- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-11-20
- Bylos Nr.
- 2-1062-372/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-00306-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- VSDFV Mažeikių skyriaus
- Atsakovas
- If P
- Trečiasis asmuo
- R. A., A. Š., D. Š., UAB “Tomega”
- Kategorijos
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo VSDFV Mažeikių skyriaus patikslintą ieškinį atsakovui If P&C Insurance AS filialui dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys R. A., A. Š., D. Š., D. Š., UAB “Tomega”, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovo atstovė prašo patenkinti patikslintą ieškinį ir priteisti regreso tvarka iš atsakovo: 1) 17518,14 Lt sumokėtos D. Š. ir D. Š. našlaičių pensijos, 2) 34288,36 Lt joms išmokėtų periodinių draudimo išmokų apdraustajam mirus, 3) 121200 Lt vienkartinės išmokos apdraustajam mirus, išmokėtos lygiomis dalimis A. Š., D. Š. ir D. Š.. 2006-12-20 R. Š. žuvo autoįvykyje, kurio kaltininku buvo pripažintas bei nuteistas R. A., vairavęs UAB „Tomega“ priklausantį automobilį, apdraustą pas atsakovą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atstovė nurodė, kad 2011 m. gruodžio 29 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi buvo paliktas galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendis dalyje, kurioje iš atsakovo ieškovui priteista 43467,04 Lt. Detalizavus priteistą sumą, ieškovas už laikotarpį nuo 2006-12-20 iki 2010-05-31 paskaičiavo ir sumokėjo žuvusiosios R. Š. dukroms D. Š. ir D. Š. 24386,26 Lt našlaičių pensijos. Taip pat jis paskaičiavo ir sumokėjo A. Š. 22,34 Lt našlio pensijos, kurios mokėjimas nutrauktas nuo 2007-01-01. Šis klausimas išspręstas nuosprendžiu. Ieškovo atstovė nurodė, kad iš atsakovo prašoma regreso tvarka priteisti laikotarpiu nuo 2010-06-01 iki 2012-10-01 D. Š. ir D. Š. išmokėtų našlaičio pensijos ir periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus bei 121200 vienkartinės išmokos D. ir D. Š. ir A. Š.. Atstovė nurodė, kad ieškinio senatis nepraleista, kadangi tik nuosprendžiui įsiteisėjus, atsirado galimybė priimti sprendimą dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ir draudimo išmokų išmokėjimo. Atstovė nurodė, kad mokamos periodinės draudimo išmokos dydis našlaitėms nėra per didelis, kadangi iki žūties R. Š. pajamos siekė 1480 Lt. Žalos dydį ieškovas skaičiavo, atsižvelgdamas į žuvusiosios amžių, jos gautą atlyginimą ir nustatė, kad iki 65 metų amžiaus ji būtų uždirbusi 532800 Lt, todėl reikalaujama atlyginti žala nesiekia patirtos Šiuškų šeimos turtinės žalos. Atstovė nurodė, kad ieškinyje buvo teigiama, kad šalių nesieja sutartiniai santykiai, tačiau šį klausimą prašo spręsti pagal naujausią teismų praktiką.
Atsakovo atstovas su ieškiniu sutiko iš dalies. Jis nurodė, kad ginče svarbūs ieškinio senaties taikymo klausimai. Jo teigimu, ieškinys teismui pateiktas 2012-02-13, o tai reiškia, kad atgręžtinio reikalavimo teise ieškovas turi teisę reikalauti priteisti tik tas išmokas, kurios yra atliktos 2011-02-13 ir toliau. Tokiu atveju našlaičių pensiją ieškovas gali reikalauti priteisti 5994 Lt pagal patikslintą ieškinį. Vienkartinė draudimo išmoka 121200 Lt negali būti priteisiama, kadangi šios išmokos išmokėjimas nesiejamas nei su įvykio pripažinimu draudiminiu 2011-02-14, nei su išmokos išmokėjimo faktine data 2011-02-21. Sprendimas dėl draudimo išmokos išmokėjimo turėjo būti priimtas ne vėliau kaip per 3 mėnesius ir 10 darbo dienų nuo mirties dienos, o išmoka turėjo būti išmokėta ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jos skyrimo, t. y. vėliausiai išmoka turėjo būti išmokėta po trijų mėnesių ir 15 darbo dienų nuo mirties datos, t. y. ne vėliau kaip 2007 m. balandžio 20 d. Ieškinio senaties terminas regresui prasideda 2007-04-20. Ieškovo neveikimas atlikti šiuos veiksmus yra neteisėtas. Baudžiamoji byla nesutrukdė ieškovui išmokėti šią išmoką V. V. dar 2007-02-13, pripažinus 2006-12-20 eismo įvykį draudiminiu įvykiu. Ieškovo sprendimas dėl periodinių draudimo išmokų apdraustajam mirus išmokėjimo turėjo būti priimtas ne vėliau kaip iki 2007-04-13. Periodinė išmoka nuo 2006-12-20 iki 2007-03-31 turėjo būti išmokėta iki 2007-04-20, o likusios išmokos turėjo būti mokamos iki kiekvieno mėnesio 20 dienos. Ieškinio senatis nepraleista tik 4981,70 Lt sumai. Atsakovo atstovas nurodo, kad mirusiosios R. Š. draudžiamosios pajamos sudarė 1212 Lt. Realiai gaunamos pajamos sudarė apie 1000 Lt. Tokiu atveju ji galėjo dukroms skirti tik apie 333 Lt, kadangi pati turėjo tenkinti bent minimalius savo poreikius. Ieškovas išmokėjo mergaitėms po 544,76 Lt išmokų, kurios yra akivaizdžiai didesnės nei išlaikymo dydis, kurį mirusioji galėjo teikti savo nepilnametėms dukroms. Tokiu atveju ieškovas negalėjo įgyti tokios apimties subrogacinio reikalavimo į atsakovą. Subrogacinio reikalavimo ieškovas negalėjo įgyti ir dėl tos priežasties, kad mergaitėms buvo išmokėta 40400 Lt vienkartinė draudimo išmoka kiekvienai iš jų.
Motyvuojamoji dalis
Patikslintas ieškinys tenkintinas visiškai.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, ar atsakovas regreso tvarka privalo išmokėti sumas, kurias ieškovas išmokėjo nukentėjusiems dėl draudiminio įvykio, kurio metu žuvo R. Š. (CK 6.290 straipsnio 3 dalis). Ginčas vyksta dėl ieškinio senaties termino taikymo bei priteistinų sumų dydžio.
Atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą. Teismų praktikoje, kurią suformavo kasacinė instancija, nustatyta, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPD) 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas vienerių metų terminas pretenzijai pareikšti negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad dėl to būtų iš esmės paneigiama draudiko draudimo sutarties pagrindu atsiradusi pareiga atlyginti žalą, o, nukentėjusiam asmeniui per nurodytą terminą nepareiškus reikalavimo žalą padariusio asmens draudikui, žalą padaręs asmuo (draudėjas) prarastų draudimo sutarties teikiamą apsaugą. Priešingas aiškinimas prieštarautų TPVCAPD įstatyme įtvirtinto privalomojo civilinės atsakomybės draudimo esmei ir tikslams. TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas prieš nukentėjusįjį pagal deliktinės atsakomybės taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, civilinė byla Nr.3K-7-368/2012). Iš baudžiamosios bylos matyti, jog 2006 m. gruodžio 20 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl autoįvykio, kurio metu žuvo R. Š. (baudžiamosios bylos Nr.73-1-00843-2006-5 (toliau – b/b) 1 t., 1 b. l.). Mažeikių rajono apylinkės prokuratūra 2007 m. lapkričio 9 d. Nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą pripažino, kad dėl autoįvykio kalta žuvusioji R. Š. (b/b 155-157 1 t., b. l.). Šis nutarimas buvo panaikintas 2007 m. gruodžio 11 d.< Lietuvos Generalinės prokuratūros Nutarimu atnaujinus ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje ( b/b 190-192 1 t., b. l.). R. A. pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas tik 2008 m. gruodžio 16 d. (b/b 149-150 4 t., b. l.). Prieš tai ieškovas 2008-08-08 buvo kreipęsis į Šiaulių apygardos prokuratūrą dėl informacijos pateikimo (b/b 2 t., 51 b. l.). Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo nuteistas R. A., buvo priimtas 2010 m. rugpjūčio 26 d. (b/b 7 t., 100-123 b. l.). Šiuo nuosprendžiu, be kita ko, buvo patenkintas ieškovo reikalavimas ir iš atsakovo buvo priteista 43467,04 Lt žalos atlyginimas. Nuosprendis buvo apskųstas ir Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 17 d. nutartimi panaikino nuosprendžio dalį, kuria buvo priteista 43467,04 Lt ieškovui, pripažįstant teisę į ieškinių patenkinimą, o klausimas dėl civilinių ieškinių dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (b/b 2 t., 107-130 b. l.). Pastaroji nutartis buvo skundžiama kasacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas 2011 m. birželio 21 d. nutartimi pripažino, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė klausimą dėl žalos atlyginimo ir šį klausimą perdavė nagrinėti iš naujo (b/b 9 t., 267-274 b. l.). Tik 2011 m. gruodžio 29 d. Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus nutartimi buvo visiškai išspręstas klausimas dėl žalos atlyginimo, paliekant galioti nuosprendžio dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 43467,04 Lt (b/b 10 t., 162-176 b. l.). Kaip matyti iš ieškovo pretenzijos dėl žalos atlyginimo (1 t., 4-5 b. l.), 2011 m. vasario 14 d. VSDFV Mažeikių skyrius priėmė sprendimą Nr. SDR-21 dėl 2006-12-20 įvykusio nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu. Tretiesiems asmenims D. Š., D. Š. ir A. Š. buvo išmokėtos vienkartinė ir periodinė išmokos. D. ir D. Š. buvo toliau mokamos našlaičių pensijos. Pretenziją atsakovas gavo 2011-03-08 (1 t., 6 b. l.). Ieškinį teismui ieškovas pateikė 2012-02-13 (1 t., 1 b. l.). Tokiu atveju teismas sprendžia, kad ieškovas nepraleido termino kreiptis į teismą, kadangi tik 2010 m. rugpjūčio 26 d. buvo priimtas nuosprendis, kuriuo kaltu buvo pripažintas UAB „Tomega“ priklausantį automobilį vairavęs R. A.. Nuosprendis šioje dalyje įsiteisėjo 2011-06-21, kai kasacinė instancija, išnagrinėjusi Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2011 m. sausio 17 d. nutartį, paliko galioti nuosprendį dalyje, kurioje R. A. buvo pripažintas kaltu dėl 2006-12-20 autoįvykio, kurio metu žuvo R. Š.. Ieškovo civilinis ieškinys atsakovui dėl D. ir D. Š. išmokėtos našlaičių pensijos ir A. Š. išmokėtos našlio pensijos baudžiamojoje byloje buvo pateiktas 2010-05-31 (b/b 6 t., 103-104 b. l.). Galutinis procesinis dokumentas, kuriuo išspręstas klausimas ginčo dalyje, buvo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, kuria, be kita ko, buvo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos nuosprendis dalyje ir dėl ieškovo reikalavimo priteisti 43467, 04 Lt (b/b 10 t., 162-176 b. l.). Teismui pateiktame ieškinyje dėl žalos atlyginimo ieškovas prašo priteisti sumas, kurios atsirado po ieškinio baudžiamojoje byloje pateikimo ir šio klausimo išsprendimo nuosprendžiu. Vadinasi, pretenzija atsakovui buvo įteikta ne vėliau kaip per 1 metus, kaip tą nurodo CK 1.125 straipsnio 7 dalies reikalavimas. Žalos atlyginimas galimas, pateikus ieškinį per 3 metus (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Taigi, atsakovas nepagrįstai reikalauja taikyti ieškinio senatį ieškovo pateiktiems reikalavimams.
Atsakovas teigia, kad ieškovas privalėjo Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatytu terminu išmokėti vienkartinę ir periodinę išmokas, kurias turėjo teisę gauti A. Š., D. Š. ir D. Š.. Atsakovas teigia, kad ieškovas iki 2007-03-13 privalėjo išmokėti nurodytiems asmenims šias išmokas. Šiuo atveju teismas sprendžia, kad išmokėti vienkartinę ir periodinę išmokas ieškovas dėl objektyvių priežasčių negalėjo, kadangi iki pat nuosprendžio įsiteisėjimo nebuvo žinoma, ar R. A. bus pripažintas kaltu. Net 2 metus vyko ikiteisminis tyrimas, kol R. A. buvo pareikšti įtarimai. Jei būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, tokioje situacijoje kalta dėl autoįvykio galėtų būti pripažinta mirusioji R. Š., kadangi iš pradžių tai ir buvo konstatuota. Tai reiškia, kad minėtos draudimo išmokos nebūtų mokamos, kadangi ieškovas neturėtų pagrindo įvykį pripažinti draudiminiu (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pats atsakovas pretenzijoje dėl žalos atlyginimo nurodė, kad mokės išmokas tik tada, kai bus išspręstas civilinių ieškinių dydžio klausimas (1 t., 6 b. l.). Tokiu atveju teismas sprendžia, kad ieškovas pagrįstai pateikė ieškinį dėl išmokų priteisimo regreso tvarka tik po Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2011 m. gruodžio 29 d. nutarties priėmimo. Ieškovo sprendimas pripažinti 2006-12-20 įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą draudiminiu įvykiu buvo priimtas tik 2011-02-14 (2 t., 144 b. l.).
Kaip jau nustatė teismas, ieškovas reikalauja priteisti sumą, kuri suskaičiuota nuo 2010 m. birželio 1 d. Patikslintu ieškiniu jis reikalauja priteisti našlaičių pensiją, kurią išmokėjo D. Š. ir D. Š. nuo 2010-06-01 iki 2012-10-31. Iki 2010-05-31 išmokėtos našlaičių pensijos klausimas išspręstas nuosprendžiu. Atsakovas privalėjo vykdyti nuosprendį dalyje dėl našlaičių pensijos išmokėjimo. Tokiu atveju regreso tvarka pareikštas ieškovo reikalavimas sumokėti šią pensiją skaičiuojamas būtent nuo 2010-06-01.
Atsakovas ginčija periodinės draudimo išmokos dydį (2 t., 146, 154 b. l.). Teismas sprendžia, kad jos apskaičiavimas yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Ieškovas rėmėsi Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais. Periodinės išmokos skaičiuojamos pagal formulę. Minimalus kompensavimo koeficientas yra 0,25, maksimalus – 3. Ieškovas taikė koeficientą 1,13, t. y. iš esmės tik trečdalį galimo taikyti koeficiento. D. ir D. Š. prarado motiną, kurios netektis savaime pakeitė jų gyvenimo kokybę. Antra, nėra nustatyta, ar jų tėvas A. Š. turėjo ir turi galimybę teikti joms išlaikymą tokį, kokį būtų skyrusi žuvusioji R. Š.. Be to, ji turėjo galimybę susirasti dar geriau apmokamą darbą, tačiau dėl nuteistojo kaltės šią galimybę prarado. Spręsti klausimą dėl galimo paveldėto turto dalies skyrimo teismas neturi pagrindo, todėl šis atsakovo motyvas laikytinas nepagrįstu. Pripažinus, kad ieškovas tinkamai paskaičiavo ir mokėjo našlaičių pensiją ir periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, teismas pripažįsta nepagrįstu atsakovo motyvą, kad pažeista subrogacijos apimtis.
Patenkinus ieškinį, iš atsakovo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos valstybei (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Jas sudaro 4460 Lt žyminis mokestis, nuo kurio ieškovas buvo atleistas, ir 84,24 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Išsprendus ginčą, teismas nebeturi pagrindo pasisakyti dėl ieškovo atstovės raštu išdėstytų argumentų, susijusių su atstovavimo išlaidų dydžiu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 259, 263, 265, 268-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Patenkinti patikslintą ieškovo VSDFV Mažeikių skyriaus ieškinį.
Priteisti ieškovui VSDFV Mažeikių skyriui (įmonės kodas 191738576, buveinė Vasario 16-osios g. 4, Mažeikiai, a. s. Nr. LT07 4010 0407 0004 12 05 AB DnB bankas, banko kodas 40100) iš atsakovo If P&C Insurance AS filialo (įmonės kodas 302279548, buveinė Žalgirio g. 88, LT-09303 Vilnius, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filialas) 17518,14 Lt (septyniolika tūkstančių penkis šimtus aštuoniolika litų 14 centų) D. Š. ir D. Š. išmokėtos našlaičių pensijos, 121200 Lt (šimtą dvidešimt vieną tūkstantį du šimtus litų) vienkartinės išmokos mirus apdraustajam, išmokėtos lygiomis dalimis D. Š., D. Š. ir A. Š., 34288,36 Lt (trisdešimt keturis tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus 36 centus) D. Š. ir D. Š. išmokėtų periodinių draudimo išmokų apdraustajam mirus.
Priteisti iš atsakovo If P&C Insurance AS filialo (įmonės kodas 302279548, buveinė Žalgirio g. 88, LT-09303 Vilnius, a. s. Nr.(duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filialas) 4544,24 Lt (keturis tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt keturis litus 24 centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.