Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Ernesto Spruogio ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Protekcija“ skundą atsakovui VĮ Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas UAB „Protekcija“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėtojų prašymų nagrinėjimo komisijos 2015-04-23 sprendimą Nr. cspr2-9 ,,Dėl mokestinės vertės“; 2) įpareigoti VĮ Registrų centrą patikslinti masinio vertinimo būdu nustatytą nekilnojamojo turto, esančio Šaldytuvų g. 62, Kauno m., Kauno m. sav.: požeminių saugyklų (unikalus Nr. 1991-7006-9100 ir unikalus Nr. 1991-7006-9110), sandėlio (unikalus Nr. 1991-7006-91020l) ir žemės sklypo (unikalus Nr. 1901-0186-0082) (toliau – ir Nekilnojamasis turtas), mokestinę vertę pagal pareiškėjo pateiktą VĮ Registrų centro Kauno filialo 2015-03-05 Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. VA-15-143 (toliau – ir Turto vertinimo ataskaita).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėtojų prašymų nagrinėjimo komisija (toliau – ir Komisija) skundžiamu sprendimu netenkino jo prašymo pakeisti Nekilnojamojo turto mokestinę vertę pagal Turto vertinimo ataskaitą. Pareiškėjo nuomone, Turto vertinimo ataskaita parengta kompetentingo vertintojo, atitinka visus tokio pobūdžio dokumentui keliamus reikalavimus, nėra paneigta, todėl nebuvo ir nėra jokio pagrindo ja nesivadovauti.

Pareiškėjas nesutinka su skundžiamo sprendimo išvada, kad Turto vertinimo ataskaita nėra parengta nekilnojamojo turto ir žemės mokestinės vertės tikslinimo tikslams, nes joje vertinto sandėliavimo paskirties turto mokestinė vertė gali būti nustatoma tik atkuriamosios vertės (išlaidų (kaštų)) metodu. Pareiškėjas teigia, kad pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 9 straipsnio 2 dalį yra skiriami trys nekilnojamojo turto vertinimo metodai: lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų), naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) ir atkuriamosios vertės (kaštų). Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintoje Turto ir verslo vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 64punkte nurodyta, kad išlaidų (kaštų) metodu nustatoma atkuriamoji turto vertė. Pagal Metodikos 66 punktą, šis metodas apskaičiuojant specialios paskirties ar retai rinkoje parduodamų objektų vertę, kai lyginamuoju metodu ar pajamų metodu turto rinkos vertės nustatyti neįmanoma. Pareiškėjas remiasi Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų tikslinę paskirtį“ VI skyriaus „Negyvenamieji pastatai” nuostatomis, nustatančiomis, kad sandėliavimo paskirties pastatai yra pastatai, kurių tiesioginė paskirtis – ką nors laikyti (sandėliuoti): saugyklos, bendro naudojimo sandėliai, specialūs sandėliai, kiti pastatai, naudojami produkcijai laikyti. Tuo tarpu specialiosios paskirties pastatai yra skirti specialiesiems tikslams (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos ir kt.). Vadovaudamasis nurodytu reglamentavimu, pareiškėjas mano, kad Turto vertinimo ataskaitoje įvertintas turtas nėra specialios paskirties ir jo vertę galima nustatyti lyginamuoju metodu. Be to, vertintas turtas negalėjo būti vertinamas išlaidų (kaštų) metodu, kadangi sandėliai HHlp ir lOHlp yra įrašyti į kultūros vertybių sąrašą ir nėra objektyvios galimybės nustatyti šio turto nusidėvėjimą, kaip to reikalauja nurodytas vertinimo metodas.

Skunde nurodoma, kad Turto vertinimo ataskaitoje žemės sklypas (unikalus Nr. 1901-0186-0082), kurio naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, pagrįstai buvo vertinamas lyginamuoju metodu. Pagrįsdamas šį teiginį, pareiškėjas remiasi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nustatančiu, kad komercinio naudojimo nekilnojamasis turtas vertinamas lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) arba naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodu, atliekant masinį nekilnojamojo turto vertinimą.

Pareiškėjas nesutinka su Komisijos išvada, kad Turto vertinimo ataskaitoje nėra atskirai apskaičiuota ir išskirta kiekvieno nekilnojamojo turto ir žemės sklypo rinkos vertė, kuri teikiama mokestinės vertės tikslinimui ir nurodo, kad Turto vertinimo ataskaitos 24 puslapyje esančioje lentelėje yra atskirai paskaičiuota: žemės sklypo (unikalus Nr. 1901-0186-0082) suapvalinta vertė – 47400 Eur; požeminės saugyklos lOHlp (unikalus Nr. 1991-7006-9106) suapvalinta vertė – 2250 Eur; požeminės saugyklos HHlp (unikalus Nr. 1991-7006-9110) suapvalinta vertė – 2250 Eur; sandėlio 12Flg (unikalus Nr. 1991-7006-9120) suapvalinta vertė – 5900 Eur. Be to, pareiškėjas pažymi, kad vertinamo turto vertę lemia ne kiekvieno iš statinių ar žemės sklypo vertė, o viso turtinio komplekso, atsižvelgiant į jo vietą, aplinką, dydį, sudėtį ir kt. aplinkybes, vertė.

Pareiškėjas mano, kad Komisija, pripažinusi nesant pagrindo tikslinti nekilnojamojo turto mokestinę vertę pagal Turto vertinimo ataskaitą, nesuteikė pareiškėjui galimybės ją pataisyti ar patikslinti, tuo pažeisdama gero administravimo principą ir pareiškėjo teisę būti išklausytam.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo, kad 2015 m. vasario mėn. pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą dėl individualaus turtinio komplekso: požeminės saugyklos (unikalus Nr. 1991-7006-9106), požeminės saugyklos (unikalus Nr. 1991-7006-9110), sandėlio (unikalus Nr. 1991-7006-9120) ir žemės sklypo (unikalus Nr. 1901-0186-0082), esančių Šaldytuvų g. 62, Kauno mieste, individualaus vertinimo. Pagal 2015-02-18 Turto vertinimo sutarties Nr. TVS-15-96 2.2 punktą užsakyto turto vertinimo atvejis ir tikslas: neprivalomasis turto vertinimas užsakovo pageidavimu, rinkos ir priverstinio pardavimo verčių nustatymas įkeitimui. Pareiškėjas 2015-03-16 atsakovui pateikė prašymą dėl minėto nekilnojamojo turto mokestinės vertės patikslinimo pagal VĮ Registrų centro Kauno filialo 2015-03-06 Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. VA-15-143. Atsakovas 2015-04-23 sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino. Pažymėjo, kad ataskaitos teikimas apmokestinimo tikslu, ar kitiems tikslams, nebuvo derintas su VĮ Registrų centro vertintoju, todėl ataskaita negalėjo būti teikiama nekilnojamojo turto ir žemės mokestinių verčių patikslinimui. Atsakovas pažymi, kad VĮ Registrų centras atlieka nekilnojamojo turto (statinių) ir žemės masinį vertinimą, tačiau, siekiant išvengti galimo viešųjų ir privačių interesų derinimo konflikto, jam nėra suteikta teisė rengti individualaus vertinimo nekilnojamojo turto apmokestinimo tikslu, mokestinių verčių tikslinimui.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad nekilnojamojo turto mokestinės vertės patikslinimui nėra teisės aktuose nustatyto reikalavimo tam tikros paskirties objektams taikyti tik išlaidų (kaštų) metodą. Atsakovas nurodo, kad individualus vertinimas mokestinės vertės tikslinimui turi būti atliktas taikant NTMĮ nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus. Pagal NTMĮ 9 straipsnio 2 dalies 4 punktą nekilnojamojo turto, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – sandėliavimo, mokestinė vertė skaičiuojama tik atkuriamosios vertės (kaštų) metodu.

Atsiliepime nesutinkama su pareiškėjo teiginiu, kad atliekant turto vertinimą, neturėjo atskirai būti vertinami statiniai ar žemės sklypas. Atsakovas nurodo, kad Ataskaitos rengimo tikslas nebuvo nekilnojamojo turto ir žemės mokestinių verčių tikslinimas, tačiau tiek nekilnojamojo turto mokestis už požemines saugyklas ir sandėlį, tiek žemės mokestis už žemės sklypą yra reglamentuojami skirtingų teisės aktų, yra skaičiuojami ir administruojami skirtingai, kiekvienas objektas turi savo unikalų numerį, kiekvienam atskirai yra skaičiuojamos mokestinės vertės bei aukščiau minėti mokesčiai, todėl privatus turto vertintojas, žinodamas ataskaitos teikimo tikslus, būtų taikęs išlaidų (kaštų) metodą. VĮ Registrų centro Kauno filialo vertintojas būtų atsisakęs atlikti vertinimą.

Atsakovas nesutinka, kad skundžiamu sprendimu buvo pažeistas gero administravimo principas, neprašant pareiškėjo patikslinti prašymą. Nurodo, kad šiuo atveju ataskaitos tikslinimui atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo, todėl tai nesusiję su gero administravimo principu. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokias procedūras pažeidė atsakovas priimdamas administracinį sprendimą. Pareiškėjo 2015-03-16 prašymas buvo visapusiškai išnagrinėtas, atsakovo atliktos procedūros atitiko teisės aktų reikalavimus. Priimtas sprendimas pagrįstas teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis nekilnojamojo turto (statinių) ir žemės mokestinės vertės tikslinimą, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus reikalavimus individualiam administraciniam aktui.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl VĮ Registrų centro 2015-04-23 sprendimo Nr. cspr2-9, kuriuo atsisakyta patikslinti masinio vertinimo būdu nustatytą nekilnojamojo turto mokestinę vertę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Tarp pareiškėjo ir VĮ Registrų centro Kauno filialo buvo sudaryta 2015-02-18 Turto vertinimo sutartis Nr. TVS-15-96 dėl Nekilnojamojo turto įvertinimo rinkos ir priverstinio pardavimo verčių nustatymo įkeitimo tikslu.

Pareiškėjas 2015-03-16 kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydamas pakeisti Nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę mokesčiams, pagal atliktą individualų nekilnojamojo turto ir žemės sklypo vertinimą VĮ Registrų centro Kauno filialo 2015-03-05 Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. VA-15-143.

VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėtojų prašymų nagrinėjimo komisija 2015-04-23 sprendimu Nr. cspr2-9 pareiškėjo prašymo netenkino.

Byloje spręstinas ginčas dėl Komisijos 2015-04-23 sprendimo Nr. cspr2-9 teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas nutarimas turėtų būti panaikintas. Pažymėtina, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.).

Komisija priimdama ginčijamą sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės patikslinimo, vadovavosi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (NTMĮ) 8 straipsnio 2 dalimi, 10 straipsnio 2 dalimi, Žemės mokesčio įstatymo (ŽMĮ) 9 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 2 dalimi bei Nekilnojamojo turto mokesčio ir žemės mokesčio mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo taisyklių, patvirtintų VĮ Registrų centro direktoriaus 2013-05-15 įsakymu Nr. 115 (toliau – ir Taisyklės) 39., 43.3., 43.4., 44.4. ir 45.1 punktais.

NTMĮ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimo pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (TVVPĮ), jeigu šis individualus vertinimas buvo atliktas taikant NTMĮ 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus, turto vertintojo nustatyta (patvirtinta) nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 procentų skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą, ir nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus. NTMĮ 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kokiu būdu turi būti vertinamos atskiros nekilnojamojo turto rūšys. Komercinio naudojimo nekilnojamasis turtas, tikslu nustatyti mokestinę vertę turi būti vertinamas taikant lyginamosios vertės arba naudojimo pajamų vertės metodą (NTMĮ 9 str. 2 d. 1 p.), gyvenamosios, sodų, garažų ir pagalbinio ūkio paskirties nekilnojamasis turtas – lyginamosios vertės metodu (NTMĮ 9 str. 2 d. 2 p.), inžineriniai statiniai – atkuriamosios vertės metodu, naudojant Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenis, nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynus ir statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvus (NTMĮ 9 str. 2 d. 3 p.), o kitas nekilnojamasis turtas – atkuriamosios vertės metodu, taikant vietovės pataisos koeficientą, įvertinant nekilnojamojo turto buvimo vietos įtaką, naudojant Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenis, nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynus ir statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvus.

Taisyklių 43 punkte nustatyta, kad Komisija priima sprendimą tenkinti prašymą dėl nekilnojamojo turto vertės laikymo nekilnojamojo turto verte, kuri nustatyta ataskaitoje, jeigu pateikta ataskaita, atitinka visus nurodytus reikalavimus, tarpu kurių yra ir reikalavimas jog individualus vertinimas būtų atliktas ir ataskaita parengta laikantis NTMĮ 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų (43.3. p.). Taisyklių 45.1 punkte įtvirtinta, kad Komisija netenkina prašymo, jeigu ataskaita neatitinka bent vieno iš Taisyklių 43.1-43.3 punktų reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju Komisija nustatė, kad pareiškėjo pateikta ataskaita neatitinka NTMĮ 9 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimo, o tuo pačiu ir Taisyklių 43.3 punkto reikalavimų, todėl pareiškėjo prašymo patikslinti nekilnojamojo turto mokestinę vertę netenkino (Taisyklių 45.1 p.). Komisija, ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjo užsakymu nekilnojamasis turtas (sandėliavimo paskirties patalpos) buvo vertinamas lyginamuoju metodu, kai tuo tarpu mokestinė vertė galėjo būti nustatyti tik atkuriamosios vertės (kaštų) metodu (NTMĮ 9 str. 2 d. 4 p.).

Vertinant pareiškėjo pateiktą VĮ Registrų centro Kauno Filialo 2015-03-06 vertinimo ataskaitą Nr. VA-15-143 visų pirma pažymėtina, kad ginčo nekilnojamasis turtas vertinamas buvo rinkos ir priverstinio pardavimo verčių nustatymo įkeitimo tikslu, o ne apmokestinimo tikslu (Metodikos 13-14 p., 17-21 p.). Ataskaitoje nurodyta, kad nekilnojamojo turto rinkos vertė nustatyta lyginamuoju metodu. Pareiškėjo vertinimu, turtas galėjo būti vertinamas taikant lyginamąjį metodą, kadangi jis (nekilnojamasis turtas) nelaikytinas specialiosios paskirties turtu. Pareiškėjas remiasi Metodikos 66 punktu ir Statybos techniniu reglamentu STR1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų tikslinę paskirtį“. Pastebėtina, kad pagal TVVPĮ ir Metodiką pareiškėjo nekilnojamasis turtas galėjo būti vertinamas taikant lyginamąjį metodą, tačiau vertinant šiuos pareiškėjo argumentus būtina pažymėti, kad atsižvelgiant į ataskaitos pateikimo Komisijai tikslą, mokestinės vertės patikslinimą, turi būti vadovaujamasi ne bendrosiomis, o specialiosiomis teisės normomis, t. y. NTMĮ 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuos Respublikos Vyriausybės 2005-09-29 nutarimu Nr. 1049, nuostatomis (45-46 p.). O NTMĮ 9 straipsnio 2 dalies 4 punkte imperatyviai nustatyta, kad kitas, t.y. išskyrus komercinio naudojimo, gyvenamosios, sodų, garažų ir pagalbinio ūkio paskirties bei inžinerinius statinius, turtas turi būti vertinamas atkuriamosios vertės (kaštų) metodu. Taigi Komisija, nustačiusi, kad pareiškėjo pateikta ataskaita neatitinka NTMĮ 8 straipsnio 2 dalies, 9 straipsnio 2 dalies 4 punkto, Taisyklių 43.3 punkto reikalavimų, teisėtai ir pagrįstai sprendė pareiškėjo skundo netenkinti.

Komisija ginčijamame sprendime pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo ataskaitoje yra nustatyta turtinio komplekso, kurį sudaro dvi požeminės saugyklos, sandėlis ir žemės sklypas, rinkos vertė – 57800 Eur. Ir tik ataskaitos aprašomojoje dalyje yra pateikta sąlyginių verčių nustatymo lentelė su vertintojo pastaba, kad toks turto vertės skaidymas į kelias vertes yra sąlyginis ir galioja tik tuo atveju, jei vertinamas nekilnojamasis turtas parduodamas kartu, kaip vienas turtinis vienetas. Turto vertinimas tokia forma įkeitimo tikslu gali būti laikomas tinkamu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamojo turto ir žemės mokestinė vertė yra reglamentuojama atskirų teisės aktų, sutiktina su Komisijos išvada, kad ataskaitoje sąlyginai skaidant nekilnojamųjų daiktų vertes nėra išlaikomas teisės aktų reikalavimas nekilnojamojo turto ir žemės mokestinių verčių skaičiavimų teisėtam pagrindimui.

Pareiškėjas, be kita ko, nurodo, kad Komisija, pripažinusi nesant pagrindo tikslinti nekilnojamojo turto mokestinę vertę pagal Turto vertinimo ataskaitą, nesuteikė pareiškėjui galimybės ją pataisyti ar patikslinti, tuo pažeisdama gero administravimo principą ir pareiškėjo teisę būti išklausytam. Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. 1K-159, 50 punkte įtvirtinta, kad vertinimo ataskaita gali būti tikslinama, jeigu atlikus vertinimą, vertintojas, užsakovas, turto arba verslo savininkas pastebi, kad vertinimo ataskaitoje yra klaidų ar netikslumų. Teisės aktų reikalavimams neatitinkančio vertinimo metodo parinkimas nelaikytinas klaida ar netikslumu, todėl pareiškėjo pateikta ataskaita negalėjo būti patikslinta. Pareiškėjas, siekdamas nekilnojamojo turto mokestinės vertės tikslinimo, turi galimybę užsakyti naują individualų NTMĮ ir ŽMĮ nuostatas atitinkantį vertinimą bei kreiptis į VĮ Registrų centrą su nauju prašymu, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistas gero administravimo principas.

Komisijos sprendimas yra pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis, tinkamai pagrįstas aktualiomis teisės aktų nuostatomis, todėl atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas nenustatė ir kitų ABTĮ 89 straipsnyje nurodytų administracinių aktų negaliojimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti Komisijos 2015-04-23 sprendimą Nr. cspr2-9 atmestinas.

Palikus galioti ginčijamą Komisijos sprendimą atmestinas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VĮ Registrų centrą patikslinti masinio vertinimo būdu nustatytą nekilnojamojo turto, esančio Šaldytuvų g. 62, Kauno m., Kauno m. sav.: požeminių saugyklų (unikalus Nr. 1991-7006-9100 ir unikalus Nr. 1991-7006-9110), sandėlio (unikalus Nr. 1991-7006-91020l) ir žemės sklypo (unikalus Nr. 1901-0186-0082) mokestinę vertę pagal pateiktą VĮ Registrų centro Kauno filialo 2015-03-05 Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. VA-15-143.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo UAB „Protekcija“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.