Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal apelianto Č. G. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarimo, kuriuo Č. G. pripažintas padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 188²⁰ straipsnyje uždraustą administracinį teisės pažeidimą ir nubaustas 100 (vieno šimto) eurų dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Č. G. 2016 m. liepos 29 d. 11.59 val. Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini), paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, telefono numeriu 112, žinodamas, kad nėra pagalbos poreikio, ir iškvietė policijos pareigūnus, nors nebuvo poreikio jų kviesti.

Skunde nurodoma, kad teismas išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, nenustatęs administracinio teisės pažeidimo sudėties, atsakomybėn patraukė asmenį, nepadariusį jokio pažeidimo. Policija buvo iškviesta dėl to, kad L. S. daužė ūkinio pastato lietvamzdžius. Aplinkybes dėl veiksmų su lietvamzdžiais patvirtino L. S. rašytiniuose paaiškinimuose ir apklausta teismo posėdžio metu, tai patvirtino ir policijos pareigūnai, ir pats apeliantas. Skyrėsi tik tai, kad vieni nurodytus veiksmus vadino lietvamzdžių nukreipimu, kiti – daužymu. Faktas, kad tretieji asmenys atliko atitinkamus veiksmus su lietvamzdžiais yra nustatytas. ATPK 188²⁰ straipsnyje uždraustas pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, suvokiant, kad specialiųjų tarnybų pagalba yra nereikalinga. Apelianto veiksmuose šis požymis nenustatytas – kėsinimasis į turtą buvo realus, ne tariamas. Specialiųjų tarnybų pagalba buvo reikalinga, apelianto pažeistos teisės buvo apgintos, neteisėtus veiksmus atlikęs asmuo juos nutraukė. Surinkti įrodymai nepatvirtina Č. G. kaltės. Skunde pabrėžiama, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Akcentuojamas in dubio pro reo principas.

Č. G. taip pat ginčija jam paskirtą administracinę nuobaudą, nurodydamas, kad ji pažeidžia protingumo ir proporcingumo principus. Nurodoma, kad jis per metus nebuvo baustas administracine tvarka, yra neįgalus, nedirba, gyvena iš neįgalumo pašalpos, iš kurios išlaiko vaiką, sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinant apelianto veiksmus, įspėjimas būtų pakankamai adekvati nuobauda. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo principus ir nukrypo nuo administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

2017 m. sausio 1 d. ATPK neteko galios, jį pakeitė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau - ANK). Taigi sprendžiant klausimus dėl administracinių teisės pažeidimų, kurių teisena pradėta dar galiojant ATPK, turi būti vadovaujamais Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo nuostatomis. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio nuostatas, nagrinėjamoje byloje administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas ir skundžiamas teismo sprendimas priimtas iki 2017 m. sausio 1d., veikos perkvalifikavimui pagrindo nėra, taigi teisena turi vykti pagal iki 2017 m. sausio 1d. galiojusį ATPK.

ATPK 188²⁰ straipsnyje uždraustas administracinis teisės pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę už skambinimą pagalbos telefono numeriais žinant, kad nėra pagalbos poreikio. Taigi pripažįstant asmenį padarius šį pažeidimą, būtina nustatyti, kad asmuo žinojo, jog nėra poreikio kviesti pagalbą, tačiau vis tiek ją kvietė.

Šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad Č. G. iškvietė pagalbą bendruoju pagalbos telefonu 112. Iš byloje esančių dviejų skambučių pagalbos centrui įrašų matyti, kad iškvietimo priežastis – ginčas su kaimyne, pasireiškęs barniu necenzūriniais žodžiais. Apeliantas skunde tvirtina, kad pagalbą jis kvietė ir ginčas kilo dėl to, kad L. S. niokojo jo turtą – lietvamzdį. Policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą, Č. G. paaiškino, kad prieš keliolika minučių kaimynė L. S. užlipusi ant kopėčių sulaužė jo ūkinio pastato lietvamzdį, laužė medžių šakas. Atvykęs į įvykio vietą policijos pareigūnas nustatė, kad konflikto teritorijoje iš tiesų buvo L. S. ir Č. G., teritorijoje buvo matyti gulinčios kelios nulaužtos medžių šakos, matėsi, kad nuo Č. G. ūkinio pastato krašto link L. S. sklypo nukreiptas apie 1.5 m ilgio plastikinis lietvamzdis, gulintis ant medžių šakų (b. l. 8).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad L. S. policijos pareigūnui pateikė paaiškinimus, kuriuose neneigė, jog bandė nukreipti lietvamzdį į Č. G. teritoriją, tačiau nurodė, kad su kaimynu nesikalbėjo, nesikeikė, patvirtino, kad nutraukė nuo kelio vėjo nulaužytas šakas, kurios trukdė praėjimui iki jos namo. Taigi Č. G. nurodoma barnio priežastis – lietvamzdžio nukreipimas iš tiesų buvo (netikėti nei L. S., nei Č. G. parodymais dėl to nėra jokio pagrindo). Tą akivaizdžiai patvirtina ir faktas, kad dėl galimai L. S. padaryto ATPK 174 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo (nedidelio chuliganizmo) netgi buvo pradėta administracinė teisena, kuri vėliau nutraukta, nenustačius pažeidimo sudėties (b. l. 11).

Šių aplinkybių kontekste teismas pripažįsta faktą, kad Č. G. neišgalvojo visiškai nebūtų aplinkybių ir melagingai ar sąmoningai dėstė aplinkybes, kurių visiškai nebuvo - ginčas tarp Č. G. ir L. S. vyko.

Teismas pripažįsta ir tai, jog turint omenyje ginčo pobūdį, galima iš tiesų abejoti, ar dėl minėto barnio buvo pagrindas skambinti BPC telefonu ir kviesti policijos pagalbą, tačiau kategoriškai atmesti tokios pagalbos poreikio negalima. Teismo vertinimu, konfliktinėje situacijoje racionaliau kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas, kurios visuomenei deklaruoja savo misiją „Ginti. Saugoti. Padėti.“, nei eskaluoti konfliktinę situaciją, kuri atskirais atvejais gali peraugti į rimtą konfliktą ir skaudžius padarinius.

Teismas atkreipia dėmesį į ATPK 188²⁰ straipsnio dispozicijoje tiesiogiai įtvirtintą būtiną šio teisės pažeidimo požymį – skambinimą „žinant, kad nėra pagalbos poreikio“. Toks požymis reiškia, kad administraciniu teisės pažeidimu asmenį kaltinanti institucija privalo įrodyti, jog asmuo, skambindamas pagalbos telefonu žinojo, jog jokio poreikio kviesti pagalbos nėra. Be to, išvada apie žinojimą, kad nėra jokio pagalbos poreikio turi nekelti abejonių ir būti kategoriška. Šioje konkrečioje byloje tokios išvados daryti negalima, juolab, kad ir pati Institucija, kaltinanti asmenį administracinio teisės pažeidimo padarymu, kaip rodo bylos medžiaga, akivaizdžiai dėl to dvejojo ir po Č. G. pranešimo netgi pradėjo administracinę teiseną dėl L. S. veiksmų, vertintų kaip nedidelis chuliganizmas. Vien tai, kad vėliau L. S. veiksmuose nebuvo nustatyti administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiai, niekaip neįrodo, jog Č. G. aiškiai suprato ir žinojo, kad kviestis policijos pagalbą nebūtina.

Asmuo, kaltinamas ATPK 188²⁰ straipsnyje numatytu pažeidimu, neprivalo įrodinėti, jog iš tiesų poreikis skambinti ir kviestis pagalbą buvo būtinas, realus, tikras ir pan. Asmenys konfliktinių situacijų metu gali neadekvačiai įvertinti situaciją, jie gali klysti dėl poreikio kviestis teisėsaugos institucijas. Todėl teisinė praktika, kaltinant asmenis dėl teisėsaugos pagalbos iškvietimo situacijose, kurios išties yra dviprasmiškos, gali sąlygoti baimę kviestis pagalbą. Teisinėje valstybėje toks teisės taikymas negalimas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, kuriuo Č. G. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ATPK 188²⁰ straipsnį.

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Č. G. veiksmuose nėra ATPK 188²⁰ straipsnyje numatytų administracinio teisės pažeidimo požymių, todėl administracinio teisės pažeidimo byla jo atžvilgiu nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Č. G. apeliacinį skundą tenkinti, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.