Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. bylos Nr. 1A-761-348/2012

Teisėja Danutė Giačaitė Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00074-2011-4

2012 m. lapkričio 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Kęstučio Dargužio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Sigitai Maskeliūnienei, gynėjui advokatui Algimantui Palijanskui, nuteistajai N. Ž., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. Ž. apeliacinį skundą dėl 2012 m. liepos 2 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo N. Ž. pripažinta kalta ir nuteistas pagal LR BK 140 str. 2 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d. , 2 d. 1 p., 8 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, nustatant pareigą nuosprendžiui įsiteisėjus per vieną mėnesį atsiprašyti nukentėjusios E. N. ir neišvykti už gyvenamosios vietos Kauno miesto ir rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. Ž. nuteista už tai, kad 2011-01-10 apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, ne mažiau kaip du kartus diržu sudavė mažametei dukrai E. N., gim. duomenys neskelbtini), į sėdmenis, padarydama poodines kraujosruvas dešiniajame sėdmenyje, tuo sukeldama nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai.

Teismas, spręsdamas jos kaltumo klausimą rėmėsi nepilnametės, tariamai nukentėjusios E. N. parodymais, Ž. N. ir D. N. parodymais, bei specialistės L. K. paaiškinimais teisme. Tačiau teismas turėjo įverti absoliučiai visų liudytojų parodymus ir juos palyginti su ikiteisminio tyrimo ar teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais. Kadangi byloje esantys duomenys rodo, jog liudytojų parodymai atskirose tyrimo stadijose skyrėsi. Liudytojų D. N., Ž. N. bei M. G. parodymai apie matytas mėlynes yra prieštaringi, tačiau teismo šių aplinkybių neįvertino, o tik juos perrašė nuosprendyje kaip faktus.

Apeliantė pažymi, kad dukros kurstymą prieš šeimą patvirtina 2011-03-30 psichiatro išvadoje E. N. nurodyti faktai- „mano tėtis ir mama pykstasi. Jie ilgai manimi nepasidalino, su kuo aš gyvensiu, gal kokius 3-4 metus. Tėvas daro blogą įtaka man. Tėtis pyksta ant mamos ir nustatinėja mane prieš mamą“.

Taip pat skundo autorės nuomone, teismas nevertino G. J. Ž. parodymų, kad E. mėgsta čiuožinėti ir dažnai eina čiuožti į PC „Akropolis" ledo areną. Jis patvirtino jos teiginius, kad E. kelis kartus čiuožinėjo ant ledo t. y. 2010 m. gruodžio mėnesį ir 2011 m. sausio mėnesio pradžioje, po ko atsirado mėlynės ant jos kūno. Liudytoja K. L. parodė, kad matė Eimante PC„ Akropolis" ledo arenoje laikotarpyje tarp 2010 m. Šv. Kalėdų ir Naujų metų. Ji matė kaip Eimante susidūrusi su kitu žmogumi stipriai griuvo ir tai galėjo būti mėlynių atsiradimo priežastis. Tačiau teismas rėmėsi specialistės L. K., teismo posėdyje patvirtintais parodymais, jog sužalojimai buvo neseni ir sieti juos su kelių savaičių laikotarpiu negalima. Pagal sužalojimų spalvą sužalojimai galėjo atsirasti nukentėjusios nurodytu laiku, tačiau teismas nevertino jos, G. J. Ž. paaiškinimų, kad Eimante buvo išėjusi čiuožinėti ir 2011 m. sausio mėnesio pradžioje.

Teismas neįvertino ir teisiamajame teismo posėdyje kaimynų paliudijimo, kad Ž. N. persekioja Žeromskių šeimą jau penkerius metus. Dėl sukelto triukšmo jį iš kiemo buvo išvežusi policija. Tai svarbios aplinkybės į kurias teismas neatsižvelgė ir jų nevertino, kurios yra sietinos su tariamu dukros sumušimu ir jai padarytu nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šie žmonės pasinaudojo mėlynėmis buvusiomis ant E. N. kūno ir tuo pagrindu pasinaudojant mažametės pasitikėjimu ir, tuo metu, noru gyventi pas Ž. N. buvo pradėtas ikiteismini tyrimas.

Aukščiau išdėstytos aplinkybės ir neginčijami faktai tik patvirtina, kad ji nuteista už veiką kurios nepadarė. Šią aplinkybę patvirtina ir pokalbio įrašas su tariamai nukentėjusia - dukra E. N., kurio teismas nelaiko įrodymu. LR BPK 44 str. 6 d. užtikrina įtariamam ir kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo nekaltumas. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką - visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl ji, dėl tariamai padarytos nusikalstamos veikos numatytos LR BK 140 str. 2 d. turėtų būti išteisinta. Apeliantės nuomone, teismas vertindamas įrodymus, nesilaikė LR BPK 20 str. 5 d. nustatytų reikalavimų, netinkamai patvirtino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir jų vertinimo kaip visumos, todėl teisėjos vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o šių reikalavimų nesilaikymas, vertinant įrodymus, turėtų būti esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo N. Ž. ir jo gynėjas advokatas A. Palijanskas prašė nuteistosios N. Ž. apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Prokuroro prašė atmesti nuteistosios N. Ž. apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios N. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantė skunde, nesutikdama su teismo išvada, kad padarė LR BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, akcentuoja, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes neįvertino visų bylos duomenų, neatsižvelgė į jos nurodytas aplinkybes dėl konflikto su Ž. N.. Šie apeliantės skundo argumentas atmetami nes apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kaip reikalaujama LR BPK 301 str. 1 d., yra tinkamai motyvuotas, argumentuotas. Įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo, kadangi teismas savo išvadas grindė įrodymais įvertintais LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis nuostatomis, įpareigojančiomis teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pagrindo abejoti, kad bylos įrodymus vertinusios teisėjos vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kolegija nemato. Nėra ir objektyvių duomenų, kurie patvirtintų teismo šališkumą, buvo laikomasi ir reikšmingos įrodymų vertinimo sąlygos – reikalavimo vadovautis įstatymu. Byloje surinkti įrodymai atitinka reikalavimus nustatytus LR BPK 20 str. 3 ir 4 d. d. Faktiniai bylos duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Priešingai nei teigia nuteistoji, buvo išanalizuoti ne tik ją kaltinantys, bet ir teisinantys įrodymai, dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pakankamai motyvuotai pasisakyta.

Nuteistoji N. Ž. skunde nurodo, kad ji savo mažametės dukros diržu nemušė, jog pastaroji susižalojo krisdama ant ledo. Kolegijos nuomone, tokius nuteistosios teiginius paneigia ne tik nukentėjusiosios E. N. parodymai, tačiau ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Nors skunde daug dėmesio skiriama tarpusavio nesutarimų detalizavimui bei nukentėjusiosios E. N. charakterio bruožams ir elgesiui apibūdinti, tačiau kolegija pažymi, jog šios aplinkybės nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl N. Ž. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal LR BK 140 str. 2 d.

Nukentėjusioji E. N. davė pakankamai nuoseklius parodymus apie ta, kad ją diržu mušė mama. E. N. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad 2011 m. sausio mėnesį ją su diržu mušė mama N. Ž.. Mama mušė už tai, kad ji nesusitvarkė, kad pasiskundė Vaiko teisų apsaugos tarnybos darbuotojoms bei, kad papasakojo apie patėvio elgesį. Taip pat nukentėjusioji E. N. parodė, kad 2011 m. sausio mėnesio pradžioje Ledo arenoje nebuvo. Ledo arenoje buvo tik 2010 m. gruodžio pabaigoje, tačiau nukritusi nebuvo. Buvo tik suklupusi.

Nors teisiamojo posėdžio metu buvo apklausta eilė liudytojų, tačiau jų parodymai nepaneigia nukentėjusiosios E. N. parodymų. Be to, liudytojai tiesiogiai įvykio nematė, davė aprodymus ne apie patį įvykį, o apie aplinkybes buvusias prieš ar po įvykio.

Kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios E. N. parodymais, nes juos patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada. Teismo medicinos specialisto išvadoje E. N. konstatuota poodinės kraujosruvos dešiniajame sėdmenyje, kurios galėjo būti padarytos prie tiriamosios nurodytų aplinkybių, t.y. suduodant diržu, galimai užduotyje nurodytu laiku 2011-01-10. Šios specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodoma, kad nustatyta dešinio sėdmens viršutiniuose kvadratuose lygiagrečiai einančios viena šalia kitos poodinės kraujosruvos juostų pavidalo violetinės spalvos su žalsvai gelsvais pakraščiais 6x2 cm, 4,5x1,5 cm.

Teisminio nagrinėjimo metu specialistė L. K. patvirtino šią specialisto išvadą ir paaiškino, kad nukentėjusioji buvo apžiūrėta 2011-01-14 ir nustatyta poodinės kraujosruvos violetinės spalvos su žalsvais pakraščiais. Pagal spalvą jos negalėjo būti padarytos 2010 m. tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Nukentėjusiajai nustatytos kraujosruvos galėjo būti padarytos prieš 5-7 dienas iki apžiūros atlikimo. Specialistė taip pat paaiškino, kad E. N. padarytos kraujosruvos negalėjo atsirasti nuo atsitrenkimo į ledą, nes tokiu atvejų jų forma būtų kitokia, t.y. apvali, o nagrinėjamu atveju kraujosruvos yra juostinio pobūdžio, einančios lygiagrečiai viena kitos, padarytos suduodant pailgu daiktu.

Taigi, kolegija įvertinusi nukentėjusiosios E. N. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, specialisto išvadą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl N. Ž. kaltumo padarius LR BK 140 str. 2 d. numatytą nusikaltimą pakankamai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų įvertinimu, teisėjų kolegija nenustatė.

LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. N. Ž. kaltė pagrįstai grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Apylinkės teismas, nuosprendį grindė ne spėliojimais ir prielaidomis ar prieštaringais parodymais, kaip kad teigiama skunde, o teisme ištirtais įrodymais, kuriais nėra objektyvaus pagrindo abejoti. Dėl aptartų aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti jo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistosios N. Ž. apeliacinį skundą atmesti.