Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laivės apribojimu šešiems mėnesiams. Iš A. S. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 56,95 Lt žalos atlyginimo. Iš A. S. A. K. priteista 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 4 d. nutartis, kuria nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. lapkričio 4 d., apie 18 val., Šilutės r., Kintų sen., Kintų mstl., A. K. priklausančios sodybos kieme, išvadino nukentėjusįjį A. K. necenzūriniais žodžiais bei kumščiu sudavė jam vieną smūgį į veidą, taip padarydamas kairio antakio muštinę žaizdą ir sukeldamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nebuvo išdėstyta objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis sumušė A. K.. Priešingai, iš L. S. parodymų matyti, kad ji pastūmė A. K., pripažįsta šiuos veiksmus, taip pat, kad nuo pastūmimo A. K. atsitrenkė į automobilį. Pasak kasatoriaus, tai reiškia, jog teismas, nepagrįstai pripažindamas jį kaltu dėl A. K. sumušimo bei jo sveikatos sutrikdymo, pažeidė ne tik BPK 1 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą proceso metu garantuoti, kad būtų nubaudžiamas tik nusikalstamą veiką padaręs asmuo ir jokių nepagrįstų suvaržymų nepatirtų nekaltas asmuo, bet ir BPK 44 straipsnio 6 dalį, kuri užtikrina asmeniui nekaltumo prezumpciją, reiškiančią, kad nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltintojui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje duomenų patikimumas buvo tikrinamas tik vienu aspektu – subjektyviai, o ne objektyviai lyginant A. K., D. K. ir M. K. parodymų turinį ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme. Toks metodas yra vienpusiškas, neatskleidžia asmenų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus, todėl nepakankamas. Kasatorius nurodo, kad teismai tinkamai neišnagrinėjo jo ir L. S. nurodytų aplinkybių, teismų sprendimuose nurodytos A. S. tariamai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės nepagrįstai pripažintos įrodytomis. Teismų išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais, patvirtinančiais nuteistojo kaltę. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, rėmėsi deklaratyviais teiginiais, jog L. S. galėjo nepastebėti, kai A. S. nukentėjusiajam sudavė smūgį, arba kad A. K. nuo L. S. pastūmimo negalėjo susižaloti. Taip, pasak kasatoriaus, teismai pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto reikalavimus.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas prieš A. S. dėl chuliganiškų veiksmų buvo inicijuotas šališkai, A. K. subjektyviam palaikymui. Pirmosios instancijos teismas ne tik neatsižvelgė į nuteistojo bei jo žmonos parodymus, nenutraukė bylos dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, bet ir stojo į kaltinamojo pusę A. S. veiką perkvalifikuodamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei pripažino jį kaltu ir nuteisė dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kaltinamuoju aktu dėl šios veikos byla buvo perduota teismui. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjant bylą teisme, nenustačius šios nusikalstamos veikos požymių, byla turėjo būti apskritai nutraukta, nes bylos dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, keliamos ir nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai dėl rungimosi principo ir BPK 22 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo nepagrįsti. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu A. S. ir jo gynėjo teisės nebuvo suvaržytos. Kasatorius savo teises įgyvendino: įrodymų tyrimo procese aktyviai dalyvavo, ginčijo kaitinimo argumentus, uždavė klausimus nukentėjusiajam, liudytojams, ekspertui, teikė prašymus. Visus prašymus teismai svarstė, daugumą jų tenkino, gynybos pateiktus dokumentus pridėjo prie bylos, taigi teismas A. S. ir jo gynėjo nuomonės teismo procese neignoravo ir nepalankumo jam nerodė.

Prokurorė nesutinka ir su kasatoriaus argumentais dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Jos teigimu, tinkamas kasatoriaus padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal kitą BK straipsnį, pakeičiant nurodytą kaltinime, negali būti laikomas teismo šališkumo (subjektyvumo) pasireiškimu. Situacija, kai dėl padarytos veikos turėjo būti vykdomas tik privatus kaltinimas, nėra besąlygiškas pagrindas teismui tokią bylą nutraukti. BPK 417 straipsnis numato galimybę teismui priimti nuosprendį, kai nagrinėjant bylą teisme atsiranda pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka. Šioje byloje susitaikymo galimybė buvo aiški tiek nukentėjusiajam, tiek kaltininkui, tačiau jie nesusitaikė. Nukentėjusysis apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad kaltinimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį palaiko, o nuteistasis A. S. kategoriškai pareiškė, kad taikytis su nukentėjusiuoju nesutinka. Esant tokioms aplinkybėms, pasak prokurorės, teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad visi nuteistojo argumentai dėl nuosprendžio pagrįstumo, įrodymų vertinimo, jų patikimumo, pakankamumo ir kaltės yra išsamiai išnagrinėti ir motyvuotai atmesti. Be to, tenkinant A. S. ir jo gynėjo prašymą, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas išsamus įrodymų tyrimas – apklausti nuteistasis A. S., nukentėjusysis A. K., liudytojos L. S., D. K., ekspertas R. P., ištirtas kaltinamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Tai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų įstatymo numatytų priemonių, jog visos bylos aplinkybės būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo A. S. apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso 320–324 straipsnių nuostatų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. kasacinis skundas atmestinas.

Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 301 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, BPK 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją – netinkamai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Antai, pasak kasatoriaus, teismai, pripažindami jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. K., jo žmonos D. K. ir sūnaus M. K. parodymais bei atmetė nuteistojo ir jo žmonos L. S. parodymus apie tai, kad A. K. susižalojo atsitrenkęs į automobilį, kai jį pastūmė L. S.. Taip pat kasatorius nurodo, kad jam nepagrįstai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 140 straipsnio 1 dalis), nes byloje nebuvo tinkamai nustatytos visos įrodinėtinos aplinkybės, teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis.

Iš kasaciniame skunde nurodytų argumentų matyti, kad nuteistasis A. S. esminius Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimus (o dėl to – ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą) sieja ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, ginčydamas teismų nustatytas faktines aplinkybes ir pateikdamas savo versiją dėl įvykio. Antai, kasaciniame skunde itin daug dėmesio skiriama nukentėjusiojo A. K. ir liudytojų D. K., M. K. parodymų kritikai bei paneigimui, konflikto ir iki jo buvusių aplinkybių (pvz., drenažo sistemos sugadinimo) aptarimui.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad skunde išdėstyti argumentai dėl teismų atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams (pvz., dėl to, kad teismai neišsamiai, fragmentiškai vertino aplinkybes, rėmėsi tik nuteistojo kaltę patvirtinančiais duomenimis, nepagrįstai rėmėsi A. K., D. K. ir M. K. parodymais ir nesirėmė A. S. ir L. S. parodymais, nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad A. S. sudavė smūgį A. K., nenustatytas nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas) nepagrįsti – prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pagal BPK nustatytas taisykles ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, jog A. S. ir L. S. parodymai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nebuvo nuoseklūs, skyrėsi tarpusavyje, neatitiko kitų bylos duomenų. Dėl to, darydamas išvadas dėl įvykio aplinkybių, teismas rėmėsi nukentėjusiojo, D. K., M. K. parodymais, kuriuos pripažino patikimais, nes jie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, neprieštaravo vieni kitiems. Šiuos parodymus patvirtino ir liudytojas V. R., nurodęs, kad iš karto po konflikto jam paskambino D. K. bei pranešė, kad A. S. sudavė A. K. smūgį kumščiu ir prakirto antakį, bei B. K., kurį apie įvykį informavo tiek L. S., tiek D. K.. Tokį įrodymų vertimą bei teismo išvadas dėl A. S. kaltės sužalojus A. K. patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalies įrodymų tyrimą bei išanalizavęs ir nutartyje išsamiai aptaręs visus bylos duomenis. Teismas pasisakė dėl liudytojų D. K. ir M. K. parodymų patikimumo, motyvuotai atmetė nuteistojo argumentus, kad jie negalėjo matyti įvykio, nes buvo tamsus paros laikas, o M. K. apskritai nebuvo kieme, taip pat kitus nuteistojo skundo teiginius, kuriais siekiama sukelti abejonių dėl liudytojų parodymų patikimumo. Antai apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog D. K. ir M. K. yra nukentėjusiojo šeimos nariai, savaime nesuteikia pagrindo pripažinti jų duotus parodymus nepatikimais. Pasak teismo, tokie parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jei jie nuoseklūs, išsamūs, duoti gera valia, neprieštarauja kitai byloje medžiagai. Įvertinęs bylos duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad D. K. ir M. K. parodymai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, kiti bylos duomenys (A. K., L. S., V. R., B. K. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas ir kt.) patvirtina jų nurodytas aplinkybes ir tai, kad kiemas, kuriame įvyko konfliktas, buvo pakankamai apšviestas, kieme šalia nukentėjusiojo visą laiką buvo jo sūnus M. K.. Taigi, teismo nuomone, liudytojai galėjo matyti vieni kitus bei duoti apie tai išsamius ir teisingus parodymus, nepaisant to, kad jie yra nukentėjusiojo šeimos nariai. Su pirmiau išvardytomis, tinkamai motyvuotomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

Skundžiamuose teismų sprendimuose taip pat išanalizuota bei motyvuotai atmesta nuteistojo pateikta versija apie tai, kad A. K. susižalojo pastumtas L. S.. Nors iš tiesų byloje apklaustas specialistas nurodė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas tiek trenkiant kumščiu, tiek atsitrenkiant į kietą buką daiktą (automobilio detalę), tai nereiškia, kad nukentėjusiojo A. K. sužalojimo mechanizmas nenustatytas. Remdamiesi kitais, pripažintais objektyviais bylos duomenimis, kurie neprieštaravo ir specialisto išvadai bei jo parodymams, teismai nustatė, kad A. K. sužalojo būtent A. S., trenkęs jam vieną kartą kumščiu į veidą. Atmestinas kasatoriaus teiginys, kad teismai pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes savo išvadas pagrindė tik nukentėjusiojo parodymais. Visų pirma pažymėtina, kad ši BPK nuostata draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik asmenų (liudytojų ar nukentėjusiųjų), kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Nagrinėjamoje byloje nėra proceso dalyvių, kuriems taikomas anonimiškumas. Kita vertus, priešingai nei teigia kasatorius, teismų išvados apie tai, kad nuteistasis A. S. sudavė smūgį kumščiu A. K. į veidą ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą, grindžiamos ne tik nuketėjusiojo parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis – liudytojų D. K., M. K., V. R., B. K., eksperto R. P. P. parodymais, įvykio vietos schema, kita rašytine bylos medžiaga. Pats kasatorius, kritikuodamas teismų atliktą įrodymų vertinimą ir ginčydamas išvadas, remiasi tik kai kuriais bylos įrodymais ar jų dalimis – iš esmės tik savo bei savo žmonos L. S. parodymais, pateikdamas subjektyvų jų vertinimą, kuriuos, kaip minėta, teismai motyvuotai atmetė.

Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų pateiktais argumentais ir padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių bei A. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nukentėjusiojo, nuteistojo ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus (parodymų patikrinimai vietoje, akistatos ir kt.). Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatoriaus teiginiai, kad teismai buvo šališki – deklaratyvūs, pagrįsti tik jo nesutikimu su teismų išvadomis, todėl atmestini.

Taip pat atmestini kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teisme jo byla buvo išnagrinėta netinkamai, pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatas bei rungtyniškumo principą ir nuteistojo teisę į gynybą (atsisakė paskirti eksperimentą ir liudytojų parodymų patikrinimą vietoje). Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, jame buvo išdėstyti iš esmės tie patys argumentai, kaip ir jo kasaciniame skunde: dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, faktinių bylos aplinkybių, A. S. ir L. S. parodymų vertinimo, A. K. sužalojimo aplinkybių ir kt. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus šiuos argumentus išsamiai ir motyvuotai atsakyta. Kasatoriaus teiginiai dėl teismo padarytų proceso pažeidimų iš esmės grindžiami nesutikimu su teismo išvadomis, kritikuojant jas ir pateikiant savo įvykio interpretaciją. Kaip jau minėta šioje nutartyje, išanalizavus bylos duomenis nenustatyta, kad tirdami ir vertindami įrodymus teismai būtų pažeidę BPK reikalavimus.

BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta apeliacinės instancijos teisė atlikti įrodymų tyrimą. Ar atlikti įrodymų tyrimą ir kokia apimtimi, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia atsižvelgęs į proceso dalyvių prašymus, bylos sudėtingumą, anksčiau byloje atlikto įrodymų tyrimo išsamumą ir kitas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje teismas pasinaudojo šia teise – siekdamas išsamiai išnagrinėti bylą, apklausė A. S., A. K., L. S., D. K., R. P. P., taip pat tyrė kaltinamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolą. Tai, kad teismas motyvuotai atmetė nuteistojo ir jo gynėjo prašymą atlikti byloje eksperimentą bei liudytojų parodymų patikrinimą vietoje, savaime nepažeidžia nei rungimosi principo, nei nuteistojo teisės į gynybą. Byloje buvo atlikta daug procesinių veiksmų (taip pat ir parodymų patikrinimas vietoje), surinkta, ištirta ir įvertinta bylai reikšmingų duomenų. Tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas aktyviai dalyvavo procese, teikė byloje įrodymus, reiškė prašymus, kurių dalis buvo patenkinta, dalis – motyvuotai atmesta, paisant iš BPK kylančių reikalavimų.

Kasatorius kasaciniame skunde taip pat teigia esąs nepagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir byla nagrinėti teismui buvo perduota kaltinant jį padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, todėl teismas, nenustatęs šio nusikaltimo požymių, turėjo bylą nutraukti, o ne perkvalifikuoti jo veiką pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Kartu kasatorius pažymi, kad dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo bylos gali būti keliamos ir nagrinėjamos tik privataus kaltinimo tvarka. Šie kasatoriaus argumentai atmestini. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius ir konstatavo, kad A. S. veika šių požymių neatitinka, tačiau atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, todėl, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 4 dalimi, jo veiką perkvalifikavo iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį. BPK 407 straipsnyje nustatyta, kad bylų dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. BPK 417 straipsnis nustato perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų tvarką. Iš 2013 m. vasario 7 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistajam A. S. ir nukentėjusiajam buvo išaiškinta teisė susitaikyti. Nuteistasis kategoriškai atsakė nesutinkantis taikytis, o nukentėjusysis nurodė kaltinimą palaikantis. Taigi, A. S. nusikalstama veika buvo perkvalifikuota ir byla išnagrinėta teisėtai, nepažeidžiant BPK reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą, vertinimą ir nuosprendžio bei nutarties surašymą – išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, savo išvadas pagrindė patikimais, teisėtais, procese patikrintais įrodymais, sprendimuose išdėstė įrodymų vertinimo motyvus, argumentuotai atmetė nuteistojo pateiktą įvykio versiją. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes A. S. buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Taigi, keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. S. kasacinį skundą.