Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu septyniems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyniems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi ši bausmė iš dalies sudėta su 2007 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams vienam mėnesiui.

A. G. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 3 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 22 d. nuosprendis pakeistas ir panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, laisvės atėmimo bausmė septyniems mėnesiams subendrinta su 2007 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams vienam mėnesiui. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 22 d. nuosprendžiu nuteisti ir D. R. V., R. K., L. U., D. Ž. Ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskųsta ir neskundžiama kasacine tvarka.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės pabaigoje, gavęs iš D. R. V. 1 500 Lt bei E. M., neva Baltarusijos piliečio, veikusio pagal sankcionuotą nusikalstamos veikos imitacijos modelį (toliau nuosprendžio tekste – modelio dalyvis), nuotraukas kartu su tariamais anketiniais duomenimis „M. A., gim. (duomenys neskelbtini)“, juos (nuotraukas ir tariamai tikrus anketinius duomenis) nuo 2006 m. gegužės pabaigos iki 2006 m. liepos 13 d. perdavė tyrimo nenustatytam asmeniui, kuris nenustatytomis aplinkybėmis suklastojo tikrą Lietuvos Respublikos piliečio E. L. pasą (duomenys neskelbtini), skeldamas jo polikarbonatinį duomenų lapą, pašalino pirminius rekvizitų užpildymus, paso numerį ir E. L. nuotrauką, jų vietoje rašaliniu spausdintuvu išspausdino naujus rekvizitų užpildymus – t. y. kad šis pasas (duomenys neskelbtini), išduotas 2004 m. kovo 29 d. Tauragės PK MS (85) M. A., jame integravo modelio dalyvio E. M. nuotrauką; taip pat pagamino netikrą dokumentą – į šio paso trečią puslapį įklijavo netikrą Rusijos Federacijos vizos blanką (duomenys neskelbtini) M. A. vardu. A. G. gautą suklastotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą su įklijuota netikra Rusijos Federacijos viza iki 2006 m. liepos 13 d., laikydamas su savimi, atgabeno į UAB (duomenys neskelbtini) patalpas Vilniuje ir perdavė D. R. V. toliau disponuoti.

Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad A. G. inkriminuota veika yra provokacijos pasekmė, kuria pasinaudoję valstybės pareigūnai sukūrė nusikaltimą nesant jo užuomazgų ar kitų patvirtinančių duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą. Pasak A. G., nors šis klausimas ir nebuvo keltas apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį turėjo nepaisyti apeliacinio skundo ribų ir patikrinti, ar toks esminis BPK pažeidimas neturėjo neigiamos įtakos pripažįstant jį kaltu. A. G., pasisakydamas dėl provokacijos, skunde išdėstė operatyvinių veiksmų, o pradėjus ikiteisminį tyrimą, ir ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio sankcionavimo eiliškumą, pradėdamas nuo to momento, kai modelio dalyvis M. Š. užmezgė kontaktą su nuteistuoju R. K., ir baigdamas, kai nusikalstamas veikas padarę asmenys buvo sulaikyti. Kasatorius nurodo, kad nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio taikymas buvo neteisėtas, nes modelio dalyviai neprisidėjo prie nusikalstamos veikos, bet patys ją sukūrė ir išprovokavo.

Bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuoja BK 75 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Be to, BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Prokuroras nurodo, kad A. G. nuteistas už du nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas prie nesunkių, antras – prie apysunkių nusikaltimų. Abu nusikaltimai baigti, padaryti tiesiogine tyčia. Nuo 2001 m. A. G. teistas keturis kartus ir, nors teistumas išnykęs, tai A. G. apibūdina kaip asmenį, nelinkusį laikytis įstatymų reikalavimų, o daugkartinis nusikalstamų veiksmų atlikimas rodo, kad jis teigiamų išvadų nepadarė, kritiškai neįvertino savo elgesio, toliau linkęs daryti analogiškas nusikalstamas veikas. Pasak prokuroro, bylą nagrinėję teismai pagrįstai nepripažino A. G. prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis rodo mažesnį jo pavojingumą ir galimybę švelninti bausmę. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų bei stengiasi sušvelninti veikos padarinius ir tai daro savo noru. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savanoriškai, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką. Prokuroro teigimu, šiuo atveju nėra pagrindo tvirtinti, kad A. G. gailėjimasis yra nuoširdus, prisipažinimas – savanoriškas, o ne nulemtas surinktų įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK normų skiriant bausmę taikymo

Kasatoriaus teigimu, teismai, nepripažindami jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas, ir nuoširdaus gailėjimosi, netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kartu, pasak kasatoriaus, skiriant bausmę buvo pažeistos BK 54 straipsnio nuostatos, tai lėmė netinkamą BK 75 straipsnio taikymą, neatidedant jam paskirtos bausmės vykdymo, o reali laisvės atėmimo bausmė neatitinka BK 41 straipsnyje (kasatorius klaidingai nurodo BK 40 straipsnį) nustatytos bausmės paskirties.

Tokių pažeidimų teismai nėra padarę.

Teismai nustatė, kad A. G. prisipažino kaltas iš dalies būtent dėl to kaltinimo, dėl kurio yra nuteistas, o ne dėl to, kad neigė kaltinimą, dėl kurio yra išteisintas. Teismų praktikoje neesminių nusikalstamos veikos aplinkybių neigimas vertinamas kaip prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, tačiau to neužtenka, kad būtų pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tam būtina nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą, bet ir jo nuoširdų gailėjimąsi. Tokių aplinkybių teismai nenustatė. Apeliaciniame skunde nuteistasis, deklaratyviai teigdamas besigailintis dėl padaryto nusikaltimo, nenurodė jokių aplinkybių, į kurias neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jų nenurodė ir savo baigiamojoje kalboje bei paskutinio žodžio metu apeliacinės instancijos teisme.

Kasatoriaus nuoroda į BK 54 straipsnio pažeidimą, neatsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, yra išvestinė ir, nenustačius BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto netinkamo taikymo, atskiro aptarimo nereikalauja.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams, esminė šios normos taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas savo nutartyje išdėstė daugelį pagrįstų bylos medžiaga argumentų, dėl kurių nėra pakankamo pagrindo tokiai išvadai padaryti. Taigi BK 75 straipsnio nuostatos nepažeistos. Teismo argumentai, kad A. G. praeityje ne kartą teistas, o švelnesnės bausmės rūšys bei pirmiau taikytas bausmės vykdymo atidėjimas nepadarė teigiamos įtakos jo elgesiui, akivaizdžiai paneigia kasatoriaus teiginį, kad jam paskirta bausmė neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės paskirties.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 367 straipsnio 3 dalies reikalavimų vykdymo

Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistasis A. G. savo kasacinį skundą grindžia ir tuo, kad jam inkriminuota veika yra provokacijos pasekmė, kuria pasinaudoję valstybės pareigūnai sukūrė nusikaltimą nesant jo užuomazgų ar kitų patvirtinančių duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis šio klausimo nekėlė ir apeliacinės instancijos teisme jis nebuvo nagrinėtas. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį turėjo nepaisyti jo apeliacinio skundo ribų ir patikrinti, ar toks esminis BPK pažeidimas neturėjo neigiamos įtakos pripažįstant jį kaltu. Toks kasatoriaus argumentas neatitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias viršyti apeliacinio skundo ribas leidžiama, kai pagal apeliacinį skundą tikrinamoje bylos dalyje nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nepriklausomai nuo to, ar gautas dėl jų skundas. Apeliacinis skundas buvo paduotas vien tik dėl, apelianto manymu, neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas galėjo viršyti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu tikrinamoje bylos dalyje dėl bausmės paskyrimo būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Tokie pažeidimai nebuvo padaryti, jų nenurodo ir kasatorius, apeliacinės instancijos teismo tikrintoje bylos dalyje padavęs kasacinį skundą tik dėl, jo vertinimu, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Taigi apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies nepažeidė. Kasatoriaus argumentai dėl, jo nuomone, padarytų esminių BPK pažeidimų pateikti pagal apeliacinį skundą netikrintoje bylos dalyje. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas šie argumentai negali būti nagrinėjami.

Kolegija pagal priimtinus kasacinio skundo motyvus nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir bylos nutraukimo ar perdavimo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pagrindų.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Atmesti nuteistojo A. G. kasacinį skundą.