įtvirtinęs prievolės mokėti ar kontroliuoti valstybinio socialinio draudimo įmokų pervedimą. Be to, šiame kontekste svarbu pažymėti, jog Konstitucinis Teismas 1997 m. kovo 12 d. nutarime pasisakydamas dėl pensijų draudimo stažo, kurių nuostatos savo esme yra panašios ir šioje byloje analizuojamo draudiminio stažo skaičiavimui yra konstatavęs, kad draudžiamo asmens teisei įgyvendinti valstybinio socialinio draudimo ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo negalima aiškinti atsižvelgiant į tai, ar darbdavys, socialinio draudimo įstaigos tinkamai ar netinkamai vykdė savo pareigas. Konstitucinis Teismas akcentavo, jog skiriant privalomai draudžiamiems asmenims socialinio draudimo pensijas stažas suprantamas kaip tam tikras laikotarpis, per kurį asmenys patys moka ar už juos mokamos įmokos, t. y. kaip laiko tarpas, per kurį asmuo savo darbu kuria vertybes, taip pat ir socialinio draudimo lėšas. Todėl socialinio pensijų draudimo stažo trukmės negalima sieti su tuo, ar darbdavys sumokėjo įstatymo nustatytas lėšas (žr.: LVAT nutartis Administracinėje byloje Nr. A502-1441/2010). Tačiau šiuo konkrečiu atvejus teismas turi įvertinti tą aplinkybę, kad pareiškėjas J.S. yra ne tik apdraustasis bet yra ir UAB (duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas ir vienasmenis valdymo organas ir tai patvirtina VĮ Registrų centras juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas su istorija apie (duomenys neskelbtini) valdymo organus (I tomas, b.l.183-185). Juridiniai asmenys įgyja teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Remiantis CK 2.82 straipsnio 2 dalimi, kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį valdymo organą ir dalyvių susirinkimą. Pagal juridinių asmenų registro duomenis (I tomas, b.l.183-185) (duomenys neskelbtini) organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir vienasmenis valdymo organas – vadovas (direktorius) – J. S. Pagal registro duomenis J.S. yra vienintelis bendrovės akcininkas (I tomas, b.l.184), todėl vykdydamas įstatymo reikalavimus, kad kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį valdymo organą (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), ir veikdamas kaip vienintelis bendrovėje veikiantis organas – akcininkų susirinkimas, o taip pat įmonės vadovas jis yra atsakingas už įmonės prievolių vykdymą ir tinkamą jos atstovavimą, taigi ir už teisingą socialinio draudimo įmokų apskaičiavimą ir sumokėjimą į VSDFV biudžetą. Bendrovė savo veikloje vadovaujasi įstatais, Civiliniu kodeksu, Akcinių bendrovių įstatymu ir kitais įstatymais bei teisės aktais (Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Remiantis CK 1.5 straipsniu, civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (žr.: LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2008). Taigi pareiškėjas būdamas vienasmenis bendrovės valdymo organas ir akcininkas neužtikrina bendrovės veiklos teisėtumo savo neveikimu, t.y. pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo imperatyvus ir atsako už dėl to kylančias teisines pasekmes, t.y. už socialinio draudimo įmokų už apdraustuosius mokėjimą, tame tarpe ir už patį pareiškėją. 2011 m. birželio 1 d. Klaipėdos apskrities VMI raštu Nr. (6.7.)-D2-6882) teismui nurodė, kad UAB „Liva“ neteikia Metinių A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijų FR0573, todėl nėra galimybės nustatyti, kokio dydžio sumos 2009-2010 m. laikotarpiu išmokėtos J.S., kokio dydžio pajamų mokesčio sumos išskaičiuotos iš J.S. priskaičiuotų išmokų ir ar jos yra sumokėtos į biudžetą (II tomas, b.l.43-74). 2011 m. birželio 1 d. VSDFV Klaipėdos skyriaus raštu Nr. (8.42) SI1-19061 teismui nurodyta, kad tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Liva“ pateikusi SAM pranešimus apie apdraustuosius ir apskaičiavusi mokėtinas į VSDFV biudžetą įmokas, jų nemokėjo (II tomas, b.l.75).

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis apibrėžia apdraustojo asmens sąvoką – fizinis asmuo, kuris pats moka ir už jį mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Todėl (duomenys neskelbtini) vieninteliu akcininku ir vienasmeniu valdymo organu – direktoriumi esant būtent pareiškėjui J.S., o už teisingą socialinio draudimo įmokų apskaičiavimą ir sumokėjimą būtent yra atsakingas darbdavys, jis negali būti laikomas apdraustuoju asmeniu bei turinčiu ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, nes būtent jis, veikdamas įmonės vardu kaip vienasmenis valdymo organas, nevykdo imperatyvios prievolės mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas. Jam nevykdant šios prievolės veikiant kaip darbdavio atstovui ir kaip vienasmeniam valdymo organui, jis negali pretenduoti į solidarumo principu formuojamą valstybinio socialinio draudimo fondą, siekiant gauti išmoką jau kaip fiziniam asmeniui. Tiek viešosios teisės, tiek civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011-04-18 aktą Nr. (11.1)-I-2492, pagrįstumo.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. SLP-12212 „Dėl J. S. teisės į ligos pašalpą“, 2011 m. balandžio 18 d. raštu Nr. (11.1)-I-2492 (I tomas, b.l.9-10) paliko galioti minėtą sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ginčo nagrinėjimo dalyku turi būti tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantis teritorinio VSDFV vieneto aktas, o ne jo veiksmus ikiteismine tvarka revizavusios VSDFV sprendimas Ši taisyklė taikytina, kai teritorinio subjekto aktas nėra pakeičiamas ar panaikinamas. Būtent tokiam teisminės praktikos apibendrinimui pritarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2010 m. rugsėjo 22 d. pasitarime (publikuota: "Administracinė jurisprudencija" Nr. 19, 2010 m.) Šio apibendrinimo 4.4 punkte nurodoma, kad ginčams dėl ligos pašalpos privalomai taikoma išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (LVAT 2010 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-152/2010). Taigi VSDFV kaip išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija išnagrinėjusi pareiškėjo skundą paliko nepakeistu VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. SLP-12212 „Dėl J. S. teisės į ligos pašalpą“ ir šis sprendimas pareiškėjui nesukėlė teisinių pasekmių, todėl jis negali būti skundo nagrinėjimo dalyku ir byla šioje dalyje vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu nutrauktina.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, pagrįstumo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų ar neveikimo, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (Civilinio kodekso (toliau CK) 6. 245 str. 1 d.). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6. 246 str. 1 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini elementai: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.). Nesant vieno iš jų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą negalima.

Pareiškėjas skunde bei patikslintame skunde nurodo, kad jo patirtą turtinę žalą sudaro 245,27 litų negauta ligos pašalpa. Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 55 punktas nustato, kad sprendimas dėl ligos pašalpos skyrimo/neskyrimo priima VSDFV teritoriniai skyriai. Teismas nėra viešojo administravimo subjektas, turintis teisę nuspręsti skirti ar neskirti ligos pašalpą. Teismas net ir konstatavęs, kad administracinis sprendimas yra neteisėtas, gali tik jį panaikinti ir įpareigoti VSDFV teritorinį skyriui iš naujo spręsti klausimą dėl asmens teisės gauti ligos pašalpą. Tačiau nagrinėjamoje byloje jau yra konstatuota, kad atsakovų priimti ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, tai yra, nenustatyta kad atsakovas veikė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra visų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl negali būti tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę žalą.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą patenkinti visiškai ar iš dalies reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu pateiktame skunde apsiribojama neturtinės žalos dydžių įvardijimu, abstrakčiais teiginiais dėl jos atsiradimo, nepaisant pareiškėjui tenkančios pareigos ne tik suformuluoti konkretų skundo reikalavimą, nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 5 ir 6 p., 57 str. 4 d.). Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad būtent šioje byloje ginčijami atsakovų sprendimai sukėlė pareiškėjui žymius dvasinius išgyvenimus, stresinę būseną, nepatogumus ar pan. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą neturtinę žalą iš esmės yra prielaidos, todėl negali būti pagrindu reiškiamų reikalavimų patenkinimui. Taigi, pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą, be to kaip jau minėta sprendime nėra sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.

Dėl palūkanų priteisimo.

Pareiškėjas skundu prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei priteisti palūkanas, nuo teismo priteistos sumos, nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos. Taigi pareiškėjo reikalavimas kildinamas iš valstybės socialinių įsipareigojimų vykdymo tam tikrai socialinei grupei. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinės teisės ir pareigos atsiranda Civilinio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas (Civilinio kodekso 1.136 str. 1 d.). Civilinio kodekso 6.37 straipsnio nuostatos reglamentuoja mokėjimą palūkanų pagal prievoles. Šiuo atveju atsakovas, veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, vykdantis valstybės įsipareigojimus socialinėje srityje ir pareiškėjas nėra prievoliniuose teisiniuose santykiuose, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl palūkanų, priteisimo nepagrįsti. Vadovaujantis cituota Civilinio kodekso 1.136 straipsnio 1 dalies nuostata, civilinės teisės ir pareigos be kita ko atsiranda ir dėl žalos padarymo (Civilinio kodekso 1.136 str. 2 d. 5 p.). Kaip jau minėta teismo sprendime, nenustatyta, kad dėl atsakovo veiksmų ar neveikimo būtų atsiradusi turtinė ar neturtinė žala, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo šį reikalavimą kildinant net ir iš žalos atlyginimo instituto, nepagrįstas ir netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

administracinę bylą Nr. I-368-583/2011 dalyje pagal pareiškėjo J. S. skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. (11.1)-I-2492 panaikinimo, nutraukti.

Pareiškėjo J. S. skundą bei patikslintą skundą kitoje dalyje atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.