Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Gitanos Mačiulienės ir nuteistojo E. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prieš tai pakeitus vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, E. K. skirta subendrinta – 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui. Vadovaujantis BK 67 straipsniu, E. K. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per 3 mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios, draudžiant prisiartinti prie nukentėjusio asmens.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio gavimo vykdymo institucijoje pradžios.

E. K. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tai yra revolveris Nr. (duomenys neskelbtini), „flobert“ šoviniai - 197 vnt., nuosprendžiui įsiteisėjus, konfiskuotini, perduodant ginklų fondui.

Nukentėjusiojo V. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo E. K. priteista nukentėjusiajam V. B. 1000 (vienas tūkstantis) litų neturtinei žalą atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 20 d. apie 23.55 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) miesto autobusų stotyje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), kito asmens akivaizdoje, grasinimais ir įžūliu, t. y. neleistinu, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, o būtent: prieidamas prie automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame sėdėjo nukentėjusysis V. B., ir jam grasindamas: „tu sucha neatsiimsi pareiškimo - mirsi, ne be daug tau liko gyventi“, po to papurkšdamas V. B. į akis ašarinių dujų, tuo padarydamas jam akių vokų cheminius nudegimus, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Be to E. K., nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2013 m. rugsėjo 9 d. 13.30 val., neturėdamas leidimo įsigijo bei laikė revolverį Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra pramoninės gamybos, 6 mm kalibro, C kategorijos, tinkamas šaudymui „Alfa model 640“ šaunamasis ginklas, kuris skirtas šaudyti 6 mm kalibro, „flobert“ šoviniais, taip pat neturėdamas leidimo įsigijo bei laikė šaudmenis 197 vnt., kurie yra pramoninės gamybos, 6 mm kalibro, kraštinio skėlimo, tinkami šaudymui, sportiniai „flobert“ šoviniai, kurie skirti 6 mm kalibro sportiniams revolveriams bei minėtą šaunamąjį ginklą bei šaudmenis laikė namuose, adresu (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. rugsėjo 9 d. 13.30 val., kol policijos pareigūnai kratos metu juos rado.

E. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. rugsėjo 21 d. apie 11.15 val., (duomenys neskelbtini) miesto autobusų stotyje, esančioje (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti nukentėjusįjį V. B., o būtent, jis priėjo prie automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame sėdėjo nukentėjusysis V. B., ir jam pasakė: „aš tave gyvą sukaposiu ir už tai atsėdėsiu“, dėl ko nukentėjusiajam V. B. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Gitana Mačiulienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendžio dalį dėl E. K. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir priimti jo atžvilgiu šioje dalyje naują nuosprendį: E. K. pripažinti kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – 1 (vienerius) metus laisvės apribojimo. Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis pakirtas bausmes subendrinti bausmių dalinio sudėjimo būdu, prieš tai remiantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, laisvės apribojimo bausmę pakeitus į laisvės atėmimo bausmę, galutinę subendrintą bausmę paskirti – 2 (dvejus) metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui. Vadovaujantis BK 67 straipsniu, E. K. skirti baudžiamojo poveikio priemones bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per 3 mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios, drausti prisiartinti prie nukentėjusio asmens. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistasis E. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, jo atžvilgiu nutraukti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančioms aplinkybėms – būtinajai ginčiai, dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, V. B. civilinį ieškinį atmesti.

Dėl nukentėjusiajam V. B. dujų papurškimu atsiradusių akių vokų cheminio nudeginimo pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Ir nors nuosprendyje yra nurodoma, kad jo nusikalstama veika yra įžūlus elgesys, papurškiant nukentėjusiajam V. B. dujų, padarius jam nežymų sveikatos sutrikdymą bei taip demonstruojant nepagarbą aplinkiniams, kas sutrikdė visuomenės rimtį, teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kaip viešosios tvarkos pažeidimas, tačiau apeliantas su tuo nesutinka. Apeliantas teigia, kad būtinoji gintis yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Žmogus turi teisę į būtinąją gintį neatsižvelgiant į tai, ar jis turėjo galimybę išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Lietuvos Respublikos įstatymai neįpareigoja asmens gelbėtis nuo pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ar kitais būdais, tiesiogiai nenukreiptais grėsmei atremti. Lietuvos Respublikos Konstitucija apibrėžia žmogaus teises ir laisves, valstybė garantuoja jų apsaugą, tačiau visais atvejais apginti jas valstybės institucijų turimomis priemonėmis nėra galimybių, todėl baudžiamieji įstatymai suteikia teisę asmeniui gintis pačiam. Įstatymų leidėjas pripažįsta, kad veiksmai, padaryti esant būtinajai ginčiai, yra socialiai vertingi, nes nukreipti prieš pavojingą nusikalstamą kėsinimąsi, todėl nėra baudžiami. Todėl asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo formaliai atitinkančią veiką, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Be to, būtinoji gintis visada yra susijusi su žalos padarymu užpuolikui. Būtinoji gintis galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos veiksmus, kurie yra pavojingi, kaip šiuo konkrečiu, nagrinėjamu atveju, nukreipti prieš asmens gyvybę, sveikatą. Pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus ir realus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai žala jau daroma arba yra labai aiški jos grėsmė. Kaip, kokiomis priemonėmis ir būdais gintis nuo kėsinimosi, nulemia kėsinimosi pobūdis (vertybės į kurias kėsinamasi - gyvybė, sveikata, orumas; kėsinimosi būdas, naudojamos priemonės). Tačiau visais atvejais gynyba turi atitikti tris požymius: žala padaroma tik besikėsinančiam (užpuolikui), žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaroma neperžengiant būtinosios ginties ribų. Pasak apelianto, kaip matyti, šiuo atveju, jis besigindamas papurškė dujų tik V. B., t. y. asmeniui, kuris netikėtai, pirmasis ėmėsi tokių veiksmų, šį veiksmą atliko V. B. jau purškiant dujas į jį, t. y. jau atremiant kėsinimąsi. Ir tai, kaip matyti, buvo lygiareikšmė priemonė - dujų balionėlis, būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos. Tai, kad taksistų darbas yra pavojingas ir jie apsaugai turi vienokias ar kitokias apsaugos priemones - kas dujinį balionėlį, kas dujinį pistoletą, savo parodymais paliudijo visi apklausti liudytojai, iš dalies tai patvirtino ir pats nukentėjusysis V. B., parodydamas, kad apsaugai jis visgi turėjęs dujinį pistoletą. Tai, kad V. B., duodamas parodymus buvo nenuoširdus matyti iš to, kad V. B. parodymai, jog jis neturėjęs dujų balionėlio, buvo paneigti liudytojo V. P. teisme duotais parodymais. Tačiau visiškai yra nesuprantamas nuosprendyje nurodomas šio liudytojo (V. P.) duotų teisme parodymų analizavimas ir vertinimas, juolab, kad šis liudytojas davė parodymus, ne apie 2013 m. rugsėjo 20 dienos įvykio aplinkybes, o 2014 m. balandžio mėnesį vykusį įvykį. Kas dar akivaizdžiau patvirtina, jog teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei išsamiai neišanalizavo visų bylos aplinkybių, kas teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Atkreipia dėmesį į tai, kad visos kylančios abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, tačiau, kaip matyti, tiek iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos, tiek iš nuosprendyje nurodomų įvykio aplinkybių teismas nesistengė jam kylančių abejonių pašalinti ir įdėmiai išanalizuoti visą medžiagą, įsigilinant į visų asmenų byloje duotus parodymus. Teismas atmetė jo duotus parodymus apie įvykį bei papildomai pateiktos medžiagos duomenis ir jų net nevertino vien tik dėl to, kad jis neskundė pagal jo pareiškimą priimto sprendimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir tokiu būdu, nepasinaudojo jam įstatymo suteikta teise į gynybą. Apeliantas nemano, kad tai yra priežastis nevertinti šių duomenų teisingam įvykio aplinkybių ir jo atliktų veiksmų įvykio metu įvertinimui. Mano, kad policijos pareigūnų priimto sprendimo neapskundimas, priešingai tik parodo jo geranoriškumą šį, kilusį konfliktą, išspręsti taikiai, apsiribojant V. B. perspėjimu, kad ateityje jis taip nesielgtų. O teisingas visų įvykio aplinkybių, atliktų veiksmų nukreiptų į viešosios tvarkos sutrikdymą, priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas, mano yra tiek policijos pareigūnų, tiek prokuratūros darbuotojų, tvirtinusių priimto sprendimo teisėtumą, kompetencija. Be to, šio įvykio metu jis taip pat patyrė žalą, jam buvo nudeginta sprando ir galvos oda, paveikiant ją neaiškios kilmės medžiaga. Tačiau jokios žalos atlyginti jis V. B. neprašė. Todėl mano, kad ji neturėtų būti priteisiama ir iš jo, nes jie abu šio įvykio metu patyrė analogiškas pasekmes. Juolab, kad kėsinimosi atrėmimas visada yra susijęs su žalos padarymu užpuolikui.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo priimtu sprendimu, jo įsigytą, revolverį ir „flobert“ šovinius, kaip daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nuosprendžiui įsiteisėjus, konfiskuoti, perduodant Ginklų fondui. BK 72 straipsnyje nurodyta, kad konfiskuotinas turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Todėl mano, kad daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti negali būti konfiskuojami, juolab, kad ginklą bei šovinius jis įsigijo savigynai, už sutaupytas šeimos lėšas ir jei teismas leistų per nustatytą laiką susitvarkytų dokumentus policijoje dėl teisėto jo laikymo ir nešiojimo savigynai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės ir nuteistojo apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais, ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvertino juos tiek atskirai, tiek siedamas į visumą, teisėtai ir pagrįstai E. K. pripažino padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, išteisino dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, todėl priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūlūs, kokie – grasinimais, o kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Grasinimas – tai žmonių bauginimas žodžiais ar veiksmais (garsus rėkimas, šaudymas, pavojų keliančių daiktų demonstravimas (mojavimas peiliu, lazda, grasinimas ginklu) ir pan.). Patyčios – tai demonstratyvus ciniškas žmonių orumo ir garbės žeminimas įvairiais žodžiais ir veiksmais (vadinant žmogų žeidžiančiais žodžiais, atliekant žeidžiančius veiksmus ar rodant atitinkamus gestus, apipilant skysčiu ar apspjaudant, juokiantis iš neįgalaus, ligonio ar nusenusio žmogaus ir pan.). Vandalizmas – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas (kasacinė nutartis Nr. 2K-513/2010).

Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Teismas nuosprendyje privalo nurodyti, kokius konkrečius kaltininko veiksmus pripažįsta ir laiko įžūliais, kokius – grasinimais, kokius – patyčiomis arba vandališkais (BPK 305 straipsnis, kasacinės nutartys Nr. 2K-122/2008, 2K-76/2014). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136-2010, 2K-447-2012, 2K–365/2013 ir kt.). Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada ir ne visais atvejais paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, jeigu kaltininkas asmeniniams santykiams spręsti pasirinko viešąją vietą ar būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-136/2010, 2K-281/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nuteistasis E. K. padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Teisėjų kolegija tokią išvadą grindžia: nukentėjusiojo V. B., liudytojo V. M., iš dalies paties nuteistojo E. K. ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo pagarsinti teismo posėdžio metu, ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, taip pat 2013-10-31 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajono pirminės sveikatos priežiūros centro 2013-10-23 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitais byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais. Iš šių įrodymų visumos matyti, kad E. K. 2013 m. rugsėjo 20 d. apie 23.55 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) miesto autobusų stotyje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), priėjęs prie automobilio „VW Sharan“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame sėdėjo nukentėjusysis V. B., jam grasino pasakydamas žodžius „tu sucha neatsiimsi pareiškimo - mirsi, ne be daug tau liko gyventi“ ir po to papurškė V. B. į akis ašarinių dujų, tuo padarė jam akių vokų cheminius nudegimus, tokiu būdu V. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir sutrikdyta visuomenės rimtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju (duomenys neskelbtini) autobusų stoties teritorija, kurioje stovi taksi automobiliai yra neabejotinai yra viešoji vieta, nagrinėjamu atveju visuomenės rimtis buvo realiai sutrikdyta, kadangi dėl E. K. tyčinių veiksmų nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu buvo sutrikdytas taksi paslaugas teikiančių V. B. ir V. M. darbas, t. y. jie negalėjo atsiliepti į kvietimus telefonu ir vykti pas klientus, į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai ir greitoji medicinos pagalba, nepagarba aplinkiniams pasireiškė tuo, kad liudytojas V. M. buvo nustebintas tokio E. K. elgesio ir buvo priverstas teikti pagalbą nukentėjusiajam V. B.. Teismas neturi pagrindo nesiremti nuosekliais nukentėjusiojo V. B. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, kuriuos patvirtina liudytojo V. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, 2013-10-31 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajono pirminės sveikatos priežiūros centro 2013-10-23 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotos aplinkybės, taip pat iš dalies paties nuteistojo E. K. duoti parodymai. Teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo V. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, kurie yra iš esmės nuoseklūs ir atitinka kitais byloje surinktais įrodymais nustatytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, nesiremia nuteistojo E. K., liudytojo V. P. ir V. J. duotais parodymais, kadangi nuteistojo E. K. duotų parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai, ir iš esmės prieštarauja kitų byloje surinktų įrodymų visumai. Liudytojo V. P. duotais parodymais nesiremia, kadangi nėra aišku apie kokį įvykį liudytojas davė parodymus pirmosios instancijos teisme, o jo nurodytos aplinkybės prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai. Liudytojo V. J. duotais parodymais kolegija nesiremia, kadangi jis nagrinėjamo įvykio nematė, taip pat nežino jo aplinkybių, ir jo duoti parodymai niekaip nesusiję su bylai reikšmingų aplinkybių nustatymu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, atmeta nuteistojo pateiktą versiją dėl būtinosios ginties buvimo jo veiksmuose, kadangi byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad E. K. buvo užpultas V. B., kad V. B. pirmas purškė dujų balionėliu E. K., kad dėl V. B. veiksmų buvo padaryti sužalojimai E. K.. Tai, kad E. K. buvo užpultas V. B., patvirtina tik paties E. K. duoti parodymai, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Nuteistojo E. K. pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame užfiksuota, kad sprando ir galvos oda dešinėje pusėje paveikta neaiškios kilmės medžiaga, teisėjų kolegijos vertinimu neįrodo, jog E. K. buvo apipurkštas dujomis ar kitomis cheminėmis medžiagomis ir dėl to buvo padarytas poveikis jo sveikatai, tokią išvadą, patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojo V. M. ir paties E. K. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad E. K. po įvykio iš karto sėdo į automobilį ir išvažiavo. Taigi, nagrinėjamu atveju nenustačius, kad kėsinimasis buvo pradėtas, tiesioginis ir pavojingas, nėra pagrindo spręsti apie būtinosios ginties sąlygų buvimą E. K. veiksmuose.

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad E. K. padarė BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir dėsto tai patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus atskirai ir siedama į visumą, neturi pagrindo sutikti su prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma neįrodo, jog E. K. padarė BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismas pažymi, kad kaltinimas E. K. dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra grindžiamas išimtinai nukentėjusiojo V. B. duotais parodymais, ir V. B. protokole-pareiškime nurodytomis aplinkybėmis. Pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamąjį nuosprendį draudžiama grįsti nukentėjusiojo parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Todėl šiuo atveju priimti apkaltinamojo nuosprendžio dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, remiantis vien tik nukentėjusiojo duotais parodymais, negalima. Kolegijos vertinimu, prokurorės prielaida, kad E. K. turėjo motyvą atlikti jam inkriminuojamus veiksmus, o V. B. apkalbėti E. K. motyvų neturėjo, yra niekuo nepagrįsta, ir negali būti vertinama kaip kaltės įrodymas.

BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas.

Lietuvos Respublikos ginklų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (2013 m. gruodžio 23 d. Nr. XI-1146 redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalis, įsigalioja 2011 m. kovo 1 d. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. Iš šių nuostatų matyti, kad asmenys įgiję Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus privalėjo iki 2014 m. liepos 1 d. gauti leidimą ginklus arba leidimą nešiotis ginklus.

Lietuvos Respublikos ginklų kontrolės įstatymo 13 straipsnyje nurodyta, kad asmenys norintys laikyti ar nešioti C kategorijos šaunamąjį ginklą privalo atitikti įstatyme nustatytus kriterijus ir įgyti leidimą laikyti ar nešioti šaunamąjį ginklą.

Iš byloje esančių duomenų, t. y. paties E. K. duotų parodymų, 2013-11-04 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-09-09 kratos protokolo matyti, kad E. K. ne anksčiau kaip 2013 m. pavasarį ir ne vėliau kaip iki 2013 m. rugsėjo 9 d. 13.30 val., neturėdamas leidimo įgijo bei laikė revolverį Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra pramoninės gamybos, 6 mm kalibro, C kategorijos, tinkamas šaudymui „Alfa model 640“ šaunamasis ginklas, skirtas šaudyti 6 mm kalibro, „flobert“ šoviniais, taip pat neturėdamas leidimo įsigijo bei laikė šaudmenis 197 vnt., kurie yra pramoninės gamybos, 6 mm kalibro, kraštinio skėlimo, tinkami šaudymui, sportiniai „flobert“ šoviniai, skirti 6 mm kalibro sportiniams revolveriams bei minėtą šaunamąjį ginklą bei šaudmenis laikė namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. rugsėjo 9 d. 13.30 val., kol policijos pareigūnai kratos metu juos rado. Šių aplinkybių visuma įrodo, kad nuteistasis E. K. neturėdamas leidimo laikyti ar nešioti šaunamąjį ginklą, neteisėtai įgijo ir laikė C kategorijos šaunamąjį ginklą, ir šiais veiksmais padarė BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo jo veiką pripažinti mažareikšme, nes jo atlikti veiksmai jokių pasekmių nesukėlė, niekam dėl to žala padaryta nebuvo, buvo įsigytas tik vienas ginklas.

Pagal BK 37 straipsnį veika gali būti pripažįstama mažareikšme tada, kai ji atitinka konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nedaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kuris, atsižvelgęs į aplinkybių visumą, privalo padaryti išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nesiekia laipsnio, būtino baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Kartu pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga (kasacinės nutartys Nr. 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7/2011, 2K-122/2011, 2K-21/2012; 2K-170/2012 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgdama į tai, kad E. K. įgijo ir laikė šaunamąjį ginklą – revolverį Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra tinkamas šaudymui, taip pat įgijo ir laikė 197 vienetus sportinių „flobert“ šovinių, kad E. K. niekada neturėjo leidimo laikyti ar nešioti šaunamojo ginklo ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad E. K. padaryta veika sukėlė realų pavojų baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ir tokia E. K. veika negali būti pripažinta mažareikšme.

BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 72 straipsnio 2 dalies prasme nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone pripažįstami turintys ekonominę vertę daiktai (prietaisai, įrenginiai, mechanizmai) ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudojo darydamas nusikalstamą veiką. Spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių realizavimui. Pritartina teismų praktikai, kai nusikalstamos veikos priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas (pvz., transporto priemonė, kurioje įrengta slėptuvė nusikalstamos veikos dalykui paslėpti) arba toks turtas, be kurio panaudojimo nusikalstamos veikos padarymas būtų labai apsunkintas (pvz., pinigai, už kuriuos įsigyjamos narkotinės medžiagos, transporto priemonė, kuri buvo būtina privalomiems pateikti muitinei daiktams gabenti), taip pat kai kurių nusikalstamų veikų (pvz., papirkimo (BK 227 straipsnis) dalykas (kasacinė nutartis Nr. 2K-534/2011). Nagrinėjamu atveju BK 253 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas yra šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ir sprogstamosios medžiagos, todėl vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konfiskavo nuteistajam E. K. priklausančius daiktus – revolverį Nr. (duomenys neskelbtini), 197 vnt., pramoninės gamybos, 6 mm kalibro, kraštinio skėlimo, tinkamus šaudymui, sportinius „flobert“ šovinius ir jo grąžinti nuteistajam nėra teisinio pagrindo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus. Asmeniui nenaudingą poveikį gali daryti fizinis skausmas, kūno sužalojimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai asmeniui apmąstant įvykio pasekmes. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad dėl nuteistojo E. K. veiksmų nukentėjusiajam V. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – cheminis akių vokų nudeginimas, dėl to nukentėjusysis patyrė nepatogumų, buvo užpultas viešoje vietoje, jam priklausančiame automobilyje, sužalojimas nesukėlė sunkių padarinių, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai iš nuteistojo E. K. priteisė neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam V. B., o priteista 1000 Lt suma yra proporcinga ir pagrįsta.

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismas priimdamas 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendį, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas BPK reikalavimų, nuosprendyje padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, laikydamasis įstatymų reikalavimų išsprendė kitus klausimus, todėl nuosprendžio keisti nuteistojo ir prokurorės apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Gitanos Mačiulienės ir nuteistojo E. K. apeliacinius skundus.