- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-17
- Bylos Nr.
- I-1907-394/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01225-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. Š. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-5 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje apytiksliai nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2017 m. balandžio 2 d., nesuteikiant vienam asmeniui teisės aktų numatyto 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, nes kameros užstatytos baldais, sanitariniu mazgu, o kamerose buvo laikoma po 4-5 žmones. Kamerose trūko baldų – taburečių kiekvienam asmeniui, spintelių asmeninimas daiktams susidėti, tik lentynos maistui, asmeninius rūbus teko laikyti krepšiuose po lovomis, nebuvo džiovyklių rūbams padžiauti. Pasivaikščiojimo kiemai maži, nebuvo galimybės pajudėti, pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per dieną. Tik kartą per mėnesį turėjo galimybę išeiti į sporto salę, varžybose leisdavo dalyvauti ne visoms kameroms, biblioteka naudojosi, į skaityklą būdavo išvedamas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė orumo pažeminimą, susirgo hepatitu.
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (166 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (43-48 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2015-10-29 iki 2017-03-27 skirtingose kamerose, kuriose jam teko nuo 3,33 iki 24,2 kv. m. Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto, šis reikalavimas nustatytas įsakyme, reikalavimas neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto nėra įtvirtintas. Atsakovas atkreipė teismo dėmesį į asmenų, laikomų kardomojo kalinimo įstaigose specifiką – toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Asmenys taip pat nebūna kameroje pasivaikščiojimo laiku, medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo V. Š. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2015-10-27 iki 2017-04-02, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui, kamerose trūko būtiniausių baldų, nebuvo tinkamai organizuotas jo užimtumas, negalėjo tinkamai pasivaikščioti gryname ore.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2017-08-25 pažymos Nr. 60/09-31291 (50-61 b. l.) matyti, kad pareiškėjas V. Š. ginčo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015-10-29 iki 2017-03-27, viso 451 dieną, gyvenamosiose kamerose Nr. 86, 92, 16, 32, 66, 82, 100, 47, 27, 105, 87, 102, 10, 40, 72 ir 106, vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,32 iki 24,22 kv. m. Įvertinus kamerų plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, nustatyta, kad 446 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 1 dieną (2015-11-12) kameroje Nr. 86 pareiškėjui pastoviai teko mažiau nei 3,6 kv. m. (3,55 kv. m.), o 4 dienas (2015-11-10, 2015-11-11 ir 2015-11-13 kameroje Nr. 86 bei 2017-02-04 kameroje Nr. 102) pareiškėjui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 3,32 iki 5,92 kv. m.), tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė duomenis tik apie kameroje buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 5 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus minimaliam kameros plotui.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius (50-61 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (124-125 b. l.) ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad kameroje Nr. 86, kai joje buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto (17,78 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo plotą (1,393 kv. m.), pareiškėjui teko 3,27 kv. m., o kameroje Nr. 102, kai joje buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto (16,63 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,361 kv. m.), pareiškėjui teko 3,05 kv. m., t.y. šiose kamerose tuo metu, kada buvo pažeistas minimalus reikalavimas kamerų plotui (3,6 kv. m.), įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 66, 82, 106, kai jose buvo laikomi 6 asmenys, kamerose Nr. 92, 18, 16 ir 47, kai jose buvo laikomi 5 asmenys, ir kameroje Nr. 27, kai joje buvo laikomi 4 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui taip pat teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kitose pareiškėjo laikymo kamerose, kai jose buvo laikomi 3-4 asmenys, net ir atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus atsakovo pateiktus duomenis, kokį plotą pareiškėjo laikymo kamerose užėmė baldai (121-123 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti kamerose buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose trūko baldų – taburečių kiekvienam asmeniui, spintelių asmeniniams daiktams susidėti, buvo tik lentynos maistui, asmeninius rūbus teko laikyti krepšiuose po lovomis, nebuvo džiovyklių rūbams padžiauti. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Iš atsakovo pateiktos pažymos apie gyvenamosiose kamerose esančius baldus ir jų užimamą plotą (121-123 b. l.) matosi, kad Šiaulių TI kamerose yra stalai, taburetės arba suoliukai, gultai ir pastatomos lentynos, atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl spintelių ar sieninių lentynų asmeniniams daiktams susidėti nebuvimo kamerose, o šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI veiksmus, tačiau teisės aktai nereglamentuoja džioviklių kamerose įrengimo būtinumo, todėl šis pareiškėjo teiginys atmestinas, kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemai maži, nebuvo galimybės pajudėti, pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per dieną. LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad turėjo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemų plotas teisės aktais nėra reglamentuotas, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodė, kad tik kartą per mėnesį turėjo galimybę išeiti į sporto salę, o varžybose leisdavo dalyvauti ne visiems kamerose laikomiems asmenims. Atsakovas į bylą pateikė Šiaulių TI direktoriaus patvirtintus Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikus (62-118, 132-161 b. l.), iš kurių matosi, kad suimtieji (nuteistieji) kiekvieną savaitę buvo vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, užimtumo kambarį-skaityklą), tame tarpe ir tų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, arba tų kamerų suimtieji (nuteistieji) į užimtumo renginius eiti atsisakė. Pareiškėjas nenurodo, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta, teismo posėdžio metu patvirtino, kad naudojosi bibliotekos paslaugomis, būdavo vedamas į skaityklą, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI jis susirgo sunkia liga – hepatitu. Iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (11-42 b. l.) matosi, kad jau pirminės gydytojų apžiūros metu 2015 m. spalio 30 d. buvo pažymėta, jog pareiškėjas, jo paties teigimu, nuo 2014 m. serga hepatitu C (16 b. l.). 2016-07-29 jis kreipėsi į Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybą su prašymu išsiųsti jį išsitirti dėl hepatito į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, buvo užregistruotas planinei gastroenterologo konsultacijai (24 b. l.). 2016-12-06 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos laboratorinės medicinos centre buvo atlikti paciento V. Š. hepatitų tyrimai, rezultatas „Aptikta“, o 2016 m. gruodžio 22 d. padarytas įrašas, kad pacientą tikslinga stacionarizuoti į ligoninę ir pradėti priešvirusinį gydymą (41-42 b. l.). Įvertinus šias aplinkybes, negalima teigti, kad pareiškėjas hepatitu susirgo būdamas Šiaulių TI, tačiau hepatito diagnozė patvirtinta būtent tuo laikotarpiu, kurį pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI, todėl jam reikėjo geresnių laikymo sąlygų, negu sveikiems asmenims.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant minimalią kameros ploto normą (5 dienos), kiti nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 20 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo dabartinę sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nenurodo, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2157-442/2016, 2017-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-442/2017, 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017, 2017-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1370-756/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 60 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 60,00 Eur (šešiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.