- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-30
- Bylos Nr.
- 2A-391-640/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-00335-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- S. P.
- Atsakovas
- N. S., A. F., L. Z., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- notarei J
- Kategorijos
- 24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 34.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 34.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės S. P. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės S. P. ieškinį atsakovams N. S., A. F., L. Z., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui notarei J. M., dėl paveldėjimo teisės liudijimo ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė S. P. su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama:
1. Panaikinti 2006-07-13 Vilniaus 41-ojo notarų biuro notarės J. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. 1-2882, pagal kurį P. F., mirusios 1993-11-25, turtą paveldi lygiomis dalimis A. F., L. Z. ir N. S.;
2. Pripažinti jai, S. P., J. P., mirusios po palikimo mirus P. F., mirusiai 1993-11-25, atsiradimo, įpėdinei, teisę priimti jos motinai J. P. priklausančią palikimo dalį;
3. Atnaujinti praleistą terminą Vilniaus apskrities viršininko 2005-12-20 sprendimui „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai P. F.” Nr. 2.6-81-20993 apskųsti;
4. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005-12-20 sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai P. F.” Nr. 2.6-81- 20993.
Ieškovė S. P. ieškinyje nurodė, kad jos mama J. P. (F.), mirusi 2004-05-28, yra atsakovų N. S., A. F. ir L. Z. sesuo, o jos močiutė P. F., mirusi 1993-11-25, yra atsakovų ir jos motinos J. P. motina. Po motinos J. P. mirties jai buvo išduotas 2004-10-11 paveldėjimo teisės liudijimas. Atsitiktinai sužinojo 2011 metais iš giminių, kad atsakovai jai nežinant „susitvarkė“ močiutės valdytos žemės dokumentus. Pradėjus domėtis, iš žemėtvarkos skyriaus sužinojo, kad močiutė Proskovija 1992 m. gegužės 29 d. prašymu kreipėsi į Ukmergės rajono Pabaisko apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl kompensacijos išmokėjimo už jos tėvo O. K. nuosavybės teise valdytą žemę Sukinių k., Pabaisko sen., Ukmergės r. Jokio kito jos prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo žemėtvarkos byloje nėra, tačiau Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 20 d. sprendimu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai P. F.“ buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises P. F. grąžinant natūra 19,00 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai ir 4,19 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai. Šis sprendimas yra priimtas pažeidžiant LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatoms, nes pretendentai tik iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. P. F. valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą buvo aiškiai pareikšta jos pirminiame 1992-05-29 prašyme ir vėliau nebuvo pakeista. Jos valios pareiškimas akivaizdus tiek pirmame prašymo lape, kur asmenys, pildantys tipinę jiems agrarinės reformos tarnybos pateiktą formą galėjo pasirinkti, ar jie prašo grąžinti žemę, ar išmokėti kompensaciją - prašyme aiškiai matyti, kad užbraukta frazė „grąžinti žemę“ ir palikta frazė „išmokėti kompensaciją“. Antrajame prašymo lape, 5 grafoje, kuri vadinasi „Pretendentų į žemę valia“ aiškiai ranka įrašyta, kad pretendentė F. P. pageidauja gauti kompensaciją. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad joks kitas močiutės prašymas, kuriuo ji būtų pageidavusi pakeisti savo jau pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą nebuvo pateiktas. Yra pateiktas atsakovės L. Z. 2005-05-03, t.y. jau po įstatyme nustatyto termino, prašymas pamatuoti mirusios motinos P. F. žemę Sukinių kaime natūra. Šis atsakovės prašymas negalėjo būti vertinamas ir jo pagrindu žemė negalėjo būti grąžinama natūra, nes pateiktas pasibaigus įstatymu numatytiems terminams, o ginčijamas sprendimas dėl šios priežasties turi būti panaikintas. 2012 m. sausio mėnesį kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ ir sužinojo, kad abu močiutės vardu grąžinti sklypai yra įregistruoti atsakovų N. S., A. F. ir L. Z. vardu 2006-07-13 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu. Mano, kad šis liudijimas turi būti panaikintas, nes pirma, panaikinus apskrities viršininko sprendimą jis tampa neteisėtu, nes yra išduotas be teisėto pagrindo, antra, šis liudijimas išduotas tik trims įpėdiniams iš keturių, pažeidžiant jos, teisėtos dar vienos P. F. dukters - J. P. teisių perėmėjos teises. Nėra aišku, kokiu būdu atsakovai įrodė paveldėjimo teisės liudijimą išdavusiai notarei, jog jie priėmė palikimą nes paveldėjimo teisės liudijimas išduotas praėjus net dvylikai su puse metų po palikėjos mirties. Ieškovė nurodė, kad terminą Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 20 d. sprendimui „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai P. F.“ apskųsti praleido dėl svarbių priežasčių. Apie sprendimo egzistavimą ilgą laiką nežinojo ir tik pasikreipus į Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Ukmergės rajono žemėtvarkos skyrių, 2011 m. gruodžio 16 d. Kauno advokatų kontorai kartu su kitais dokumentais buvo pateikta ir ginčijamo sprendimo kopija. Tačiau tik gavus sprendimą, jo iškart ginčyti negalėjo, nes vien iš tuo metu gautų dokumentų dar nebuvo aišku, kaip jai reiks ginti savo teises, kokius reikalavimus reikšti teisme. Po to kreipėsi į VĮ „Registrų centras“, nes jai nebuvo žinoma, kieno vardu yra įregistruota paveldėta žemė, todėl nebuvo aišku, ką byloje turi įtraukti atsakovu. Tik gavus galutinius duomenis iš VĮ „Registrų centras“, t.y. išrašą apie grąžintų sklypų teisinę registraciją atsakovų vardu ir paveldėjimo teisės liudijimą, kurio pagrindu jiems buvo įregistruotos nuosavybės teisės, tapo aišku, kaip buvo pažeistos jos teisės ir kad savo pažeistas teises turi ginti teisme ginčydama tiek paveldėjimo teisės liudijimą, tiek Vilniaus apskrities viršininko sprendimą. Kita aplinkybė, dėl kurios negalėjo operatyviai parengti teismui ieškinio yra ta, kad paskutiniu metu serga jos mažametė duktė Roberta, turi rūpintis ja, taip pat ji gyvena Kėdainiuose, o ja atstovaujanti advokatė yra Kaune, kas sudaro kliūčių norint greitai spręsti procesinių dokumentų rengimo klausimus. Ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą advokatei iš Kėdainių nusiuntė tik 2012-02-07. Pati ji yra silpnos sveikatos, tik iš dalies darbinga, todėl jai sunku operatyviai tvarkyti reikalus.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2013-02-27 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, jog ieškovė turi teisę ginčyti 2006-07-13 paveldėjimo teisės liudijimą, nes ieškinio senaties terminas ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą jai skaičiuotinas nuo sužinojimo momento, t.y. 2011 m. rugpjūčio mėnesio. Tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju taikant 1964 m. CK nuostatas, ieškovė S. P., nors ir priėmusi palikimą po savo motinos J. P. mirties, nepaveldėjo savo motinos asmeninės teisės priimti P. F. palikimą. Nurodė, jog ieškovės motina J. P. mirė praėjus daugiau nei 10 metų nuo jos motinos P. F. palikimo atsiradimo dienos, todėl šiuo atveju negali būti taikomi 1964 m. CK 589 str. ar nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio CK 5.58 str., numatantys, kad paveldėtojui mirus nespėjus priimti palikimo, teisė priimti palikimą pereina jo įpėdiniams. Įstatyminė įpėdinė J. P. po savo motinos mirties savo valios priimti palikimą nustatytu terminu neišreiškė, dėl termino atnaujinimo nesikreipė, įstatymo nustatytu būdu ar tvarka palikimo nepriėmė, todėl atitinkamai ir nuosavybės teisių į palikimą neįgijo. Nurodė, jog nepagrįstas ieškovės argumentas, kad jai nežinant, 2006 m. liepos 13 d., notarės J. M. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas yra neteisėtas, nes buvo išduotas tik trims įpėdiniams, taip pažeidžiant jos, ieškovės, kaip J. P. teisių perėmėjos, teises. Kadangi tik atsakovė N. S. po motinos mirties buvo priėmusi palikimą, ji sutiko, kad ir kiti įpėdiniai, t.y. atsakovai A. F. ir L. Z., įstatymo nustatytu terminu nepriėmę palikimo, jį priimtų (b.l. 142, 1 tomas). Tokia galimybė buvo įtvirtinta tiek 1964 m. CK 588 str. 1 d., tiek 2000 m. CK 5.57 str. 1 d. Tuo tarpu įpėdinių, kurie palikimo nėra priėmę, sutikimo nereikia, jų sutikimas ar prieštaravimas neturi teisinės reikšmės. Kadangi atsakovei S. P. nebuvo perėjusi teisė paveldėti močiutės P. F. palikimą, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad 2006 m. liepos 13 d. išduodant atsakovams paveldėjimo teisės liudijimą, buvo pažeistos ieškovės S. P. teisės.
Teismas neatnaujino termino Vilniaus apskrities viršininko 2005-12-20 sprendimui apskųsti, nes nurodė, jog nelaiko, kad dėl ieškovės ar jos dukros sveikatos būklės buvo aplinkybės, sutrukdžiusios įstatymo nustatytu terminu skųsti Vilniaus apskrities viršininko sprendimą. Be to, kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, ieškovės S. P. vardu užklausimus Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos jau nuo 2011 m. spalio 5 d. teikė advokatė A. M., su kuria ieškovė buvo sudariusi atstovavimo sutartį. Todėl visus teisinius veiksmus atstovė turėjo galimybę atlikti įstatymo nustatytu terminu. Atmetęs reikalavimą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, teismas atmetė ir ieškovės reikalavimą dėl apskrities viršininko sprendimo panaikinimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantė S. P. apeliaciniu skundu (b.l. 52-57, 2 tomas) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodo, jog ji nepaveldėjo savo motinos asmeninės teisės priimti P. F. palikimą. Svarbi aplinkybė yra tai, jog ieškovės motinos mirties momentu turto, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės ir dėl kurio vyksta teisminis ginčas, nebuvo. Todėl kol gyva ji negalėjo kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo, kaip tai padarė jos sesuo ir brolis jau po jos mirties, nors ir jie palikimo nebuvo priėmę per 1964 m. CK nustatytą 6 mėnesių terminą. Kadangi išduodant 2006 m. paveldėjimo teisės liudijimą ieškovės motina jau buvo mirusi, tai notarė turėjo kviesti paveldėti ieškovę, kaip mirusios J. P. įpėdinę, ir aiškintis, ar priėmusi palikimą N. S. sutiktų, jog kiti įpėdiniai priimtų palikimą. Ieškovė po motinos mirties paveldėjo visas jos teises, taip pat ir teisę paveldėti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar N. S. sutiktų, kad ieškovė priimtų jos motinos palikimą kartu su kitais įpėdiniais. Atsakovė L. Z. teisme nurodė, jog ji sutiktų, kad ieškovė gautų ¼ dalį paveldėtos žemės. Tačiau teismas nesiaiškino visų įpėdinių valios, todėl prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir N. S. dalyvavimą pripažinti būtinu. Nurodo, jog yra galimybė sudaryti taikos sutartį byloje. Taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai neatnaujino termino apskrities viršininko sprendimui apskųsti. Teismas klaidingai vertino jos nurodytas aplinkybes dėl termino praleidimo. Ieškiniui parengti buvo reikalinga surinkti daug duomenų, jos mažametės dukros bei jos pačios sveikatos būklė buvo bloga, todėl šios priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Apeliantė pateikė į bylą duomenis, susijusius su jos sveikatos būklę, todėl šiuos duomenis prašo pripažinti konfidencialiais. Be to, nurodo, jog teismas visiškai be pagrindo atmetė reikalavimą panaikinti skundžiamą apskrities viršininko sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai N. S., A. F. ir L. Z. (b.l. 79-81, 2 tomas) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo sprendimą. Prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog apeliantė nepagrįstai nurodo, jog nuosavybės teisė P. F. atkurta neteisėtai, nes pakeista pretendentės valia dėl nuosavybės atkūrimo būdo. Pretendentės valia buvo pakeista jos įpėdinių ir tokią teisę jie turėjo pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo nuostatas. Kadangi pasikeitus įstatymo reguliavimui esant laisvai grąžintinai žemei piniginė kompensacija nebuvo galima, tai vienintelis atkūrimo būdas buvo galimas grąžinimas natūra. Nurodo, jog apeliantė nenurodo, kokio tikslo ji siekia reikšdama reikalavimą panaikinti ginčijamą apskrities viršininko sprendimą. Nurodo, jog nėra jokių įrodymų, jog jos motina J. P. buvo įpėdinė po P. F. mirties. Apeliantė nepateikė įrodymų, jog jos motina buvo išreiškusi valią priimti palikimą po motinos P. F. mirties. Nurodo, jog priešingai, ieškovės motina buvo išreiškusi valią nepriimti palikimo, nes nenorėjo turėti papildomų išlaidų. Todėl apeliantė neturi reikalavimo teisės ginčyti paveldėjimo teisės liudijimo. Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog nebuvo aiškintasi jų valia dėl to, ar atsakovai sutiktų, kad ieškovė kartu paveldėtų. Atsakovų pozicija buvo aiškiai nurodyta atsiliepime. Atsakovė L. Z. nurodė, jog nebuvo išreikusi sutikimo, kad ieškovė kartu paveldėtų ir su tuo nesutinka.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Ųkmergės skyrius (b.l. 84-87, 2 tomas) prašo apeliacinį skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė netinkamai vertina faktines aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nurodo, jog L. Z. pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises į jos motinos turtą negali būti vertinamas kaip pirminis, nes pačios P. F. prašymas buvo pateiktas laiku, o L. Z. buvo praleidusi terminą giminystės ryšius įrodančių dokumentų pateikimui. Ukmergės rajono apylinkės teismui nutartimi atnaujinus praleistą terminą, minėti dokumentai buvo priimti. Nuosavybės atkūrimo būdas buvo pakeistas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra teisėtas.
Notarė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliantė prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydama, jog teismas neišsiaiškino tikrosios atsakovų valios dėl paveldėjimo kartu su ja.
Bylos nagrinėjimo metu žodinio proceso atveju apeliacinės instancijos teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų kalbas, kalbų turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turiniui (CPK 324 str. 2 d.); įstatymas draudžia teikti naujus apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teisme, nesvarbu kokia tvarka apeliacinis skundas nagrinėjamas – žodinio ar rašytinio proceso tvarka. Naujų įrodymų pateikimas ir tyrimas apeliacinės instancijos teisme taip pat yra ribojamas (CPK 314 str.). Visi argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde, todėl vien minėtų argumentų išdėstymas žodžiu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nesudaro pagrindo tenkinti apelianto prašymo. Kolegija nurodo, jog atsakovų pozicija dėl apeliacinio skundo yra išdėstyta atsiliepime, todėl apeliantės prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepagrįstas ir netenkintinas (CPK 322 str.).
Apeliantė ginčija teismo sprendimą nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ji nepaveldėjo savo motinos asmeninės teisės priimti P. F. palikimą.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovės S. P. motina J. P., mirusi 2004 m. gegužės 28 d., ir atsakovai N. S., A. F. bei L. Z. yra P. F., mirusios 1993 m. lapkričio 25 d., vaikai (b.l. 7, 8, 27-31, 146, 161, 162, 1 tomas). Iš notarės J. M. pateiktos P. F. paveldėjimo bylos kopijos matyti, kad po P. F. mirties 1993 m. lapkričio 25 d., palikimą priėmė mirusios P. F. dukra N. S., kuriai 1998 m. kovo 18 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į paveldimą turtą, kurį sudarė atkuriamosios santaupos (b.l. 143, 148, 1 tomas). Jau po P. F. mirties, t.y. 2005 m. gruodžio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.6-81-20993 (b.l. 100, 1 tomas) P. F. atkūrus nuosavybės teises į 23,19 ha žemės, N. S., priėmusiai palikimą po P. F. mirties, sutinkant, palikimą priėmė ir kiti pirmos eilės įpėdiniai, t.y. A. F. ir L. Z.. Atsakovams N. S., A. F. ir L. Z. 2006 m. liepos 13 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, pagal kurį jie lygiomis dalimis paveldėjo po motinos P. F. mirties žemę, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės (b.l. 167-169, 1 tomas).
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės reikalavimo pagrįstumą ginčyti atsakovams išduoto paveldėjimo teisės liudijimo teisėtumą, pagrįstai vadovavosi 1964 m. CK nuostatomis, reglamentavusiomis paveldėjimo teisinius santykius, nes P. F., po kurios likusį palikimą paveldėti turinti teisę teigia ieškovė, mirė 1993 m.
1964 m. CK 589 str. buvo įtvirtintas teisės priimti palikimą perėjimas. Tokį patį teisinį reguliavimą numato ir 2000 m. CK 5.58 str. Paveldėtojui mirus ir nespėjus priimti palikimo, jo įpėdiniai turi teisę šį palikimą priimti kaip savo. Tačiau tokia teisė mirusio paveldėtojo įpėdiniams suteikiama tik tada, jei paveldėtojas miršta nepasibaigus terminui palikimui priimti. Nagrinėjamu atveju ieškovės motina mirė pasibaigus terminui po savo motinos P. F. palikimui priimti. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog ieškovės motina būtų priėmusi palikimą po savo motinos mirties. Priešingai, atsakovų teigimu, ji neketino jo priimti, nes nenorėjo papildomų išlaidų. Tai, jog ieškovė po savo motinos mirties tinkamai priėmė palikimą, t.y. savo motinos turtą, nesudaro pagrindo teigti, jog ji paveldėjo ir savo motinos asmeninę teisę paveldėti po P. F. mirties. Paveldėjimo teisė yra asmeninė ir jos įgyvendinimas priklauso nuo paveldėtojo valios, t. y. paveldėjimo teisė yra susijusi su konkrečiu paveldėtojo asmeniu ir jo teise priimti palikimą arba nepriimti. Ieškovės S. P. motina J. P. mirė praėjus daugiau nei 10 metų nuo jos motinos P. F. palikimo atsiradimo dienos, todėl nagrinėjamu atveju pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju negali būti taikomi 1964 m. CK 589 str. ar nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio CK 5.58 str., numatantys, kad paveldėtojui mirus nespėjus priimti palikimo, teisė priimti palikimą pereina jo įpėdiniams. Įstatyminė įpėdinė J. P. po savo motinos mirties savo valios priimti palikimą nustatytu terminu neišreiškė, dėl termino atnaujinimo nesikreipė, įstatymo nustatytu būdu ar tvarka palikimo nepriėmė, todėl atitinkamai ir nuosavybės teisių į palikimą neįgijo. Dėl šios priežasties ieškovė S. P., nors ir priėmusi palikimą po savo motinos J. P. mirties, nepaveldėjo savo motinos asmeninės teisės priimti P. F. palikimą.
Apeliantė nurodo, jog notarė išduodama paveldėjimo teisės liudijimą atsakovams 2006 m., kurie taip pat kaip ir jos motina nebuvo laiku priėmę palikimo, turėjo kviesti ir ją, kaip savo motinos įpėdinę. Šie argumentai nepagrįsti ir atmestini. 1964 m. CK 588 str. nustatė, jog palikimui priimti praleistas terminas gali būti prailgintas, jei praleistas dėl svarbių priežasčių. Palikimas gali būti priimamas, pasibaigus tam terminui ir be kreipimosi į teismą, jei su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai. Kadangi palikimą priėmusi atsakovė N. S. neprieštaravo, jog kiti atsakovai, t.y. L. Z. ir A. F., priimtų palikimą, tai notarė teisėtai ir pagrįstai jiems išdavė paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovės motina nebuvo priėmusi palikimo bei išreikusi valią jo priimti, todėl ieškovei negalėjo pereiti jos motinos teisė priimti palikimą, nes ieškovė negali įgyvendinti mirusios motinos teisės priimti palikimą. Todėl pareigos kviesti ieškovę ir aiškintis jos valią notarė neprivalėjo ir neturėjo teisinio pagrindo. Tokiu būdu kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinius santykius ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 2006 m. liepos 13 d. Vilniaus 41-ojo notarų biuro notarės J. M. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, registro Nr. 1-2882, panaikinimo bei dėl ieškovės S. P. teisės priimti motinai J. P. priklausančią palikimo dalį po P. F. mirties pripažinimo.
Atmestinas apeliantės argumentas, jog atsakovė L. Z. buvo sutikusi, jog ieškovei priklausytų ¼ dalis žemės, tačiau teismas visų valios nesiaiškino. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdyje L. Z. nurodė, jog ieškovei žemė nepriklauso. Tokia atsakovų pozicija buvo išdėstyta ir procesiniuose dokumentuose; byloje nėra duomenų, jog ši pozicija būtų pasikeitusi. Kolegija pažymi, jog ir atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai nurodo, jog nesutinka, jog ieškovei priklauso jų paveldėta žemė. Todėl iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovų pozicija dėl ieškovės teisės paveldėti buvo ir yra nuosekli. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nesiaiškino atsakovų valios.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl termino apskųsti apskrities viršininko sprendimą praleidimo priežasčių nepripažinimo svarbiomis ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ieškovės nurodytas priežastis vertino tinkamai. Tas faktas, jog ieškovė buvo tinkamai atstovaujama kvalifikuoto teisininko, t.y. buvo sudariusi teisinių paslaugų sutartį su advokate, duoda pagrindą teigti, jog ji turėjo visas galimybes teikti ieškinį nepraleisdama įstatymo nustatyto apskundimo termino.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkindamas ieškovės reikalavimo atnaujinti praleistą terminą Vilniaus apskrities viršininko sprendimui apskųsti, atmetė jos reikalavimą minėtą sprendimą panaikinti.
Kolegija nurodo, jog visų pirma ieškovė neturi reikalavimo teisės ginčyti minėtą sprendimą, nes ji nėra P. F. įpėdinė. Be to, kolegija pažymi, jog ieškovė ginčydama apskrities viršininko sprendimą, nenurodė, kokiu tikslu ji ginčija sprendimą ir kokius teisės aktų reikalavimus pažeidė apskrities viršininkas, priimdamas sprendimą. Vien apeliantės nurodytas argumentas, jog buvo pakeista valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo neteisėtumui konstatuoti, nes pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo nuostatas bei LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr.1057 3 p. nuostatas teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo nustatyta ne tik patiems pareiškėjams, bet ir jų įpėdiniams.
Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantės atsakovų naudai lygiomis dalimis priteistina 1200 Lt, t.y. kiekvienam po 400 Lt, bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į skundą surašymą (b.l. 82-83, 2 tomas).
Apeliantė pateikė į bylą duomenis, susijusius su jos sveikatos būklę, todėl šiuos duomenis prašo pripažinti konfidencialiais. Todėl kartu su apeliaciniu skundu apeliantės pateikti dokumentai (b.l. 61-67, 2 tomas) pripažintini nevieša medžiaga (CPK 10 str. 2 d.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, kolegija
nutaria:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės S. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 1200 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovų N. S., a.k. (duomenys neskelbtini) A. F., a.k. (duomenys neskelbtini) L. Z., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai, t.y. kiekvienam po 400 Lt.
Pripažinti apeliantės S. P. prie apeliacinio skundo pridėtą bylos medžiagą (b.l. 61-67, 2 tomas) nevieša.