Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės, nuteistojo L. Ž. ir nukentėjusiojo A. U. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo L. Ž. nuteistas pagal BK 228 str. 1 d. teisės dirbti valdžios ir valdymo įstaigose atėmimu 3 metams.

Priteista iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui – 1 228,21 Lt , Valstybinei ligonių kasai – 152,90 Lt, A. U. – 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, G. U. – 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

L. Ž., būdamas valstybės tarnautoju – P. apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių kuopos patruliu, 2008 m. gruodžio 6 d., laikotarpyje nuo 20.56 val. iki 21.06 val., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pažeisdamas Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, panaudojo psichinę ir fizinę prievartą G. U. ir A. U. atžvilgiu: Priėmimo skyriaus koridoriuje parklupdytam G. U. sudavė du smūgius ranka į pečių – nugaros sritį bei vieną smūgį į galvos sritį, po to, pamatęs iš Priėmimo skyriaus išbėgusį A. U., papurškė jam į veidą dujų, A. U. susiėmus už akių ir veido ir einant link priėmimo skyriaus durų, spyrė A. U. į kairio šono ir pilvo sritį, parversdamas nukentėjusįjį ant žemės prie turėklų ties priėmimo skyriaus durimis, gulinčiam spyrė ne mažiau, kaip septynis kartus į krūtinės, pilvo sritį ir kojas, padarydamas A. U. krūtinės ląstos ir pilvo apačios sumušimą, odos nubrozdinimus alkūnėse, poodines kraujosruvas kairėje blauzdoje ir šlaunyse, taip nesunkiai sutrikdydamas A. U. sveikatą, tokiu būdu viršydamas policijos pareigūnui suteiktus įgaliojimus, numatytus Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse, padarė didelės žalos Lietuvos Respublikos valstybei, nes iškraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos institucijos prestižą, diskreditavo policijos pareigūno vardą, bei padarė fizinę ir moralinę žalą A. U. ir G. U..

2009-02-20, atlikus tarnybinį patikrinimą, nuteistasis yra atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Remiantis Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. DC-1538, į vidaus tarnybą jis nebegali būti priimtas nei per terminą, kurį teismas nustatė, nubausdamas teisės dirbti valdžios ir valdymo įstaigose atėmimu, nei pasibaigus šiam terminui. Nuteistasis bylos nagrinėjimo metu niekur nedirbo, pajamų neturėjo, todėl jam netikslinga būtų skirti baudą. Atsižvelgiant į tai, kokiais veiksmais jis piktnaudžiavo tarnyba, į tai, jog tarnyboje vieną kartą buvo baustas, per švelni bausmė būtų ir areštas. Veiksmais, už kuriuos jis nuteistas, padaryta moralinė ir fizinė žala ne ik nukentėjusiesiems, bet ir diskredituotas policijos pareigūno vardas, sumenkintas valstybės tarnybos autoritetas bei įvaizdis visuomenėje ir tuo padaryta didelė žala valstybei. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nukentėjusieji buvo atvykę į gydymo įstaigą ir laukė medicininės pagalbos, po policijos pareigūno, kurio viena užduočių - žmogaus teisių ir laisvių apsauga, atvykimo, sveikatos priežiūros paslaugų prireikė žymiai didesnių. Nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, kaltinamojo vaidmuo, nusikaltimo pobūdis, padaryta žala valstybei ir asmenims, rodo, kad tik skyrus laisvės atėmimo bausmę bus pasiekti bausmės tikslai. Laisvės atėmimo bausmės dydis nustatytinas didesnis nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, atsižvelgiant į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir kaltinamojo asmenybę.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir nukentėjusiojo A. U. apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusysis A. U. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo

Teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Apkaltinamuoju nuosprendžiu motyvuotai konstatuota, kad L. Ž. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. pažeisdamas Policijos veiklos įstatymo 23 str. 1 d. ir 24 str. 1 d. reikalavimus, viršijo policijos pareigūnui suteiktus įgaliojimus, nesant būtinybės prieš nukentėjusiuosius A. U. ir G. U. panaudodamas psichinį ir fizinį smurtą, taip padarydamas fizinę ir moralinę žalą nukentėjusiesiems ir didelę žalą valstybei.

Apelianto skunde dėstoma versija apie įvykio aplinkybes skiriasi nuo jo ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktos versijos. Apeliantas skunde ginčija faktines bylos aplinkybes, t. y. neigia mušęs nukentėjusiuosius, tuo tarpu teismo posėdžiuose jis nesutiko su savo veiksmų teisiniu vertinimu, t. y. pripažino smurtavęs prieš nukentėjusiuosius, tačiau teigė taip pasielgęs, vykdydamas profesinę pareigą, nes pažeidimo vietoje nukentėjusieji priešinosi, sukeldami grėsmę jo sveikatai, todėl jis, kaip policijos pareigūnas, turėjo teisę panaudoti fizinę prievartą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuteistojo veika įvertinta abiem aspektais. Apeliaciniame skunde ginčijama aplinkybė, jog apeliantas ligoninėje ir jos kieme panaudojo fizinį smurtą prieš A. U. ir G. U., įrodyta nuosprendyje išdėstytais tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų medicinos darbuotojų R. S., A. T., L. M., J. K., N. B., J. B., S. M., nukentėjusiųjų A. U. ir G. U. parodymais, paties apelianto parodymais, kuriuose jis nurodė atlikęs smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius, įvykio vietoje buvusių filmavimo kamerų vaizdo įrašų duomenimis, teismo medicinos specialisto išvada. Šių nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma nustatyta, kad L. Ž. ligoninės koridoriuje G. U. sudavė du smūgius į pečių-nugaros sritį ir vieną kartą – į galvą, po to A. U. papurškė ašarinių dujų ir ne mažiau kaip aštuonis kartus įspyrė į krūtinę, pilvą, kojas. Nors apeliantas skunde teigia, jog byloje esantys vaizdo įrašai neinformatyvūs, tačiau jis, peržiūrėjęs vaizdo įrašus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jokių pastabų dėl jų informatyvumo nepateikė, jų nebuvo ir po apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikto įrašų peržiūrėjimo, todėl argumentas dėl įrašų neinformatyvumo atmestinas.

Vertindamas apelianto veiksmų teisėtumą, teismas detaliai išanalizavo apeliantui kaltinamajame akte inkriminuotus veiksmus ir, susiaurindamas apelianto nusikalstamų veikų apimtį, išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius, kurie apelianto smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiuosius atitiko Policijos įstatyme numatytas fizinės prievartos panaudojimo ribas ir kuriais šios ribos buvo peržengtos. Nors apeliantas viso proceso metu teigė, kad nukentėjusiojo A. U. veiksmai ligoninėje – striukės suplėšymas ligoninėje ir grasinimas papjauti, kažką laikant kišenėje ligoninės kieme – kėlė grėsmę jo sveikatai, todėl jis, panaudodamas fizinį smurtą, siekė apginti save nuo nukentėjusiojo kėsinimosi, tačiau bylos įrodymai šią apelianto versiją paneigia. Teismas, įvertinęs tarp nukentėjusiųjų ir apelianto kilusio konflikto pradžios aplinkybes, teisingai nurodė, kad A. U. apeliantą provokuojantis elgesys, kuomet jis suplėšė pareigūno drabužius, jam suteikė pagrindą parklupdyti abu nukentėjusiuosius, tačiau, suduodamas klūpančiam G. U. smūgius, apeliantas viršijo įgaliojimus, nes G. U. tuo metu nesipriešino, todėl prieš jį naudoti fizinį smurtą nebuvo būtinybės. Teismas, vertindamas tolesnę konflikto eigą ir remdamasis vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota, jog tuo metu, kai apeliantas papurškė dujų A. U. į veidą ir ėmė spardyti, nukentėjusiojo veiksmai – stovėjimas atsirėmus į turėklus, veido užsidengimas rankomis, o ne jų laikymas kišenėje, pargriuvimas – apeliantui nekėlė jokio pavojaus, todėl jis fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį panaudojo, nesant Policijos veiklos įstatyme numatytų sąlygų ir pagrindų, taip viršydamas policijos pareigūnui suteiktus įgaliojimus. Byloje nustatyta, kad dėl padaryto įgaliojimų viršijimo didelės žalos patyrė ir nukentėjusieji, ir valstybė. Didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, nuosprendyje jis išsamiai atskleistas.

BK 30 str. nustatyta, kad asmuo pagal šį Kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. Tokia šio įstatymo nuostata reiškia, kad profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte numatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Byloje nustatyta, kad apeliantas, vykdydamas profesines pareigas, viršijo Policijos veiklos įstatymu nustatytus įgaliojimus, todėl apelianto skundo argumentai dėl jam taikytinų BK 30 str. nuostatų yra nepagrįsti.

Apeliantas taip pat teigia, kad jis nukentėjusiuosius, kaip teisės pažeidėjus, turėjo teisę sulaikyti, todėl byloje nepagrįstai nebuvo vadovaujamasi BK 29 str. 1 d. nuostatomis. BK 29 str. 1 d. numato, kad asmuo neatsako pagal BK už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, padaro turtinę žalą, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Šioje byloje jau aptarta, kad tuo metu, kai apeliantas mušė nukentėjusiuosius, jie fiziškai nesipriešino ir nebandė išvengti sulaikymo. Be to, pagal BK 29 str. gali būti sulaikytas tik asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, t. y. nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Tuo tarpu iš apelianto parodymų matyti, kad jie nukentėjusiuosius ruošėsi sulaikyti ne dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, o dėl administracinio teisės pažeidimo. Todėl šioje byloje ir BK 29 str. 1 d. nuostatos negali būti taikomos.

Apelianto skunde minimoje baudžiamojoje byloje dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams galutinis sprendimas šiuo metu jau priimtas, konstatuojant, kad G. U. ir A. U. veikose nėra nusikaltimo, numatyto BK 286 str. požymių, todėl ikiteisminis tyrimas nutrauktas.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

Prokurorė skunde nesutinka su byloje nustatyta apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog jo nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Teismas pripažino apelianto veikoje buvus šią aplinkybę, atsižvelgdamas į tai, kad iš vaizdo įrašo ir L. Ž. parodymų matyti, jog konflikto pradžioje nukentėjusysis A. U. griebė apeliantui už striukės ir ją suplėšė, o įpusėjus konfliktui, A. U., pagal liudytojų S. M., A. P. ir apelianto parodymus, šaukdamas grasino apeliantą papjauti. Prokurorė skunde pirmųjų teismo laikytais provokuojančiais nukentėjusiojo veiksmų – striukės suplėšymo – neaptaria ir neginčija ją buvus. Sekantį nukentėjusiojo elgesį – rėkimą, grasinant papjauti apeliantą – prokurorė skunde plačiai aptaria tuo požiūriu, jog tokie nukentėjusiojo veiksmai apeliantui nekėlė jokios grėsmės ir tai pripažinta nuosprendžiu. Šie argumentai nėra teisingi. Pirmiausia, provokuojantis elgesys ir realios grėsmės sukėlimas nėra tapačios sąvokos, nes provokavimas pirmiausia yra psichologinio poveikio priemonė, kuris nebūtina sukelia realią grėsmę kaltininkui, nes gali pasireikšti tiek veiksmais, tiek įvairiu įžeidinėjimu ir panašiu elgesiu. Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo veiksmai pasireiškė riksmais papjauti. Nuosprendžiu nustatyta, kad nukentėjusysis jokių tokius grasinimus patvirtinančių veiksmų neatliko. Tačiau, atsižvelgiant į konflikto eigą, kuomet A. U. pirmiausia suplėšė apelianto drabužį ir nepakluso pareigūnų reikalavimams nusiraminti, toliau priešinosi, bėgo nuo pareigūnų ir dėl to L. Ž. prieš jį turėjo panaudoti fizinės prievartos veiksmus, kurių dalis nuosprendžiu pripažinti teisėtais – nukentėjusiojo riksmai papjauti apeliantą buvo akivaizdžiai provokuojančio pobūdžio. A. U. apeliantui išsakytus grasinimus patvirtina ne tik paties L. Ž. ir jo kolegos A. P., bet ir nuoseklūs liudytojo S. M., kuris apelianto nepažįsta ir nėra suinteresuotas palengvinti jo teisinę padėtį, parodymai. Tuo tarpu iš byloje apklaustų medicinos darbuotojų parodymų, filmavimo kamerų vaizdo įrašų matyti, kad medicinos darbuotojos stebėjo konfliktą, vykusį ligoninės patalpose, o tai, kas vyko kieme, stebėjo epizodiškai arba apskritai nematė, todėl jų parodymai nepaneigia L. Ž., A. P. ir S. M. parodymų. Apibendrinus daroma išvada, kad teismas pagrįstai pripažino apelianto veiksmuose buvus prokurorės skunde ginčijamą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Prokurorė skunde nesutinka su apeliantui nuosprendžiu paskirta bausmės rūšimi – teisės dirbti valdžios ir valdymo įstaigose atėmimu ir teigia, kad bausmės tikslai bus pasiekti, tik paskyrus griežčiausią BK 228 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą.

Parenkant bausmę, atsižvelgiama į dvi aplinkybių grupes, kurių viena apibūdina nusikalstamą veiką, kita – kaltininko asmenybę. Teismas L. Ž. bausmės rūšį parinko atsižvelgdamas į BK 55 str. įtvirtintą bendrą taisyklę, pagal kurią pirmą kartą už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtinį veikos ir asmenybės pavojingumą rodančiais atvejais. Kolegija sprendžia, jog tokių aplinkybių šioje byloje nėra. Prokurorė skunde teisingai nurodo, kad apelianto veiksmais buvo padaryta didelė žala tiek nukentėjusiesiems, tiek valstybei. Tačiau didelės žalos požymis yra būtinas piktnaudžiavimo sudėties požymis, todėl jis, priešingai nei teigiama skunde, nerodo padidinto veikos pavojingumo. Šiame sprendime jau aptarta, jog tiek tarp apelianto ir nukentėjusiųjų kilusio konflikto pradžiai, tiek jo eigai turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo A. U. elgesys. Suprantama, kad tai apeliantui nesuteikė jokios teisės viršyti policijos pareigūno įgaliojimus, tačiau leidžia daryti išvadą, kad šis nusikaltimas buvo ne dėsninga apelianto ankstesnio elgesio, bet iš dalies paties nukentėjusiojo, paskatinusio įvykdyti nusikaltimą, veiksmų pasekmė, o tai rodo mažesnį apelianto veiksmų pavojingumą. Nors skunde pabrėžiami tik neigiami L. Ž. apibūdinantys duomenys – tai, kad jam vieną kartą skirta tarnybinė nuobauda, tačiau iš jo darbovietės pateiktoje charakteristikoje apeliantas apibūdinamas kaip pareigingas ir gerai atliekantis pareigas, tarnyboje tris kartus skatintas, nusikalstamos veikos padarymo metu galiojančių drausminių nuobaudų neturėjęs (1 t., 180 b. l.). Skunde didelis dėmesys skiriamas tai aplinkybei, kad apeliantas, teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, visam laikui neteko galimybės dirbti vidaus tarnyboje, todėl jam analogiška turiniu bausme – teisės atėmimu dirbti valdžios ir valdymo įstaigose – bausmės tikslai nebus pasiekti. Tokia išvada yra tik iš dalies teisinga, nes apeliantui paskirta bausme trejus metus uždrausta dirbti ne tik vidaus tarnyboje, bet ir žymiai platesniame institucijų rate, t. y. visose valdžios ir valdymo įstaigose. Įvertinus šiuos duomenis, daroma išvada, kad apeliantui paskirta bausmė tinkamai individualizuota, atitinkanti jo veikos ir asmenybės pavojingumą, todėl prokurorės skundo prašymas pakeisti šią bausmę laisvės atėmimo bausme atmestinas.

Dėl nukentėjusiojo A. U. apeliacinio skundo

Nukentėjusysis skunde nesutinka su jam priteista 3 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti ir prašo šią sumą padidinti iki 15 000 Lt Lt. Neturtinės žalos nustatymo kriterijai išvardinti CK 2.650 str. 2 d. Nagrinėjamoje byloje dėl L. Ž. įvykdytos nusikalstamos veikos nukentėjusiojo A. U. sveikata sutrikdyta nesunkiai. Kita vertus, iš paties apelianto skundo teiginių matyti, kad šie sužalojimai jam jokių ilgalaikių pasekmių nesukėlė ir šiuo metu jis fizinių sužalojimo pasekmių praktiškai nejaučia. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam, kuris prieš jį įvykdyto nusikaltimo metu jau buvo patyręs sužalojimus, apelianto tyčiniai nusikalstami veiksmai sukėlė ne tik papildimą fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus. Tačiau nukentėjusysis skunde visą įvykio situaciją perteikia, literatūrine kalba plečiamai interpretuodamas apelianto veiksmus. Tuo tarpu teismas visiškai pagrįstai reikšminga neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšminga aplinkybe laikė ir paties nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, kuriuo jis apeliantą privertė atlikti teisėtus prievartos veiksmus, peraugusius į neteisėtus. Tokiu elgesiu nukentėjusysis sukūrė sau pačiam rizikingą situaciją ir iš dalies įtakojo neturtinės žalos atsiradimą. Nors neturtinės žalos nustatymui apelianto turtinė padėtis nėra pagrindiniu kriterijumi, tačiau, įvertinus tai, kad pagal CK 6.280 str. nuostatas P apskrities vyriausiasis policijos komisariatas turės teisę apeliantui pareikšti regresinius reikalavimus, o apeliantas po nusikaltimo neteko darbo, jo darbinės veiklos sritis paskirta bausme stipriai apribota, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į L. Ž. sunkią turtinę padėtį. Kolegija, atsižvelgdama į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus duomenis, daro išvadą, kad nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydis nustatytas, teisingai įvertinus CK 6.250 str. 2 d. išdėstytus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, tinkamai įvertinus abiejų šalių – nukentėjusiojo ir apelianto – interesus, todėl didinti priteistos atlyginti neturtinės žalos dydį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės, nuteistojo L. Ž. ir nukentėjusiojo A. U. apeliacinius skundus atmesti.