Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Emilijos Akelienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, išteisintajam S. P., jo gynėjai advokatei Violetai Naujokienei, nukentėjusiajam K. L., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo K. L. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo K. L. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2006 m. gegužės 21 d. (nukentėjusiajam patikslinus, 2006 m. gegužės 22 d.) apie 11 val. Kauno rajone, SB „Monolitas“, savo sodo sklypo teritorijoje, ranka smogė K. L. į veidą, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Skundžiamu nuosprendžiu S. P. išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką.

Nukentėjusysis K. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007-04-11 nuosprendį, priimti S. P. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį bei priteisti iš pastarojo civilinį ieškinį – 196 litus turtinei žalai bei 10000 litų neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad teismas nuosprendyje įrodymus vertino išskirtinai kaltinamojo naudai, kas sąlygojo nepagrįsto ir neteisingo nuosprendžio priėmimą. Anot apelianto, teismo padarytos išvados yra neobjektyvios ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nukentėjusysis nurodo, kad S. P. pirmajame teismo posėdyje pripažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, tačiau vėliau neigė, aiškindamas, kad gegužės 20-21 d. buvo išvykęs, ką patvirtino ir liudytoja A. P.. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad S. P. sode nebuvo gegužės 21-22 dienomis, nors pats kaltinamasis 2007-01-24 teismo posėdyje parodė, kad sode nebuvo gegužės 20-21 dienomis, kas prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Tvirtina, kad įvykis įvyko ne 2006 m. gegužės 29 d., kaip teisme tvirtino kaltinamasis, o 2006 m. gegužės 22 dieną, ką patvirtina byloje esanti rašytinė medžiaga – duomenys iš Dainavos poliklinikos bei specialisto išvada. Pasak nukentėjusiojo, kaltinamojo neteisingai nurodytą įvykio datą patvirtino ir liudytojos R. Š. bei Z. A. B., todėl liudytojos R. Š. melagingi parodymai teisme vertintini kritiškai. Vienintelis įvykį matęs liudytojas V. D. patvirtino, kad S. P. nukentėjusįjį nustūmė. Apeliantas teigia, kad teismas nevertino liudytojo T. L. parodymų, jog S. P. jam yra sakęs, kad K. L. nustūmė nuo tvoros. Be to, šis liudytojas patvirtino, kad anksčiau keletą kartų girdėjo S. P. grasinimus K. L. atžvilgiu. Nukentėjusysis teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad kaltinamojo parodymai yra nenuoseklūs bei nesutampa su prieštaringais liudytojų parodymais. Tvirtina, kad niekada neteigė, jog buvo sumuštas 2006 m. gegužės 24 d, be to, įrašas asmens sveikatos istorijoje padarytas 2006-05-29, o ne 2006-05-31, kas neteisingai nurodyta nuosprendyje. Apeliantas nesutinka su nuosprendžio motyvu, jog pastarasis tiksliai nepaaiškino, į kurią kūno dalį buvo suduotas smūgis, nurodo, jog net asmens sveikatos istorijoje yra įrašas, kad „sodo kaimynas smogė kumščiu man į galvos dešinę pusę veido srityje“. Apeliantas tvirtina, kad Girionių policijos nuovados viršininko D. J. teisme duoti parodymai yra neteisingi, nurodo, jog 2006-05-22 jis iškart po įvykio kreipėsi į policiją, tačiau įvykis nebuvo užregistruotas, viršininkas neliepė laukti pareigūnų sode. Be to, minėtas liudytojas neteisingai nurodo įvykio datą – 2006-05-26, kurią pasižymėjo darbo kalendoriuje. Tvirtina nurodęs kaltinamojo asmens duomenis, dėl ko pagal nurodytą kaltinamojo adresą ir pavardę 2006-05-22 atvyko pareigūnai K. M. – N. ir A. K., bet ne V. P., kaip nurodyta nuosprendyje. Teismas rėmėsi tik žodiniais pareigūnų K. M. – N. ir V. P. parodymais, kad 2006-06-15 nei vienas sodų gyventojas nepatvirtino, jog K. L. sumušė S. P., nors jam atsiųstuose dokumentuose pareigūnai konstatavo, jog yra padaryta priešinga teisei veika. Nurodo, kad teismo posėdžio protokole, su kuriuo jam nebuvo suteikta galimybė susipažinti, užrašyti teiginiai, kurie teismo posėdžio metu nebuvo minimi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis K. L. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, išteisintasis ir jo gynėja prašė skundą atmesti.

Nukentėjusiojo K. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tarp S. P. bei K. L. įvykusio konflikto neneigė nei išteisintasis, nei nukentėjusysis, be to, šią aplinkybę vienareikšmiškai patvirtino ir teisme apklausti liudytojai. Tačiau vien šis faktas nepatvirtina S. P. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Įvykusio konflikto aplinkybių analizė neduoda pagrindo teigti, jog S. P. padarė kokią nors nusikalstamą veiką.

Nukentėjusysis apeliaciniame skunde kritikuoja kiekvieną įrodymą atskirai, atsietai nuo kitų teismo nustatytų aplinkybių ir įrodymų. Tačiau tik įrodymų visetas gali pagrįsti ar paneigti asmens kaltę. Skundžiamas išteisinamasis nuosprendis priimtas pilnai ir visapusiškai ištyrus visas bylos aplinkybes ir įvertinus įrodymų visetą, tiksliai argumentuojant kaip įrodymai yra vertinami.

Apeliantas akcentuoja, kad išteisintojo parodymai nenuoseklūs, nesutampa su prieštaringais liudytojų parodymais, tačiau nekonkretizuoja, kieno iš liudytojų parodymai yra prieštaringi bei kam jie prieštarauja.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, išteisintasis S. P. savo kaltės nepripažino nei taikinamojo, nei teisiamojo posėdžių metu. 2007-01-11 taikinamajame teismo posėdyje parodė, kad 2006-05-21 nuo tvoros, kurią šis pradėjo draskyti, nukėlė K. L. ranką, tačiau smurto jo atžvilgiu nenaudojo (b.l. 21-22). 2007-01-24 teismo posėdyje išteisintasis tvirtino, kad 2006-05-20 – 2006-05-21 sode nebuvo ir kad konfliktas su nukentėjusiuoju įvyko 2006-05-29. Vien dėl šių aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad išteisintojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Tai, kad 2006-05-21 S. P. sode nebuvo, teisme patvirtino ir liudytoja A. P..

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis K. L. tik 2007-03-26, tai yra išklausęs kaltinamojo bei visų liudytojų teisme duotus parodymus, pateikė teismui patikslintą skundą, nurodydamas, jog 2006-05-20 - 2006-05-21 jis pats sode nebuvo ir kad S. P. jį sumušė 2006 m. gegužės 22 d. Tačiau būtent šios įvykio datos nepatvirtina nei vienas byloje esantis įrodymas. Apeliantas neteisingai nurodo, kad byloje esanti medžiaga, tai yra duomenys iš Dainavos poliklinikos bei specialisto išvada, patvirtina, jog įvykis buvo 2006-05-22. Iš specialisto išvados Nr. G-2433/06(02) (b.l. 10-11) matyti, kad K. L. asmens sveikatos istorijoje nurodyta, jog į Dainavos polikliniką pastarasis kreipėsi 2006-05-29 dėl to, kad prieš penkias dienas kaimynas sumušė galvos dešinę pusę. Minėtoje specialisto išvadoje K. L. konstatuotas dešinės veido pusės sumušimas, kuris padarytas kietu buku daiktu tiriamojo nurodytu laiku, tai yra 2006-05-21, nurodyta, kad sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors ir specialisto išvadoje konstatuotas K. L. nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau duomenų, patvirtinančių, jog pastarąjį sužalojo būtent S. P., byloje nėra.

Išteisintojo parodymus apie tai, kad jis K. L. atžvilgiu smurto nevartojo, o tik nustūmė jį nuo tvoros, teisme patvirtino ir įvykį tiesiogiai matę liudytojai V. D. bei R. Š.. Be to, iš liudytojos R. Š. parodymų matyti, kad ji gerai prisiminė įvykio dieną – 2006-05-29, kadangi išvakarėse buvo marčios gimtadienis. Vien tai, kad ši liudytoja patvirtino išteisintojo nurodytą įvykio datą, nėra pagrindo teigti, kad jos parodymai yra melagingi. Nors liudytojas T. L. teisme patvirtino keletą kartų girdėjęs S. P. grasinimus K. L. atžvilgiu, kas akcentuojama apeliaciniame skunde, tačiau dėl to nėra pagrindo teigti, jog S. P. sužalojo nukentėjusįjį.

Apeliantas tvirtina, kad liudytojo D. J. parodymai yra neteisingi ir nurodo priešingas parodymams aplinkybes. Kolegija konstatuoja, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, šio liudytojo parodymais rėmėsi pagrįstai. Iš byloje esančios D. J., Girionių policijos nuovados viršininko, darbo kalendoriaus kopijos (b.l. 68) matyti, kad 2006-05-26 padarytas įrašas su K. L. duomenimis ir kontaktiniu telefono numeriu. Tai patvirtina, jog į policiją K. L. kreipėsi būtent šią dieną, bet ne 2006-05-22, kaip nurodoma apeliaciniame skunde. Be to, liudytoja K. M. – N., kuri viršininko pavedimu kartu su A. K. (nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad vyko V. P.) nuvyko į įvykio vietą, patvirtino, kad tą dieną sode rado tik S. P., o K. L. sodo namelis buvo užrakintas. Be to, iš minėtos liudytojos bei liudytojo V. P. parodymų matyti, kad, 2006-06-15 jiems nuvykus į SB „Monolitas“ aiškintis konflikto priežasčių, nei vienas iš sodų gyventojų, išskyrus K. L., nepatvirtino, kad pastarąjį mušė S. P..

Ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnai konstatavo, jog padaryta priešinga teisei veika, tačiau vien to asmens kaltei pagal inkriminuojamą nusikalstamą veiką patvirtinti nepakanka.

Pirmosios instancijos teismas išaiškino nukentėjusiajam jo procesines teises, duomenų, kad jos buvo pažeistos, nėra.

Nors nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 362 straipsnyje nustatyta tvarka turėtų ištaisyti rašybos klaidą nuosprendžio įžanginėje dalyje, tai yra ištaisyti rašybos klaidą kaltinamojo pavardėje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo K. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis kasacine tvarka neskundžiama.