Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovams A. M. ir I. M. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovei ir atsakovui A. M. bei jo seseriai I. S. bendros dalinės nuosavybės teise priklausė šie nekilnojamojo turto objektai: 0,704 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau-Žemės sklypas) (ieškovei priklauso 5/8 žemės sklypo, atsakovui A. M. bei jo seseriai I. S. po 3/16 dalis); 32,46 kv. m ploto pastatas - sodo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau -Sodo namas) (ieškovės priklauso -5/8 dalys, atsakovui A. M. bei jo seseriai I. S. po 3/16 dalis); 32,23 kv. m ploto negyvenamoji patalpa - garažas (boksas) Nr. 184, 184R, esantis (duomenys neskelbtini), patalpos unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau - Garažas) (ieškovės dalis - 5/8 dalys, atsakovui A. M. bei jo seseriai I. S. priklauso po 3/16 dalis); 54,19 kv. m butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), buto unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau- Butas) (ieškovei priklauso 5/24; atsakovui A. M. prikauso 1/16 dalis, jo sutuoktinei V. M. priklauso 1/3 dalis, jo seseriai I. S. priklauso 1/16 ir 1/3 dalis (e.b.l. 18-21, 24).

Iš rašytinės bylos medžiagos ir Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės nustatyta, kad 2015-02-11 ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams I. S., A. M. dėl bendrosios dalinės nuosavybės padalijimo, kuriuo prašė ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti Sodo pastatą bei Žemės sklypą, o atsakovams A. M. ir I. S. asmeninės nuosavybės teise priteisti po 5/16 dalis garažo ir po 5/48 dalis buto bei iš atsakovų ieškovei priteisti po 1726,88 Eur kompensacijos už atsakovams tenkančią didesnę turto vertę (Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazė civilinė byla Nr. e2-11466-809/2015). Civilinėje byloje Nr. e2-11466-809/2015 ieškovė 2015-06-02 pateikė patikslintą ieškinį atsakovams I. S., A. M. ir I. M., kuriuo prašoma padalinti šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą turtą, ieškovei nuosavybės teise priteisiant Žemės sklypą ir Sodo pastatą, atsakovams A. M. ir I. S. asmeninės nuosavybės teise priteisti po 5/16 dalis garažo bei po 5/48 dalis Buto; priteisti ieškovei iš atsakovų A. M. ir I. S. po 2494,69 Eur kompensaciją už atsakovams tenkančią didesnę turto vertę; priteisti iš ieškovės atsakovei I. M. 1535,63 Eur kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį (e.b.l. 144; Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazė civilinė byla Nr. e2-11466-809/2015).

2015-03-19 Dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. 1-4331, atsakovas A. M. jam priklausančias 3/16 dalis Žemės sklypo bei Sodo pastato padovanojo savo dukrai I. M. (e.b.l. 11-14, 15-17, 111-117).

Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovų sudarytos Dovanojimo sutarties teisėtumo. Ieškovė prašo minėtą sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis) bei CK 1.86 straipsnio pagrindu kaip tariamą sandorį.

Iš bylos medžiagos, šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu akivaizdu, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės apimties, kadangi atsakovas A. M. nesutinka, jog Sodo pastatas priklauso atsakovei. Atsakovas nurodo, kad ieškovė yra jo tėvo, A. M., mirusio 2007-06-09, antros sutuoktinės - I. K., duktė, kuri po savo motinos mirties paveldėjo dalintiną turtą. Atsakovas nurodo, kad jo tėvo bei I. K. santuoka buvo sudaryta 1984 metais, o Sodo pastatas buvo pastatytas 1983 metais, tai yra tuo metu kai tėvas buvo santuokoje su jo motina, todėl po tėvo mirties per klaidą ½ dalis Sodo pastato buvo priskirta I. K. nuosavybėn. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas civilinėje byloje Nr. e2-11466-809/2015 buvo pateikęs priešieškinį, siekdamas pripažinti, kad Sodo pastatas buvo A. M. asmeninė nuosavybė (e.b.l. 140-142). Teismo posėdžio metu abu atsakovai nurodė, kad atsakovei I. M. dovanotas turtas, tai yra Sodo pastatas bei Žemės sklypas, buvo jų šeimos turtas, yra brangus kaip senelio prisiminimas ir jie siekia, kad minėtas turtas išliktų jų šeimos nuosavybė, todėl su ieškovės pasiūlytu atidalijimo būdu nesutinka. Atsakovų nuomone dovanotas turtas yra skirtas mėgėjiškai sodininkystei, todėl minėtu turtu pagal jo paskirtį gali naudotis visi bendraturčiai.

Vertinant ieškovės reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu reikia nustatyti ar yra visos sąlygos dėl dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo.

CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana); sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad actio Pauliana taikoma, esant tokioms sąlygoms: kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2010). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „V. B. korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012).

Ginčo atveju svarbu pažymėti, kad ieškovė neturi galiojančio kreditorinio reikalavimo atsakovo A. M. atžvilgiu. Ji kaip bendraturtė turi subjektinę teisę reikalauti, kad jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis su atsakovu turtas būtų atidalintas. Tokia subjektinė teisė nustatyta CK 4.80 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu nesutariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijimas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė naudojasi šia subjektine teise ir yra pateikusi ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Tačiau vien ieškinio pateikimas dėl turto padalinimo nereiškia, kad reikalavimas dėl turto padalijimo bus patenkintas. CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostata leidžiama kompensaciją priteisti vienam ar keliems atidalijamiems bendraturčiams, o ne tik atidalijimo prašančiam bendraturčiui, t. y. pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą kompensaciją galima priteisti tiek ieškovui, tiek atsakovui (tiek atidalijimo prašančiam, tiek atidalijamam bendraturčiui). Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais. Pagal teismų praktiką kompensacija pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima išimtiniais atvejais. Pagal formuojamą teismų praktiką atidalijimo bylose matyti, kad turto dalies paėmimas be bendraturčio sutikimo būtų vertinamas kaip savininko nuosavybės teisių pažeidimas.

Iš atsakovų paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad jie iš esmės nesutinka su ieškovės pareikštu reikalavimu atidalijant bendrają dalinę nuosavybę jai asmeninės nuosavybės teise priteisiant Sodo pastatą ir Žemės sklypą. Kaip matyti atsakovas ginčija ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės dalį, todėl akivaizdu, kad neišsprendus šio ginčo teismas negalėtų spręsti turto padalijimo klausimų. Ieškovė, kaip actio Pauliana sąlygą nurodo, kad atsakovai yra nepajėgūs išmokėti piniginės kompensacijos, tačiau iš civilinės bylos Nr. e2-11466-809/2015 medžiagos nenustatyta, kad būtų buvęs sprendžiamas šalių turtinės padėties ir galėjimo vieni kitiems išmokėti pinigines kompensacijas klausimas. Pažymėtina, kad atsakovas A. M. yra teikęs pasiūlymą ieškovei dėl jų šeimos turto išpirkimo už 20000 Eur (e.b.l. 129).

Išanalizavus bylos medžiagą nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja sąlygų visetas, kurių pagrindu atsakovų sudaryta Dovanojimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Sodo pastato ir Žemės sklypo dalies dovanojimas neeliminavo ieškovės teisės padalinti bendrąją dalinę nuosavybę. Pažymėtina, kad daiktinės teisės seka paskui daiktą. Todėl nuosavybės teisei į daiktą perėjus kitam asmeniui, nustatytos daiktinės teisės išlieka.

CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Negalioja sandoris, sudaromas neketinant sukurti teisinių padarinių. Kasacinio teismo praktika dėl sandorio pripažinimą tariamuoju reglamentuojančių teisės normų yra suformuota ir nuosekli. Ji grindžiama sandorio, kaip teisinio veiksmo, kuriuo asmenys siekia sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, prigimties aiškinimu. Kasacinio teismo nurodoma, kad neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas.

Iš atsakovų paaiškinimų ir rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė I. M. visą laiką rūpinosi Sodo pastatu bei Žemės sklypu. Atsakovas A. M. teismo posėdyje nurodė, kad jis sodu rūpintis negali dėl sveikatos būklės, sesuo I. S., kuri taip pat yra sodo bendraturtė, neturi galimybių rūpintis sodu, kadangi ji gyvena Tauragėje, todėl jų šeimai priklausančiu sodu po tėvo mirties rūpinosi dukra Inga. Rūpindamasi sodu dukra pakliūdavo į konfliktines situacijas ir su buvusia bendraturte I. K. ir su ieškove, ko pasekoje netgi būdavo keliamos administracinės bylos. Kadangi dukra neturėjo teisėto pagrindo rūpintis turtu, o giminėje buvo nuspręsta, kad sodas priklausys būtent jai, jis nusprendė sodą padovanoti dukrai, kad ateityje išvengtų konfliktų su ieškove ir nebebūtų kviečiama į policiją. Savo dalį sodo ketina padovanoti ir jo sesuo I. S..

Į bylą pateiktas Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio 2014-10-29 nutarimas Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina nurodytas aplinkybes, kad atsakovė I. M. save laikė sodo šeimininke ir juo rūpinosi, nors tam ir neturėjo tiesioginio įgaliojimo (e.b.l. 126, 131).

Atsakovė I. M. teismo posėdyje taip pat nurodė, kad po senelio mirties ji rūpinosi sodu, nes tėvas neturėjo sveikatos. Dėl to kildavo konfliktai ir su senelio sutuoktine I. K.. Į bylą pateikė rašytinį įrodymą, kad 2007-10-16 ji apmokėjo už vandens įvedimą į sodą (e.b.l. 172). Nurodė, kad tuometė bendraturtė I. K. vandens įvedimui pritarė, tačiau finansiškai prie to neprisidėjo. Po senelio mirties dar esant gyvai jo sutuoktinei I. K., jei kas atsitikdavo sodui pastaroji kviesdavo ją, o ne savo vaikus. Nurodė, kad eilę metų mokėjo sodininkų bendrijos mokesčius, nemokėjo tik už paskutinius metus. Dabar jaučiasi ramiai, nes nebebijo jog bus kviečiama policija. Ieškovė sodu iš viso nesirūpindavo, o priešingai siekė jį apleisti.

Vien ta aplinkybė, kad Dovanojimo sandoris buvo sudarytas iškėlus civilinę bylą dėl bendrosios dalinės nuosavybės padalijimo, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jis buvo sudarytas fiktyviai tik dėl akių. Bylos medžiaga neginčijamai įrodo, kad atsakovė net nebūdama dovanoto turto savininkė juo rūpinosi kaip savu, todėl akivaizdu, kad sudaryta sutartimi buvo siekta sukurti teisinius padarinius, įteisinti faktinę situaciją. Nors ieškovas ir remiasi aplinkybe, kad turtą po tėvo mirties atsakovas paveldėjo 2007 metais ir per tą laiką turėjo galimybes dovanoti turtą dukrai. Tačiau svarbu pažymėti, kad atsakovas A. M. savo nuosavybės teisę į Sodo pastatą bei Žemės sklypą įregistravo tik 2014-11-05 pagal 2014-11-05 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 1-433 (e.b.l. 18-19).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nėra visumos sąlygų dėl actio Pauliana taikymo bei negalima konstatuoti, kad sandoris yra tariamas, tai yra nesukuriantis teisinių padarinių.

Dėl baudos skyrimo.

Atsakovų prašymas dėl 5000 Eur baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskyrimo ieškovei netenkintinas. CPK 95 str. 1 d. piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis apibūdinamas kaip nesąžiningas nepagrįsto ieškinio pareiškimas ar sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Teismas, nustatęs piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti asmeniui iki 5792 Eur baudą (CPK 95 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005 yra išaiškinęs, jog CPK 95 straipsnio 1 dalyje yra numatytos dvi būtinos sąlygos (conditio sine qua non) pripažinti asmenį piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui. Alternatyvus tokio pobūdžio sankcijų taikymo pagrindas yra tuo atveju, kai šalis veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Be to, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis procesinėmis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas žymiai didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str.). Šiuo atveju ieškovė, naudodamasi savo procesinėmis teisėmis, pareiškė ieškinį, tokie ieškovėsų veiksmai negali būti vertinami kaip nesąžiningas piktnaudžiavimas procesu. Sąžiningo proceso principus atitinka asmens teisių gynyba, jeigu yra naudojamos įstatymo leistinos procesinės priemonės.

Ieškinį atmetus iš ieškovės valstybės naudai priteistina 6,90 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 92 straipsnis). Atsakovai pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vertinant šį reikalavimą pažymėtina, kad atsakovai į bylą nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų – į bylą pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas, nesant jų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, nelaikytinos įrodymais, pagrindžiančiais patirtas bylinėjimosi išlaidas (e.b.l. 173-174).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268, 270, 301 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660) iš ieškovės V. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 6,90 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.