Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo E. L. gynėjo advokato Artūro Jucevičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, bausmių apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, nuteistajam paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę - elgesio apribojimą 12 mėnesių – įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., išskyrus švenčių dienas, uždraudžiant lankytis vietose, kuriose vartojami alkoholiniai gėrimai, uždraudžiant be elgesio apribojimo priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.

A. G. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

E. L. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 6 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti D. L. O. ir A. S., tačiau dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka nepaskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro bei nuteistojo E. L. gynėjo apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo 16 d., laikotarpiu nuo 21.00 val. iki 21.30 val., prie namo esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rodydamas aiškų žmogaus negerbimą bei nepaisydamas elementarių elgesio ir moralės normų, priėjęs prie gulinčio ant žemės ir dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio miegančio ir dėl šių priežasčių buvusio bejėgiškoje būsenoje I. Š., be jokios priežasties, tyčia koja spyrė nukentėjusiajam du smūgius į sėdmenis, sukeldamas jam fizinį skausmą ir taip, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Taip pat A. G. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su D. L. O. ir A. S., įsibrovė į patalpą, panaudodami peilį, pagrobė svetimą turtą, tačiau ši nuosprendžio dalis neginčijama ir neapskųsta.

E. L. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo 17 d., apie 00.10 val., (duomenys neskelbtini), ties laiptais į Mindaugo gatvę, žinodamas, kad E. B., gim. (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, turėdamas tikslą lytiškai su ja santykiauti prieš jos valią, glamonėjo nukentėjusiąją ir, kad palaužti jos pasipriešinimą, tyčia sudavė E. B. mažiausiai devynis smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas jai poodines kraujosruvas abiejų žandų, alkūnių srityje, juosmens kairėje pusėje, kairiame žaste, kairėje šlaunyje, odos įbrėžimus nugaros dešinėje pusėje abipus dubens, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po to pargriovė nukentėjusiąją ant žemės, nuplėšė nuo jos drabužius ir, užgulęs nukentėjusiąją ir laikydamas ją už rankų bei užspaudęs ranka jai burną, lytiškai santykiavo su nepilnamete E. B. natūraliu būdu, ir taip ją išžagino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. G. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis E. L. ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo E. L. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Teisėjų kolegija nustatė:

A. G. tyčia, dėl chuliganiškų paskatų sumušė bejėgiškos būklės I. Š. ir bendrais veiksmais su D.L. O. padarė jam sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, t.y. tyčia I. Š. nužudė:

Tokie A. G. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punkte, sudėtį.

Prokuroras apeliaciniame skunde pagrįstai ginčija apygardos teismo išvadas dėl A. G. veiksmų iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punkto perkvalifikavimo į BK 284 straipsnio 1 dalį. Apygardos teismas padaręs išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

A. G. kaltė tyčia nužudžius I. Š. įrodyta byloje surinktais ir teisme patikrintais įrodymais.

Ikiteisminio tyrimo metu A. G. buvo pateikęs iš esmės tokius pat parodymus. Jis parodė, kad D.L. O. spardė žmogui į galvą, veidą, o jis du kartus įspyręs tam žmogui į sėdmenis ir tai padaręs todėl, kad nenorėjęs pasirodyti silpnesniu už D.L. O., pastarojo bijojęs.

Prokuroro apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad apygardos teismas, darydamas išvadas dėl A. G. veiksmų kvalifikavimo, nesirėmė įrodymų visuma, nevertino specialisto išvados (DNR tyrimo), padarė nepagrįstas išvadas pripažindamas, kad nėra A. G. kaltę dėl nužudymo patvirtinančių įrodymų, pagrįsti.

Apart D. L. O. parodymų apie tai, kad A. G. kartu su juo spardė gulintį I. Š., kelis kartus pastarajam spyrė į galvą, o ne į kitas kūno vietas, A. G. kaltė įrodyta ir kitais byloje surinktais įrodymais, kurių teismas visapusiškai neišanalizavo, nesirėmė jų visetu ir rėmėsi atsietai vienais nuo kitų. Teismo išvada, kad A. G. kaltės neįrodo liudytojų K. F. bei J. J. parodymai, o liudytojos I. G. parodymais nuteistojo A. G. kaltės pagrįsti negalima, nepagrįsta ir neatitinka bylos aplinkybių.

Iš liudytojos I. G. parodymų matyti, kad ji eidama į parduotuvę matė prie sienos vieną tupėjusi „senuką“, o grįždama atgal jau matė jį gulintį prie sienos ir spardomą dviejų vaikinų. Ji matė, kaip vaikinai rėkdami ir keikdamiesi įspyrė abu po vieną smūgį gulinčiajam į viršutinę kūno dalį. Iš liudytojų K. F. ir J. J. parodymų matyti, jog jos ėjo pro įvykio vietą, matė prie parduotuvės sienos gulintį žmogų galva į Pelesos g. pusę. Liudytoja J. J. parodė, kad gulintį vyrą spardė du vaikinai, liudytoja K. F. teigė mačiusi vieno vaikino smūgiavimą koja gulinčiajam, ar smūgiavo kitas vaikinas nematė. Visos šios liudytojos tvirtino, kad pro įvykio vietą praėjo bijodamos, skubėdamos ir nuosekliai įvykio nestebėjo. Pagal bylos aplinkybes darytina išvada, kad liudytoja I.G. matė įvykį pirmoji, po to liudytojos K. F. ir J. J., todėl jų parodymai neprieštarauja vieni kitiems, jie vieni kitus papildo. Apygardos teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad liudytojų K.F. ir J. J. parodymai neprieštarauja A. G. parodymams apie jo smūgius I. Š. į sėdmenis, o liudytojos I. G. parodymais negalima pagrįsti A. G. kaltės.

A. G. kaltę dalyvavus I. Š. nužudyme, spardant nukentėjusiajam į galvą, patvirtina ir specialisto išvada Nr.140-(84720) - ISI-1377 dėl DNR tyrimo, iš kurios matyti, kad ant A. G. dešiniojo bato ir sportinių kelnių buvo rasti pėdsakai kraujo, kurio genotipas sutampa su I. Š. genotipu (b.l.31-37, t.1). Iš medicinos specialisto išvados ištyrus I. Š. lavoną matyti, jog visi I. Š. padaryti kūno sužalojimai lokalizuoti galvos priekyje (vienas viršugalvyje) ir kraujavimas vyko tik iš nukentėjusiojo galvos, sužalojimų kitose kūno vietose nebuvo nustatyta (b.l.43-52, t.1). Šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tiek D.L. O., tiek A. G. smūgiavo I. Š. į galvą ir paneigia A. G. parodymus apie įspyrimą į sėdmenis. Be to, pagal nustatytas įvykio aplinkybes, matyti, kad I. Š. buvo spardomas gulintis prie sienos veidu į jį užpuolusius asmenis (nustatyti sužalojimai galvos priekyje), todėl ši aplinkybė paneigia A. G. parodymus apie tai kad jis įspyrė į sėdmenis, nes ši gulinčiojo kūno vieta jam nebuvo pasiekiama. Teismo medicinos specialisto išvadomis nustatyta, kad I. Š. mirtį sukėlė galvos sumušimas, pasireiškęs kairio momens – pakaušio srities muštinėmis žaizdomis ir odos nubrozdinimais, galvos veidinės dalies daugybiniais nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis, dešinės akies viršutinio voko ir nosies nugarėlės muštinėmis žaizdomis, susiliejančiomis galvos veidinės ir plaukuotosios dalies gilesniųjų minkštųjų audinių kraujosruvomis, skeveldriniais nosies kaulų lūžiais, abiejų skruostakaulių ir skruostinių lankų lūžiais, dešinio momenkaulio linijiniu, pleištakaulio dešinio didžiojo ir mažojo sparnų ir dešinės akiduobinės plokštelės skeveldriniais lūžiais, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais kairėje momeninėje ir dešinėje kaktinėje skiltyse ir į smegenų skilvelius, tai komplikavosi išoriniu kraujavimu, galvos smegenų pabrinkimu, ūminiu išorinio kvėpavimo sutrikimu dėl kraujavimo į kvėpavimo takus (obturacinė asfiksija krauju) ir šie mirtį sukėlę galvos sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau 15-os trauminių poveikių (smūgių) pasėkoje.

Teisėjų kolegijai nustačius, kad A. G. kojomis smūgiavo I. Š. į galvą, darytina išvada, kad galvos sužalojimai, dėl kurių įvyko I. Š. mirtis, buvo padaryti kaltininkams veikiant grupe, bendrais D. L. O. ir A. G. smurtiniais veiksmais. Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad neįrodyta, jog D. L. O. ir A. G. tarėsi nužudyti žmogų. Iš tiesų, nei vienas iš nuteistųjų parodymų apie tai, kad jie būtų taręsi nužudyti žmogų nedavė. Tačiau teismų praktikoje yra įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje (kasacinė nutartis Nr.2K-410/2011). Kaip jau minėta, iš D. L. O. parodymų matyti, kad būtent A. G. žodžiais „žiūrėk, einam pamokysim“ paskatino smurto protrūkį, po to abu nuteistieji ir ėmė mušti I. Š. Aptariamu atveju, abu nuteistieji dalyvavo atimant žmogui gyvybę, jie buvo abu nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jei smurtą naudojo keli asmenys ir nukentėjusysis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (kasacinės nutartys Nr.2K-485/2008, 2K-196/2008, 2K-253/2009). Taigi, tarp A. G. nusikalstamų veiksmų – fizinio smurto - ir atsiradusių pasekmių – I. Š. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys. A. G., veikdamas grupe su D. L. O., dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė I. Š., buvusį bejėgiškoje būklėje. Aplinkybės, tad A. G. vartojo smurtą dėl chuliganiškų paskatų, nuteistasis neginčija ir ji įrodyta byloje surinktais įrodymais. Tiek A. G., tiek D. L. O. pripažino, kad I. Š. jiems nebuvo pažįstamas ir prie jo jie priėjo bei pradėjo smurtauti be jokios priežasties. Tokiu elgesiu A. G. pademonstravo aiškią nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, niekinantį požiūrį į žmogų, nes nusikalstamą veiką jis padarė viešoje vietoje, matant kitiems asmenims. Įrodyta ir aplinkybė, kad A. G. nužudė bejėgiškos būklės žmogų. Kad I. Š. buvo bejėgiškos būklės leidžia teigti I. G. parodymai apie tai, kad nukentėjusysis prieš jo užpuolimą sėdėdamas prie parduotuvės sienos miegojo, bei specialisto nustatyta aplinkybė, kad I. Š. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (b.l.43-52), o taip pat nukentėjusiojo būsena ir elgesys užpuolimo metu. A. G. ir D. L. O. savo parodymuose nurodė, kad I. Š. jo užpuolimo metu buvo užsimerkęs, į smurtą nereagavo, nesigynė ir nieko nesakė.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad surinkti įrodymai leidžia padaryti išvadą, jog A. G. padarė nusikalstamą veiką, kuri kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktą. Už šio nusikaltimo padarymą jam skirtina ir bausmė. Ją skiriant, teisėjų kolegija vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis) bei bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais (BK 91 straipsnis). A. G. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), už kurį įstatymas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę. Kadangi A. G. nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, jam šios bausmės terminas skaičiuojamas vadovaujantis BK 91 straipsnio 3 dalyje numatytomis taisyklėmis. Skiriant bausmę atsižvelgiama į tai, kad nusikaltimą A. G. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 9 punktas). A. G. nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe, ši aplinkybė laikoma atsakomybe sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 punktas), tačiau nagrinėjant bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą ir šio skundo ribose, ši aplinkybė A. G. atsakomybę sunkinančia nepripažįstama. Prokuroras apeliaciniame skunde tokio prašymo nenurodė, gi apeliacinės instancijos teismas labiau bloginti nuteistojo teisinę padėtį, nei to prašo prokuroras, negali (BK 320 straipsnio 4 dalis). A. G. yra įrašytas į narkologinę įskaitą bei baustas administracine tvarka. Lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių teismas nenustatė. Tačiau skiriant bausmę teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad A. G. nusikalto būdamas labai jauno amžiaus, augo sudėtingose šeimos sąlygose, jo tėvams yra apribotos tėvystės teisės ir jam paskirta globėja – močiutė. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad A. G. smurtiniai veiksmai atimant nukentėjusiajam gyvybę buvo mažiau aktyvūs nei kito grupės nario, jis po panaudoto smurto ragino bendrininką nutraukti smurtą.

A. G. perkvalifikavus jo nusikalstamą veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktą ir už šią veiką paskyrus bausmę, ji subendrintina su Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu jam paskirta bausme pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Tenkintinas prokuroro apeliacinio skundo prašymas dėl civilinio ieškinio priteisimo iš A. G.. Apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu tenkino civilinės ieškovės A. Š. ieškinį iš dalies – 2413 Lt turtinės ir 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, ir šias sumas priteisė iš D. L. O., kurį pripažino kaltu dėl I. Š. nužudymo. Kadangi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta, jog I. Š. nužudyme veikdamas bendrininkų grupe, kartu D. L. O., dalyvavo ir A. G., minėtas civilinis ieškinys priteistinas solidariai iš abiejų nuteistųjų. Esant tokiai situacijai, švelninama teisinė padėtis nuteistajam D.L. O., dėl to jo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio priteisimo keistina, nors šis nuteistasis nuosprendžio apeliacine tvarka nėra apskundęs.

Dėl apelianto nuteistojo E. L. gynėjo apeliacinio skundo

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas nuteistojo E. L. gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl E. L. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes mano, jog teismas nesurinko neginčijamų E. L. kaltę partvirtinančių įrodymų.

Šis prašymas netenkintinas.

Apygardos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai patikrino byloje surinktus duomenis, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir padarė išvadas pagrįstas ištirtais įrodymais ir atitinkančias bylos aplinkybes.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas išvadas dėl E. L. kaltės pagrindė vien tik nukentėjusiosios parodymais pažeisdamas BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriame nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiosios parodymais, jei tokio asmens parodymų nepatvirtina kiti įrodymais. Toks apelianto teigimas nėra tikslus ir atitinkantis BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatą. Šis įstatymas nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais ir tokių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį, jei juos patvirtina kiti įrodymai. Taigi, šiame baudžiamojo proceso įstatyme kalbama apie nukentėjusiuosius ir liudytojus, kuriems buvo taikomas anonimiškumas. Aptariamoje byloje nukentėjusiajai E. B. anonimiškumas nebuvo taikytas, jos asmenybė nebuvo įslaptinta, ji parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė viešai visiems proceso dalyviams girdint ir turint teisę užduoti jai klausimus. Todėl apelianto nurodymas, kad teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas yra visiškai nepagrįstas.

Apeliantas skunde analizuodamas nukentėjusiosios parodymus nurodo, kad teismas negalėjo remtis nukentėjusiosios E. B. parodymais, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo metu, nes jie buvo nenuoseklūs ir prieštaringi bei prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apygardos teismas nuosprendyje išsamiai ir visapusiškai aptarė ir išanalizavo nukentėjusiosios parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ir teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji E. B. 2008 m. rugsėjo 16 d. vakare su iš matymo pažįstamu E. L. bei nepažįstamais D.L. O., A. G. ir V. T. prie parduotuvės „Maxima“ (duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini) gatvėje prie laiptelių link Mindaugo gatvės vartojo alkoholinius gėrimus ir naktį – rugsėjo 17 d. apie 0 val.10 min., buvo rasta nuoga ir sumušta. Tiriant šį įvykį nukentėjusioji skirtingai nurodė jos sumušimo ir išžaginimo aplinkybes tik ta apimtimi, kad ji iš pradžių konkrečiai neįvardino ją sumušusio ir išžaginusio asmens. Liudytojas A. Č. teismui parodė, kad išgirdęs merginos pagalbos šauksmą ir priėjęs arčiau pamatė nuogą, be drabužių merginą gulinčią ant žemės, ji pasakė, kad ją išprievartavo, todėl jis iškvietęs policijos darbuotojus. Liudytojai policijos darbuotojai M. K. ir R. J. parodė, kad rasta mergina prisistatė E. B. gim. (duomenys neskelbtini), ji buvo neblaivi, be drabužių ir aiškino, kad ją sumušė ir išprievartavo keturi vaikinai, netoli jie sulaikė neblaivius D. L. O. ir A. G., o merginai iškvietė greitąją pagalbą. Liudytoja N. D. parodė, kad pagal iškvietimą buvo nuvykusį į (duomenys neskelbtini) gatvę ir policijos mašinoje rado merginą be drabužių, ji buvo sumušta ir neblaivi, apžiūrint ją, mergina pasisakė esanti nepilnametė, sakė, kad gėrė kartu su keturiais vaikinais, kurie ją nurengė, sumušė ir išžagino. Iš Greitosios medicinos pagalbos kortelės matyti, kad E. B. atvykusiems medicinos darbuotojams pasakė, jog ją sumušė ir išžagino su ja kartu buvę vaikinai. Tačiau nukentėjusioji E.B. 2008 m. rugsėjo 17 d. kreipėsi pareiškimu į policijos komisariatą ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. E. B. pareiškime nurodė konkretų asmenį vardu (duomenys neskelbtini), kuris ją sumušė ir išžagino, nurodė jo bruožus, vilkėtus drabužius. Vėliau nukentėjusioji iš pateiktų nuotraukų atpažino šį asmenį – E. L. ir dar kartą patvirtino, jog būtent jis ją sumušė ir išžagino. Nukentėjusioji taip pat atpažino įvykio vakarą kartu buvusius A. G., V. T. ir D. L. O., su kuriais kartu jį vartojo alkoholinius gėrimus ir parodė, kad šie vaikinai jai nieko blogo nedarė, jos nemušė ir nežagino bei pakartojo, kad ją sumušė, nurengė rūbus, juos išmėtė bei išžagino kartu buvęs E. L. Parodymų patikrinimo metu nukentėjusioji E. B. išsamiai įvykio vietoje parodė ir papasakojo bei patvirtino anksčiau duotus parodymus apie tai, kaip ją sumušė ir išžagino E. L.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji E. B. pakeitė parodymus ir nurodė, kad ją sumušė ir išžagino ne E. L., bet D. L. O. Tokį parodymų pakeitimą nukentėjusioji paaiškino tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus apie tai, kad ją išžagino E. L. davė todėl, kad su juo buvo pažįstama, tardant jai buvo taip liepta ir nurodė, kad dabar teisme ji geriau atsimena išžaginimo momentą ir tvirtina, kad ją išžagino D.L. O.

Apygardos teismas pagrįstai nepatikėjo nukentėjusiosios parodymais duotais teisme apie tai, kad ją sumušė ir išžagino ne E. L. ir parodymų pakeitimo priežastis pripažino neįtikinamomis bei tokį parodymų pakeitimą – siekiu padėti E. L. išvengti atsakomybės. Teismas patikrino nukentėjusiosios parodymus apklausdamas liudytoją tyrėją A. S. Jis parodė, kad nukentėjusioji E.B. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausinėjama dalyvaujant jos motinai arba psichologei, atsakymus į klausimus ji suformuluodavo pati, tuoj po įvykio ji tyrėjui nurodė, kad ją sumušė ir išžagino vaikinas vardu E., asmens atpažinimo metu ji atpažino E. L. ir nurodė, kad jis ją sumušė ir išžagino.

Apeliantas nuteistojo E. L. gynėjas skunde be pagrindo teigia, kad nukentėjusiosios E. B. parodymai prieštarauja kitiems įrodymams. Tam iliustruoti apeliantas nurodo, kad nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie tai, kad E. L. be priežasties ėmė ją mušti esant jiems dviese, kai kiti vaikinai buvo pasišalinę, o jai pradėjus rėkti vaikinai sugrįžę stovėjo ir žiūrėjo, kaip ją užgulė E. L., nepatvirtina A. G., V. T. ir D. L. O. Tačiau iš šių asmenų parodymų matyti, kad jie negali papasakoti ir nepamena daugelio aplinkybių dėl girtumo, A. G. ir D. L. O. parodymų objektyvumas vertinamas ir atsižvelgiant į tai, kad jiems aptariamoje byloje yra pareikšti kaltinimai dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo. Nuteistasis A. G. parodė buvęs labai girtas ir nugriuvęs bei užmigęs, todėl apie nukentėjusiosios sumušimą ir išžaginimą nieko nežino. Liudytojas V. T. parodė, kad išėjo anksčiau nei kiti ir nematė ar nukentėjusioji buvo išžaginta. Nuteistasis L. D. O. parodė, kad nukentėjusioji būdama labai girta ir negalėdama paeiti, paprašė ją nuvesti į tualetą ir jis kartu su E. L. ją vedę, tačiau kadangi jis jautęsis labai girtas, pakeliui paliko nukentėjusiąją kartu su E. L. ir grįžęs į būtą vietą užmigo, todėl nieko apie nukentėjusiosios išžaginimą nežino. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad E. L. ją išžaginęs nubėgo link Mindaugo gatvės. Iš liudytojų policijos pareigūnų M. K. ir R. J. parodymų matyti, kad netoli vietos, kur buvo rasta mergina, jie rado ir miegančius A. G. bei D. L. O.

Apelianto teiginys, kad apygardos teismas vertindamas nukentėjusiosios parodymus nepakankamai atsižvelgė į jos asmenybę bei ją charakterizuojančią medžiagą neatitinka tikrovės. Teismas išsamiai tyrė nukentėjusios asmenybę, apklausė jos motiną, mokyklos, kurioje nukentėjusioji mokėsi pedagogę, susipažino ir išanalizavo duomenis apie jos sveikatos būklę. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiajai buvo paskirta kompleksinė ambulatorinė teismo psichiatrinė – psichologinė ekspertizė, kurios išvadomis teismas vertindamas nukentėjusiosios parodymus taip pat rėmėsi. Ekspertai nustatė E. B. (duomenys neskelbtini), tačiau nustatė ir tai, kad ji gali teisingai suprasti išorinę nagrinėjamų byloje įvykių pusę bei duoti apie tai parodymus, tačiau ji nesugeba visapusiškai pilnai įvertinti vidinės įvykių pusės, jų analizuoti, įprasminti, suprasti jų reikšmę. Ekspertai, susipažinę su E. B. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme taip pat nustatė, kad atsižvelgiant į E. B. būdingas individualias psichologines ypatybes bei jos protinio išsivystymo lygį, tikėtina, kad ji keitė parodymus dėl poveikio iš aplinkos.

Apelianto teiginys neva nukentėjusioji apkalbėjo E. L. dėl to, kad buvo supykusi dėl pastarojo kalbų apie jos vertimąsi (duomenys neskelbtini) yra paneigtas pačios nukentėjusiosios. Ji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad E. L. pažinojo iš anksčiau ir su juo nėra susipykusi.

Be pagrindo apeliantas nurodo, kad teismas nuosprendyje negalėjo remtis liudytojo V. T. parodymais, nes jis nebuvo teisme apklaustas, o jo parodymais buvo tik perskaityti. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojas V. T. į teisiamąjį posėdį buvo ne kartą kviečiamas, tačiau neatvyko, vėliau teismas išsiaiškino, kad jis kviečiamas į posėdį negali atvykti, nes tuo metu atlieka administracinį areštą Mažeikių rajono policijos komisariato areštinėje ( b. l. 9, t.9). Teismas, kaip tvirtina apeliantas, šio liudytojo parodymus teisiamojo posėdžio metu perskaitė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo nematyti, kad šio liudytojo parodymai būti tirti juos perskaitant. Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą, kvietė šį liudytoją apklausai, tačiau išsiaiškinus, kad jam yra paskelbta paieška dėl padaryto nusikaltimo, liudytojo V. T. parodymus teismo posėdyje perskaitė (b. l. 105, t. 6). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. T. parodė, kad matė, kaip E. L. ir D. L. O. lindo prie merginos, kuri buvo labai girta, ją glamonėjo, čiupinėjo už krūtinės, tačiau apie jos išžaginimą nieko nežino, nes nuėjo namo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šio liudytojo parodymais apygardos teismas nuosprendyje rėmėsi pagrįstai. Šie parodymai paneigia apelianto teiginį, kad byloje nenustatyti E. L. veiksmai, kurie rodytų jo siekį lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja. Liudytojo parodymus apeliantas laiko nepatikimais tik todėl, kad šis liudytojas nebuvo teisme apklaustas, tačiau iš esmės jų neginčija, todėl teisėjų kolegija iš naujo jų neaptaria ir neanalizuoja kitų įrodymų visumoje.

Teisėjų kolegija atmeta ir apelianto argumentus, kuriais ginčijamas E. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, nes jie nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Teismas pripažino, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kad kas nors būtų sakęs E. L. apie nukentėjusiosios E. B. amžių, tačiau atsižvelgęs į tai, kad E. B. įvykio metu vos prieš dvi savaites buvo suėję (duomenys neskelbtini) metų bei į jos fizinius duomenis – kūno sudėjimą, gana vaikiškus veido bruožus (tai patvirtina byloje esančios jos fotonuotraukos), teismas padarė išvadą, kad E. L. privalėjo matyti ir suprasti ir suprato, kad E. B. yra nepilnametė. Apeliantas apeliaciniame skunde išreiškia savo nuomonę nurodydamas, jog nukentėjusioji tiek teisme, tiek įvykio metu jam ji atrodė vyresnio amžiaus. Toks nukentėjusiosios amžiaus įvertinimas laikytinas itin subjektyviu, nes apeliantas, akivaizdu, vertina nukentėjusiosios amžių neatsižvelgęs į tai, kad baudžiamoji byla teisme buvo nagrinėjama praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo įvykio. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusioji E. B. vartojo alkoholį ir E. L. neva žinojimas, jog ji (duomenys neskelbtini), kas byloje nėra įrodyta jokiais įrodymais, nepakeičia apygardos teismo padarytos išvados apie tai, kad E. L. išžagino nepilnametę. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad E. L. nusikalstama veika kvalifikuota, taikant BK 149 straipsnio 3 dalį, tinkamai. Pagrįstai E. L. pripažinta ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nors pats E.L. teigia išgėręs tik alaus, tačiau iš A. G., D.L. O., V. T. ir nukentėjusiosios E. B. parodymų matyti, kad įvykio dieną visi jie gėrė ne tik alų, bet ir degtinę, nei vienas iš jų neparodė, kad E. L. būtų gėręs mažiau nei kiti. Teismas įvertinęs tiek minėtus parodymus, tiek ir įvykio kitas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai pripažino, kad E. L. nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamai veikai padaryti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktu, 328 straipsnio 1, 3, 4 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalį dėl A. G. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskiriant jam bausmę už šio nusikaltimo padarymą laisvės atėmimą vieneriems metams bei BK 92 straipsnio 1 dalies, 82 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 87 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punkto pritaikymą, panaikinti ir priimti nuosprendį:

A. G. pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktą ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 punktu šią bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams, ją atliekant pataisos namuose.

Vilniaus apygardos 2011 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalį, kuria iš D. L. O. priteistas civilinis ieškinys – 2413 Lt turtinės žalos ir 20000 Lt neturtinės žalos A. Š. atlyginti, pakeisti šias sumas priteisiant solidariai iš D. L. O. ir A. G.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo E. L. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.