Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014-12-23 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu A. P. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. ir 126 str. 4 d. numatytus teisės pažeidimus ir jam paskirtos administracinės nuobaudos: pagal ATPK 127 str. 2 d. – 150 Lt (43 Eur) bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. – 3500 Lt (1013 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams, pagal ATPK 126 str. 4 d. – 2500 Lt (724 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtos nuobaudos subendrintos ir A. P. paskirta galutinė 4000 Lt (1158 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams.

A. P. administracine tvarka nubaustas už tai, kad 2014 m. lapkričio 23 d., apie 10.30 val., Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, J. ir L. C. (J. ir L. C.) sodybos kieme, vairuodamas automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir važiuodamas atbulas, atsitrenkė į J. ir L. C. priklausantį žemės ūkio padargą – prie sodo traktoriaus prikabinamą grėblį, kurį apgadino, ir pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus, nepranešęs apie eismo įvykį nukentėjusiesiems ar policijai, pasitraukė iš eismo įvykio vietos, vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

Kaip matyti iš skundo turinio, apeliantas ginčija jam inkriminuotų teisės pažeidimų padarymo faktą ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu dėl jo padarytų teisės pažeidimų. Apelianto teigimu, jis protokole nurodytu laiku ir vietoje automobilio nevairavo, eismo įvykio nesukėlė ir jokio turto neapgadino, dėl ko neprivalėjo apie eismo įvykį pranešti nukentėjusiesiems ar policijai ir negalėjo pasitraukti iš įvykio vietos, nes nebuvo eismo įvykio dalyvis, tačiau tvirtino, kad automobilį tuo metu vairavo jo pažįstamas A. M., su kuriuo jis kartu važinėjosi. Analogiškas aplinkybes nurodė ir A. M., t. y. jis tvirtino, kad aptariamo įvykio metu automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė jis, o ne A. P..

Pagal ATPK 9 str. administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Taigi byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Tai pamatiniai administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo principai. Pastaroji įstatymo nuostata taip pat reiškia, kad vertinti, ar tyrimo metu nebuvo padarytas pažeidimas, t. y. ar bylai išnagrinėti reikšmingi duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka gali tik teismas, nagrinėjantis bylą iš esmės ir tik teismas turi išimtinę teisę nuspręsti, ar kaltinimas asmeniui yra pagrįstas ir priklausomai nuo to priimti atitinkamą sprendimą. Taigi įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o kiti proceso dalyviai, tarp jų ir pažeidėjas, kaip ir šiuo konkrečiu atveju, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jo įrodymų vertinimas teismui nėra privalomas.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad apylinkės teismo išvada dėl A. P. kaltės padarius jam inkriminuotus teisės pažeidimus yra pagrįsta ir motyvuota, priimta teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus tiek administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį kaltinančius, tiek ir jį teisinančius įrodymus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl aukštesnės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Nors viso proceso metu apeliantas neigė vairavęs automobilį ir padaręs jam inkriminuotus teisės pažeidimus, tačiau apylinkės teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė, iš įvykio vietos, pažeisdamas KET, pasišalino ir vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ne kas kitas, o būtent A. P.. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, apelianto versiją, kad automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė ne jis, o A. M., pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip gynybinę taktiką, siekiant išvengti administracinės atsakomybės, nes bylos duomenys rodo priešingai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, policijos pareigūnams apie nagrinėjamą įvykį pranešė liudytojai J. ir L. C., kurie šio įvykio aplinkybes matė tiesiogiai, t. y. matė, kaip apeliantas dideliu greičiu įvažiavo į jų gyvenamojo namo kiemą, kuriame nesaugiai manevruodamas automobilį apsisukinėjo ir automobilio galine dalimi atsitrenkė į šalia jų ūkinio pastato stovėjusį padargą – prie sodo traktoriaus kabinamą grėblį ir jį apgadino (sulankstė jo dalis), po ko, išlipęs apžiūrėjo susidūrimo vietą, sugrįžo atgal į vairuotojo vietą, sėdo prie automobilio vairo, prieš tai pastūmęs į šalį tuo metu iš keleivio į vairuotojo vietą persėdusį keleivį (A. M.), užvedė automobilį, dideliu greičiu išvažiavo iš kiemo ir nuvažiavo nesustodamas. Liudytojai tvirtino, kad jų namo kieme iš automobilio buvo išlipęs tik vienas A. P., kas kartu paneigia ir A. M. aiškinimus, jog jis taip pat buvo išlipęs iš automobilio ir kartu su A. P. apžiūrėjo susidūrimo vietą. Liudytojai taip pat parodė, kad jie spėjo automobilį ir juos atvažiavusius asmenis nufotografuoti, o padarytas fotonuotraukas perdavė atvykusiems policijos pareigūnams. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojų J. ir L. C. parodymai apie įvykio aplinkybes viso proceso metu buvo nuoseklūs, aiškūs ir detalūs, be to, jų parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga. Liudytojų pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad iš jų sodybos kiemo važiuojantį automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo A. P.. Iš policijos pareigūnų padarytų fotonuotraukų matyti, kad buvo apgadintas C. sodybos kieme stovintis padargas ir automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinis buferis. Be to, tai, kad automobilį vairavo, eismo įvykį sukėlė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino ne kas kitas, o būtent A. P., minėti liudytojai nurodė ir aptariamą įvykį tyrusiems policijos pareigūnams A. D. bei T. M., kurie šias aplinkybes išsamiai išdėstė savo tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 16-17). Policijos pareigūnas A. D., būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, teisme patvirtino savo tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes bei papildomai nurodė, kad A. M. iš pradžių aiškino, jog ne jis vairavo automobilį, bet po to, kai A. P. pamiegojęs ir atsikėlęs su juo apie kažką pašnekėjo, iš karto ėmė tvirtinti, kad automobilį vairavo jis (A. M.). Be to, pasak policijos pareigūno, kai jis pastebėjo A. M. sėdintį prie automobilio vairo, jis mėgino užvesti automobilį, bet jam nesisekė. A. M. aiškino, kad automobilio užvedimo spynelė užsikirto, bet patikrinus paaiškėjo, jog jis nežinojo, kuriuo rakteliu automobilis užsiveda. A. M. automobilį mėgino užvesti ne spynelei skirtu, o kitu ant to paties pakabuko prikabintu raktu. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad liudytojai J. ir L. C., A. D. kokiais nors ryšiais būtų susiję su apeliantu, jį pažinotų, būtų su juo susipykę ar būtų suinteresuoti jam kaip nors pakenkti, jį apkalbėti. Jokių priežasčių, dėl kurių liudytojai galėtų būti suinteresuoti jam pakenkti, nenurodė ir pats A. P.. Todėl atsižvelgus į šias aplinkybes darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai liudytojų J. ir L. C., A. D. parodymais rėmėsi ir jais grindė apelianto kaltę.

A. P. apylinkės teisme tvirtino, kad aptariamo įvykio metu jis tik išvairavo automobilį iš sodybos kiemo, po ko vėl prie vairo sėdo A. M.. Tačiau tokias apelianto nurodytas aplinkybes paneigia jau pirmiau aptartų liudytojų J. ir L. C. parodymai, kad automobiliui įvažiuojant į jų kiemą, jų kieme ir išvažiuojant iš jų kiemo prie jo vairo sėdėjo vienas ir tas pats asmuo - A. P.. Taip pat minėti liudytojai tvirtino, kad dideliu greičiu iš jų kiemo išvažiavęs automobilis nuvažiavo nesustodamas. Be to, tokių aplinkybių, kad jis būtų išvairavęs automobilį iš sodybos kiemo, apeliantas nenurodė savo pirminiame paaiškinime policijai, priešingai, jis tvirtino, kad aptariamo įvykio dieną automobilį visą laiką vairavo A. M.. Tokių aplinkybių savo pirminiame paaiškinime policijai nenurodė ir A. M., priešingai, jis tvirtino, kad nuo pat ryto iki policijos pareigūnų atvykimo automobilį vairavo jis. Pažymėtina, kad A. M. ir teisme iš pradžių tvirtino, kad visą laiką nuo 6 val. ryto iki juos sulaikė policijos pareigūnai automobilį vairavo tik jis. Tik paklaustas, ką gali paaiškinti dėl A. P. teiginio, jog jis išvairavo automobilį iš sodybos kiemo, A. M. paaiškino, kad taip ir buvo, bet manydamas, jog tai nereikšminga, nes A. P. vairavo tik kelis metrus, apie tai nieko nesakęs. Visos šios aptartos aplinkybės rodo apelianto ir A. M. parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą kitų byloje surinktų įrodymų visumai. Be to, apeliantas, teisme pakeisdamas savo pirminius parodymus, t. y. aiškindamas, kad jis tik išvairavo automobilį iš sodybos kiemo, po ko vėl prie vairo sėdo A. M., kartu nurodė ir tai, jog jis žino, kad byloje yra fotonuotraukos (kaip minėta, fotonuotraukose matyti, kaip iš C. sodybos kiemo važiuojantį automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuoja A. P.). Visa tai leidžia teigti, jog A. P. vėlesnius savo parodymus priderino prie kitų bylos duomenų žinodamas, kokie jie yra surinkti.

Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai atmetė A. M. parodymus, kad automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė jis, o ne A. P., pripažindamas juos melagingais ir duotais, siekiant padėti A. P. išvengti atsakomybės, nes juos paneigia pirmiau jau aptarti objektyvūs bylos duomenys. Be to, A. M. neturi vairuoto pažymėjimo ir apskritai nėra įgijęs teisės vairuoti, todėl atsižvelgus į šią aplinkybę visų pirmiau aptartų duomenų kontekste, ypatingai atsižvelgus į tai, kad A. M. teigti, jog jis vairavo automobilį, pradėjo tik A. P. pakalbėjus su juo, iki to momento policijos pareigūnams tvirtino automobilio nevairavęs, darytina išvada, kad A. M. tik siekia prisiimti atsakomybę už A. P., kad šis išvengtų griežtos atsakomybės, t. y. teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, nes tokios teisės atėmimas A. M. negrėstų.

Kaip matyti iš bylos duomenų, tiek apeliantui, tiek ir A. M. po aptariamo įvykio buvo nustatytas girtumas (b. l. 3). Jie patvirtino, kad po eismo įvykio abu vartojo alkoholinius gėrimus. Todėl apibendrinus pirmiau aptartų įrodymų visumą darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje neabejotinai įrodyta apelianto kaltė padarius jam inkriminuotus ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. ir 126 str. 4 d. numatytus teisės pažeidimus. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad šiuo atveju ne kas kitas, o būtent A. P., protokole nurodytu laiku ir vietoje vairavo automobilį, sukėlė eismo įvykį ir pažeisdamas KET reikalavimus iš eismo įvykio vietos pasišalino bei vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo. Vien ta aplinkybė, kad policijos pareigūnai prie automobilio vairo rado sėdintį A. M., o ne A. P. (pastarasis būdamas girtas miegojo ant automobilio galinės sėdynės), nagrinėjamu atveju apelianto kaltės nepaneigia.

Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. P. apeliacinio skundo netenkinti ir Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014-12-23 nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.