Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovo atstovui D. L.

atsakovei A. P.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei A. P. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir pagal atsakovės A. P. priešieškinį dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį. Tretysis asmuo – VŠĮ „Vilniaus butai“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Esant tokioms aplinkybėms, teismo teigimu, nėra pagrindo laikyti, kad atsakovė apsigyveno bute savavališkai bei nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį bei iškeldinti atsakovę iš ginčo buto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Aplinkybę, kad ginčo buto 2004-11-27 nuomos sutartis Nr. 20, sudaryta tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ bei T. R. , nebuvo įregistruota viešame registre, teismas laikė neturinčia reikšmės šalių ginčui spręsti, nes ginčo butas pagrindinei nuomininkei T. R. buvo suteiktas dėl jos darbo santykių jos darbovietėje AB „Lietuvos geležinkeliai“ dar 1963-06-03. Teismas taip pat konstatavo, kad aplinkybė, jog atsakovė nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos ginčo bute, neturi reikšmės šalių ginčui spręsti, kadangi nuomininko šeimos nariai įgyja teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, apsigyvenant kartu su nuomininku, o ne deklaravus bute gyvenamąją vietą. Aplinkybė, kad atsakovė turi įsiskolinimą už suteiktas butui komunalines paslaugas bei šilumą nėra pagrindas atmesti atsakovės priešieškinį.

teismo išvada, kad atsakovė, būdama ginčo buto nuomininkės pilnametė dukra, apsigyveno su ja ginčo bute 1995 m. gruodžio mėn. ir turint nuomininkės sutikimą, kartu su nuomininke turėjo bendrą ūkį iki nuomininkės mirties, įgijo šeimos nario teises bei turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančiais iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, peržengė ieškinio ir priešieškinio ribas. Teigia, kad atsakovė neprašė pripažinti jos T. R. šeimos nare CK 6.588 str. prasme, nepateikė jokių argumentų ar juos patvirtinančių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti šią išvadą. Be to, atsakovė nepateikė įrodymų, kad buto nuomininkė T. R. būtų išreiškusi sutikimą atsakovei apsigyventi nuomojamame bute;atsakovė neįrodė, kad būtų su savo motina – pagrindine buto nuomininke, vedusi bendrą ūkį, ji nurodė mokėjimo pavedimus dėl dalies komunalinių mokesčių, kurie nepatvirtino atsakovės nepertraukiamo gyvenimo ginčo bute kartu su pagrindine nuomininke. Atsižvelgiant į tai, apeliantas laiko, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, jog ji nuo 1995 m. gyveno ginčo bute, todėl atsakovė nenuginčijo Vilniaus miesto savivaldybės pateiktų rašytinių įrodymų (Gyventojų registro tarnybos prie VRM pažymos apie asmens gyvenamąją vietą), kuriuose A. P. gyvenamoji vieta nurodoma Vilniaus miestas, o ne butas, esantis (duomenys neskelbtini);pirmosios instancijos teismas neteisingai rėmėsi Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos tarnybos 2008-07-23 raštu nustatant asmens gyvenamąją vietą. Teismas, neįvertindamas Gyventojų registro tarnybos pateiktos A. P. gyvenamosios deklaravimo pažymos, kurioje nurodyta, jog A. P. gyvenamoji vieta yra Vilniaus miestas, neištyrė visų su byla susijusių įrodymų, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Remiantis LR Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 11 str., laikytina, kad atsakovė yra asmuo neturintis gyvenamosios vietos, nes jos gyvenamoji vieta nurodoma savivaldybė kurioje asmuo gyvena, bet ne konkreti gyvenamoji vieta. Apelianto nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė negyveno su savo motina ginčo bute ir nevedė bendro ūkio;dėl galimybės sudaryti socialinio būsto nuomos sutartį ne eilės tvarka, apeliantas pažymi, kad atsakovė nebuvo ir nėra įrašyta į asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą – ginčo butą. Be eilės išnuomojus butą atsakovei būtų pažeisti ne tik Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo reikalavimai, bet ir kitų asmenų, įrašytų į sąrašą teisės ir teisėti interesai. Teigia, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. P. 2007-08-28 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu išnuomoti butą ne eilės tvarka, tačiau ne eilės tvarka išnuomoti butą atsakovei nėra jokio teisinio pagrindo. Įstatymo 11 str. 3 d. pažymėta, kad butas nuomojamas eiliškumo tvarka pagal įstatymo 2 str. nurodytus sąrašas. Taigi ne eilės tvarka išnuomoti buto atsakovei įstatymo nuostatos nenumato. Be to, byloje yra pateikta duomenų, kad A. P. iki 1995-11-06 nuosavybės teise turėjo butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovė nebuvo apsirūpinusi gyvenamąja patalpa ir negalėjo joje gyventi, dėl ko tarimai turi teisę į socialinio būsto nuomą ne eilės tvarka. Apelianto nuomone, atsakovė negali remtis 2004-11-27 gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi, kuria buvęs buto savininkas AB „Lietuvos geležinkeliai“ išnuomoja butą T. R. , kadangi ši sutartis nebuvo įregistruota viešame registre;dėl atsakovės pateikto priešieškinio apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra taikytina CK 6.494 str. 4 d. norma. Apeliantas pažymi, kad gyvenamosios patalpos sutartis tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir T. R. buvo sudaryta atsižvelgiant į tai, kad T. R. buvo AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotoja nuo 1957 m. spalio 7 d., t.y. šios nuomos sutarties sudarymas buvo nulemtas T. R. asmeninių savybių – darbo AB „Lietuvos Geležinkeliai“.

Atsakovė sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad socialinio būsto teisė nėra paveldima, nes pagal LAT formuojamą praktiką teisė gyventi savivaldybės gyvenamosiose patalpose, mirus nuomos sutarties šalimi buvusiam pagrindiniam nuomininkui, išsaugo ir mirusio nuomininko teises perimti gali tik kartu gyvenę šeimos nariai ar buvę šeimos nariai. Atsakovė pažymi, kad mirusi jos motina nebuvo sudariusi socialinio būsto nuomos sutarties su ieškovu ir kad pagal byloje esančius įrodymus – Vilniaus miesto 34 notarų biuro notaro išduotus 2007-11-15 liudijimą apie palikimo pagal įstatymą priėmimą, bei 2008-04-11 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą - ji turi teisę į ginčo buto nuomą ne tik pagrindais, numatytais CK 6.588 str. 6.589 str., 6.602 str., bet ir pagrindu, numatytu CK 6.494 str. 4 d..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat nėra pagrindo apeliacinio skundo ribų peržengimu dėl būtinumo ginti viešąjį interesą, todėl bylą kolegija nagrinėja ieškovo paduoto apeliacinio skundo ribose.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų peržengimo.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovę A. P. buvusios nuomininkės T. R. šeimos nare, peržengė byloje pareikštų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų ribas, nes toks reikalavimas nebuvo pareikštas. Tokia apelianto pozicija nepripažintina pagrįsta.

Esminiai ieškinio (priešieškinio) reikalavimai yra jo dalykas ir pagrindas. Ieškinio dalykas apibūdinamas kaip materialusis teisinis reikalavimas, kurį ieškovas reiškia atsakovui. Ieškinio pagrindas- aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) ir teisės normos, kuriomis grindžiamas pareikštasis reikalavimas (teisinis ieškinio pagrindas). Nagrinėjamoje byloje priešieškiniu buvo prašoma įpareigoti ieškovą- Vilniaus m. savivaldybę sudaryti su atsakove A. P. gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, t.y. priešieškinio dalyku buvo siekiama nuomos teisinių santykių įforminimo tarp atsakovės ir ieškovo. Kaip faktinis ieškinio pagrindas buvo nurodomos aplinkybės, kad buvusi buto nuomininkė T. R. buvo atsakovės motina, kad iki motinos mirties atsakovė gyveno motinos nuomojamame bute, kad jos bendrai tvarkė ūkį, t.y. kaip faktinis ieškinio pagrindas buvo nurodomos aplinkybės, su kuriomis įstatymas (Civilinio kodekso 6.588 str. 4 d.) sieja asmens pripažinimą nuomininko šeimos nariu. Vien tai, kad aptariamoje teisės normoje esant tam tikroms sąlygoms numatoma galimybė asmeniui būti pripažintu nuomininko šeimos nariu teismo tvarka, nereiškia, jog tik suformulavimus tokį reikalavimą (pripažinti nuomininko šeimos nariu) kaip ieškinio dalyką, teismas turi teisę konstatuoti, kad asmuo buvo nuomininko šeimos nariu. Kai materialusis teisinis reikalavimas (ieškinio dalykas) yra tiesiogiai priklausomas nuo tam tikrų faktinių aplinkybių egzistavimo (šiuo atveju- teisė reikalauti nuomos sutarties sudarymo priklauso nuo to, ar asmuo pripažintinas nuomininko šeimos nariu), atitinkamų faktinių aplinkybių nurodymas ir jų egzistavimo konstatavimas teismo sprendime yra pakankamas pagrindas ieškiniui patenkinti netgi ir tuo atveju, kai prašymas pripažinti šeimos nariu nebuvo suformuluotas kaip ieškinio dalykas, o nurodyta kaip faktinis ieškinio pagrindas. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad pripažinimas nuomininko šeimos nariu savarankiškų civilinių teisių bei pareigų nesukuria: tai tik sudaro prielaidas tokiam asmeniui reikalauti nuomos santykių įforminimo, t.y. civilines teises ir pareigas sukuria nuomos teisiniai santykiai, o buvimas nuomininko šeimos nariu yra tik teisinis pagrindas reikalauti tokių civilinių teisių ir pareigų atsiradimo, t.y. nuomos sutarties sudarymo. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pasisakęs dėl aplinkybių vertinimo, jog atsakovė A. P. buvo mirusios nuomininkės šeimos narė, ieškinio (priešieškinio) reikalavimų neperžengė, nes šiomis aplinkybėmis priešieškinio reikalavimas buvo grindžiamas, tuo pačiu, kolegija konstatuoja, jog nebuvo būtinumo reikšti kaip savarankišką ieškinio reikalavimą byloje prašymą pripažinti A. P. buvusios nuomininkės T. R. šeimos nare. Pakako šių aplinkybių nurodymo kaip priešieškinio faktinio pagrindo.

Dėl įrodymų pakankamumo, sprendžiant, ar A. P. buvo mirusiosios nuomininkės šeimos nare.

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovė A. P. yra mirusios buto nuomininkės T. R. dukra: šią aplinkybę neginčijamai patvirtina byloje esantis jos gimimo liudijimas bei santuokos liudijimas (b.l. 51-54). Remiantis Civilinio kodekso 6.588 str. 2 d., pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį. To paties straipsnio 5 d. nustato, kad tėvai, pilnamečiai vaikai ir jų sutuoktiniai (sugyventiniai), apsigyvendami nuomojamoje patalpoje, įgyja šeimos narių teises, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį ir jei nuomininkas bei jo šeimos nariai su tuo sutinka.

Vadinasi, sprendžiant dėl nuomininko pilnametės dukters teisės sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, teisiškai reikšmingoms yra tokios faktinės aplinkybės: 1) kad buto nuomininko dukra su nuomininke turėjo bendrą ūkį; 2 ) kad ji gyveno nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje; 3) kad ji apsigyveno su buto nuomininkės sutikimu. Būtent šių faktinių aplinkybių įrodinėjimas ir sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką.

Remiantis Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalimi, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šie duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis (to paties straipsnio 2 d.). Aplinkybę, kad atsakovė A. P. kartu su motina gyveno nuomojamame bute iki motinos mirties ji įrodinėjo savo paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis paminėtų įrodymų visumos analize, kad tiek atsakovės gyvenimo bute faktas, tiek bendro ūkio su mirusiąja nuomininke turėjimas yra pagrįstas pakankamu įrodymų visetu, nors kiekvienas įrodymas paimtas atskirai ir nebūtų pakankamas paminėtoms aplinkybėms konstatuoti. Būtent, pats ieškovas byloje įrodinėjo faktą, jog turėtą butą (duomenys neskelbtini) atsakovė yra pardavusi. Šį faktą patvirtina ir byloje esantis registro išrašas (b.l. 60-61). Byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų atsakovės A. P. paaiškinimus, kad nuo buto pardavimo 1995 metais, ji iš pradžių sus sutuoktiniu ir sūnumi, o po jo mirties 1998 m. (b.l. 55)-ji su sūnumi, kuris išvyko 2006 metais, gyveno su motina ginčo bute. Priešingai, byloje yra įrodymų, kurie šią aplinkybę patvirtina. Tai- liudytojų, kurios yra kaimynės, paliudijimai, kad po A. P. tėvo mirties iš pradžių T. R. dukra buvo pasiėmusi gyventi pas save, tačiau negalėdami išlaikyti dviejų butų, butą (duomenys neskelbtini) pardavė ir visa šeima persikėlė gyventi į butą (duomenys neskelbtini) (liudytojos S. D. - b.l. 126-127, I. G. - b.l. 127). Kad motinos mirties momentu atsakovė gyveno ginčo bute, liudija ir rašytiniai įrodymai- laidojimo namų užsakymas- laidojimo paslaugų sutartis (b.l. 63), kurioje užsakovo- A. P. gyvenamoji vieta nurodoma (duomenys neskelbtini), A. P. 2007-08-28 prašymas Vilniaus m. savivaldybės administracijai (b.l. 8), kuriame taip pat nurodomos aplinkybės, kad mamai sergant, ji (atsakovė) pastoviai gyveno su mama, ją prižiūrėjo. Pažymėtina, kad remiantis Civilinio proceso kodekso 185 str. nuostatomis, teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, yra suformulavęs įrodymų vertinimo vadovaujantis vadinamuoju tikimybių pusiausvyros principu, taisyklę, pagal kurią civilinėje byloje, skirtingai nei baudžiamojoje byloje, nėra reikalaujama absoliutaus faktų įrodytumo. Civilinėje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai visuma (dauguma) įrodymų rodo, kad labiau tikėtina, jog tas faktas buvo, nei kad jo nebuvo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-01-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 79/2003, 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2008, 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009 ir kt.). Kai byloje yra įrodymai, kad atsakovė kartu su motina gyveno ilgą laiką, ja rūpinosi, nėra pagrindo abejoti ir atsakovės paaiškinimais bei liudytojų parodymais dėl bendro ūkio tvarkymo, juo labiau, kad tarp mirusios nuomininkės ir atsakovės buvo pats artimiausiais kraujo giminystės ryšys- motina su dukra, todėl sprendžiant klausimą dėl ūkio bendrumo galima remtis netgi papročiais bei tradicijomis, pagal kuriuos tokie artimi žmonės, gyvendami kartu, įprastai visus su buitimi susijusius klausimus sprendžia kartu. Kai byloje yra įrodyta, jog atsakovė ilgą laiką (apie 12 metų) gyveno su motina jos nuomojamame bute, aplinkybė, kad ji apsigyveno nuomininkei sutinkant, pripažintina pakankamai įrodyta vien dėl to, kad nuomininkė priėmė dukrą su šeima gyventi kartu, niekada nereiškė reikalavimų dėl jos iškeldinimo. Remiantis šiais argumentais, konstatuojama, kad yra įrodytos visos sąlygos, numatytos Civilinio kodekso 5.88 str. 2 ir 5 dalyse, konstatuoti, kad atsakovė buvo nuomininkės T. R. šeimos nare, t.y. kartu gyveno, bendrai tvarkė ūkį ir kad jis nuomojamoje patalpoje apsigyveno nuomininkei sutinkant.

Remiantis Civilinio kodekso 6.589 straipsnio 1 dalimi, gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Todėl, nuomininkei mirus, jos šeimos narė- atsakovė A. P. turi teisę reikalauti nuomos sutartį sudaryti su ja ir tokiu atveju, kai savo teisę į nuomą įgyvendina nuomininko šeimos narys, jam negali būti keliami reikalavimai, taikomi įprastai išnuomojant socialinį būstą. Dėl šios priežasties apelianto argumentai, susiję su ginčo buto, kaip socialinio būsto, statusu, taip pat jo išnuomojimo tvarka, nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingi.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, teisingai nustatė visas šioje byloje faktiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, pagrindų panaikinti skundžiamą sprendimą nėra nustatyta (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi apeliantas yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei (Civilinio proceso kodekso 83 str. 1 d. 5 p.), todėl išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme dėl procesinių dokumentų įteikimo, iš Vilniaus m. savivaldybės administracijos nėra priteisiamos (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.