Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-06-20 · Byla Nr. ATP-751-312/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-20
Bylos Nr.
ATP-751-312/2014
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
Kategorijos
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-751/2014Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-12121-2013-4Procesinio sprendimo kategorija: 45.4.4.; 45.4.5.; 7.9.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. birželio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nubaustojo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutarimo, kuriuo už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 127 str. 2 d. jam skirta 50,00 (penkiasdešimties) Lt bauda, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. – 1000,00 (vieno tūkstančio) Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str., paskirtos administracines nuobaudos subendrintos, ir A. S. skirta galutinė nuobauda – 1000,00 (vieno tūkstančio) Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d už tai, kad jis 2013 m. rugsėjo 27 d., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairuodamas automobilį „Volvo 740“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nepaliko tarpo iš šono ir kliudė stovintį automobilį „Audi A6 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu apgadino abu automobilius. Taip A. S. pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (toliau tekste – KET) 132 p. reikalavimus. Be to, jis iš šio eismo įvykio vietos išvažiavo nepranešęs policijai, taip pažeisdamas KET 234 p. reikalavimus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu A. S. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutarimą dalyje dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., panaikinti, bylą šioje dalyje nutraukti arba, panaikinus nutarimą, perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo, arba pakeisti minėtą nutarimą, paskiriant jam švelnesnę nuobaudą arba neskiriant nuobaudos pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d.

Nurodo, kad nors nuoširdžiai mano, kad jis šio eismo įvykio sukelti negalėjo, nes kontakto su automobiliu „Audi A6“ nepajuto, tačiau jis, nenorėdamas, kad teismas vertintų jo skundą dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., kaip vengimą būti patrauktam administracinėn atsakomybėn, atlyginti nukentėjusiajam žalą, ar kaip norą apsunkinti procesą, atsižvelgdamas į tai, kad dėl minėto teismo proceso pašlijo jo sveikata, dėl ko 2014 metų gegužės mėnesį gydėsi ligoninėje, ir į jam paskirtos baudos dydį, neskundžia nurodyto teismo nutarimo dalyje dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. padarymo. Be to, norėdamas įrodyti, kad nesiekia išvengti atsakomybės, savo noru iki įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje, sumokėjo pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 dalį jam paskirtą baudą.

Žemesnės instancijos teismas

Skunde apeliantas nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutarimu dalyje dėl jo patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad apeliantas neįvykdė KET 234 p. nurodytos pareigos, nepranešė apie eismo įvykį policijai, nesiaiškino dėl kokių priežasčių tai nebuvo padaryta ir nenustatė, ar jis turėjo tikslą, ar motyvus pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Jeigu apeliantas būtų pajutęs kontaktą ir suvokęs, kad sukėlė eismo įvykį, būtų sustabdęs savo automobilį, išlipęs ir apžiūrėjęs savo bei kitą automobilį, suradęs jo savininką ir užpildęs eismo įvykio deklaraciją, kadangi tai būtų eilinis draudiminis įvykis, o visus nuostolius kito automobilio savininkui butų kompensavusi draudimo bendrovė, kurioje apdraustas apelianto automobilis. A. S. teigia neturėjęs jokio tikslo ar motyvų pasišalinti, kadangi tuo metu buvo blaivus, turėjo teisę vairuoti transporto priemones, jo automobilis buvo draustas privalomu civilinės atsakomybės draudimu, techniškai tvarkingas. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. S. būtų turėjęs kokių nors motyvų ar tikslų tyčia pasišalinti iš įvykio vietos, ar, kad nuvažiuodamas iš įvykio vietos, tikėjosi apsunkinti eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, ar siekdamas išvengti atsakomybės už eismo įvykio sukėlimą. Priešingai, apeliantas teigia žinojęs, kad užpildžius eismo įvykio deklaraciją, nesant ginčo su kito automobilio savininku, net nebūtų pagrindo kviesti policijos. Nurodyta dieną jis iš kiemo išvažiavo kaip visada, niekur neskubėdamas, jam niekas nerodė jokių ženklų, signalų, pagal kuriuos apeliantas galėjo suprasti, kad sukėlė eismo įvykį. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad kažkas iš liudytojų girdėjo automobilių kontakto garsus, ar, matė, kad apeliantas, sukdamas šalia automobilio „Audi A6“ į kairę, būtų pakeitęs savo automobilio važiavimo kryptį, manevravimą ar automobilio ratų padėtį. Iš (duomenys neskelbtini) gatvės apeliantas nurodo nuvažiavęs namo į Pašilaičių gatvę, kur pastatė savo automobilį kieme prie savo namo. Automobilio neapžiūrėjo, kadangi nemanė, kad kliudė kitą automobilį, nes kontakto su kitu automobiliu nepajuto. Jo automobilis visą laiką, iki apeliantas buvo iškviestas į policiją 2013 m. spalio 22 d., stovėjo nurodytoje vietoje, nepaslėptas, neatlikus jo remonto, nebandant pataisyti jo apgadinimų, kurių jis turi daug ir įvairiose vietose, nes eksploatuojamas virš 20 metų, ir byloje nėra jokių duomenų, galinčių paneigti šias aplinkybes. Apeliantas nurodo, kad 2013 m. spalio 22 d. jis šiuo automobiliu iš karto pagal policijos pareigūnės skambutį pats atvažiavo į jos nurodytą vietą, kur leido apžiūrėti savo automobilį ir įvykdė visus jos nurodymus. Be to, apeliantas teigia, jog nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. spalio 22 d. keletą kartų buvo nuvykęs prie namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur statydavo savo automobilį toje pačioje vietoje, priešais nukentėjusiojo buto langus, tačiau jokių pretenzijų dėl apgadinto automobilio jis nereiškė, dėl žalos atlyginimo nesikreipė. Apeliantas nuo pat pradžios neneigė, kad 2013 m. rugsėjo 27 d. buvo nurodytame kieme ir nebandė suklaidinti teismo ar apsunkinti proceso nustatant vairuotojo asmenybę.

Mano, kad teismas nepagristai grindžia A. S. išvažiavimą iš eismo įvykio vietos kaip tyčinį byloje esančiomis automobilio „Audi A6“ nuotraukomis, kuriose užfiksuoti jo apgadinimai. Bylos duomenimis 2013 m. rugsėjo 27 d. automobilis „Audi A6“ policijos pareigūnų nufotografuotas nebuvo, byloje nėra šio automobilio nuotraukų, padarytų nukentėjusiojo T. P. 2013 m. rugsėjo 27 d. prie namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o yra tik pastarojo pateiktos automobilio nuotraukos, padarytos kitoje vietoje, ant kurių nurodyta jų padarymo data – 2013 m. rugsėjo 30 d. Be to, teismas, konstatuodamas, kad apeliantas turėjo pajusti kontaktą, ignoravo nukentėjusiojo T. P. duotus parodymus, kuomet jis teisme parodė, kad A. S. automobilis „vos vos prisilietė prie jo automobilio ir tik nutrynė dažus“. Teismas, konstatuodamas, kad apeliantas turėjo pajusti kontaktą, tame pačiame nutarime konstatavo, kad automobilio „Audi A6“ apgadinimai yra nežymūs. Be to, teismas, grindžia apelianto „turėjimą pajusti kontaktą“ tik pagal automobilio „Audi A6“ apgadinimų pobūdį (juosta ant galinio bamperio), tačiau nepagristai nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekiant objektyviai nustatyti ar šio automobilio analogiški galinio bamperio apgadinimai, padaryti 2013 metų liepos mėnesį, tame pačiame kieme įvykusio eismo įvykio, sukelto kito asmens, metu iki 2013 m. rugsėjo 27 d. buvo pašalinti, nes asmuo, sukėlęs šį eismo įvykį, kurio gyvenamosios vietos adresas buvo žinomas, ir meistras, kuris, pasak nukentėjusiojo T. P., suremontavo jo automobilį, pagal apelianto prašymus neapklausti, šio eismo įvykio dokumentai, taip pat ir iš draudimo bendrovės, neišreikalauti. Pažymėtina, kad teisme liudytojai P. apie jų automobilio remontą davė iš dalies nesutampančius parodymus - liudytoja J. P. parodė, kad jų automobilis po 2013 metais vasarą buvusio eismo įvykio buvo pilnai nudažytas, tačiau nukentėjusysis T. P. parodė, kad visas automobilio kėbulas nudažytas nebuvo. Nors objektyvių įrodymų ar dokumentų, patvirtinančių remonto, kainavusio apie 2000,00 tūkstančius litų, atlikimą, byloje nėra, teismas šias objektyviais duomenimis neįrodytas aplinkybes, traktavo nukentėjusiojo T. P. naudai.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo argumentais, kad jis suvokė buvus eismo įvykį, tačiau jo vietoje sąmoningai nepasiliko, kadangi byloje esančiame vaizdo įraše apskritai neužfiksuota, kaip apeliantas išvažiavo iš kiemo, kadangi filmavimas dėl neaiškių priežasčių buvo nutrauktas, vos jis pasuko į kairę, vaizdo įraše neužfiksuotas tolesnis apelianto automobilio judėjimas ir jo veiksmai, todėl mano, kad grįsti šiuo vaizdo įrašu aplinkybę, kad jis staigiai išvažiavo iš kiemo - nėra teisinio pagrindo. Be to, teismas, konstatuodamas, kad apeliantas staigiai išvažiavo iš kiemo, neįvertino kitų byloje esančių duomenų apie tai, kad atstumas nuo automobilio „Audi A6“ iki išvažiavimo iš kiemo posūkio yra apie 20 metrų, ką patvirtino teisme liudytoja J. P., tuo metu kieme buvo daug automobilių, pravažiavimas tarp jų nebuvo platus, todėl apeliantas, atsižvelgiant į tokį trumpą atstumą, net negalėjo staigiai padidinti greičio ir staigiai išvažiuoti iš kiemo. Teismo išvadą dėl šių liudytojų P. parodymų neprieštaringumo paneigia bylos duomenys - teisme nukentėjusysis parodė, kad A. S. paspaudė ant „gazo“ ir išvažiavo, tačiau savo 2013 m. rugsėjo 27 d. paaiškinime jis nebuvo tokios aplinkybės nurodęs. Liudytoja J. P. teisme parodė, kad A. S. kontakto metu stabtelėjo, tačiau nenurodė, kad po kontakto staigiai išvažiavo, o tik nurodė, kad galbūt padidino automobilio greitį. Išskyrus nukentėjusiojo T. P. parodymus, kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas iš kiemo išvažiavo staigiai, byloje nėra. Apeliantas nesutinka ir su teismo argumentu, kad jis kontakto metu truputį stabtelėjo, kadangi byloje esančiame vaizdo įraše užfiksuota, kad važiuodamas atbulai, jis keletą kartų taip pat buvo stabtelėjęs, nes dėl nukentėjusiojo netvarkingai pastatyto automobilio, trukdančio iš kiemo išvažiuoti kitiems automobiliams, buvo problematiška išvažiuoti iš tos vietos, tačiau kiekvienas apelianto automobilio stabtelėjimas nereiškia, kad tuo metu buvo kontaktas tarp jo ir kitų, šalia stovėjusių automobilių. Nurodo, kad iš savo automobilio išlipęs nebuvo, nes nepajuto kontakto. Be to, teismas 2014 m. gegužės 16 d. nutarime akcentavo tik dalį teisme nustatytų aplinkybių, o būtent - teisme nukentėjusysis T. P. keletą kartų buvo nurodęs, kad jo automobilyje buvo įrengta ne viena, bet dvi apsaugos signalizacijos - gamyklinė ir apsaugos signalizacija, skirta „Kasko“ draudimui, tačiau kontakto metu nė viena signalizacija nesuveikė. Šių apsaugos signalizacijų nesuveikimo kontakto metu teismas tinkamai neįvertino, ir nepagristai konstatavo, kad apsaugos signalizacija nesuveikė todėl, kad kontaktas buvo braukiamo pobūdžio. Teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais, neištyrė šių apsaugos signalizacijų techninių charakteristikų, nesiėmė priemonių nustatyti jų veikimo principus, neišreikalavo iš draudimo bendrovės, kurioje „Kasko“ draudimu apdraustas automobilis „Audi A6“, šio automobilio apsaugos signalizacijų techninių duomenų ir kitų bylai reikšmingų dokumentų. Mano, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančių duomenų ir įrodymų visumą ir nepagristai konstatavo, kad A. S., būdamas pagyvenęs žmogus, turėjo pajusti vairuojamo automobilio kontaktą su kitu automobiliu, nors šio kontakto nepajautė nei vienos iš dviejų elektroninių apsaugos signalizacijų, įrengtų automobilyje „Audi A6“, davikliai.

Teismas priimtą sprendimą minėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje iš esmės grindžia tik prieštaringais liudytojų J. ir T. P. ir pastarųjų pakviestos liudytojos A. Š., su kuria palaiko draugiškus santykius, parodymais. Liudytojai T. ir J. P. 2013 m. rugsėjo 27 d. duodami paaiškinimus nurodė, kad apelianto automobilis kliudė jų automobilį „Audi A6“ nurodytą dieną, apie 19.00 val., tačiau teisme jie parodė, kad labai gerai atsimena visas šio įvykio aplinkybes ir nurodė, kad įvykis buvo apie 16.15 val. ir jie iš karto apie 16.30 val. apie tai pranešė policijai. Vėliau teismo nagrinėjimo metu minėti liudytojai, supratę, kad jų parodymai prieštarauja byloje esantiems duomenimis, nurodė, kad jie skambino Bendrajam pagalbos centrui (toliau - BPC) ne vieną kartą, tačiau jų parodymai buvo paneigti iš AB „(duomenys neskelbtini)“ operatoriaus pagal apelianto prašymą gautu atsakymu, kad J. P. BPC skambino ir apie įvykį pranešė tik vieną kartą - t. y. 2013 m. rugsėjo 27 d., 18.58 val., kitų skambučių užfiksuota nebuvo. Be to, J. P., 18.58 val. skambindama BPC pranešė, kad apelianto automobilis ką tik kliudė jų automobilį „Audi A6“ ir išvažiavo bei prašė automobilį sustabdyti. Tikint liudytojų P. parodymais, kad eismo įvykis buvo apie 16.15 val., išeina, kad J. P. pranešimas BPC apie ką tik įvykusį eismo įvykį vertintinas kaip siekiantis suklaidinti policiją. O tikint P. 2013 m. rugsėjo 27 d. paaiškinimais, kuriuose pastarieji nurodė, kad eismo įvykis buvo 2013 m. rugsėjo 27 d., apie 19.00 val., tai šie duomenys prieštarauja liudytojos A. Š. teisme duotiems parodymams, kad ji gerai atsimena šio įvykio datą bei laiką ir nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 27 d., iki 17.00 val., ji buvo išėjusi į kiemą, nes jai reikėjo važiuoti į polikliniką, ir pamatė jau apgadintą „Audi A6“ automobilį, ir jau tuo metu pastarieji jai paaiškino, kad iškvietė policiją. Teismas net nesiaiškino ar apeliantas galėjo išvažiuoti iš kiemo apie 16.15 val., ar A. Š. nurodytą dieną buvo poliklinikoje, o jeigu buvo, tai kokiu laiku. Minėti prieštaravimai teisme pašalinti ir tinkamai įvertinti nebuvo. Apelianto įsitikinimu, bylos nagrinėjimo metu visi nepašalinti prieštaravimai ir abejonės buvo traktuoti ne jo naudai, ką patvirtino faktas, kad teismas, nenustatęs tikslaus automobilio „Audi A6“ apgadinimų padarymo laiko, kas neabejotinai yra bylai reikšminga ir esminė aplinkybė, jį iš 2013 m. rugsėjo 27 d., apie 19.00 val., tiesiog pakeitė į 2013 m. rugsėjo 27 d. tiksliai nenustatytu laiku. Nukentėjusiojo T. P. pateiktame vaizdo įraše nenurodyti jo padarymo laikas bei data, tačiau teismo ši aplinkybė nebuvo nustatyta ar patikrinta, nors tai buvo galima padaryti peržiūrėjus nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefone esančius duomenis. Apeliantas taip pat nurodo, kad yra neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, yra pensininkas, tremtinys, nevengia atsakomybės ir pareigos atlyginti žalą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

A. S. apeliacinis skundas tenkinamas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu A. S. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., ir jam paskirta galutinė administracinė nuobauda – 1000,00 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams. Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. inter alia įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių.

Apeliantas savo kaltės padarius jam inkriminuojamą Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą neneigia, tačiau ginčija padaręs Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą, argumentuodamas tuo, kad byloje nėra surinkta pakankamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog jis jautė ir suvokė savo vairuojamu automobiliu kliudęs kitą transporto priemonę. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad apeliantas padarė Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numatytą veiką, šią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina administracinio pažeidimo bylos nagrinėjimo metu surinkti ir ištirti įrodymai: nukentėjusiojo T. P., liudytojų J. P., O. S., A. Š. parodymais, administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 1), 2013 m. rugsėjo 27 d. tarnybiniu pranešimu (b. l. 3), įvykio schema (b. l. 4), rašytiniais paaiškinimais (b. l. 6-7), pranešimo BPC duomenimis (b. l. 8), vaizdo įrašu, kuriame aiškiai užfiksuotas automobilių kontaktas (b. l. 9), iš kita bylos medžiaga.

Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatyta atsakomybė vairuotojui už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, pažeidžiant KET. Atsakomybė šiuo atveju kyla tada, kai veika padaroma tyčia. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi pasunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-11-2012). Jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ar objektyviai negalėjo suprasti, jog apgadino automobilį ar kitą objektą, tai gali rodyti, kad jis iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo. Kita vertus, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šioje administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad A. S. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. nubaustas nepagrįstai. Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. S. viso proceso metu neigė pasišalinęs iš įvykio vietos. Byloje nėra jokių neginčijamų duomenų, kad jis vengė tiesos nustatymo byloje, slėpė įvykio pėdsakus, skubiai pasišalino iš įvykio vietos ar atliko panašius veiksmus. Iš T. P. ir J. P. parodymų seka, jog jie matė automobilių kontaktą, jų automobilio signalizacija nesuveikė. Jų automobilis kontaktavo galiniu kairės pusės bamperiu, o „Volvo“ automobilis – kairės pusės visa galine dalimi. „Volvo“ vairuotojas pasišalino, kontakto metu stabtelėjo, po to iškart išvažiavo iš kiemo, išlipęs iš automobilio nebuvo, policijos nekvietė. Pažymėtina, jog apie staigų, t. y. „ant gazo“ automobilio „Volvo“ išvažiavimą iš įvykio vietos nurodė tik T. P. ir tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Šių jo parodymų J. P. aiškiai nepatvirtino. Įvykio vaizdo įrašas patvirtina tik paties kontakto tarp automobilių buvimą, tačiau jame neužfiksuotas A. S. elgesys po automobilių kontakto, t. y. kokiu greičiu jis išvažiavo iš daugiabučio kiemo, o stabtelėjimas po automobilių kontakto galėjo būti tik manevravimo dalimi, ir betarpiškai nepatvirtina, jog A. S. matė ir suvokė jog įvyko eismo įvykis. Kaip matyti iš abiejų automobilių apgadinimų, jie yra tikrai nežymūs, braukiamojo pobūdžio, ir jokių duomenų apie tai, kad kontaktas sukėlė kokį nors garsą, kurį A. S. galėjo girdėti, byloje nėra. Be to, kontakto nežymumą liudija ir tai, jog nuo jo net neįsijungė automobilio „Audi A6 Avant“ signalizacija. A. S. kviečiamas į policijos įstaigą, pats nuvyko aiškintis aplinkybių, geranoriškai leido atlikti automobilių sugretinimą. Taigi, iš bylos medžiagos matyti, jog A. S. elgesyje nėra tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. prasme. Dėl to pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. bylos teisena A. S. atžvilgiu nutrauktina, nesant šio pažeidimo sudėties, t. y. nenustačius subjektyviojo jos požymio – tyčios pasišalinant iš eismo įvykio vietos.

Pažymėtina ir tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais likusius apeliacinio skundo argumentus dėl tariamai netinkamai pirmosios instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo ir tikslaus įvykio laiko nenustatymo, kurie nesusiję su pagrindiniu apeliaciniame skunde keliamu klausimu, t. y. dėl apelianto tyčios padarant Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatytą veiką, ir plačiau dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 6 p.,

nutaria:

A. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutarimą:

Panaikinti nutarimo dalį, kuria A. S. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. ir jam skirta 1000,00 (vieno tūkstančio) Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams.

Panaikinti nutarimo dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str. 2 d. A. S. paskirta galutinė administracinė nuobauda – 1000,00 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams.

Nutraukti A. S. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo teiseną dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (Lietuvos Respublikos ATPK 250 str. 1 p.).

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė