- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-23
- Bylos Nr.
- 2AT-7-47/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-08528-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Dalia Bajerčiūtė (pirm.), Rima Ažubalytė, Armanas Abramavičius, Viktoras Aidukas, Gintaras Goda, Aldona Rakauskienė, Jonas Prapiestis (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Rimos Ažubalytės, Gintaro Godos, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK KPV) vyresniojo specialisto Renato Ivanausko prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 302¹⁷straipsnio 1dalies 5 punktu, atnaujintą J. U. administracinio teisės pažeidimo bylą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apskrities VPK KPV Kelių patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiasis patrulis M. Meškys 2013 m. birželio 21 d. J. U. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 10P-2700309-13 pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2013 m. birželio 21 d. 22.27 val. Vilniuje, A. Mickevičiaus g. prie namo Nr. 26, vairuodamas automobilį „Fiat Freemont“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 punktą, nes elgėsi neatsargiai, važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į stovintį automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir apgadino šias abi transporto priemones.
Vilniaus apskrities VPK KPV Administracinės veiklos skyriaus vyresnysis specialistas G. Bigelis, išnagrinėjęs J. U. administracinio teisės pažeidimo bylą, 2013 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 10N-2706560-13 pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį jam paskyrė 100 Lt baudą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 15 d. nutartimi, atmetęs J. U. skundą, Vilniaus apskrities VPK KPV Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto G. Bigelio 2013 m. birželio 25 d. nutarimą Nr. 10N-2706560-13 paliko galioti be pakeitimų.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. sausio 10 d. nutarimu, patenkinusi J. U. apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apskrities VPK KPV Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto G. Bigelio 2013 m. birželio 25 d. nutarimą Nr. 10N-2706560-13 bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą J. U. nutraukė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. vasario 26 d. nutartimi Vilniaus apskrities VPK KPV vyresniojo specialisto R. Ivanausko prašymas priimtas ir J. U. administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, vadovaudamasis ATPK 302¹⁷, 302²¹ straipsnių nuostatomis, prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį be pakeitimų.
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje neteisingai aiškino ir taikė ATPK 127 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pasak pareiškėjo, pagal ATPK 9 straipsnį administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, nustatytą valdymo tvarką ir už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Administracinę atsakomybę už eismo įvykį, t. y. įvykį kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 11 dalis), nustato ATPK 127 straipsnio 2 dalis. Pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį kelių eismo pažeidimas (priešinga teisei veika), nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), yra draudžiama veika, už kurią yra numatytas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas arba bauda. Pareiškėjo teigimu, policijos J. U. inkriminuoto kaltinimo pagrįstumą bei teisėtumą pripažino ir Vilniaus apygardos teismas, nutarime nurodęs, kad J. U. 2013 m. birželio 21 d., apie 22.27 val., Vilniuje, A. Mickevičiaus g. 26, padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje nurodytą teisės pažeidimą. Tačiau, pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija kartu nepagrįstai konstatavo, kad nerealizavus teisės į eismo įvykio deklaracijos užpildymą administracinė atsakomybė negalima.
Pareiškėjas teigia, kad KET XXX skyriuje yra įtvirtintos eismo dalyvių pareigos įvykus eismo įvykiui. Pasak pareiškėjo, iš šio skyriaus 232 punkto ir eismo įvykio deklaracijos sąvokos turinio matyti, kad eismo įvykio deklaracijai užpildyti būtinos tam tikros sąlygos: deklaraciją privalu užpildyti ir pasirašyti eismo įvykio vietoje, t. y. juridinis dokumento įforminimas gali būti atliktas tik eismo įvykio vietoje esant aiškiam eismo įvykio kaltininkui; eismo dalyviai dėl eismo įvykio aplinkybių turi sutarti eismo įvykio vietoje, nedelsiant po eismo įvykio, kol yra išlikę apgadinimų, pėdsakų, daiktinių įrodymų; deklaracijos užpildymą nulemia ne tik eismo dalyvių sutikimas, bet ir nukentėjusio asmens (transporto priemonės valdytojo) buvimas eismo įvykio vietoje. Kartu pareiškėjas pažymi, kad ne eismo įvykio vietoje (ne eismo įvykio metu) gautas nukentėjusio asmens sutikimas pildyti eismo įvykio deklaraciją ar jos užpildymas būtų neteisėtas, nes prieštarautų KET 2, 3, 232 punktų, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatoms, siejančioms šio veiksmo atlikimą su eismo įvykio vieta. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje automobilio „VW Golf“ valdytojo – nukentėjusiojo V. K. – sutikimas pildyti eismo įvykio deklaraciją eismo įvykio vietoje negautas, todėl, pareiškėjo tvirtinimu, Vilniaus apygardos teisme pareikštas jo sutikimas nebuvo pagrindas teisingumą vykdančiai institucijai bylą nutraukti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pagal KET 234 punktą tais atvejais, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pasak pareiškėjo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, vykdydamas KET 234 punkto reikalavimus, eismo dalyvis eismo įvykio vietoje turi laukti automobilio savininko arba pranešti apie įvykį policijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-29-2013). Pareiškėjo teigimu, J. U. eismo įvykio vietoje nesulaukė „VW Golf“ valdytojo ir pranešė apie įvykį policijai, kuri, gavusi pranešimą apie jo galbūt padarytą KET 9 punkto pažeidimą, pradėjo administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną ir KET pažeidusiam J. U. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą.
Pareiškėjas pabrėžia, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nutraukimas yra griežtai reglamentuotas ATPK – byla gali būti nutraukta tik ATPK 250–251 straipsniuose nurodytais pagrindais, kurie J. U. byloje nebuvo nustatyti. Susitaikymo su nukentėjusiuoju institutas ATPK nenumatytas, todėl, pareiškėjo tvirtinimu, iškėlus administracinio teisės pažeidimo bylą (surašius protokolą), privalu priimti vieną iš ATPK 287 straipsnyje nurodytų procesinių sprendimų. Pasak pareiškėjo, Vilniaus apygardos teismas nutarime nenurodė eismo įvykio bylos nutraukimo pagrindo, tačiau iš nutarimo turinio galima daryti išvadą, kad teismas siekė pritaikyti ATPK nereglamentuotą susitaikymo institutą. Kartu pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo V. K. teisme pareikšta nuomonė dėl eismo įvykio deklaracijos užpildymo neturi juridinės reikšmės ir nesudaro pagrindo atlyginti žalą. Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismo padarytas materialiosios teisės pažeidimas pasunkino nukentėjusiojo V. K. ir „VW Golf“ savininko R. P. padėtį, nes, nutraukus eismo įvykio bylą, asmuo, kuriam padaryta žala, prarado teisę į J. U. eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, administracinio teisės pažeidimo protokolas yra dokumentas, kuriame formuluojami kaltinimai teisės pažeidimo padarymu bei apibrėžiamos bylos nagrinėjimo ribos, ir jis neprilyginamas eismo įvykio deklaracijai, jo pagrindu žala neatlyginama. Pareiškėjo nuomone, KET 234 punkto nuostatos, iš esmės apsaugodamos teisėtą nukentėjusiojo interesą į žalos atlyginimą, įpareigoja eismo dalyvį pranešti apie eismo įvykį policijai ir eismo įvykio vietą palikti tik policijos leidimu. Nesant nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje (jo nesulaukus), galimybė užpildyti eismo įvykio deklaraciją prarandama, ir vėlesnis, net ir gavus nukentėjusiojo sutikimą, deklaracijos užpildymas prieštarautų įstatymo leidėjo įtvirtintoms normoms, įpareigojančioms eismo dalyvius sutarti dėl eismo įvykio aplinkybių ir užpildyti eismo įvykio deklaraciją eismo įvykio vietoje, nedelsiant po eismo įvykio.
Atsiliepimas
J. U., kuriam administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti.
Šalies argumentai
J. U. nurodo, kad iš pareiškėjo prašymo matyti, jog jis skirtingai traktuoja administracinės atsakomybės atsiradimo pagrindus ir nepagrįstai juos painioja su administracinio proceso (administracinės teisenos) pradžios ir pabaigos terminais bei principais.
J. U. teigimu, iš esmės visas ginčas kyla dėl to, ar teisine prasme techninis eismo įvykis, t. y. toks eismo įvykis, kurio metu nenukentėjo žmonės, nebuvo padaryta didelės žalos turtui, yra civilinis deliktas ar administracinis teisės pažeidimas. Pasak J. U., jei toks eismo įvykis yra civilinis deliktas, tuomet jam įvykus administracinė atsakomybė nekyla, ir yra logiška Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostata, leidžianti KET nustatytu atveju nekviesti policijos, nes šalys sutaria dėl įvykio aplinkybių, aiškus kaltininkas, yra visos teisinės prielaidos žalai atlyginti, taip pat KET 234 punkto nuostatos, įpareigojančios kviesti policiją tuo atveju, jei nukentėjusio asmens nėra eismo įvykio vietoje. J. U. tvirtinimu, tokiu atveju policijos pareiga yra užfiksuoti įvykio aplinkybes – nei KET, nei ATPK nenumatyta, kad į eismo įvykio vietą iškviesti policijos pareigūnai privalo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Tą, anot J. U., patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas policijos atstovas. Kartu J. U. atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos generalinio komisaro įsakymu patvirtintą Policijos patrulių veiklos instrukciją policijos pareigūnai gali ir reikiamais atvejais privalo: pirma, suteikti pagalbą eismo įvykio kaltininkui nustatyti nukentėjusį asmenį, antra, aprašyti transporto priemonių sugadinimus, kad nė viena iš šalių negalėtų reikalauti atlyginti daugiau žalos, negu kad buvo padaryta eismo įvykio metu. Taigi, J. U. nuomone, kadangi įvykus techniniam eismo įvykiui nėra administracinio teisės pažeidimo, tai nėra ir pagrindo pradėti administracinę teiseną.
J. U. tvirtinimu, techninį eismo įvykį pripažinus administraciniu nusižengimu, iš esmės komplikuotųsi teisinis šios bylos ir kitų tapačių situacijų vertinimas, nes pagrindas kilti administracinei atsakomybei yra kalta asmens veika, o ne pranešimo (ar nepranešimo) policijai faktas. Vadinasi, tuomet bet koks eismo įvykis, nepriklausomai nuo to, ar šalys susitarė ir surašė eismo įvykio deklaraciją, yra administracinis nusižengimas su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Pasak J. U., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir KET nuostatos, leidžiančios nekviesti policijos, nėra pagrindas išnykti administracinei atsakomybei, nebent yra ATPK 17 ar 18 straipsnyje nurodytos aplinkybės – būtinoji gintis arba būtinasis reikalingumas. Dėl to, anot J. U., visais atvejais (net ir tada, kai nukentėjusysis atsiranda arba yra eismo įvykio vietoje) policijos pareigūnai privalo nustatinėti kaltininką ir surašyti jam administracinio teisės pažeidimo protokolą. J. U. nuomone, toks aiškinimas yra akivaizdžiai nelogiškas, prieštaringas ir neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš įstatymą ir teisėtų lūkesčių principų. J. U. teigimu, teisinis reguliavimas, leidžiantis nekviesti policijos įvykus nesudėtingam techniniam eismo įvykiui, ir buvo nustatytas siekiant „dekriminalizuoti“ tokius eismo įvykius, pašalinti nereikalingas administracines procedūras. Kartu J. U. nurodo, kad pareiškėjas teisus teigdamas, jog susitaikymo instituto administraciniame procese nėra, tačiau techninius eismo įvykius pripažįstant civiliniais deliktais, viskas yra logiškai pagrindžiama galiojančiomis teisės normomis – administracinė teisena tokiais atvejais neturi būti pradedama, nes nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ar šio pažeidimo sudėties.
Šalies argumentai
J. U. taip pat teigia, kad pareiškėjo argumentas, jog nukentėjusiojo V. K. teisme pareikšta nuomonė dėl eismo įvykio deklaracijos užpildymo neturi juridinės reikšmės ir nesudaro pagrindo žalai atlyginti, turi būti paliktas nenagrinėtas, nes, pirma, V. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad žala jam atlyginta ir jis pretenzijų niekam neturi, o antra, šis klausimas nebuvo nagrinėtas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme – dėl to nebuvo ginčo.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apskrities VPK KPV vyresniojo specialisto R. Ivanausko prašymas tenkintinas iš dalies.
Dėl pareiškėjo prašymo argumentų
Esminiai pareiškėjo prašymo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarimą argumentai yra tai 1) kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nerealizavus teisės į eismo įvykio deklaracijos užpildymą administracinė atsakomybė negalima, 2) kad teismas nenurodė eismo įvykio bylos nutraukimo pagrindo, tačiau siekė pritaikyti administracinėje teisėje nenumatytą susitaikymo institutą.
Kelių eismo taisyklės, įtvirtindamos eismo įvykio deklaracijos institutą ir sudarydamos galimybę išvengti administracinės atsakomybės už kaltą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, imperatyviai nustato ir deklaracijos surašymo teisėtumo sąlygas: 1) eismo įvykio metu neturi būti žuvusio ar sužeisto žmogaus; 2) su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių; 3) minėti dalyviai sutaria nekviesti policijos į įvykio vietą; 4) su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes; 5) visi su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo pasirašyti minėtą deklaraciją (KET 232 punktas).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad minėtame KET punkte nurodyta, jog tais atvejais, kai nė vienas su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudytojai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių parašais. Vadinasi, eismo įvykio deklaracijos teisiniame reguliavime pabrėžta ne tik tai, kad deklaracija turi būti užpildoma (surašoma) eismo įvykio vietoje ir visų su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių, bet ir tai, kad tai turi būti padaryta nedelsiant. Reikalavimas deklaraciją užpildyti tuojau pat po eismo įvykio ir įvykio vietoje tiesiogiai kyla iš Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio, nustatančio eismo dalyvių pareigas įvykus eismo įvykiui, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatų.
Vadinasi, eismo įvykio deklaracijos surašymo teisiniame reguliavime nėra nustatyta galimybės šios deklaracijos surašymą atidėti vėlesniam laikui, po su eismo įvykiu susijusių asmenų, tarp jų ir nukentėjusiųjų, paieškos, tarimosi su jais ir ne eismo įvykio vietoje ar pan. Elgiantis priešingai, tokios deklaracijos užpildymas ir pati deklaracija laikytina nesukeliančia pagrindinės, jos tikslą atitinkančios teisinės paskirties – sudaryti prielaidas išvengti administracinės teisenos dėl sukelto eismo įvykio.
Kartu pažymėtina, kad teisė surašyti eismo įvykio deklaraciją kyla tik esant visų minėtų sąlygų visumai. Jokių išimčių dėl minėtos eismo įvykio deklaracijos surašymo nustatytas teisinis reguliavimas nenumato. Toks reikalavimas dėl eismo įvykio deklaracijos užpildymo taikomas visiems asmenims: ir sukėlusiems eismo įvykį, ir dėl tokio įvykio nukentėjusiems. Suprantama, kad kiekvieno eismo įvykio aplinkybės skirtingos, ne visada atitinka eismo įvykio deklaracijos surašymo sąlygų visumą, todėl logiška, kad ne kiekvienas eismo įvykis turi baigtis deklaracijos surašymu.
Todėl nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo tvirtinimas, kad „situacijos, kai eismo įvykis, konkrečiai – susidūrimas su stovinčia transporto priemone namo kieme – sukelia skirtingas teisines pasekmes Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą padariusiam asmeniui dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, t. y. nukentėjusiojo asmens buvimo netoliese, ar nebuvimo, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nediskriminavimo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principą, suteikia atskirai asmenų kategorijai išskirtinį statusą, neatitinka pažeidimo pavojingumo, administracinės nuobaudos taikymo tikslų“. Taigi iš esmės tvirtinama, kad nurodytais atvejais (susidūrus su namo kieme stovinčiais automobiliais ir nesuradus tuoj po įvykio nukentėjusiojo) įvykį sukėlusiems asmenims – kaltininkams turi būti taikomos išimtinės lengvatinės sąlygos – leidimas užpildyti deklaraciją ir praėjus neapibrėžtam laikui po įvykio sukėlimo, kai bus surasti kiti su eismo įvykiu susiję asmenys ir bus su jais susitarta (suderinta) dėl įvykio aplinkybių.
Nustatytas eismo įvykio deklaracijos surašymo teisinis reguliavimas paaiškinamas siekiu su mažiausiomis sąnaudomis, greitai, operatyviai likviduoti eismo įvykių, nesusijusių su nukentėjusiųjų gyvybės atėmimu ar sveikatos sutrikdymu, padarinius ir kartu nedelsiant įtvirtinti eismo įvykio vietoje likusius įrodymus, transporto priemonių sugadinimo (apgadinimo) požymius ir pan., t. y. teisingai užfiksuoti eismo įvykį ir išvengti klastojimų, vertimo su eismo įvykiu susijusius asmenis pateikti neobjektyvią, vienpusišką, pavyzdžiui, kaltininkui palankią informaciją. Taigi yra užtikrinama visų su eismo įvykiu susijusių asmenų teisių apsauga, siekiama teisėtų, bet skirtingų, pavyzdžiui, kaltininko ir nukentėjusiojo interesų suderinimo.
Be to, KET 232 punkte nustatyta ir tai, jog dėl eismo įvykio aplinkybių nesusitarus, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą. Vadinasi, nesant eismo įvykio vietoje nukentėjusiojo – nėra ir būtinos eismo įvykio deklaracijos surašymo sąlygos – su eismo įvykiu susijusių asmenų susitarimo dėl eismo įvykio aplinkybių. Tokiais atvejais turi būti įvykdomas KET 232 punkte įtvirtintas reikalavimas su eismo įvykiu susijusiam eismo dalyviui nedelsiant pranešti apie eismo įvykį policijai. Esant tokiai situacijai netenkama teisės į eismo įvykio deklaracijos surašymą ir prasideda administracinė teisena, kuri gali baigtis ir nuobaudos paskyrimu kaltininkui.
Taigi nepagrįstas ir neteisėtas apeliacinės instancijos teismo tvirtinimas, kad „nerealizavus teisės į eismo įvykio deklaracijos užpildymą, administracinė atsakomybė negalima“. Be to, ir pats apeliacinės instancijos teismas tame pačiame nutarime, toje pačioje nagrinėjamos administracinės teisės pažeidimo byloje nurodė, kad „nagrinėjamu atveju nekyla abejonės, kad buvo padarytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas ir policijos patruliai pagrįstai surašė J. U. administracinio teisės pažeidimo protokolą“.
Kartu iš eismo įvykio deklaracijos užpildymo teisinio reguliavimo matyti, kad neužpildžius šios deklaracijos nedelsiant eismo įvykio vietoje ir dalyvaujant ne visiems su eismo įvykiu susijusiems asmenims, vėliau nei policijos pareigūnams, tiriantiems tokį eismo įvykį, nei teismams, nagrinėjantiems administracines bylas dėl tokių eismo įvykių, nekyla pareiga aiškintis „nukentėjusio asmens pozicijos dėl galimybės susitaikyti, ar jis būtų sutikęs pildyti eismo įvykio deklaraciją“. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nepagrįstai tvirtina priešingai ir pabrėžia, kad policijos pareigūnai ir pirmosios instancijos teismas „nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, t. y. nukentėjusiojo asmens nuomonės dėl to nepagrįstai jo (turi būti – J. U.) atžvilgiu taikė administracinę atsakomybę ir administracinio teisės pažeidimo bylos nenutraukė“. Remdamasis tuo apeliacinės instancijos teismas nurodė: „konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai aiškino įstatymą“ ir panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2013 m. birželio 25 d. nutarimą bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą J. U. nutraukė. Kaip pagrįstai nurodo pareiškėjas, apeliacinės instancijos teismas „nenurodė eismo įvykio bylos nutraukimo pagrindo“, t. y. nenurodė, kokiu Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsniu remdamasis priėmė tokį sprendimą, taip pat nenurodė, ir kokį įstatymą netinkamai aiškino pirmosios instancijos teismas.
Dėl nuobaudos skyrimo
Minėta, kad teismams nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nekilo abejonių, jog buvo padarytas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas ir policijos patruliai pagrįstai surašė J. U. administracinio teisės pažeidimo protokolą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ir policijos atstovo parodymais, kad visais atvejais už administracinį teisės pažeidimą yra traukiama administracinėn atsakomybėn, nurodė, kad surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą asmuo paprastai yra nubaudžiamas administracine tvarka. Iš apeliacinės instancijos teismo 2014 m. sausio 10 d. nutarimo matyti, jog, teismo nuomone, net ir esant eismo įvykio kaltininko atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, jis, nesurašius eismo įvykio deklaracijos, atsakomybės neišvengia.
Iš bylos medžiagos matyti, kad J. U. neatsargiai pažeidė KET, pripažino savo kaltę padarius pažeidimą, dėl padaryto pažeidimo gailėjosi, aktyviai padėjo išaiškinti pažeidimo aplinkybes, atkakliai ieškojo nukentėjusiojo, žalą nukentėjusiajam atlygino, be to, nukentėjusysis apeliacinės instancijos teisme tvirtino, jog jei būtų buvęs įvykio vietoje, būtų sutikęs pildyti eismo įvykio deklaraciją. Minėta ir tai, kad J. U. pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalį buvo paskirta 100 Lt bauda.
Pažymėtina, kad administracinės nuobaudos tikslas yra nubausti asmenis, padariusius administracinį teisės pažeidimą, kartu siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nedarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis). Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes (ATPK 30 straipsnio 2 dalis), vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais (ATPK 30¹ straipsnio 1 dalis). Šių ATPK nuostatų kontekste vertinant J. U. padaryto teisės pažeidimo pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, sąžiningas jo pastangas vykdyti eismo įvykio dalyvio pareigas įvykus eismo įvykiui, pašalinti pažeidimo padarinius, atlyginti nukentėjusiajam padarytąją žalą, darytina išvada, jog bet kurios nuobaudos paskyrimas J. U. neatitiktų daugelio administracinės nuobaudos paskyrimo tikslų. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad tik nepalankiai susiklosčius aplinkybėms (nepavykus tuoj po eismo įvykio atrasti nukentėjusįjį ir iškviesti jį į įvykio vietą) nebuvo surašyta eismo įvykio deklaracija ir todėl neišvengta administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo bei 100 Lt baudos paskyrimo. Tokia situacija, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nuomone, yra neproporcingas, neprotingas nubaudimas už iš esmės mažareikšmį administracinės teisės pažeidimą. Taigi J. U. administracinio teisės pažeidimo byloje nepagrįstai nepritaikyta ATPK 30¹straipsnio 1 dalis.
Pažymėtina ir tai, kad ATPK 36 straipsnyje nustatyta, jog jei asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda (ATPK 36 straipsnis). Loginis, sisteminis ATPK 36 straipsnio ir 30¹ straipsnio 1 dalies aiškinimas, taip pat įvertinimas to, kad ATPK jokia forma neįtvirtina atleidimo nuo administracinės atsakomybės ar nuo administracinės nuobaudos institutų, sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, tačiau kuriam, remiantis ATPK 30¹ straipsnio 1 dalimi, visai neskiriama nuobauda, laikomas nebaustu administracine tvarka.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302²¹ straipsnio 14 dalies 5, 6 punktais, 30¹straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
1. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nutarimą J. U. administracinio teisės pažeidimo byloje.
2. Pakeisti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2013 m. birželio 25 d. nutarimą J. U. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinant tą dalį, kuria J. U. paskirta 100 Lt bauda. Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
3. Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį J. U. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinant tą nutarties dalį, kuria palikta J. U. paskirta 100 Lt bauda. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.