Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-03-30 · Administracinė byla Nr. A-39-339-07

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-03-30
Bylos Nr.
A-39-339-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Sigita Rudėnaitė (pirm.), Stasys Gudynas (pran.), Algirdas Taminskas
Pareiškėjas
Ž. S., Z. S., D. S., B. S.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
uždarajai akcinei bendrovei „Naujamiesčio būstas“, K. S., J.
Kategorijos
  • 11.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A10-339/2007Procesinio sprendimo kategorija 11.8. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. kovo 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjams Ž. S. ir Z. S. ,pareiškėjų atstovui adv. Genovaitei Rokickienei,atsakovo atstovui Virginijui Varnavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Ž. S. , D. S. (D. S. ), Z. S. (Z. S. ) ir B. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Naujamiesčio būstas“, K. S. , J. K. (J. K. ), P. S. (P. S. ), G. S. (G. S. ) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai Ž. S. , D. S. , Z. S. ir B. S. kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją patikslinti buto (duomenys neskelbtini) vertę ir papildyti K. S. 2004 m. liepos 30 d. išduotą valstybės garantijos dokumentą Nr. N1-46, nurodant jame pareiškėjus, patikslintą buto rinkos vertę ir įsipareigojimą išnuomoti kitas savivaldybės gyvenamąsias patalpas pareiškėjams, į nuompinigius įskaičiuojant visiems tenkančią nuomotų patalpų vertę (atskaičiuos K. S. šeimai jau išnaudotus garantijos įvykdymui pinigus). Nurodė, kad jie gyvena savininkui grąžintiname name nuomininkų teisėmis. Pagrindinė buto nuomininkė I. S. mirė nesulaukusi valstybės garantijos, tačiau jie kaip toliau gyvenantys nuomojamoje patalpoje, turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkas bei jo šeimos nariai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.589 straipsnio 2 dalis). Atsakovas, atsisakydamas išduoti pareiškėjams garantinį dokumentą, pažeidžia Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 20 straipsnį. Ž. S. ir Z. S. nepilnamečių vaikų nuolatinis gyvenimas ginčo bute bei laikinas suaugusių šeimos narių išvykimas į užsienio valstybę dėl ekonominių priežasčių nėra pagrindas teigti, kad pareiškėjai prarado teisę gyventi ginčo bute nuomininkų teisėmis.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė skundą atmesti. Vadovavosi Atkūrimo įstatymo 20 straipsniu, CK 6.591, 6.609 straipsniais ir nurodė, kad gyvenamosios patalpos nuomos santykiai grindžiami faktiniu patalpos naudojimu pagal paskirtį, t. y. joje turi būti gyvenama. Laikinai išvykusiems nuomininkui, jo šeimos nariui ar buvusiam šeimos nariui teisė naudotis savivaldybės nuomojama gyvenamąja patalpa išlieka 6 mėnesius su sąlyga, kad bus mokamas nuomos mokestis ir mokestis už komunalines paslaugas. Tais atvejais, kai nuomininkas, jo šeimos nariai ar buvę šeimos nariai išvyksta gyventi kitur, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo šių asmenų išvykimo dienos. 2001 m. lapkričio 7 d. buvo gautas K. S. prašymas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjai bute (duomenys neskelbtini) negyvena 11 metų. Kadangi nurodyti asmenys išvyko ir faktiškai daugiau nei šešis mėnesius ginčo bute negyveno, nuomos santykiai valstybės garantijos išdavimo metu buvo pasibaigę. Pareiškėjai yra praradę teisę į nuomotą gyvenamąją patalpą, todėl valstybės garantija jiems išduota nebuvo. Gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) jie užima neteisėtai. Valstybės garantinis dokumentas dėl minėto buto išduotas K. S. ir jos šeimai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 30-1975 yra įvykdytas. Teisės aktai nenumato galimybės keisti jau įvykdytą garantiją ar pakartotinai dėl to paties objekto išduoti naują garantiją. Pareiškėjos prašoma valstybės garantija – neatlygintinai suteikti kitas gyvenamąsias patalpas, įstatyme nereglamentuota.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 redakcija) 21 straipsniu, Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalimi (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija), Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo pakeitimo įstatymo (2003 m. spalio 4 d. redakcija Nr. IX-1760) 9 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintos Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo ir apskaitos tvarkos (toliau – ir Tvarka) 3, 5, 6 punktais ir nurodė, kad tuo atveju, kai sprendimai grąžinti gyvenamąjį namą, jo dalį, butą natūra buvo priimti iki 2000 m. liepos 5 d. ir nuomininkams nebuvo suteiktos gyvenamosios patalpos, apklausa dėl garantijos pasirinkimo turėjo būti vykdoma tik nuomininkų, gyvenančių nuomojamosiose patalpose. Sprendimas grąžinti savininkui gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) priimtas 1992 m. gegužės 28 d., t. y. iki Tvarkos įsigaliojimo. Buto (duomenys neskelbtini) nuomininkams kitos gyvenamosios patalpos nesuteiktos. Iš apklausos lapo matyti, kad nuomininkų, gyvenančių bute (duomenys neskelbtini) apklausa atlikta 2003 m. gruodžio 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 30-958 patvirtino nuomininkų, valstybės garantijų turėtojų, gyvenančių savininkui grąžintame name adresu (duomenys neskelbtini) sąrašą, o 2004 m. liepos 30 d. Vilniaus miesto savivaldybė K. S. išdavė valstybės garantinį dokumentą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 30-1975, 2004 m. lapkričio 23 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 30-1032 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės nuomininkų – valstybės garantijų turėtojų, kuriems kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, sąrašas patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė pervesdama į K. S. nurodytas sąskaitas 102 000 Lt, kompensavo gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas, t. y. 60 500 Lt, ir taip 2004 m. gruodžio 7 d. įvykdė valstybės garantiją. Pareiškėjai neginčijo K. S. išduotos garantijos, nors apie ją žinojo jau 2004 m. spalio 13 d. Vadovaujantis Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo pakeitimo įstatymo (2003-10-04 redakcija Nr. IX-1760) 7 ir 8 straipsniais, valstybės garantijai esant įvykdytai, bet koks jos duomenų tikslinimas ar keitimas yra negalimas. Antrą kartą įvertinti tų pačių patalpų vertę bei ją patikslinti nėra jokio pagrindo. Be to, pareiškėjai nenurodė jokių argumentų dėl, jų teigimu, neteisingo ar netikslaus nuomojamos patalpos įvertinimo. Įvykdytoje garantijoje numatyti naujus įsipareigojimus bei kitus garantijos turėtojus taip pat nėra įstatyminio pagrindo.

III.

Pareiškėja Ž. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą tenkinti, ir tai grindžia šiais argumentais:

1. Vadovaujantis Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimu ir teisės taikymo rekomendacijomis valstybės garantija pripažįstama išduota ne tada, kai ją surašo ir pasirašo išduodančios institucijos atstovas, o kai yra ir garantijos turėtojų parašai, patvirtinantys, kad jie sutinka su garantijos sąlygomis. Pranešimas K. S. pasiimti garantiją ir raginimas pasirašyti garantinį dokumentą datuotas 2004 m. rugsėjo 7 d. Nr. 51-1066 ir tai įrodo, kad jo išdavimo metu garantinis dokumentas nebuvo pasirašytas nei vieno iš garantijos turėtojų. 2004 m. liepos 30 d. garantinis dokumentas yra negaliojantis ir jie jo neskundė tik todėl, kad pusė jo yra įgyvendinta. D. S. 2004 m. spalio 13 d. pateikė prašymą išduoti garantinį dokumentą šeimai, jis turėjo būti svarstomas savivaldybėje ir aiškinamasi, kas ginčo bute yra garantijos turėtojai. Tuo metu garantinis dokumentas K. S. faktiškai nebuvo išduotas. Pažymi, kad valstybės garantijos suteikimą ar nesuteikimą reglamentuoja įstatymas. Savivaldybė tik privalo nustatyti, kas yra garantijos turėtojai, ir jiems išduoti garantinį dokumentą. Garantijos turėtojų sąrašai savivaldybėje buvo patvirtinti tik 2005 m. birželio 20 d., kai skundas teismui pateiktas 2005 m. birželio 13 d. Kokia prasmė buvo tvirtinti ginčo buto garantijos turėtojų sąrašą, kai, anot savivaldybės, garantija šio buto nuomininkams jau buvo įvykdyta.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. sausio 31 d. nutartyje nusprendė, kad teisės į nurodytą garantiją atsiradimo momentas yra tapatus sprendimo grąžinti natūra gyvenamąjį namą (jo dalį, butą) priėmimo momentui, t.y. 1992 m. gegužės 28 d. Tai atitiko ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Todėl teismui jie įrodinėjo, kad ji ir jos šeimos nariai sprendimo grąžinti natūra buvusiam savininkui priėmimo metu gyveno ginčo bute ir nebuvo išvykę gyventi kitur. Teismui buvo pateikti tai patvirtinantys įrodymai, tuo tarpu savivaldybė, išskyrus K. S. paaiškinimą, nepateikė daugiau jokių tai paneigiančių įrodymų.

3. Byloje neginčijamai įrodyta, kad ji ir jos šeimos nariai yra garantijos turėtojai ir kol jie nėra pasirašę garantiniame dokumente, į kurį atsakovas privalėjo juos įtraukti priėmus sprendimą gyvenamąjį namą grąžinti natūra jos savininkui, savivaldybės išduotas garantinis dokumentas K. S. yra tikslintinas, įtraukiant į jį pareiškėjus, taip pat tikslintina ir buto vertė, kuri nustatyta daugiau kaip prieš tris mėnesius iki garantijos įvykdymo.

4. Įstatyme Vyriausybei nėra suteikta teisė reglamentuoti ginčijamų garantijų išdavimą, todėl turi būti vadovaujamasi įstatymuose nustatytu teisiniu reguliavimu, o ne Tvarka, kuria grindžiamas teismo sprendimas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tai grindžia šiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad K. S. ir jos šeimai išduota valstybės garantija buvo įvykdyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 30-1975, tad jos duomenų tikslinimas ir keitimas nėra galimas.

2. 2004 m. rugsėjo 7 d. raštas Nr. 51-10666-(l7.1.9-03) yra ne kvietimas atsiimti parengtą valstybės garantinį dokumentą, o pranešimas dėl valstybės garantijos vykdymo. Todėl D. S. 2004 m. spalio 13 d. prašymas nebuvo pateiktas prieš faktinį valstybės garantijos išdavimą K. S. . Pareiškėjai nuo 2004 m. spalio žinojo apie garantinio dokumento išdavimą K. S. , tačiau jo išdavimo teisėtumo neginčijo, todėl šis klausimas dabar negali būti keliamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai buto nuomininko šeimos narių teisėmis gyveno bute Nr. 7, esančiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Šis gyvenamasis namas, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pagrindu, Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 31-25 buvo sugrąžintas buvusiam savininkui. Įgyvendinant šį sprendimą buto nuomininkei K. S. 2004 m. liepos 30 d. buvo išduotas valstybės garantinis dokumentas Nr. N-1-46 kompensuoti 102 000 litų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas. Prieš išduodant valstybės garantinį dokumentą buvo nustatyta, kad pareiškėjai bute (duomenys neskelbtini) negyvena. Jie nebuvo įrašyti į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 30-958 patvirtintų nuomininkų, valstybės garantijų turėtojų, gyvenančių savininkui grąžintame name, sąrašą. Pareiškėjams Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2004 m. spalio 25 d. raštu Nr.63-(3545)-4032 buvo pranešta, kad jiems nebus išduotas valstybės garantinis dokumentas ir nebus skiriamos lėšos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidoms kompensuoti.

Valstybės garantijas, jų įvykdymą, garantijų turėtojų teises ir pareigas nustato Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės.

Buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė valstybės garantiniame dokumente nurodyta 102 000 litų. Ši buto rinkos vertė nustatyta tvarka nebuvo ginčijama. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 30-1975 ir 2004 m. lapkričio 23 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria valstybės garantijos turėtoja K. S. ir jos šeimos nariai įsigijo kitas gyvenamąsias patalpas, valstybės garantija, išduota K. S. , buvo įvykdyta. Jau paminėto įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai ji įvykdoma. Todėl pirmosios instancijos administracinis teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad pasibaigusios valstybės garantijos tikslinimas ar keitimas yra negalimas. Valstybės garantija buvo kompensuota visa buto (duomenys neskelbtini) rinkos vertė.

Pirmosios instancijos administracinis teismas teisingai nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos Ž. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasSigita RudėnaitėAlgirdas Taminskas