- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-18
- Bylos Nr.
- 2A-1266-527/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Jolita Cirulienė, Ramūnas Mitkus
- Atsakovas
- R. B., A. B.
- Ieškovas
- V. B., A. B.
procesinio dokumento kategorijos: 34.1; 35.3.6; 63.1; 121.14; 121.21.
2013 m. liepos 18 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolitos Cirulienės (pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Mitkaus ir Albinos Rimdeikaitės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų R. B. ir A. B. bei pagal ieškovų V. B. ir A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1372-924/2013 pagal ieškovų V. B. ir A. B. ieškinį atsakovams R. B. ir A. B. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai patikslintu ieškiniu (t. 1, b. l. 42–44) prašė priteisti iš atsakovės R. B. 25 000 Lt skolos, iš atsakovo A. B. 15 000 Lt skolos bei iš abiejų atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad 2010-01-29 ieškovas, būdamas sudaręs santuoką su ieškove, sudarė su savo sūnumi L. B. Paskolos sutartį Nr. 001, pagal kurią paskolino jam 40 000 Lt vieneriems metams, t. y. iki 2011-01-29. Kadangi Paskolos sutartis yra pas ieškovus, preziumuojama, kad Paskolos sutartis sudaryta ir pinigus L. B. yra gavęs. 2012-04-18 ieškovų sūnus žuvo, iki mirties pinigų pagal 2010-01-29 Paskolos sutartį negrąžinęs, todėl visus įsipareigojimus pagal Paskolos sutartį privalo vykdyti jo teisių perėmėjai – sutuoktinė R. B. bei pirmos eilės įstatyminis įpėdinis sūnus A. B., dėl ko ieškovai pareiškė kreditorinį reikalavimą dėl 40 000 Lt paskolintų piniginių lėšų Kauno miesto 15 notarų biuro notarei L. V. pagal L. B. palikimo atsiradimo vietą. Pagal įstatymą atsakovė R. B. paveldėtų 1/4 dalį mirusiojo turto, o sūnus A. B. – 3/4 dalis turto. Pagal CK 3.109 straipsnį prievolė grąžinti paskolą yra solidari atsakovės ir jos žuvusio sutuoktinio. Atsakovės parašo sutartyje nėra, tačiau ji puikiai žinojo apie Paskolos sudarymo aplinkybes ir šiai sutarčiai pritarė, be to, ginčo paskola buvo panaudota šeimos gerbūviui gerinti, dalies būsto kredito dengimui – paskolos dieną L. B. į kredito sąskaitą įnešė 17 000 Lt. Kadangi ieškovai paskolino 40 000 Lt, todėl 20 000 Lt yra atsakovės įsipareigojimas, o 20 000 Lt yra L. B. dalis, kurią padalinus pagal paveldėjimo dalis – 1/4 turto paveldėjo atsakovė, tai sudaro 5 000 Lt iš 20 000 Lt, o mažametis paveldėjo 3/4 turto, t. y. 15 000 Lt iš 20 000 Lt. Ieškovai iš atsakovės prašė priteisti 20 000 Lt kaip iš sutuoktinės ir 5 000 Lt paveldint 1/4 dalį pagal įstatymą, iš viso 25 000 Lt, bei iš – 3/4 paveldėto turto dalies, kas sudaro 15 000 Lt skolą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013-03-12 sprendimu (t. 1, b. l. 178–183) ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovams iš atsakovės 5 000 Lt skolos ir 550 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovo 15 000 Lt skolos ir 1 050 Lt bylinėjimosi išlaidų, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2010-01-29 buvo pasirašyta Paskolos sutartis Nr. 001, pagal kurią A. B., būdamas santuokoje su V. B., iki 2011-01-29 paskolino savo sūnui L. B. 40 000 Lt. 2012-04-18 L. B. mirė. Po jo mirties 2012-05-07 ieškovai pagal mirusiojo paskutinę deklaruotą gyvenamąją vietą Kauno miesto 15-ajam notarų biurui pareiškė 40 000 Lt kreditorinį reikalavimą L. B. teisių perėmėjams – sutuoktinei R. B. (atsakovei) bei sūnui A. B. (atsakovui). 2012-11-05 Kauno miesto 15-ajame notarų biure atsakovės, veikiančios savo ir atsakovo A. B. vardu, prašymu išduotas vykdomasis pavedimas dėl paveldimo turto apyrašo sudarymo, pagal kurį 2012-07-05 antstolės G. K. kontoroje sudarytas turto apyrašas. Kauno miesto apylinkės teismo 2012-09-14 nutartimi civilinė byla Nr. 2-77-192/2012 dėl santuokos, sudarytos tarp R. B. ir L. B., nutraukimo, kurioje ieškovas reiškė savarankišką reikalavimą dėl 40 000 Lt priteisimo, nutraukta mirus atsakovui L. B.. Atsakovė teigė, jog Sutartis yra tariama (apsimestinė), sudaryta tik dėl akių, t. y. ja buvo siekiama santuokos nutraukimo procese prisiteisti daugiau turto. Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, sprendė, kad atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų savo nurodytoms aplinkybėms dėl tariamo (ar apsimestinio) sandorio sudarymo pagrįsti. Teismas padarė išvadą, kad prievolė grąžinti 2010-01-29 gautą 40 000 Lt paskolą yra asmeninė paskolos gavėjo L. B. prievolė, todėl atmetė ieškovų reikalavimą priteisti iš atsakovės 20 000 Lt paskolos kaip iš bendraskolės. Teismas nustatė, kad atsakovė Paskolos sutarties su ieškovais nesudarė (nepasirašė) ir nepatvirtino. Dėl to ieškovai, reikalaudami, kad pagal Paskolos sutartį atsakytų ir jos nesudariusi atsakovė, privalėjo įrodyti, kad šis sandoris sudarytas šeimos interesais. Ieškovai šį faktą iš esmės įrodinėjo aplinkybe, kad paskolos dieną L. B. į kredito sąskaitą įnešė 17 000 Lt. Teismo nuomone, vien faktas, kad po paskolos sudarymo į kreditorinę AB SEB banko sąskaitą atsakovės sutuoktinis įnešė 17 000 Lt, neįrodo, jog šios lėšos buvo skolintos 2010-01-29 Paskolos sutartimi. Tiek atsakovė, tiek jos sutuoktinis turėjo darbus, gavo darbo užmokesčius, kurie buvo pakankamai dideli, jų kreditoriniai įsipareigojimai buvo žymiai mažesni už tuo metu gautas pajamas, todėl 17 000 Lt galėjo būti ir jų pačių santaupos. 2012-04-18 mirus paskolos gavėjui L. B., atsakovams (palikėjo sutuoktinei bei sūnui) kartu su paveldimu turtu perėjo ir palikėjo L. B. pareiga grąžinti ieškovams skolą, todėl 20 000 Lt skolą teismas priteisė iš atsakovų, kaip iš palikėjo L. B. teisių ir pareigų perėmėjų. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas yra solidari, bei į paveldėto turto dalis, iš atsakovės priteisė 5 000 Lt, iš atsakovo– 15 000 Lt skolą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Ieškovai apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 8–16) prašo Kauno apylinkės teismo 2013-03-12 sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti 20 000 Lt skolos iš atsakovės kaip bendraskolės, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės ieškovams 20 000 Lt skolos ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą ieškovai grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, padarė nepagrįstų išvadų, dėl ko buvo neatskleista bylos esmė, neteisingai išspręsta byla ir priimtas neteisėtas sprendimas. Teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovės paaiškinimu, jog Paskolos sutartyje nėra jos parašo ir ji apie Paskolos sutartį nežinojo. Nors pati atsakovė apsiribojo vien samprotavimais, jokių rašytinių įrodymų nepateikė, teismas laikė atsakovės samprotavimus turinčius didesnę įrodomąją galią. Teismas nevertino, jog teismo posėdžių metu tiek ieškovų atstovas, tiek patys ieškovai nurodė, jog paskolinti pinigai (40 000 Lt) buvo panaudoti tuometinės atsakovės šeimos poreikiams tenkinti – šeimos kreditorinio įsipareigojimo padengimui; jog ir vėliau paskola buvo dengiama ne pagal grafiką, o didesnėmis sumomis. Ieškovai pateikė teismui įrodymus, jog paskolos dieną buvo įnešta 17 000 Lt į kreditinę sąskaitą. 2013-01-21 teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, jog 2010-01-29 Paskolos sutartį L. B. pasirašė su tėčiu A. B., apie Paskolos sutartį atsakovei buvo žinoma, ji buvo namuose, pinigai buvo duoti L. šeimai, sūnus skolinosi pinigus tam, kad greičiau padengtų būsto kreditą, norėjo greičiau atiduoti bankui kreditą. Ieškovė nurodė, jog atsakovei buvo žinoma apie pasirašytą Paskolos sutartį, nes ji po sūnaus mirties pasakė, jog jei bandys ieškoti pinigų, anūko nematys. Ieškovas nurodė, jog sūnus žinojo, kad tėvas yra gavęs pinigų iš savo mamos ir paprašė padėti, sutarties pasirašymo dieną L. su R. įnešė 17 000 Lt už paskolą; nurodė, jog skolino L. šeimai. Teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikė atsakovės paaiškinimams, kurie nepaneigė CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos. Pati atsakovė 2013-01-21 teismo posėdžio metu nurodė, kad L. tvarkydavo finansus, o ji juo pasitikėdavo; kad įnešti pinigai galėjo būti iš jų santaupų, kadangi negyveno nuo „algos iki algos“; kad šeimos biudžetą tvarkė vyras. Iš atsakovės paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog šeimos finansinius reikalus tvarkė jos sutuoktinis, ji negalėjo paaiškinti nei kiek tiksliai ir ar apskritai šeima turėjo santaupų, kokios sumos ir kokiems tikslams buvo naudojamos. Atsakovė teismo posėdžių metu nurodė, jog ji pati turėjo įsipareigojimų mašinai, šeima kasmet vykdavo į keliones. Nepaisant to, teismas laikė pagrįstais atsakovės paaiškinimus, jog šeima turėjo tiek santaupų, jog L. B. galėjo įnešti 17 000 Lt paskolai grąžinti. Teikiant gyventojų pajamų deklaracijas reikia nurodyti šeimos narių santaupas. Tokių duomenų atsakovė teismui nepateikė. Įrodymų, jog šeima turėjo 17 000 Lt santaupų ir po paskolos sudarymo į kreditorinę AB SEB banko sąskaitą L. B. įnešė ne paskolos sutartimi iš tėvų gautus pinigus, o šeimos santaupas 17 000 Lt, atsakovė nepateikė. Teismas neįvertino ir aplinkybės, jog paskolos sudarymo dieną R. ir L. B. gyveno kaip šeima, jų santykiai nebuvo pašliję, buvo perkami įvairūs daiktai, šeima vykdavo į keliones, darė buto remontą, jį apstatė baldais ir kitais reikalingais daiktais, R. šeimą paliko tik praėjus metams po Paskolos sutarties sudarymo. Teismas nevertino ir nesiaiškino, kiek išlaidų (maistui, pramogoms, komunalinėms paslaugoms, kreditoriniams įsipareigojimams, aprangai, vaistams ir pan.) šeima turėjo kiekvieną mėnesį, t. y. koks buvo pajamų ir išlaidų santykis, tačiau nepagrįstai padarė išvadą, jog kreditoriniai įsipareigojimai buvo žymiai mažesni už tuo metu gautas pajamas, todėl negalėjo atmesti tikimybės, jog ši pinigų suma galėjo būti ir jų pačių santaupos. Teismas netyrė aplinkybės, jog paskolinių santykių atsiradimo metu šalys vedė bendrą ūkį. Kokiems asmeniniams mirusiojo L. B. poreikiams galimai buvo pasiskolintos lėšos, atsakovė nenurodė. Aplinkybių, kurios patvirtintų, kad L. B. pagal Paskolos sutartį gautus pinigus išleido savo asmeniniams poreikiams tenkinti, nenustatyta. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teismas neturėjo pripažinti, kad iš paskolinių santykių kilusi prievolė yra asmeninė L. B. prievolė.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai neįrodė paskolintų lėšų panaudojimo bendriems atsakovės ir jos mirusio sutuoktinio šeimos interesams tenkinti. CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bendrosios prievolės gali atsirasti ne tik dėl abiejų sutuoktinių veiksmų, bet ir vieno sutuoktinio iniciatyva, jei konkretų sandorį vienas sutuoktinis sudarė kito sutuoktinio sutikimu arba jį kitas sutuoktinis vėliau patvirtino, arba tokiam sandoriui kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jis sudarytas šeimos interesais. Turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 str. 1 d.). CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad, sudarydamas sandorius, sutuoktinis veikia kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Kol ši prezumpcija nebus paneigta, vieno sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė bus laikoma bendra sutuoktinių prievole. Būtent įstatyme nustatytą prezumpciją teismo posėdžių metu privalėjo paneigti atsakovė. Šioje byloje teisiškai reikšminga yra tai, kad butas, kurio paskolai dengti L. B. gavo iš ieškovų paskolą, įgytas santuokoje. Įstatymo įtvirtinta prezumpcija nebuvo paneigta, priešingai, sandoriu gautas kreditas buvo panaudotas atsakovės šeimos interesams tenkinti, t. y. į kreditorinę AB SEB banko sąskaitą L. B. įnešė 17 000 Lt už būsto paskolą. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovės sutuoktinis L. B. pinigus išleido ne savo asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl atsakovės argumentai, atkreipiant dėmesį, jog jokių rašytinių įrodymų apie šeimos turėtas santaupas ji nepateikė, yra nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 22–23) prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai nurodo, kad 2010-01-29 Paskolos sutartis yra apsimestinė, surašyta po to, kai atsakovė pareiškė ieškinį dėl santuokos nutraukimo. Tariamu paskolos sutarties sudarymo momentu atsakovės santykiai su L. B. buvo visiškai pašliję, o 2010 m. lapkričio mėnesio pradžioje atsakovė buvo priversta su sūnumi išeiti iš namų. Ieškovai apie atsakovės ir jos sutuoktinio pašlijusius santykius žinojo. Ieškovų motyvai, kad Paskolos sudarymo metu „šalys vedė bendrą ūkį“, kad teismas netyrė aplinkybės, „kokiems L. B. asmeniniams poreikiams galimai buvo paskolintos lėšos“, yra nepagrįsti, nes sutartis yra apsimestinė, sudaryta atgaline data tada, kai atsirado teisme atsakovės ieškinys dėl santuokos nutraukimo. Teismas teisingai motyvavo, kad ieškovai savo reikalavimo nepagrindė įrodymais ir apsiribojo vien samprotavimais ir prielaidomis. Ieškovų ieškinį ir apeliacinį skundą vertinant psichologiškai kyla mintis, ar visa tai nėra kažkoks pasąmoninis kerštas, nes ieškovai ėmėsi bylinėtis ne tik su atsakove, bet ir su mažamečiu vieninteliu savo vaikaičiu. Tai sunkiai suprantamas dalykas. Ieškovai bylą vedė ne patys, o per atstovus, į teismą vieną vienintelį kartą atvyko tik teismui jų dalyvavimą pripažinus būtinu.
Šalies argumentai
Atsakovai apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 3–5) prašo Kauno apylinkės teismo 2013-03-12 sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba bylą grąžinti teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų tinkamai atstovaujamos mažamečio A. B. teisės. Apeliacinį skundą atsakovai grindžia šiais argumentais:
1. Paskolos sutartis negalėjo būti sudaryta. Ieškovas buvo įstojęs į R. ir L. B. santuokos nutraukimo bylą. Atsakovė, dar L. B. esant gyvam ir dalyvaujant posėdžiuose, pareiškė, kad šios paskolos nepripažįsta, jos parašo Paskolos sutartyje nėra bei nėra duomenų, kad realiai L. B. pinigus pagal šią sutartį gavo. Atsakovė pateikė įrodymus, kad ji su buvusiu sutuoktiniu gavo tokius didelius atlyginimus, kad jiems skolintis pinigų nereikėjo. Tariamu Paskolos sutarties sudarymo momentu atsakovės santykiai su L. B. buvo visiškai pašliję, o 2010 m. lapkričio mėnesio pradžioje atsakovė buvo priversta su sūnumi išeiti iš namų. L. B. tėvai (ieškovai) apie jų pašlijusius santykius žinojo. Pagal jų krašto teisinę kultūrą nėra įprasta, kad tokie artimi žmonės kaip tėvas ir sūnus paskolos sutartinius santykius įformintų rašytine sutartimi ir dar be savo sutuoktinių, t. y. V. B. ir atsakovės valios bei parašų.
2. Mažametis atsakovės sūnus A. B. nėra tinkamas atsakovas, nes dėl amžiaus yra neveiksnus. Tai buvo konstatavęs Kauno miesto apylinkės teismas neskundžiama 2012-10-04 nutartimi, tačiau vėliau pats teismas šią nutartį panaikino ir pripažino, kad mažametį tinkamai atstovauja atsakovė. Procesiškai tarp atsakovės ir jos sūnaus atsirado interesų konfliktas, kadangi atsakovai nevienodai atsakingi turtu, o, be to, buvo sprendžiamas ir atsakovų santykis su apsimestine Paskolos sutartimi. Ieškovai įrodinėjo, kad atsakovė pagal paskolos sutartį atsako kaip paveldėtoja ir kaip sutuoktinė, o A. B. atsako tik kaip paveldėtojas. Tokiu atveju vaiko teises procese turėjo atstovauti Vaiko teisių apsaugos tarnyba, jam turėjo būti suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba. Toks prašymas buvo teikiamas, tačiau teisėjas prašymą atmetė ir nekvietė nei Vaiko teisių apsaugos tarnybos, nei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokato. Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė į procesą buvo įtraukta, tačiau teisėjas ją iš proceso atleido ir vėliau nebekvietė. Advokatas atstovavo tik atsakovę, nes atsakovė manė, jog vaiko teises gins Vaiko teisių apsaugos tarnyba ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatas. Sprendime neteisingai nurodyta, kad A. B. į teismą neatvyko. Jis atvyko, tačiau teisėjas jo nekvietė ir vaikas teisėjo valia buvo paliktas už salės durų.
3. Teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė 5 000 Lt, kadangi 2010-01-29 Paskolos sutartis yra apsimestinė.
Atsiliepimas
Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 24–29) prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nesutinka su argumentu, kad 2010-01-29 Paskolos sutartis yra apsimestinė. Paskolos sutartis atitinka CK 6.871 straipsnio 1 ir 3 dalyse keliamus paskolos sutarties rašytinės formos reikalavimus, Paskolos sutartyje aptartas paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjui neginčijamai patvirtina, kad paskolos gavėjas paskolos dalyką gavo Paskolos sutarties sudarymo dieną. Paskolos pasirašymo ir pinigų perdavimo faktą patvirtino ir ieškovai teismo posėdyje. Atsakovai Paskolos sutarties nepripažįsta, teigia, kad ji suklastota, apsimestinė, tariama, tačiau šios sutarties neginčija. Atsakovai savo teiginių dėl paskolos sutarties negaliojimo ne tik kad nepagrindė jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, bet ir dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia nereiškė jokio reikalavimo. Atsakovai teigia, kad tariamo sandorio metu atsakovės ir ieškovų mirusio sūnaus santykiai jau buvo pašliję, tačiau ir ši aplinkybė prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir rašytiniams įrodymams. Bylos duomenys patvirtina, kad Paskolos sudarymo dieną R. ir L. B. gyveno kaip šeima, jų santykiai nebuvo pašliję. Tą patvirtino ir ieškovai teismo posėdžio metu, teigdami, kad pinigus skolino būtent L. B. šeimai, o ne asmeniškai L.. R. iš namų išėjo tik 2010 metų lapkričio mėnesį, t. y. praėjus beveik metams po Paskolos sutarties sudarymo. Be to, pati atsakovė teismo posėdyje patvirtino, kad jos sutuoktinis tvarkydavo šeimos biudžeto reikalus, ji juo pasitikėdavo. Kad Paskolos sudarymo dieną šeimos santykiai nebuvo pašliję, patvirtina ir aplinkybė, kad L. po paskolos sutarties sudarymo padengė dalį šeimos kreditorinio įsipareigojimo bankui. Ieškovai taip pat nesutinka su argumentu, kad mažametis sūnus A. nėra tinkamas atsakovas ir negali būti atsakomybės subjektu. A. B. yra priėmęs palikimą po savo tėvo mirties, kadangi jis neturi teisinio veiksnumo, šią teisę jis įgyvendino per savo įstatyminę atstovę R. B. (CK 5.56 str.), todėl laikytina, jog palikimo A. B. atsisakyti negali. A. B., kaip įpėdiniui, priėmusiam palikimą, perėjo palikėjo civilinės atsakomybės prievolė. Įstatyminė atstovė R. B. byloje gali būti tik savo mažamečio vaiko įstatyminė atstovė ir ji negali būti materialinio teisinio santykio subjektu, atsakingu už sūnaus prievolės vykdymą ieškovams. Teismas pagrįstai pasinaikino 2012-10-04 Kauno miesto apylinkės teismo nutartį, kadangi minėta nutartis buvo užkirtusi kelią ieškovams tinkamai įgyvendinti savo teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju A. B. gali būti atsakomybės subjektu, jo teises įgyvendinant jo įstatyminiam atstovui. Pats savaime įstatyminis mažamečio vaiko atstovas (R. B.) negali būti atsakomybės subjektu, tai reiškia, kad jam negali būti reiškiamas reikalavimas, kuris turėtų būti reiškiamas jo atstovaujamajam, nes įstatyminis atstovas šiuo atveju nėra materialinio teisinio santykio subjektu ir negali atsakyti už atstovaujamojo paveldėtas prievoles. Nagrinėjamu atveju teisiškai neveiksnus A. B. byloje nedalyvauja, jo teises ir pareigas procese įgyvendina jo įstatyminis atstovas, tačiau reikalavimas reikštinas ne įstatyminiam atstovui, o palikimą priėmusiam asmeniui. Visiškai nepagrįstas atsakovės samprotavimas, kad tarp jos ir sūnaus yra interesų konfliktas, ir kad ji negalėjo reikšti priešieškinio dėl ginčo sutarties panaikinimo, kadangi ji nėra sutarties šalis. Visų pirma, atsakovė yra savo sūnaus įstatyminė atstovė, todėl įgyvendina jo teises ir pareigas. Įgyvendindama jo teises, atsakovė sūnaus vardu pagal antstolio sudarytą apyrašą priėmė savo mirusio sutuoktinio palikimą ir įtraukė mažametį sūnų į paveldėjimo teisinius santykius. Tokiu pačiu teisiniu keliu atsakovė galėjo ginčyti Paskolos sutartį, atstovaudama savo sūnaus interesus, nes sūnus priėmė savo tėvo ne tik turtą, bet ir skolas, todėl priimdamas palikimą įgijo reikalavimo teisę ir į palikėjo sudarytų sandorių ginčijimą. Manydama, kad Paskolos sutartis yra ginčytina, atsakovė turėjo visas galimybes ir reikalavimo teises į šios sutarties ginčijimą tiek pati, kaip L. B. teisių ir pareigų perėmėja, tiek ir kaip sūnaus įstatyminė atstovė, kuris taip pat yra savo tėvo L. B. teisių ir pareigų perėmėjas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Kolegija nesutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovės ir L. B. mažametis sūnus A. nėra tinkamas atsakovas ir negali būti atsakomybės subjektu. Nustatyta, jog A. B. yra priėmęs palikimą po savo tėvo mirties, šią teisę įgyvendindamas per savo įstatyminę atstovę motiną R. B. (atsakovę), kadangi jis pats dėl amžiaus neturi teisinio veiksnumo (CK 5.56 str.). A. B., kaip palikimą priėmusiam įpėdiniui, perėjo ir palikėjo civilinės atsakomybės prievolė. Įstatyminė atstovė R. B. byloje gali būti tik savo mažamečio vaiko įstatyminė atstovė ir ji negali būti materialinio teisinio santykio subjektu, atsakingu už sūnaus prievolės vykdymą ieškovams. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pasinaikino 2012-10-04 nutartį, kuria buvo nutarta nelaikyti mažamečio atsakovu šioje byloje. Nagrinėjamu atveju A. B. gali būti atsakomybės subjektu, jo teises įgyvendinant jo įstatyminei atstovei. Tačiau mažamečio vaiko įstatyminė atstovė R. B. pati savaime negali būti iš atstovavimo teisinių santykių atsirandančio materialinio teisinio santykio ir atsakomybės subjektu, jai negali būti reiškiamas į jos atstovaujamąjį nukreiptas reikalavimas ir ji pati negali atsakyti už atstovaujamojo paveldėtas prievoles. Nagrinėjamu atveju teisiškai neveiksnus A. B. byloje nedalyvauja, jo teises ir pareigas procese įgyvendina jo įstatyminė atstovė, tačiau pats materialinis reikalavimas reiškiamas ne įstatyminei atstovei, o palikimą priėmusiam įpėdiniui. Kolegija kaip visiškai nepagrįstus vertina atsakovės samprotavimus, kad tarp jos ir sūnaus yra interesų konfliktas, ir kad ji, nebūdama Paskolos sutarties šalimi, negalėjo reikšti priešieškinio dėl ginčo sutarties panaikinimo. Visų pirma, atsakovė yra savo sūnaus įstatyminė atstovė, todėl įgyvendina jo teises ir pareigas. Įgyvendindama jo teises, atsakovė sūnaus vardu pagal antstolio sudarytą apyrašą priėmė savo mirusio sutuoktinio palikimą ir įtraukė mažametį sūnų į paveldėjimo teisinius santykius. Tokiu pačiu teisiniu keliu atsakovė galėjo ginčyti Paskolos sutartį, atstovaudama savo sūnaus interesus, nes sūnus priėmė savo tėvo ne tik turtą, bet ir skolas, todėl, priimdamas palikimą, įgijo reikalavimo teisę ir į palikėjo sudarytų sandorių ginčijimą. Manydama, kad Paskolos sutartis yra ginčytina, atsakovė turėjo visas galimybes ir reikalavimo teises į šios sutarties ginčijimą tiek pati, kaip L. B. teisių ir pareigų perėmėja, tiek ir kaip sūnaus įstatyminė atstovė, kuris taip pat yra savo tėvo L. B. teisių ir pareigų perėmėjas.
Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalyje pateiktą paskolos sutarties sampratą, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Esant šioms sąlygoms, pripažįstama, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (pvz., LAT 2007-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; 2011-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011). Byloje yra nustatyta, kad 2010-01-29 tarp ieškovo, gyvenusio santuokoje su ieškove, ir jų sūnaus (atsakovės mirusio sutuoktinio) L. B. buvo sudaryta ir pasirašyta Paskolos sutartis Nr. 001. Sudarytoje sutartyje yra nurodyta bei parašais patvirtinta, kad pinigus paskolos gavėjas L. B. yra gavęs. Atsakovė, nereikšdama šioje byloje jokio priešieškinio reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teigia, jog ši sutartis yra tariama (apsimestinė), sudaryta tik dėl akių (CK 1.86 str.), t. y., kad ja buvo siekiama santuokos nutraukimo procese prisiteisti daugiau turto. Tačiau šios atsakovės nurodomos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo sandoris galėtų būti pripažintas niekiniu (tariamu), nėra akivaizdžios ir turi būti įrodytos (CPK 12 ir 178 str.). Atsakovė nebuvo ginčo sandorio šalis, nedalyvavo jį sudarant, neigia apie ginčo sutartį žinojusi, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų savo nurodytoms aplinkybėms dėl tariamo (ar apsimestinio) sandorio sudarymo pagrįsti. Tuo tarpu ieškovai Paskolos sutartimi sūnui paskolintų pinigų sumos turėjimą įrodinėjo aplinkybe, kad pinigus dovanų gavo iš ieškovo mamos J. B., pardavusios savo žemės sklypą už 80 000 Lt (b. l. 152, 146). Atsakovė šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu neginčijo, todėl vien tai, kad paskolos sutartis sudaryta tarp tėvo ir sūnaus, nėra pagrindas teigti, kad ji buvo sudaryta tik dėl akių, neketinant realiai sukurti teisinių pasekmių tarp šios paskolos sutarties šalių, o tik siekiant apsunkinti galimybę sutuoktinei (atsakovei) santuokos nutraukimo procese teisingai pasidalinti santuokoje įgytą turtą (tuo labiau, kaip bus nurodyta toliau, asmeninė paskola sutuoktinių bendro turto pasidalinimo neįtakoja). Bylos įrodymų visetas, kolegijos nuomone, nepagrindžia atsakovės teiginio dėl ieškovų ir jų mirusio sūnaus sudaryto tariamo sandorio, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti ginčo sandorį niekiniu ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 str. 5 d.).
Dėl atsakomybės pagal paskolos sutartį. Ieškovai šioje byloje pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 20 000 Lt, kaip mirusio sutuoktinio bendraskolės, ir 20 000 Lt iš atsakovų, kaip paskolą gavusio asmens (palikėjo) paveldėtojų, t. y. iš atsakovės R. B., paveldinčios 1/4 turto, – 5 000 Lt; iš atsakovo A. B., paveldinčio 3/4 turto, – 15 000 Lt. Įvertinus pareikšto ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio dalyką, sprendžiant skolos grąžinimo klausimą po paskolos gavėjo L. B. mirties, būtina nustatyti atsakovų atsakomybės pobūdį – ar atsakovei kyla atsakomybė ir kaip sutuoktinei (bendraskolei dėl prašomos dalies skolos), ir kaip palikėjo teisių perėmėjai (paveldėtojai pagal paveldėto turto dalį), ar skolos grąžinimo prievolė kyla abiems atsakovams kaip palikėjo L. B. teisių ir pareigų perėmėjams. Spręsdamas šį klausimą ir aiškindamasis, ar 2010-01-29 sudaryta Paskolos sutartis yra bendroji jungtinė sutuoktinių prievolė, ar asmeninė mirusio L. B. prievolė, apylinkės teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad Paskolos sutartį sudarė tik vienas iš sutuoktinių – L. B., savo parašu patvirtinęs skolinamų pinigų gavimo faktą, o atsakovė paskoliniuose teisiniuose santykiuose tiesiogiai nedalyvavo, ką bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir patys ieškovai (b. l. 151–154). Lietuvos teisiniame reguliavime nėra įtvirtinta bendros sutuoktinių atsakomybės pagal vieno iš jų prisiimtas prievoles principo, jo išimtis nustatant tik vedybų sutartimi. Nesant tokios įstatyme expressis verbis įtvirtintos nuostatos, sąžiningas sutuoktinis, nedalyvaujantis santykiuose su kitais asmenimis, negali būti įpareigotas kito sutuoktinio sudarytų sandorių, kuriems jis negalėjo turėti įtakos ir dėl kurių nebuvo išreikšta jo valia. Šios taisyklės išimtys nustatytos CK 3.109 straipsnyje, bendromis pripažįstant tik kai kurias prievoles. Vadovaujantis CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu, iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį, solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Toks teisinis reguliavimas ex ante yra žinomas ir kreditoriui, todėl iš CK 3.109 straipsnio nuostatų išplaukia ir kreditoriui tenkanti procesinė pareiga įrodyti bendros prievolės sąlygas (CPK 178 str.). Nustatyta, kad atsakovė Paskolos sutarties su ieškovais nesudarė (nepasirašė), t. y. sandoris sudarytas be atsakovės sutikimo, o, be to, sandorio atsakovė nepatvirtino ir vėliau (tai patvirtinančių įrodymų ieškovai nepateikė), todėl ieškovai, reikalaudami, kad už paskolą, paimtą be atsakovės sutikimo, atsakytų ir atsakovė, privalėjo įrodyti, kad ši sutartis buvo sudaryta būtiniems šeimos poreikiams tenkinti (CK 3.109 str. 1 d. 5 p. ir 3 d.). Ieškovai šį faktą iš esmės įrodinėjo tik tuo, kad paskolinti pinigai buvo panaudoti dalies būsto kredito dengimui. Ieškovų teigimu, paskolos dieną L. B. į kredito sąskaitą įnešęs 17 000 Lt, ką ieškovai įrodinėjo 2004-03-02 Kredito sutartimi Nr. 0350418010324-15 (su priedais bei pakeitimais) (b. l. 83–89) bei AB SEB banko paskolinės sąskaitos išrašu (b. l. 136–140). Kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog vien tas faktas, kad po Paskolos sudarymo į kreditorinę AB SEB banko sąskaitą atsakovės sutuoktinis 2010-03-02 įnešė 17 000 Lt, neįrodo, jog šios lėšos (o tuo labiau, ir visa 40 000 Lt suma) buvo skolintos 2010-01-29 Paskolos sutartimi. Tiek atsakovė, tiek jos sutuoktinis turėjo darbus, gavo darbo užmokesčius, kurie buvo pakankamai dideli (b. l. 94, 95, 96–111, 168–171), jų kreditoriniai įsipareigojimai buvo žymiai mažesni už tuo metu gautas pajamas, todėl neatmestina tikimybė, jog ši paskolos dengimui įnešta pinigų suma galėjo būti ir atsakovės bei jos sutuoktinio santaupos. Be to, iš ieškovų gautos paskolos suma (40 000 Lt) ir į kreditorinę banko sąskaitą įneštų piniginių lėšų suma (17 000 Lt) ženkliai skiriasi, t. y. daugiau nei dvigubai. Be to, Paskolos sutartis sudaryta 2010-01-29, o paskolos grąžinimui 17 000 Lt pervesta 2010-03-02, t. y. praėjus daugiau kaip mėnesiui po Paskolos sutarties sudarymo. Jeigu iš tiesų ieškovai savo sūnaus šeimai (o ne vienam sūnui) būtų skolinę 40 000 Lt būtent šeimos būsto paskolos grąžinimui, kolegijos nuomone, tokiu atveju, neabejotina, pasirašyta būtų pareikalauta ir iš atsakovės (kuria, akivaizdu, ieškovai turėjo pasitikėti mažiau nei savo sūnumi, kurio parašą vis tik paėmė), o, be to, tokiu atveju logiškas ir protingas veiksmas būtų padengimas visos paskolos (o ne kažkokios niekuo nepagrįstos jos dalies), ir tai būtų padaryta kuo greičiau (o ne po daugiau kaip mėnesio), kad nebereiktų mokėti palūkanų. Kitų savo įrodinėjamų aplinkybių dėl paskolos sudarymo atsakovės šeimos interesais ieškovai nepagrindė jokiais įrodymais, apsiribodami vien samprotavimais ir prielaidomis, todėl, kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad ieškovai neįrodė paskolintų lėšų panaudojimo bendriems atsakovės ir jos mirusio sutuoktinio šeimos interesams tenkinti. Kolegija papildomai atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog tai, kad prieš laiką buvo grąžinta dalis (17 000 Lt) atsakovės ir jos sutuoktinio bendros paskolos (nesant nustatytų aplinkybių, kad atsakovė ir jos sutuoktinis iš savo gaunamų ir turimų lėšų negalėjo patys savalaikiai vykdyti prisiimtų bankinių įsipareigojimų ir kad jiems būtų grėsę kažkokios sankcijos), netgi negalėtų būti vertinama, kad tai buvo būtina šeimos poreikiams tenkinti. Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog prievolė grąžinti 2010-01-29 gautą 40 000 Lt paskolą yra asmeninė paskolos gavėjo L. B. prievolė, ir tuo pagrindu netenkino ieškovų reikalavimo dėl 20 000 L priteisimo iš atsakovės kaip iš paskolos bendraskolės.
Dėl įpėdinių atsakomybės pagal palikėjo prievoles. 2012-04-04 mirus paskolos gavėjui L. B., jo turtinės teisės ir pareigos nepasibaigė, bet įvyko universalus jo turtinių teisių ir pareigų teisių perėjimas jo įpėdiniams. Atsakovams (palikėjo sutuoktinei bei sūnui) kartu su paveldimu turtu pereina ir palikėjo L. B. pareiga grąžinti ieškovams skolą, nes tai yra turtinė prievolė (CK 5.1 str. 2 d.), todėl 20 000 Lt ieškovų prašomą priteisti skolos dalį apylinkės teismas visiškai pagrįstai priteisė iš atsakovų, kaip iš palikėjo L. B. teisių ir pareigų perėmėjų, proporcingai kiekvieno iš jų paveldėtino turto daliai (CK 5.13 str.), t. y. iš mirusiojo sutuoktinės atsakovės R. B., kaip iš palikėjo L. B. įpėdinės – 5 000 Lt (t. y. ¼ dalis nuo 20 000 Lt), o iš atsakovo A. B. – 15 000 Lt (t. y. ¾ dalys nuo 20 000 Lt).
Kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, o atsakovas atsiliepime suformuluoja savo atsikirtimus, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus arba priešieškiniu ginčija tam tikras byloje nustatinėjamas aplinkybes (LAT 2008-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2008; 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2008; kt.). Vadinasi, būtent ieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimas leidžia apibrėžti teisminio nagrinėjimo ribas ir užtikrinti visišką ginčo išsprendimą. Teismai, priimdami procesinį sprendimą, privalo laikytis pareikšto ieškinio ribų. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 str.), išskyrus atvejus, kai yra siekiama apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320 ir 353 str.), todėl tinkamai pasirinkti gynybos būdą ieškovui yra itin reikšminga ir svarbu, nuo to priklauso jam teikiamos teisminės gynybos efektyvumas (LAT 2012-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Esant nurodytoms aplinkybėms, bei ieškovams neįrodžius, kad pagal 2010-01-29 Paskolos sutartį atsakovė yra atsakinga kaip bendraskolė, teismas neturėjo jokio pagrindo peržengti teisminio nagrinėjimo ribų ir priteisti iš atsakovų, kaip palikėjo teisių ir pareigų perėmėjų, visos palikėjo L. B. pasiskolintos 40 000 Lt skolos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teisėjų kolegijai 2013-06-27 teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjus bylą iš esmės ir išėjus priimti procesinio sprendimo, 2013-07-12 ieškovai į bylą pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme bei dokumentus, patvirtinančius jų turėtas 2 500 Lt išlaidas už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kolegija, atsižvelgdama į tai, ieškovų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo netenkina (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliaciniai skundai atmestini, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinius skundus atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.