- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-25
- Bylos Nr.
- 1A-468-397/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-69-3-00001-2017-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas, Svetlana Jurgaitienė
- Nuteistasis
- R. S.
- Nukentėjusysis
- J. Ž.
- Advokatai
- Evaldas Liutkevičius, Edgaras Jautakis, Evaldas Liutkevičia
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,
privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam J. Ž. ir jo atstovui advokatui Edgarui Jautakiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu.
Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo J. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. S. jo naudai priteista 400 (keturi šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti.
J. Ž. prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. S. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugsėjo 10 d., apie 14.30 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto metu tyčia sudavė kumščiu J. Ž. į krūtinę ir tokiais veiksmais jam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad atsižvelgiant į R. S. sukeltus nusikalstamus padarinius - nežymų J. Ž. sveikatos sutrikdymą – R. S. veiksmai kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.Apeliaciniame skunde R. S. gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. PK-391-923/2017 panaikinti ir priimti naują R. S. išteisinantį nuosprendį.
Šalies argumentai
3.1.Skunde nurodė, kad skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi yra priimtas jokiais byloje surinktais įrodymais nepaneigus kaltinimui prieštaraujančių duomenų, teismo išvados grindžiamos prielaidomis, o ne įrodymais, kategoriškai ir neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, o abejonės, neaiškumai ir netikslumai nepašalinti bylą nagrinėjant teisme, neaiškinti kaltinamojo naudai. Net ir laikydamas esant įrodyta tai, kad R. S. nurodytomis aplinkybėmis tyčia sudavė kumščiu J. Ž. į krūtinę, teismas neturėjo jokio objektyvaus teisinio pagrindo išvadai, kad šiuo veiksmu J. Ž. buvo padarytas nežymus sveikatos surikdymas. Fizinio skausmo sukėlimas nustatytas remiantis vien tiriamo asmens, suinteresuoto išvada, žodiniu teigimu apie jaučiamą skausmą. Specialisto išvados baigiamojoje dalyje vien abstrakčiai konstatuota, kad sužalojimai atitinka nežymų sveikatos surikdymą, nenurodant nei vieno „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ V dalies 9 punkte numatytų privalomųjų požymių tokiam konstatavimui pagrįsti. Joje esantys duomenys niekaip objektyviai nepatvirtina kokio nors sveikatos sutrikdymo padarymo.
3.2.Apeliantas pažymi, kad išvadą, kad R. S. aukščiau nurodytomis aplinkybėms tyčia sudavė J. Ž. kumščiu į krūtinę, teismas grindė faktiškai vien paties nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės, liudytojos R. Ž. parodymais. Nesutinka su teismo išvada, jog objektyvių priežasčių, dėl kurių nukentėjusysis ir liudytoja galėtų kaltinamąjį apkalbėti, tame tarpe ir neteisingai nurodyti sužalojimo mechanizmą – smūgį kumščiu – nenustatyta. J. Ž. į teismą dėl jam tariamai padaryto sveikatos sutrikdymo kreipėsi tik po to kai buvo apklaustas įtariamuoju atliekant ikiteisminį tyrimą aukščiau nurodytoje baudžiamojoje byloje, t.y. tik sužinojęs apie pradėtą jo baudžiamąjį persekiojimą dėl R. S. sužalojimo. Todėl teiginys apie įvykių chronologiją, tariamai paneigiančią apkalbėjimo tikimybę, neatlaiko kritikos.
3.3.Skunde pastebima, kad teismas skundžiamame nuosprendyje neatmeta ir kitokio fizinio kontakto tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo mechanizmo. Analizuodamas R. S. parodymus, kuriuose šis teigė, kad žodinio konflikto metu kainynui užlipus ant jo pievos, nustūmė jį abiem rankomis delnais įsirėmęs į krūtinę, teismas padarė prielaidą, kad ir tokia įvykio eiga galėjo sukelti pasekmes, analogiškas toms, kurios įvertintos kaip nusikalstama veika. Tačiau tokie R. S. veiksmai aiškiai neatitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto mušimo ar kitokio smurto sąvokos ir neturi jokio objektyvaus pagrindo būti įvertinti kaip veiksmai, padaryti tiesiogine tyčia. Nuosprendžio nuostata, kad „teismas šiuo atveju remiasi nukentėjusiojo J. Ž. ir liudytojos R. Ž. parodymais, jog sužalojimą J. Ž. kaltinamasis R. S. padarė suduodamas smūgį kumščiu“ niekaip neatskleidžia, kodėl tokia išvada grindžiama išskirtinai vien nurodytų asmenų parodymais, besąlygiškai atmetant visus šiems parodymams prieštaraujančius ar abejones jais sukeliančius duomenis.
Šalies argumentai
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo R. S. gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė tenkinti apeliacinį skundą. Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis J. Ž. bei jo atstovas advokatas Edgaras Jautakis apeliacinį skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo R. S. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
7. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-204/2008).
8. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teisminio nagrinėjimo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra akivaizdžių prieštaravimų. Apylinkės teismo priimtas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai vienam ar kitam proceso dalyviui, nepatvirtina, jog teismas padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nenustatyta.
9. Nuteistasis viso proceso metu neigė padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra priimtas jokiais byloje surinktais įrodymais nepaneigus kaltinimui prieštaraujančių duomenų, teismo išvados grindžiamos prielaidomis, o ne įrodymais, abejonės, neaiškumai ir netikslumai nepašalinti bylą nagrinėjant teisme. Tačiau aukštesnysis teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sutinka ne su apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o su teismo sprendimu R. S. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Šis teismo sprendimas pagrįstas nukentėjusiojo J. Ž. duotais parodymais, liudytojos R. Ž. parodymais, kurie patvirtina nukentėjusiojo parodymus; teismo specialisto išvadoje nustatytais duomenimis ir teismo medicinos ekspertės Z. M. parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga, kuri iš esmės patvirtina įvykio metu patirtus J. Ž. sužalojimus. Nors nuteistasis savo kaltę dėl J. Ž. nežymaus sveikatos sutrikdymo nuosekliai neigė, nurodydamas, kad būtent kaimynai jį puolė, o kontaktas buvo tik toks, kad jis abejomis rankomis kiekvieną pastūmė liesdamas krūtinę, tačiau įrodymų visuma patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje konflikto metu R. S. tyčia sudavė kumščiu J. Ž. į krūtinę, tokiu būdu jam padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.
10.BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas – suprantamas kaip poveikis žmogaus kūnui siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis žmogaus kūnui, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužymu ir panašiais veiksmais.
11.Kaltinamasis R. S. teisme savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo neigė ir nurodė, kad būtent jį abu kaimynai puolė: žmona pradėjo spardytis, J. Ž. kumščiais mosikuoti. Kaimynai užlipo ant jo pievos. Kontaktas buvo tik toks, kad juos abu nustūmė nuo savo žolės ant tako. Stūmė abejomis rankomis liesdamas krūtinę. Paskui Jonas pradėjo rėkti, kad užmuš ir nubėgo į savo kiemą. Krūtinės ląstos sumušimas nuo tokio stūmimo negalėjo būti (b.l. 47). Tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. S. kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo grindė nukentėjusiojo J. Ž. parodymais, kuriuos patvirtina specialisto išvados duomenys. Specialisto išvadoje Nr. G2556/2016(02) konstatuota kairės krūtinės ląstos pusės sumušimas, kuris galėjo būti padarytas kietu buku daiktu paveikus kairę krūtinės ląstos pusę ir galėjo būti padarytas tiriamojo nurodytu laiku. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (b.l. 4). Ekspertė Z. M. teisme patvirtino savo išvadą bei parodė, kad tokie sužalojimai J. Ž. galėjo atsirasti nuo pastūmimo. Nukentėjusiojo paaiškinimas, kad jį sumušė kaimynas kumščiu į krūtinę, neprieštarauja jos išvadai, kadangi plaštakos pamatinė dalis yra kietas pagrindas. Išvadą padarė remdamasi medicininiais dokumentais (b.l.49,39-42). Specialisto išvada patvirtina nukentėjusiojo nuoseklius parodymus dėl sužalojimo pobūdžio bei lokalizacijos, tai yra, kad R. S. tyčia sudavė kumščiu J. Ž. į krūtinę. Taip pat pastebėtina, jog pats nuteistasis taip pat neneigė kontaktavęs abejomis rankomis su nukentėjusiojo krūtine (b.l.47). Minėtųjų įrodymų visuma, paneigia apelianto tvirtinimą, teismas neturėjo jokio objektyvaus teisinio pagrindo išvadai, kad R. S., kumščiu suduodamas J. Ž. į krūtinę, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
12.Pasak apelianto, išvada apie J. Ž. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą nuosprendyje grindžiama vien teismo medicinos išvada Nr. G2556/2016(02), kurioje esantys duomenys niekaip objektyviai nepatvirtina kokio nors sveikatos sutrikdymo padarymo. Atsakant į šį skundo argumentą pažymėtina, jog būtent minėtąją teismo medicinos išvada nukentėjusiajam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, išvadą davė teismo medicinos ekspertė Z. M., turinti aukštąjį medicininį išsilavinimą, kvalifikaciją atlikti gyvų asmenų tyrimus, bei darbo stažą nuo 1989 metų (b.l.3). Kaip parodė, ekspertė teismo posėdyje, ji savo išvadą davė remdamasi medicininiais dokumentais, nes nukentėjusysis kreipėsi į medikus, buvo padaryta nuotrauka (b.l.49), kas neprieštarauja LR sveikatos apsaugos ministro, LR teisingumo ministro ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių (toliau – taisyklės) 8 punkto nuostatai, jog išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą. Iš byloje esančių VšĮ Kauno klinikinės ligoninės pateiktų J. Ž. asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės Nr. T16-25697 įrašų matyti, jog įvykio dieną nukentėjusysis kreipėsi į medikus, nurodydamas, jog jį sumušė kaimynas, kur jam buvo atlikti tyrimai (b.l.38-42). Įvertinus minėtuosius duomenis, teismui nekyla jokių abejonių dėl teismo specialistės išvados pagrįstumo ar objektyvumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja vadovavosi, o tai, kad išvadoje nėra nurodytas laikotarpis, kurį truko sužalojimas, nemenkina jos patikimumo, nes sveikatos sužalojimo laikotarpio nustatymas yra vienas iš kriterijų nustatant sužalojimo mastą, tačiau nežymaus sveikatos sutrikdymo konstatavimui jis nėra itin reikšmingas, nes nagrinėjamu atveju neginčijama, jog sveikatos sužalojimo mastas buvo didesnis, t.y. truko ilgesnį nei 10 dienų laikotarpį (taisyklių 9 punktas).
13.Apeliaciniame skunde yra keliamas nukentėjusiojo J. Ž. ir liudytojos R. Ž. parodymų patikimumo klausimas, tai motyvuojant tuo, jog nukentėjusysis ir privatus kaltintojas šiuo atveju yra vienas ir tas pats asmuo, dėl ko parodymai turi būti patikrinami itin kruopščiai, o liudytoja R. Ž. yra nukentėjusiojo sutuoktinė. Visiškai sutiktina su tokiais apeliacinio skundo argumentais, nes šiuo atveju minėti subjektai yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymų vertinimas turėtų būti itin atsargus. Tačiau taip pat pastebėtina, jog parodymų, kaip ir visų byloje esančių įrodymų vertinimas, yra sudėtingas procesas ir yra vertinami ne tik kiekvieno asmens parodymai atskirai, tačiau jie vertinami ir kitų bylos duomenų kontekste. Todėl įvertinus nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo J. Ž. ir liudytojos R. Ž. parodymus, konstatuotina, jog abejoti jų parodymais teismas neturi jokio pagrindo, jie nuosekliai ir iš esmės vienodai išdėstė veikos padarymo aplinkybes, jų parodymai neprieštarauja kietiems baudžiamosios bylos duomenims, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Apelianto vertinimu, aplinkybė, jog J. Ž. yra kaltinamas nesunkiu R. S. sveikatos sutrikdymu kitoje byloje, yra svarbi vertinant nukentėjusiojo ir minėtos liudytojos parodymų patikimumo klausimą (su kuo nesutiko pirmosios instancijos teismas, nes pirmiau buvo sužalotas J. Ž., o tik po to R. S.), tačiau ši aplinkybė taip pat nesuponuoja išvados, jog ji yra kaltinamojo apkalbėjimą įrodanti faktas. Juolab, jog iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog ir į įvykio vietą atvykusiem pareigūnams D. T. ir A. R. nukentėjusysis paaiškino, jog jį kaimynas R. S. konflikto metu išprovokavo, suduodamas kumščiu į kairįjį šoną (b.l.89, 93-96), be to, kaip jau minėta, tą pačią dieną nukentėjusysis kreipėsi dėl sumušimo į VšĮ Kauno klinikinės ligoninės medikus. Taip pat teismas teisiškai reikšminga nelaiko apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog J. Ž. į teismą dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo kreipėsi tik po to, kai buvo apklaustas įtariamuoju atliekant tyrimą dėl R. S. sveikatos sutrikdymo. Asmuo nežymiai nukentėjęs nuo kito asmens nusikalstamų veiksmų, kurio veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalį numatytą nusikalstamą veiką, turi teisę, bet ne pareigą kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Įstatymas nenustato jokių procesinių terminų šiai teisei realizuoti, tik apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 b punktą, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis jei praėjo aštuoni metai, kai buvo padarytas nesunkus nusikaltimas. Nagrinėjamu atveju apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas nėra suėjęs, todėl nukentėjusysis savo teisę į teisminę gynybą galėjo realizuoti jam patogiu metu.
14.Teismas visiškai sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad visos bylos nagrinėjimo metu kilusios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Tačiau, pažymėtina, jog teismui šioje byloje nekilo jokių abejonių, kas sudarytų pagrindą manyti dėl R. S. kaltės, padarius jam BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą inkriminuojamą veiką, nebuvimo, o tai, kad nuteistojo gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertina, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir liudytojos parodymų bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų.
15.Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. nuosprendis dėl R. S. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes, turinčias reikšmės nuteistojo R. S. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ištyrė ir įvertino teisingai. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo teisėja aiškiai išdėstė motyvus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su teismo motyvacija bei naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
16.Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas advokatas Edgaras Jautakis prašė priteisti 300 Eur atstovavimo išlaidų, kurias pagrindė pinigų priėmimo kvitu Serija LAT Nr. 901521 (b.l. 83).
16.1.Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K–174/2014, 2K-303/2014).
16.2.Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuris atmetamas. Nukentėjusysis patyrė 300 Eur išlaidų dėl jo atstovavimo teisme, advokatui dalyvaujant teismo posėdyje. Kaip jau minėta, pinigų priėmimo kvitas pagrindžia nukentėjusiojo patirtas 300 Eur išlaidas (b.l.83). Esant tokioms aplinkybėms, bei atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, nukentėjusiojo J. Ž. turėtos išlaidos advokato atstovavimui apmokėti priteistinos iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. S. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo R. S. nukentėjusiajam J. Ž. priteisti 300 Eur (trijų šimtų eurų) išlaidų, turėtų advokato atstovavimui apmokėti, atlyginimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.