- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-10
- Bylos Nr.
- 2S-1699-661/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-08025-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- BUAB „Atkirtos būstas“
- Atsakovas
- R. R., UAB „Erdvėlaivis“
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BUAB „Atkirtos būstas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Atkirtos būstas“ ieškinį atsakovui R. R. ir UAB „Erdvėlaivis“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas priteisti iš R. R. 9103,94 Lt skolos, iš UAB „Erdvėlaivis“ 851,67 Lt skolos, metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Kartu su ieškiniu pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovams priklausančio turto areštą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. birželio 12 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad nors reikalavimas yra turtinio pobūdžio, šis faktas pats savaime nesudaro pagrindo tokias priemones taikyti. Sprendžiant šį klausimą gali būti nagrinėjama, ar reikalavimo sumos yra didelės atsakovams. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas jokių duomenų apie atsakovų turtinę padėtį teismui nėra pateikęs. Be to, reikalavimo dydis, nesant atsakovų veiksmų, kuriais būtų siekiama slėpti turtą ar lėšas, nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodymas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad ilgalaikis skolos nesumokėjimo faktas yra sunkios atsakovų turtinės padėties įrodymas. Be to, apeliantas nurodo, kad prašoma priteisti suma didelė taip pat prievolių įvykdymas nėra užtikrintas jokiais prievolių užtikrinimo būdais. Apeliantas pažymi, jog teismo sprendimo nevykdymas arba vykdymo vilkinimas tiesiogiai pažeis BUAB „Atkirtos būstas“ kreditorių interesus.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra lokalus įrodinėjimo dalykas, t. y. klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įrodinėjamas ir sprendžiamas atskirai nuo pačios bylos įrodinėjimo dalyko. Todėl asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti: pirma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir, antra, nurodyti konkrečią laikinąją apsaugos priemonę, kad teismas galėtų įvertinti jos taikymo būtinumą.
Apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju ieškinio suma yra didelė, be to, atsakovai ilgą laiką vengia atsiskaityti su ieškovu, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas su tokiu atskirojo skundo argumentu nesutinka. Teismų praktikoje, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, laikomasi nuostatos, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai tarp šalių yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos priteisimo, nes didelė ieškinio reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civ. byloje UAB „Ecoservice“ v. UAB „Naujamiesčio būstas“, bylos Nr. 2-733/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civ. byloje UAB „Miesto centro turtas“ v. UAB „Constuctus“, bylos Nr. 2-792/2008, ir kt.). Tačiau net ir didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Reikalavimo sumos dydis turi būti įvertintas ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgiant į konkretaus atsakovo finansines galimybes.
Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl 9103,94 Lt sumos priteisimo iš atsakovo R. R. bei 851,67 Lt skolos iš UAB „Erdvėlaivis“.
Pagal civiliniame procese galiojančius šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.). Taigi aplinkybę, jog šis reikalavimas didelis atsakovams turėjo įrodyti ieškovas. Byloje tokią išvadą pagrindžiančių įrodymų nėra, t. y. ieškovas, pateikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodinėjo atsakovų sunkios finansinės padėties, nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų grėsmę įvykdyti teismo sprendimą dėl skolos priteisimo, t. y. duomenų apie atsakovų ketinimus perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą (lėšas) ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo vykdymą. Be to, ir kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nutartį ieškovas nepateikė duomenų apie atsakovų turtinę padėtį. Vien ta aplinkybė, jog ginčas tarp šalių - turtinio pobūdžio ir tai, kad ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą su ieškiniu, nesudaro pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovo prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o ieškovo atskirasis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 punktu, teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.