Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kęstučio Jucio, Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 307 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

– pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

– pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir R. V. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi iš R. V. konfiskuota 3 620 Eur (trys tūkstančiai šeši šimtai dvidešimt eurų), į konfiskuotino turto dalį įskaitant 100 Eur (vieno šimto eurų) – dvi 50 Eur (penkiasdešimties eurų) kupiūras, perduotas saugoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato finansų skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. V. pripažintas kaltu ir pagal BK 307 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, nuo 2017 metų pradžios, tiksliau tyrimo metu nenustatytos datos iki 2018 metų pradžios, tiksliau tyrimo metu nenustatytos datos, sąvadavo bei pelnėsi iš kito asmens prostitucijos, t. y. internete, tinklapyje www.skelbiu.lt patalpindavo skelbimus apie merginų teikiamas seksualines paslaugas, atsiliepdavo telefonu į klientų skambučius, paskirstydavo užsakymus, informuodavo merginas, kada ir kokiu adresu reikės vykti pas klientą, iškviesdavo taksi arba nuveždavo pats automobiliu bei surinkdavo iš merginų pinigus, gautus iš klientų už prostitucijos paslaugas, iš kurių dalį panaudodavo nupirkdamas joms narkotinių medžiagų, o likusius pasiimdavo sau. Tokiu būdu R. V. pelnėsi iš S. G. prostitucijos nuo 2017 metų pradžios iki 2017 metų pavasario, tiksliau tyrimo metu nenustatytos datos ir turėjo ne mažiau kaip 600–700 Eur dydžio pelną ir iš K. Z. prostitucijos nuo 2017 metų pradžios iki 2018 metų pradžios, tiksliai tyrimo metu nenustatytos datos, ir turėjo ne mažiau kaip 3 000 Eur dydžio pelną.

2. Perkvalifikavus jo veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį, R. V. pripažintas kaltu ir pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2017 metų pavasario, tiksliau tyrimo metu nenustatyto laiko, iki 2017 m. birželio 30 d., tiksliai nenustatytoje vietoje, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, nerealizuotą savo tariamą teisę panaudodamas fizinę prievartą – vieną kartą suduodamas delnu per veidą, vertė S. G. grąžinti skolą, perduoti turtą, t. y., pinigus, gavo iš jos 20 Eur.

3. R. V. pripažintas kaltu ir pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad savo gyvenamojoje vietoje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė narkotinę medžiagą – metadoną, kurio masė 0,002 g, narkotinę medžiagą – karfentanilį, kurio masė 0,00199 g bei psichotropinę medžiagą – amfetaminą, kurio masė 0,020 g iki 2018 m. balandžio 23 d. 18.40 val., kai atliktos kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtas narkotines bei psichotropines medžiagas.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo R. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, nepagrįstai nepatikėjo apelianto parodymais, o vadovavosi nepatikimais nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais, taip pat teisme neapklaustų liudytojų parodymais. Šis teismas jo veikas neteisingai kvalifikavo pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, BK 294 straipsnio 2 dalį, BK 159 straipsnio 1 dalį, skyrė jam per griežtą bausmę, nepagrįstai nesivadovavo BK 64¹straipsniu ir vienu trečdaliu nesumažino jam paskirtosios laisvės atėmimo bausmės, nepagrįstai konfiskavo iš jo 3 620 Eur.

10. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijų teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir teismo nuosprendyje įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus. Skundžiamo nuosprendžio turinys iš esmės atitinka BPK keliamus reikalavimus, jame pateikti aiškūs ir suprantami motyvai dėl įrodymų vertinimo, apibendrinant įrodymus padarytos išvados dėl įrodytų bylos aplinkybių ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, darydamas pirmiau nurodytas išvadas dėl nuteistojo kaltės, pirmosios instancijos teismas išanalizavo byloje surinktų įrodymų visumą, tarp jų ir R. V. parodymus, kuriais jis iš esmės savo kaltės pagal pareikštus kaltinimus neneigė, nukentėjusiųjų S. G., K. Z. parodymus, įvertino liudytojų A. U., M. K., O. B., J. V., J. V., D. S., V. R., V. S., A. L. parodymus, specialistų išvadas Nr. 140-(2169)-ISI-2562 ir Nr. 140-(2195)-ISI-2749, asmens parodymo atpažinti, daiktų ir dokumentų apžiūros protokolus bei kitus bylos duomenis. Toks įrodymų vertinimas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys paneigia apeliacinio skundo teiginius, jog apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir spėlionėmis bei, priešingai nei nurodo apeliantas, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytus reikalavimus.

20. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad R. V. buvo kaltinamas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodamas, t. y. Vilniaus stoties rajone tampydamas S. G. už rankų, suduodamas vieną kartą delnu per veidą, vertė S. G. periodiškai savo naudai perduoti turtą, t. y. pinigus, kuriuos pastaroji uždirbo teikdama klientams prostitucijos paslaugas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad R. V., laikotarpyje nuo 2017 metų pavasario, tiksliau tyrimo metu nenustatyto laiko, iki 2017 m. birželio 30 d., tiksliai nenustatytoje vietoje, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, nerealizuotą savo tariamą teisę panaudodamas fizinę prievartą – suduodamas vieną kartą delnu per veidą, vertė S. G. grąžinti skolą, perduoti turtą, t. y., pinigus, gavo iš jos 20 Eur, ir šią jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą konstatuoja, jog šioje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidą.

21. 2017 m. birželio 30 d. protokole-pareiškime nukentėjusioji S. G. nurodė, jog verčiasi prostitucija. 2017 m. birželio 30 d. R. V. atėjo į jos gyvenamąją vietą ir reikalavo jam perduoti pinigus, kuriuos ji neva pagrobė iš kliento. Grasino su ja susidoroti, jeigu ji nesumokės pinigų. Dėl to ji jam perdavė 20 Eur. Pirminiuose parodymuose S. G. parodė, jog keturias dienas gyveno bute su R. V. ir kitomis prostitutėmis, dėl to turėjo mokėti jam pinigus į „bendrą kasą“. Vėliau R. V. periodiškai prie jos prieidavo gatvėje, sakydavo, kad ji jam skolinga, grasino, jog neatsiskaičiusi stotyje nebedirbs. Kelis kartus jis yra ją tampęs už rankų, taip pat yra sudavęs per veidą. Ji atiduodavo jam trečdalį uždirbamų sumų, nes jo bijojo, be to, pastarasis žadėjo ją apsaugoti, suteikti reikiamą pagalbą. Taip pat nukentėjusioji parodė, jog R. V. 2017 m. birželio 30 d. buvo atvykęs į jos gyvenamąją vietą ir reikalavo perduoti pinigus, kuriuos ji neva pavogė iš kliento, ji davė jam 20 Eur (t. 1, b. l. 90–91, 95–96, 100–102). Parodymus, jog R. V. iš jos pinigų reikalavo kaip skolos taksistui, nukentėjusioji sukonkretino tik apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 106–109) ir teisme. Kita vertus, tiek apklausiama teisme, tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji nuosekliai parodė, jog R. V. ne tik kartais surasdavo jai klientų, bet ir periodiškai reikalaudavo atiduoti jam iš prostitucijos gaunamas įvairias pinigų sumas, kaip pretekstą sugalvodamas įvairias priežastis, taip pat prieš ją smurtaudamas arba ją baugindamas.

22. Įvertinus pirmiau aptartų nukentėjusiosios S. G. parodymų visumą, matyti, jog R. V. ji perduodavo pinigus įvairiu pretekstu: iš baimės, kad pastarasis prieš ją smurtaus, mokėdama už „apsaugą“, kaip skolą ir t. t. S. G. parodymai apie piniginių sumų perdavimo R. V. aplinkybes nebuvo nuoseklūs, tačiau iš jų visumos matyti, kad laikotarpiu nuo 2017 metų pradžios iki 2017 m. birželio 30 d., ji dėl įvairių priežasčių perdavė jam ne mažiau kaip 600–700 Eur, kuriuos užsidirbdavo teikdama seksualines paslaugas. Jos nurodyti konkretūs pinigų perdavimai R. V. – už skolą taksistui, už iš kliento galimai pavogtus pinigus – įvertinus juos pirmiau aptartų aplinkybių kontekste, rodo tęstinį R. V. veikos pobūdį. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad R. V., buvo žinoma, jog S. G. priklausoma nuo kvaišalų, pajamų gauna už atlygį teikdama seksualines paslaugas, t. y. jam buvo žinoma pastarosios uždirbamų pinigų kilmė. Įvertinusi R. V. ir S. G. tarpusavio santykius, taip pat aplinkybę, kad jis gan ilgą laiko tarpą sąvadavo ir pelnėsi iš pastarosios prostitucijos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo nukentėjusiosios nurodytus R. V. prieš ją atliktus veiksmus –vieną kartą sudavė delnu per veidą, vertė S. G. grąžinti skolą, perduoti turtą – kvalifikuoti kaip atskirą nusikaltimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

23. Nagrinėjamu atveju pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad R. V. tyčia reikalaujant iš S. G. pastarosios iš kliento galimai pasisavintų pinigų perdavimo bei skolos grąžinimo vieną kartą panaudojus prieš ją smurtą, buvo nukreipta į siekį ir toliau gauti pajamų iš pastarosios prostitucijos, t. y. savintis jos neteisėtu būdu uždirbamus pinigus. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, tokių tarp nukentėjusiosios S. G. ir R. V. susiklosčiusių santykių nėra pagrindo vertinti kaip civilinių. Be to, nukentėjusioji parodė, jog reikalaudamas skolos nuteistasis jai sudavė tik vieną smūgį delnu į veidą, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryta didelė žala. Šios aplinkybės patvirtina, jog nagrinėjamu atveju R. V. veiksmuose nėra BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, jog nuteistojo veika atitinka BK 181 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aiškiai konstatavo, jog kaltinime nurodytuose R. V. veiksmuose šios nusikalstamos veikos požymių nėra, taigi savo iniciatyva bloginti nuteistojo padėties apeliacinės instancijos teismas neturi teisės.

24. Kita vertus, BK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą pripažintas kaltu ir nuteistas R. V., objektyvieji požymiai pasireiškia dviem alternatyviomis veikomis: 1) pajamų turėjimu iš kito asmens prostitucijos; 2) sąvadavimu prostitucijai. Pajamų turėjimas iš kito asmens prostitucijos reiškia, kad asmuo tam tikro susitarimo su prostitucija užsiimančiu asmeniu pagrindu gauna pajamų. Šis susitarimas gali būti susietas tiek priklausomybės ir prievartos santykiais, tiek ir laisva valia. Prostitucija užsiimantis asmuo gali mokėti kaltininkui už galimybę verstis prostitucija, taip pat už saugumo užtikrinimą, kitas jam teikiamas paslaugas, pavyzdžiui, vežimo, patalpų suteikimo ir pan. Laikytina, kad asmens vertimas verstis prostitucija ir perdavinėti iš prostitucijos gaunamus pinigus ar kitokią turtinę naudą turi būti kvalifikuojamas ne kaip turto prievartavimas, o kaip pelnymasis iš prostitucijos. Nagrinėjamu atveju svarbu paminėti, jog R. V. skolos grąžinimo ir pinigų, galimai gautų iš kliento, reikalavo iš esmės tuo pat metu, kai sąvadavo ir pelnėsi iš nukentėjusiosios S. G. prostitucijos. Taip pat svarbu įvertinti ir tą aplinkybę, jog minėtos veikos įvykdymo metu nuteistojo R. V. tyčia buvo nukreipta į vieningą tikslą – siekį pasipelnyti iš S. G. prostitucijos.

25. Dėl to, atsižvelgdama į pirmiau aptartų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija R. V. nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismo kvalifikuotas pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir BK 294 straipsnio 2 dalį perkvalifikuoja kaip vieną tęstinę BK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką ir konstatuoja, kad ši veika buvo padaryta tokiomis aplinkybėmis: R. V., turėdamas tikslą gauti turtinės naudos iš prostitucijos, nuo 2017 metų pradžios, tiksliau tyrimo metu nenustatytos datos iki 2018 metų pradžios, tiksliau tyrimo metu nenustatytos datos, sąvadavo bei pelnėsi iš kito asmens prostitucijos, t. y. internete, tinklapyje www.skelbiu.lt patalpindavo skelbimus apie merginų teikiamas seksualines paslaugas, atsiliepdavo telefonu į klientų skambučius, paskirstydavo užsakymus, informuodavo merginas, kada ir kokiu adresu reikės vykti pas klientą, iškviesdavo taksi arba nuveždavo pats automobiliu bei surinkdavo iš merginų pinigus, gautus iš klientų už prostitucijos paslaugas, iš kurių dalį panaudodavo nupirkdamas joms narkotinių medžiagų, o likusius pasiimdavo sau. Taip pat jis, žinodamas, kad S. G. pinigus uždirba teikdama klientams seksualines paslaugas, grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodamas, t. y. Vilniaus stoties rajone tampydamas S. G. už rankų, suduodamas vieną kartą delnu per veidą, periodiškai reikalavo S. G. perduoti jam pinigus, kuriuos pastaroji uždirbo teikdama klientams prostitucijos paslaugas. Tokiu būdu R. V. pelnėsi iš S. G. prostitucijos nuo 2017 metų pradžios iki 2017 m. birželio 30 d. ir turėjo ne mažiau kaip 600–700 Eur dydžio pelną ir iš K. Z. prostitucijos nuo 2017 metų pradžios iki 2018 metų pradžios, tiksliai tyrimo metu nenustatytos datos, ir turėjo ne mažiau kaip 3 000 Eur dydžio pelną.

26. Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jo gyvenamojoje vietoje surastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis buvo nedidelis – amfetamino bendras kiekis 0,075 g, grynos narkotinės medžiagos – 0,009 g, karfentanilio bendras kiekis 2,539 g, o grynos narkotinės medžiagos –0,00188 g, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 159 straipsnio 2 dalį. Pirma, iš specialisto išvadų Nr. 140-(2169)-ISI-2562 ir Nr. 140-(2195)-ISI-2749 (t. 2, b. l. 19–22, 25–28) matyti, jog nuteistojo gyvenamojoje vietoje 2018 m. balandžio 23 d. Atliktos kratos metu surastos ir paimtos narkotinės medžiagos metadono grynasis kiekis yra 0,002 g, surastos ir paimtos psichotropinės medžiagos grynasis kiekis yra 0,020 g, o surastos ir paimtos narkotinės medžiagos karfentenilio grynasis kiekis yra 0,00199 g. Apeliaciniame skunde nurodomi pas apeliantą rastų narkotinių ir psichotropinės medžiagos kiekiai paimti iš Narkotinių ar psichotropinių medžiagų bei jų pirmtakų (prekursorių) perdavimo ar priėmimo laikinam saugojimui aktų Nr. A3-15370 ir Nr. A3-15329 (t. 2, b. l. 22, 28) apeliantui ignoruojant faktą, jog laikinam saugojimui buvo perduotas ne visas pas jį gyvenamojoje vietoje kratos metu surastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis, o tik ta dalis, kuri liko po to, kai buvo atlikti reikalingi specialistų tyrimai. Aplinkybė, jog po atliktų tyrimų saugojimui buvo perduoti mažesni šių medžiagų kiekiai, neduoda pagrindo išvadai, jog nuteistasis savo gyvenamojoje vietoje taip pat laikė mažesnį minėtų medžiagų kiekį. Antra, pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239, kratos apelianto gyvenamojoje vietoje metu surasti narkotinės medžiagos – metadono 0,002 g, psichotropinės medžiagos – amfetamino 0,020 g kiekiai yra nedideli. Tačiau minėtos kratos metu surastos narkotinės medžiagos – karfentanilio 0,00199 g, kiekis viršija kiekį, priskiriamą dideliam (0,0006 g), tačiau nesiekia kiekio, priskiriamo labai dideliam (0,018 g). Dėl to pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad visų pirmiau nurodytų narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėtas laikymas neturint tikslo jų platinti atitinka BK 259 straipsnio 1 dalies sudėtį. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo R. V. veiką kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nėra teisinio pagrindo.

27. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jam paskirta per griežta bausmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais, t. y. pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis R. V. padarė dvi nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama nesunkių, o kita apysunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3, 4 dalys). BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų nagrinėjamu atveju nėra. Nustatyta viena R. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau nuteistasis praeityje teistas net septyniolika kartų, toliau daro nusikalstamas veikas ir savo nusikalstamų nuostatų nekeičia. Jis taip pat baustas administracine tvarka. Bylos duomenys jį charakterizuoja neigiamai, kaip asmenį, linkusį nesilaikyti visuomenėje nusistovėjusių taisyklių. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog R. V. diagnozuotai psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, abstinencijos būklė; priklausomybės sindromas (t. 2, b. l. 95). Duomenų, jog nuteistojo motinai reikalinga globa, o R. V. yra vienintelis ją globoti galintis asmuo, byloje nėra. Dėl to nuteistajam pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtos, artimos šių straipsnių sankcijų vidurkiui bausmės, nelaikytinos per griežtomis. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes bendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatomis, t. y. dalinio sudėjimo būdu. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai perkvalifikavus BK 294 straipsnio 2 dalyje ir BK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytas veikas, už kurių padarymą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas R. V., kaip vieną BK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą, yra pagrindas švelninti jam paskirtąją galutinę bausmę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog bendrindamas už skirtingas nusikalstamas veikas apeliantui paskirtas bausmes prie griežčiausios iš jų prideda minimalias pagal kitus straipsnius paskirtų bausmių dalis (po tris mėnesius už kiekvieną veiką). Dėl to, sumažėjus R. V. padarytų nusikaltimų skaičiui, jam skiriama galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir trims mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir R. V. paskirtos bausmės vykdymą atidėti – byloje esantys duomenys teismui neleidžia manyti, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, t. y. kad bausmės tikslai bus pasiekti neskyrus jam realaus laisvės atėmimo.

28. Apelianto teigimu, jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, dėl to, vadovaujantis BK BK 64¹ straipsnio nuostatomis jam paskirtoji bausmė turėjo būti švelninama vienu trečdaliu. Tačiau pagal baudžiamąjį įstatymą asmens prisipažinimas savaime nesąlygoja minėto straipsnio nuostatų taikymo. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtos įstatymo nuostatos taikomos išpildžius dvi sąlygas: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla dėl R. V. padarytų nusikaltimų nebuvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą. Dėl to, nesant BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymo sąlygų visumos, nebuvo pagrindo jam paskirtosios laisvės atėmimo bausmės mažinti vienu trečdaliu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nesivadovaudamas BK 64¹ straipsnio nuostatomis, įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

29. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatomis konfiskuoti iš nuteistojo 3 620 Eur kaip nusikalstamos veikos rezultatą. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuojamas tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismas privalo konfiskuoti: 1) perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus; 2) darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus; 3) iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad tose situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta (pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas, prekyba žmonėmis, prostitucija ir pan.), visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-1073/2018). Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji S. G. nuosekliai parodė, kad nuteistajam perdavė apie 600–700 Eur, kuriuos gavo versdamasi prostitucija. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis nustatė, jog nukentėjusioji S. G. nuteistajam perdavė ne mažiau kaip 620 Eur. Nukentėjusioji K. Z. nuosekliai parodė, kad nuteistajam perdavė apie 3 000 Eur, kuriuos ji taip pat gavo versdamasi prostitucija. Kaip jau buvo minėta, netikėti nukentėjusiųjų K. Z. ir S. G. parodymais nėra pagrindo. Juo labiau kad ir nuteistasis, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, pripažino, jog pelnėsi iš K. Z. ir S. G. prostitucijos. Šią aplinkybę jis pripažino ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Taigi, apeliantui buvo gerai žinoma iš nukentėjusiųjų gaunamų pinigų kilmė. Pažymėtina ir tai, jog taikant BK 72 straipsnio nuostatas neturi reikšmės, kokiems tikslams kaltininkas panaudojo iš nusikalstamos veikos gautas lėšas (išleido savo ar nukentėjusiųjų reikmėms tenkinti, pametė, padovanojo ar pan.). Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatomis ir nusprendė konfiskuoti iš nuteistojo 3 620 Eur kaip nusikalstamos veikos rezultatą.

30. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nustatė faktines nusikalstamų veikų aplinkybes, pagrįstai R. V. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį, pagrįstai iš jo konfiskavo 3 620 Eur. Tačiau apygardos teismas neteisingai nuteistojo padarytą tęstinį nusikaltimą, nustatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavo kaip atskiras nusikalstamas veikas, nustatytas BK 307 straipsnio 1 dalyje ir BK 294 straipsnio 2 dalyje, o tai lėmė ir neteisingos bausmės nuteistajam paskyrimą. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nuosprendį pakeisti.

R. V. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir BK 294 straipsnio 2 dalį, kvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 307 straipsnio 1 dalį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę bausmę R. V. skirti laisvės atėmimą dvejiems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.