Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas areštu 15 parų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie šios bausmės iš dalies pridėjus Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės apribojimo bausmės dalį, vadovaujantis BK 65 straipsniu dvi laisvės apribojimo dienas prilyginant vienai arešto parai, pridedant 3 paras arešto, A. S. paskirta subendrinta bausmė – areštas 18 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2012-06-30 iki 2012-07-02, vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai arešto parai.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad jis 2012-12-12, apie 21 val., (duomenys neskelbtini), savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buitinio konflikto metu, griebdamas savo buvusiai žmonai D. S. ranka už plaukų, įbrėžė kairį žandą, po to ją tampė už plaukų, tuo jai sukėlė fizinį skausmą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. S. kaltu sukėlus fizinį skausmą D. S. ir teisingai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Savo skundu nuteistasis A. S. neginčija apylinkės teismo nustatytų faktinių nusikaltimo aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau prašo skirti jam švelnesnę nei areštas bausmę. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam A. S. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Teismas A. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

A. S. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika baigta. Nuteistasis yra išsituokęs, dirba, tiek darbdavio, tiek ir (duomenys neskelbtini) seniūno charakterizuojamas teigiamai (45, 46 b. l.), probacijos skyrius patvirtina, kad jis, atlikdamas bausmę, teismo paskirtą įpareigojimą vykdė, pažeidimų nepadarė, charakterizuojamas teigiamai (47 b. l.), nebaustas administracine tvarka, tačiau teistas už analogišką nusikalstamą veiką, padarytą tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu. Be to, apeliantas naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui ir neatlikęs Raseinių rajono apylinkės teismo 2012-07-05 nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės. Kadangi A. S., neišnykus teistumui už tyčinį nusikaltimą, vėl padarė naują tyčinį nusikaltimą, jis laikomas recidyvistu (BK 27 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad anksčiau A. S. paskirta švelnesne bausme (laisvės apribojimu) BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes jis įvykdė naują nusikalstamą veiką, kolegija laiko, kad nuteistasis išvadų iš ankstesnio teistumo nepadarė, todėl BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus griežtesnę nei laisvės apribojimas bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui parinko arešto bausmę.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90 parų arešto (bausmės vidurkis 52 paros). Esant nustatytoms po vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta minimali arešto bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ir jos mažinti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas A. S. paskirtą bausmę su Raseinių rajono apylinkės teismo 2012-07-05 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, pagrįstai taikė BK 64 straipsnio nuostatas, tačiau pastebėtina, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną A. S. nebuvo atlikęs 1 mėnesio 6 dienų laisvės apribojimo bausmės (įskaičius laikiną sulaikymą), o tai atitinka 18 parų arešto bausmę, kuri yra didesnė nei skundžiamu nuosprendžiu paskirta 15 parų arešto bausmė, todėl pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes BK 64 straipsnio 3 dalies tvarka, turėjo prie griežtesnės bausmės (Raseinių rajono apylinkės teismo 2012-07-05 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies) pridėti dalį nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės. Be to, apylinkės teismas nepagrįstai į subendrintos bausmės laiką įskaitė pagal ankstesnį nuosprendį įskaitytą laikiną sulaikymą, nes bausmes subendrinant BK 64 straipsnio pagrindu, pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės dalis (į kurią įskaitomas ir laikinas sulaikymas) į subendrintos bausmės laiką neįskaitoma. Kadangi dėl bausmių subendrinimo netikslumo ir nepagrįsto laikino sulaikymo įskaitymo nėra prokuroro apeliacinio skundo, teisėjų kolegija negali pasunkinti nuteistojo padėties.

Nors nuteistasis nurodo, kad vaikai atostogų metu bei iš mokyklos būna pas jį namuose, tačiau Raseinių rajono apylinkės teismo 2012-11-08 sprendimu (55–58 b. l.) vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su jų motina D. S., kuri teisme nurodė, kad jos motina galėtų prižiūrėti vaikus, jei ji ar vaikų tėvas negalėtų jų prižiūrėti (37 b. l.). Nors B. S. prašyme nurodė, kad A. S. yra vienintelis jos globėjas, tačiau duomenų, patvirtinančių, kad A. S. yra oficialus jos globėjas, nepateikė. Taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog B. S. reikalinga kito asmens globa. Taigi, nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su vaikų, tetos priežiūra, nėra pakankamos pakeisti jam paskirtą bausmę.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad nuteistasis dirba, rūpinasi savo vaikais, juos prižiūri (tai pripažino ir nukentėjusioji), kad nuteistajam paskirta arešto bausmė yra iki keturiasdešimt penkių parų arešto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas A. S. paskirtą arešto bausmę paskirti atlikti poilsio dienomis (BK 49 straipsnio 5 dalis), todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas, nustatant nuteistajam arešto bausmę atlikti poilsio dienomis (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija,

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti nustatant nuteistajam A. S. paskirtą arešto bausmę atlikti poilsio dienomis areštinėje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.