- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-26
- Bylos Nr.
- P-822-104-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Pastoliai“
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
rašytine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pastoliai“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A146-1420/2008 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pastoliai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pastoliai“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, valstybės įmonės „Regitra“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2007 m. liepos 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti UAB „Pastoliai“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) patikslintą skundą dalyje dėl reikalavimų priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Susisiekimo ministerija), Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Valstybinė kelių transporto Inspekcija arba Inspekcija), valstybės įmonės „Regitra“ (toliau – ir VĮ „Regitra“) 540000 litų turtinei ir 10000 litų neturtinei žalai atlyginti (b.l.2-3,8-11).
Šalies argumentai
Lietuvos valstybę atstovaujanti Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad terminas „aktas" reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis nustato, jog valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas nustatė jog pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su tuo, kad buvo sudaręs sutartį automobilių tiekimo sutartį dėl automobilių su vairo mechanizmu dešinėje pusėje pateikimo iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą (b.l. 21, 30), o Lietuvos Respublikoje neleidžiama įregistruoti transporto priemonių, kurių vairo mechanizmas yra dešinėje pusėje.
Teismas pažymėjo, jog pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šis įstatymas nustato saugaus eismo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės institucijų pareigas, įgyvendinant saugaus eismo politiką, pagrindines eismo dalyvių, kelių priežiūros institucijų, policijos, muitinės pareigūnų teises ir pareigas, taip pat pagrindinius su transporto priemonių technine būkle, techninės būklės tikrinimu, transporto priemonių registravimu susijusius reikalavimus, siekiant apsaugoti eismo dalyvių bei kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, gerinti transporto ir pėsčiųjų eismo sąlygas, taip pat mažinti neigiamą motorinių transporto priemonių poveikį aplinkai. To paties įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikoje eismas vyksta dešine kelio puse, o 3 dalis - kad Lietuvos Respublikos teritorijoje eismo tvarką nustato Kelių eismo taisyklės, kurias tvirtina Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 144 punktas nustato, kad eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, o 276 punktas - kad draudžiama eksploatuoti automobilius, kurie pritaikyti eismui kairiąja kelio puse ir kurių vairas įtaisytas dešinėje pusėje (išskyrus įregistruotus Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. gegužės 1 d. arba pagal konstrukciją bei įrangą skirtus specialioms darbo funkcijoms atlikti). Šis draudimas netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką atvykusiems užsieniečiams, neturintiems leidimų laikinai apsigyventi arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 straipsnio 3 dalis taip pat nustato, kad draudžiama eksploatuoti automobilius, kurie pritaikyti eismui kairiąja kelio puse ir turi vairą dešinėje pusėje, išskyrus tuos, kurie buvo įregistruoti Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. gegužės 1 d. arba kurie pagal konstrukciją ir įrangą yra skirti specialioms darbo funkcijoms atlikti (šis draudimas netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką atvykusiems užsieniečiams, kurie neturi leidimo laikinai apsigyventi arba leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje). Pagal Direktyvos 1999/37/EB 2 straipsnio b dalį „registracija" - administracinis leidimas transporto priemonei patekti į kelių transporto eismą, apimantis transporto priemonės identifikavimą ir serijinio numerio, vadinamo registracijos numeriu, išdavimą. Remdamasis minėtais Lietuvos Respublikos teisės aktais, nustatančiais, kad eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, teismas vertino, jog valstybės įmonė „Regitra" pagrįstai Lietuvos Respublikoje neregistruoja transporto priemonių, kurių vairavimo mechanizmas yra dešinėje transporto priemonės pusėje.
Remdamasis išdėstytais argumentais pirmosios instancijos teismas vertino, kad Lietuvos Respublikos valstybę šioje byloje atstovaujančių institucijų veiklos, kuri prieštarautų Lietuvos Respublikos įstatymams, ir kaltės nenustatyta, todėl atlyginti pareiškėjo tariamai patirtą turtinę ir neturtinę žalą nėra pagrindo. Teismas nurodė, jog institucijos veikė norminių aktų ribose, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jam tariamai padarytą turtinę žalą, neturtinė žala taip pat nenustatyta ir neįrodyta. Teismas pažymėjo, jog galiojantys nacionalinės teisės aktai yra suderinti su Europos Bendrijos teisės aktais.
III.
Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti, pripažinti atsakovus pažeidus Direktyvos 70/311/EEB 2 straipsnio, Direktyvos 74/60/EEB 3 straipsnio, Direktyvos 92/62/EEB 2 straipsnio bei Direktyvos 1999/7/EB 2 straipsnio 1 dalies, JTO/EEK reglamento Nr. 79, 1995 m. spalio 16 d. Sutarties dėl vienodų techninių nurodymų ratinėms transporto priemonėms, įrangai ir jų dalims, kurios gali būti sumontuotos ir (arba) naudojamos ratinėse transporto priemonėse, priėmimo ir pagal šiuos nurodymus išduotų patvirtinimų abipusio pripažinimo sąlygų 11 straipsnio 3 dalies, 2006 m. gegužės 9 d. Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko įsakymu Nr. 2-152 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklių 20 straipsnio, Vidaus reikalų ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1V-492 patvirtintų Kelių transporto priemonių registracijos taisyklių, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 skirsnio 16 straipsnio 3 dalies, Kelių eismo taisyklių 276 punkto, Civilinio kodekso 4.253 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir priteisti iš Lietuvos valstybę atstovaujančių atsakovų 540 000 litų turtinės žalos bei 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimo.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pripažino iš esmės pagrįstu ir paliko jį nepakeistą.
Šalies argumentai
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatavo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodė, kad atsakovai nagrinėjamoje byloje yra Susisiekimo ministerija, Valstybinė kelių transporto inspekcija bei VĮ „Regitra“ ir nepagrįstai teigė, kad pirmosios instancijos teismas 2007 m. spalio 24 d. išnagrinėjo bylą, kuriame atsakovai buvo minėtos trys institucijos (tai paneigia 2007 m. spalio 24 d. teismo posėdžio protokolas, kuriame pareiškėjo atstovas pareiškė savo poziciją, kad atsakovas byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama minėtų institucijų, taip pat 2007 m. spalio 31d.Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, b. l. 59 - 62, 64 - 69). Kadangi apeliacinės instancijos teisme bylos šalys (šiuo atveju – atsakovas) negali būti keičiamos, šiuo atveju nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis) apeliacine tvarka atsakovu (kaip ir pirmosios instancijos teisme) teismas laikė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos ir VĮ „Regitra“. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tinkamo atsakovo įtraukimo klausimą (2007 m. liepos 12 d. nutartis, 2007 m. liepos 31 d. nutartis, m. spalio 24 d. teismo posėdžio protokolas, b.l.2-3,7,23-25,59-62) byloje dėl žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis) Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė.
Įvertinusi pirmiau minėtas bylos aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytas administracinio ginčo ribas (dėl žalos atlyginimo), kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti ir 2007 m. spalio 31 d. sprendime pasisakyti dėl pareiškėjo patikslinto skundo argumentų, kurie buvo išdėstyti dėl patikslinto skundo prašomosios dalies 1-ajame punkte išdėstyto reikalavimo (atsakovo įpareigojimo vykdyti pareiškėjo išvardintų teisės aktų nuostatas), kadangi buvo įsiteisėjusi 2007 m. liepos 31 d. Vilniaus apygardos administracinis teismo nutartis, kuria šį pareiškėjo reikalavimą priimti buvo atsisakyta. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo tik reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad nagrinėjant šį reikalavimą turėjo būti remiamasi tais teisės aktais, kurie reglamentuoja ginčo teisinius santykius. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ginčo ribos nesikeičia.
Valstybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reglamentuoja Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. įstatymas Nr.VIII-1864 ) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta esminė valstybės prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo sąlyga.
Nustatė, kad pareiškėjas jo nurodytą turtinę žalą (540 000 Lt) kildina iš faktinių aplinkybių, kad 2004 m. kovo 2 d. UAB „Pastoliai“ (gavėjas) ir Didžiosios Britanijos įmonių „Woodhouse Commercials“ bei „Archers Van Spares“ savininkas (tiekėjas) sudarė automobilių tiekimo sutartį (įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d.- Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos), pagal kurią per laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gegužės 1 d. dienos pareiškėjui turėjo būti pateikta ne mažiau 540 įvairių automobilių, kurių vairo mechanizmas įrengtas dešinėje pusėje, naudojimui Lietuvoje (apelianto teigimu, juos pardavusi bendrovė per 3 metus tikėjosi gauti ne mažiau vieno milijono aštuoniasdešimt tūkstančių pelno), tačiau dėl nustatyto teisinio reglamentavimo Lietuvos Respublikoje neregistruojant transporto priemonių, kurių vairo mechanizmas įrengtas dešinėje pusėje, UAB „Pastoliai“ patyrė nuostolius.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kiekvienas norminis teisės aktas yra teisės normų rinkinys, kuriame išdėstytos neapibrėžtam subjektų ratui skirtos elgesio taisyklės. Tam, kad norminis teisės aktas konkrečiam subjektui sukeltų teisines pasekmes ir galimai pažeistų jo teises, subjektas turi konkrečiais veiksmais siekti pasinaudoti įstatyme numatytomis konkrečiomis teisėmis. Taigi, išvada, kad valdžios institucijos veiksmai buvo neteisėti, pažeidė asmens teises ir dėl to asmeniui buvo padaryta turtinė žala, o valstybei atsirado pareiga ją atlyginti CK 6.271 straipsnyje nustatytu pagrindu, galima tik tuo atveju, jei yra nustatomas konkretus asmens konkrečių įstatyme numatytų teisių pažeidimas. Išanalizavęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė teismui vieną rašytinį įrodymą - 2004 m. kovo 2 d. sutartį (b.l.2,30), o savo paaiškinimuose išdėstė nuomonę kaip jis supranta jo nurodytus teisės aktus ir kaip jie turėtų būti taikomi. Kolegija pažymėjo, kad sudarydamas 2004 m. kovo 2 d. sutartį su kitos valstybės ūkio subjektu, veikė kaip civilinių teisinių santykių dalyvis. Pastebėjo, kad apeliantas neneigia, kad jis žinojo sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, tarp jo ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2003 m. birželio 26 d. įstatymo Nr.IX-1654 redakcija) 16 straipsnio 3 dalies nuostatas, draudžiančias eksploatuoti Lietuvos Respublikoje automobilius, kurie pritaikyti eismui kairiąja kelio puse ir turi vairą dešinėje pusėje (išskyrus įstatyme nurodytas išimtis). Šis įstatymas buvo suderintas su jo priede nurodytomis direktyvomis. Lietuvos valstybė nėra 2004 m. kovo 2 d. sutarties šalis ir jai iš šios sutarties jokių prievolių nekilo. Taigi, pareiškėjo sudaryta sutartis pati savaime nesukūrė pareiškėjo nurodytoms valstybės institucijoms (Susisiekimo ministerijai, Valstybinei kelių transporto inspekcijai, VĮ „Regitra“) jokių pareigų. Pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1117 (pakeistų 2002 m.vasario 7 d. nutarimu Nr.186, 2002 m. birželio 27 d. nutarimu Nr.995, 2003 m. sausio 23 d. nutarimu Nr.88, 2004 m. kovo 1 d. nutarimu Nr.224, 2004 m. spalio 13 d. nutarimu Nr.1280, 2005 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr.1233, 2008 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr.338) 1 punktą, Susisiekimo ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija, kuri atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestų transporto (oro, vandens, geležinkelių, kelių), pašto ir elektroninių ryšių sričių valdymo funkcijas, įgyvendina šiose srityse valstybės politiką. Taigi Susisiekimo ministerijai yra pavesti uždaviniai formuoti ir įgyvendinti bendrą valstybės transporto strategiją ir politiką (Nuostatų 5 punktas). Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatų, patvirtintų Susisiekimo ministro 2003 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 3-567, 3 punkte nurodyta, kad Inspekcija pagal savo kompetenciją įgyvendina Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymą, Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksą ir kitus teisės aktus kelių transporto srityje, tikrina, kaip jų laikosi juridiniai ir fiziniai asmenys. Inspekcijai yra pavesti uždaviniai užtikrinti tinkamas sąlygas kelių transporto plėtrai; įgyvendinti eismo saugumo priemones ir mažinti kelių transporto priemonių neigiamą įtaką aplinkai (Nuostatų 7 p.). Inspekcija, vykdydama jai pavestus uždavinius, atlieka Nuostatų 8 punkte nurodytas funkcijas, tarp jų:dalyvauja rengiant ir įgyvendinant saugaus eismo kelių transporte ir kelių transporto techninės politikos programas; atlieka transporto priemonių ir sudėtinių transporto priemonių dalių atitikties įvertinimą; įgyvendina Sutarties dėl vienodų techninių nurodymų ratinėms transporto priemonėms, įrangai ir dalims, kurios turi būti sumontuotos ir (arba) naudojamos ratinėse transporto priemonėse, priėmimo ir pagal šiuos nurodymus išduotų patvirtinimų abipusio pripažinimo sąlygų nuostatas. Lietuvos Respublikos motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registrą tvarko vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Vidaus reikalų ministerija ir registro tvarkymo įstaiga – valstybės įmonė „Regitra“ (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 19 straipsnio 3 d., 2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr.X-973 redakcija). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis teikė pagal kompetenciją kuriai nors iš minėtų valstybės institucijų prašymą atlikti kokius nors veiksmus dėl konkretaus pagal minėtą Sutartį įvežto automobilio (-ių), o minėtos institucijos nepatenkino jo prašymo ir tokie jų veiksmai yra neteisėti. Nesant įrodymų apie tokias faktines aplinkybes, teismas jų patikrinti negali. Pareiškėjo nurodyto teisinio reglamentavimo analizė nesiejant jo su konkrečiais galimais asmens teisių pažeidimo faktais (taip yra šiuo atveju) neturi prasmės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžė, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytų valstybės valdžios institucijų neteisėtus aktus (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Nesant tokių įrodymų, remiantis vien abstrakčiais pareiškėjo aiškiniams, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju valdžios institucijų neteisėti veiksmai nenustatyti. Nenustačius bent vienos iš trijų atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų (neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos), žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta esminė atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – neteisėti valdžios institucijos veiksmai, t,y., kad jos neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad antroji atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga (žala) taip pat nenustatyta. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pagal pareiškėjo argumentus, jo nurodytą turtinę žalą sudaro tariamai jo negautos pajamos, kurias jis tikėjosi gauti pardavęs pagal 2004 m. kovo 2 d. sutartį įgytus automobilius, kurių vairo mechanizmas yra dešinėje pusėje, eksploatavimui Lietuvos Respublikoje. Šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti jokiais konkrečiais duomenimis (dokumentais ir skaičiavimais). Nesant dviejų pirmųjų sąlygų, trečioji sąlyga (priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos veiksmų ir žalos) negalima pati savaime.
Neturtinės žalos atlyginimas nustatytas Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas yra juridinis asmuo. Patirtą žalą sieja su reputacijos pablogėjimu prieš užsienio partnerius. Kaip ir turtinės žalos padarymo atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti neturtinės žalos atlyginimo sąlygas. Pirmiau minėta, kad pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų neteisėti veiksmai nenustatyti. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo argumentus apie tai, kad jis negalėjo numatytomis sąlygomis vykdyti 2004 m. kovo 2 d. sutarties, ir dėl to pablogėjo Bendrovė reputacija (verslo partneriai nutraukė ar atsisakė sudaryti naujas sutartis, kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
V.
Pareiškėjas UAB „Pastoliai“ pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo šioje administracinėje byloje. Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjas nuo pat pradžių į teismą kreipėsi dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 str. 3 d. ir KET 276 punkto neatitikimo skunde pateiktiems Europos Bendrijos teisės aktams bei Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims. Vilniaus apygardos administraciniame teisme minimų nacionalinių teisės aktų teisėtumo ir galiojimo klausimas nebuvo nagrinėtas (taip buvo pažeistas ABTĮ 4 straipsnio 1 dalies reikalavimas).
2. Teismas nesivadovavo net ir galiojančiomis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatomis, pagal kurias yra draudžiama eksploatuoti tik tuos dešiniavairius automobilius, kurie yra pritaikyti eismui kaire kelio puse. Pabrėžia, kad atsakovo atstovai nenustatinėjo automobilio pritaikymo kairės ar dešinės pusės eismui požymių, vienintelis kriterijus buvo dešinėje pusėje sumontuotas vairas. Pagal šiuo metu galiojančią Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo versiją, yra numatyta, kad tai liečia automobilius „kurie pritaikyti eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje“. Akivaizdu, kad ginčo metu galiojusi įstatymo versija ir dabartinė skiriasi iš esmės, todėl teismas savo sprendimu pažeidė principą lex retro non agit principą. Pareiškėjo manymu, tokiu būdu yra menkinamas įstatymo autoritetas, nes įstatymų leidėjas nebuvo numatęs draudimo dešiniavairiams automobiliams, kurie yra pritaikyti eismui dešine kelio puse; toks draudimas yra taikomas tik tiems dešiniavairiams automobiliams, kurie yra pritaikyti eismui kairiąja kelio puse.
3. Pareiškėjo manymu, aiškinti EB teisės aktus ir jų galiojimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra kompetetingas, nes remiantis Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 40 str. 2 d. nuostatomis, Vyriausiasis administracinis teismas taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimui privalo prašyti kompetetingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal EB sutarties 234 str. priimti preliminarų sprendimą turi Europos Teisingumo Teismas. Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančią tvarką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinė instancija nagrinėjant administracines bylas, todėl prieš priimant sprendimą buvo būtinas ETT preliminarus nutarimas. Tuo būdu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažeidė EB sutarties 234 str. reikalavimą.
4. ABTĮ 4 str. 1 dalyje nurodyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas teismui buvo nurodęs, kad, jo manymu, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 str. 3 d. ir KET 276 punkto reikalavimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7, 29 ir 138 straipsniams bei pateikė tokius teiginius pagrindžiančius įrodymus. Teismas gali nesutikti su pareiškėjo argumentais, tačiau teismas negali jų ignoruoti, nes pagal ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p., nutartis be motyvų yra pagrindas pripažinti sprendimą negaliojančiu. Taip pat ABTĮ 86 str. 3 d. nurodyta, kad turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Todėl teismas, prieš priimdamas nutartį, turėjo motyvuotai atsisakyti kreiptis į Konstitucinį teismą ABTĮ 4 str. 2 d. pagrindu, tačiau iškelto nacionalinių teisės aktų konstitucingumo klausimas nebuvo teismo svarstytas.
5. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis teikė pagal kompetenciją kuriai nors iš minėtų institucijų prašymą atlikti kokius nors veiksmus dėl konkretaus pagal minėtą Sutartį automobilio (-ių), o minėtos institucijos nepatenkino jo prašymo ir tokie veiksmai neteisėti. Teismas žinojo ir jam buvo tiksliai nurodyta skunde, kiek, kada ir į kokias institucijas buvo kreiptasi raštu, tų raštų numeriai, gauti atsakymai, jų turinys ir numeriai, taip pat prie šio prašymo pridedamos minėtų raštų kopijos.
6. Atkreipia teismo dėmesį, kad 2008-09-10 Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo nagrinėjama byla pareiškėjo UAB „Pastoliai“ apeliacinis skundas administracinėje byloje Nr. A-1615-08 atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai VĮ „Regitra“ Kauno filialo, dėl atsisakymo įregistruoti dešinės pusės eismui pritaikytą automobilį su dešinėje pusėje sumontuotu vairo mechanizmu. UAB „Pastoliai" nuomone, nėra pagrindo dėl kiekvieno atsisakymo įregistruoti dešiniavairį automobilį kreiptis į teismą, nes tai, kad atsakovo atstovai neregistruoja, neleidžia atlikti valstybinės techninės apžiūros ir eksploatuoti automobilių su dešinėje pusėje esančiu vairu yra visiems žinoma ir teismas, remiantis ABTĮ 59 str. l d., turėtų šį faktą priskirti prie neįrodinėjamų aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka ( ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas, kuriuo prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi pareiškėja, numato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Analizuojant šios teisės normos turinį, darytina išvada, jog vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatomis, procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu gali būti atnaujintas ne dėl bet kokio nagrinėjant bylą padaryto materialinės teisės normų pažeidimo, o tik dėl esminio pažeidimu, kurį patvirtina akivaizdūs įrodymai. Tai reiškia, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme proceso atnaujinimo pagrindu gali būti pripažįstamas tik akivaizdus esminis materialinių teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, kurį akivaizdžiai patvirtina kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiami įrodymai ar prašyme dėstomi motyvai bei argumentai.
Pareiškėjas savo prašyme nurodo įvairias galiojusio Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo normas, tačiau pateikiamoje argumentacijoje konkrečiai ir aiškiai neatskleidžia, dėl kokių priežasčių bylą nagrinėjusių teismų išvados bei sprendimai neatitinka pareiškėjo nurodytų normų. Įvertinus pareiškėjo prašymo turinį matyti, kad pareiškėjo argumentacija iš esmės yra orientuota į faktinių bylos aplinkybių tyrimą bei įrodymų vertinimą. Tuo tarpu Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą įvertinti bylos faktinę pusę (dar kartą tirti bylos aplinkybes ir dar kartą vertinti bylos įrodymus).
Taip pat šiuo atveju nepatvirtinta, jog egzistuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas tada, kai byloje priimtas teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Tačiau šią administracinę bylą nagrinėjusio Vilniaus apygardos administracijos teismo sprendime atsisakymo kreiptis į Konstitucinį teismą iš esmės yra pateikti. Pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikti argumentai dėl teismų procesinių sprendimų nemotyvavimo galėtų patvirtinti tik tam tikrus motyvavimo trūkumus, tačiau jie negali būti pagrindas teismų procesinius sprendimus laikyti iš viso be motyvų ir atnaujinti procesą. Be to, pažymėtina, kad teismai su prašymu dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo gali kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą, jei kyla klausimų dėl teisės taikymo ar aiškinimo. Nagrinėjamoje byloje tokių abejonių administraciniam teismui nekilo, todėl pagrįstai nebuvo kreiptasi į minėtą teisminę instituciją.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje Nr. A-756-180/2008 negali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, todėl pareiškėjos V. G. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. Nr. A146-1420/2008 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pastoliai“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, valstybės įmonės „Regitra“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.