- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-03
- Bylos Nr.
- 2S-137-109/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Bobrel (pirm.), Aušra Baubienė, Raimondas Buzelis
- Pareiškėjas
- Kauno žydų religinės bendruomenės
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno žydų bendruomenei, Kauno Chasidų sinagogos religinei bendruomenei, Kauno krašto judėjų religinei bendruomenei, Lietuvos žydų religinei bendrijai, Lietuvos žydų bendruomenei
- Kategorijos
- 118.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės, Raimondo Buzelio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. nutarties panaikinimo, kuria civilinė byla Nr. 2-12419-199/2009 pagal pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno žydų bendruomenei, Kauno Chasidų sinagogos religinei bendruomenei, Kauno krašto judėjų religinei bendruomenei, Lietuvos žydų religinei bendrijai, Lietuvos žydų bendruomenei dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, buvo nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas Kauno žydų religinė bendruomenė 2009 m. balandžio 27 kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai ir žemė, esantys Jakšto g. 5, Kaune, (iki 1940 metų – Jakšto 3), buvusi Kauno žydų ligoninė iki 1940 metų liepos 21 d., t. y. iki jos nusavinimo ir perdavimo valstybės institucijai, nuosavybės teise kaip dvasinė gydymo įstaiga, susieta su tikybos įstatymų laikimusi ir apeigų atlikimu, iki 1926 metų buvo statyta ir valdoma Senosios Žydų Bendruomenės (KAHALO), o nuo 1926 metų – tam tikslui, t. y. turtui, susietam su tikybinių apeigų atlikimu, valdyti, įkurtos Kauno žydų tikybinės bendruomenės. Pareiškėjas nurodė, kad prašomas faktas nustatytinas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, nes įstatymai (tiek Lietuvos Aukščiausiosios tarybos 1990-02-14 įstatymas „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, tiek 1995-03-21 Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas), suteikia jiems teisę susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris iki 1940 metų priklausė religinėms bendruomenėms ir buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas iš religinių bendrijų be jų valios. Pareiškėjos nuomone, teismui nustačius jos prašomą faktą, Kauno žydų religinei bendruomenei atsirastų teisė atkurti nuosavybės teises į pastatus, esančius adresu Jakšto g. 5, Kaune (1 t. b. l. 3-6).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. spalio 7 d. nutartimi civilinę bylą Nr. 2-12419-199/2009 nutraukė, įpareigojo valstybinę mokesčių inspekciją pareiškėjui Kauno žydų religinei bendruomenei grąžinti 2009 m. balandžio 24 d. sumokėtą 130 Lt žyminį mokestį (2 t. b. l. 105-108). Teismas konstatavo, kad prašomas nustatyti faktas pareiškėjui nesukurtų jokių teisinių pasekmių dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą (1995 m. kovo 21 d. Nr. I-822, įsigaliojęs 1995 m. kovo 29 d.), todėl pareiškėjo prašymą laikė nenagrinėtinu teisme (CPK 444 str. 1 d.) ir iškeltą civilinę bylą nutraukė paaiškėjus, kad pareiškimą reikėjo atsisakyti priimti, nes jis nenagrinėtinas teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p., 293 str. 1 p.). Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą (toliau – Atkūrimo tvarkos įstatymas), valstybė neprisiėmė besąlygiško įsipareigojimo atkurti religinių bendrijų teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokių teisių atkūrimas yra sąlygojamas atitinkamų, šiuo įstatymo nustatytų aplinkybių buvimu, taip pat ir tuo, kad turi būti laikomasi prašymų atkurti religinių bendrijų pažeistas teises padavimo ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo terminų. Šio įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad religinės bendrijos prašymas dėl šio nekilnojamojo turto grąžinimo natūra turi būti pateiktas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos sprendimai dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo arba lėšų kompensavimo religinėms bendruomenėms pagal 1990 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ nepriimami, o pareiškimai dėl turto grąžinimo arba jo išpirkimo nagrinėjami šio įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnį religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikia to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos (5 straipsnio l dalis), t. y. nuo 1995-03-30 d. iki 1996-03-30; nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai (išvardinti 7 straipsnyje) turi būti pateikti per vienerius metus nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos (5 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į Atkūrimo tvarkos įstatymo 7 str. 1 d. ir 5 str. 2 d., jeigu nuosavybę patvirtinantys dokumentai neišliko, prašymą pateikęs pretendentas turėjo kreiptis į teismą dėl nekilnojamojo turto (pastatų) valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo ne vėliau kaip per vienerius metus nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo dienos (teismo sprendimas tokiu atveju būtų nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas). Tačiau su prašymu nustatyti juridinį faktą pareiškėjas Kauno žydų religinė bendruomenė kreipėsi į teismą pasibaigus Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 str. 2 d. nustatytam terminui.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Kauno žydų religinė bendruomenė, paduodama pareiškimą teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nutylėjo esminę aplinkybę, kad jos 1991-12-27 ir 1997-04-02 bei 1999-04-13 prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus 1D3/p, 4D1/p ir 5I1/p, esančius adresu Jakšto g. 5, Kaune, jau yra išnagrinėti ir dėl jų yra priimtas Kauno miesto tarybos 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. 144 neatkurti nuosavybės teisės Kauno žydų religinei bendruomenei į pastatus lD3/p, 4Dl/p ir 5Il/p, esančius A.Jakšto g. 5, Kaune. Paminėtu administraciniu teisės aktu yra užbaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, kuri buvo pradėta pagal pareiškėjos Kauno žydų religinės bendruomenės 1991-12-31 ir 1999-04-13 prašymus. Šio sprendimo teisėtumas pareiškėjo iniciatyva buvo nagrinėjamas Kauno apygardos administracinio teismo, kuris 2002 m. vasario 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjo prašymą panaikinti Kauno miesto tarybos 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 144. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, 2002-04-30 nutartyje dėl pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės, kaip iki nacionalizacijos Lietuvoje veikusių religinių bendruomenių teisių perėmėjos, statuso konstatuota, kad „byloje nepateikta religinių bendruomenių, veikusių Kaune iki 1940 m. liepos 21 d., nuosavybės teises į pastatus Jakšto g. 5, Kaune, patvirtinančių dokumentų, pripažįstamų tokiais pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 7 str., todėl pagrindo pripažinti, jog šie pastatai priklausė žydų religinėms bendruomenėms, o tuo pačiu ir vertinti, ar pareiškėja yra šių visų bendruomenių teisių perėmėja, pagrindo nėra. Dėl to konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjų skundą, kuriuo prašyta panaikinti Kauno m. tarybos 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr.144 ir įpareigoti atsakovą atstatyti Kauno žydų religinei bendruomenei nuosavybės teises į pastatus 1D3/p, 4D1/p ir 5I1/p, esančius adresu Jakšto g. 5, Kaune, iš esmės, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. <...> Žydų ligoninei priklausę pastatai, neneigiant jų priklausomybės iki okupacijos veikusiai žydų bendruomenei, negali būti pripažinti religinės bendruomenės turtu pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. A-07-403/2002). Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateikęs prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr. A-07-403/2002 atnaujinimo, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 31 d. nutartimi buvo atsisakyta atnaujinti procesą, dar kartą konstatuojant, kad byloje nėra dokumentų, patvirtinančių žydų religinių bendruomenių nuosavybės teises į Kauno žydų ligoninę, esančią Jakšto g. 5, Kaune. Ši aplinkybė yra esminė ir sudaro pakankamą pagrindą pareiškėjos skundą pripažinti nepagrįstu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. P3-02-03). Teismo nuomone, nesant nuginčytam teismo tvarka pareiškėjo atžvilgiu priimtam Kauno miesto tarybos 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimui Nr. 144, jis yra galiojantis ir sukeliantis pareiškėjui atitinkamas teisines pasekmes dėl administracinės procedūros pagal pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pabaigos.
Šalies argumentai
Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Kauno žydų religinė bendruomenė 2002 m. gegužės 6 d. pareiškimu jau kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su prašymu nustatyti juridinį faktą, kad pastatai 1D3/p, 4D1/p ir 5I1/p Kaune, Jakšto g. 5, buvusi Kauno žydų ligoninė, iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms, sudarė vieningą kompleksą su Kauno Senąja sinagoga ir buvo tarybinės valdžios nusavinti. Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškimą patenkino. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą atmetė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. gegužės 5 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjos prašymu Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartimi šioje byloje buvo atnaujintas procesas. Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartimi netenkino prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir Kauno apygardos teismo 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimo panaikinimo. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo atskirąjį skundą, 2008 m. lapkričio 26 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarties bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo, 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi šias teismų priimtas nutartis paliko nepakeistas (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009). Esminių aplinkybių dėl pareiškėjo atžvilgiu administracine tvarka priimto teisės akto (Kauno miesto tarybos 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 144) ir paminėtų teismų priimtų sprendimų, kurie yra tiesiogiai susiję su 2009-04-27 naujai paduotu prašymu dėl pastatų, esančių adresu Jakšto g. 5, Kaune, valdymo fakto nustatymo, nutylėjimas rodo pareiškėjos nesąžiningą ir neteisėtą elgesį procese (LR CPK 42 str. 5 d.). Kauno religinės žydų bendruomenės naujo pareiškimo pateikimas teismui po to, kai teismai jau ne kartą pasisakė analogišku klausimu, pareiškėjui siekiant nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus adresu Jakšto g. 5, Kaune, pirmosios instancijos teismo laikytas nepagrįstu. Pasibaigus Atkūrimo tvarkos įstatymo nustatytam terminui prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, pareiškėjas neturi teisės paduoti Kauno miesto savivaldybės administracijai papildomus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, esančius adresu Jakšto g. 5, Kaune.
Pareiškėjas Kauno žydų religinė bendruomenė atskiruoju skundu (2 t. b. l. 130-132) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartį ir iš perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Motyvuose nurodo:
1. LR Konstitucijos 30 str. nurodo, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šio straipsnio įtakoje, ką pripažino teismai, liko labai mažai teisme nenagrinėtinų bylų, o bylos dėl juridinių faktų nagrinėjamos išimtinai tik teisme ir niekus kitur. Dėl to teismo nuostata, kad apelianto pareiškimo pagrindu užvesta byla nenagrinėtina teisme, neatitinka Įstatymų nuostatų, yra neteisinga ir neteisėta. Be to, LR CPK 294 str. 1 d. nurodo, kad jei byla nutraukiama dėl to, kad ji nenagrinėtina teisme, teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją pareiškėjas turi kreiptis, kas reiškia, kad pareiškėjo prašymas yra teisėtas, pagrįstas, tik jį turi nagrinėti kita institucija. Kadangi šio Įstatymo nuostatos skundžiamojoje nutartyje nėra, vadinasi, ji neteisėta ir byla nutraukta nutartyje nurodytu pagrindu neteisėtai.
2. Teismas, nutraukdamas bylą dėl to, kad ji neva tai nenagrinėtina teisme, iš pareiškimo nusprendė, kad jis nesukurs apeliantui teisinių padarinių - subjektyvių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo. Tačiau tokia teismo išvada neteisinga. Jei iš tiesų teismas iš anksto susidarė tokią nuomonę, byloje teismo iniciatyva atsirado daug suinteresuotų šalių, nors apeliantui nebuvo pateikti, kaip reikalauja LR CPK 113-116, 123 str., šių asmenų prašymai patraukti juos suinteresuotais asmenimis, jų pateiktų įrodymų, neigiančių prašymo teisėtumą, pagrįstumą, nuorašai. Jų atsiradimas byloje patvirtina neginčijamą faktą, kad pareiškimu prašomas nustatyti faktas sukels teisines pasekmes. Ir tos pasekmės susijusios su nusavinto turto grąžinimu natūra ar atlyginant už jį.
3. Teismo argumentai apie tai, kad bendruomenė padavė prašymą dėl nusavinto turto grąžinimo ne nustatytais terminais, kad ne laiku padavė kitus, nuosavybę patvirtinančius dokumentus, yra nemotyvuoti, todėl tokiais argumentais negali būti grindžiami teismo sprendimai. Nuosavybės teisių atkūrimas neįvyko įstatymų numatytais terminais, jis vyksta iki šiol, ir tai patvirtina, tuo pačiu paneigdamas daugelį teismo nutartyje išvardintų argumentų, pridedamas LR Vyriausybės 2009-09-16 nutarimo Nr. 1211, liečiančio vieną iš suinteresuotų asmenų, projektas pagal LR Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą.
4. Teismo motyvas, kad apeliantas jau kreipėsi dėl juridinio fakto nustatymo, yra įsiteisėję teismo sprendimai, todėl kaip ir neturi teisės antrą kartą kreiptis, prieštarauja CPK 294 str. 2 d., nes skundžiama nutartimi nutrauktoje byloje buvo prašomas nustatyti kitas faktas, nei buvo prašoma pagal 2002-05-06 prašymą.
5. Prašomas nustatyti toks faktas, kuris sukels teisines pasekmes ir sukurs subjektyvines teises ne tik apeliantui, bet ir suinteresuotiems asmenims. CPK 182 str. 1 p. pasakyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis. Kadangi teismas, priimdamas skundžiamą nutartį vien Kauno m. savivaldybės argumentų pagrindu, nesidomėjo kitomis bylos aplinkybėmis, todėl jo motyvai nesutampa su faktine situacija, kurią buvo galima konstatuoti ir pripažinti tik nagrinėjant bylą teismo posėdžiuose. Akivaizdus įrodymas, jog jei būtų nustatytas prašomas juridinis faktas, jis sukurtų teisines pasekmes, yra įtraukimas į bylą suinteresuotais asmenimis be jokio įstatyminio pagrindo bene visas Lietuvoje egzistuojančias žydų bendruomenes. Kita vertus, Seime bus priimamas naujas LR Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, pagal kurį turto grąžinimo klausimai bus sprendžiami kitaip ir bus nauji, kiti terminai. Be to, viešai buvo svarstomas ir kitas žydų turto grąžinimo būdas - kompensacija, su Vyriausybe net sutarta dėl kompensacijos dydžio. Taigi, neteisėtai nusavinto turto grąžinimo ar kompensavimo už jį procesas toli gražu nebaigtas, jis vyksta ir vyks iki galutinio klausimo išsprendimo, todėl teigti, kad prašomas nustatyti faktas nesukurs juridinių pasekmių ir dėl to reikia nutraukti bylą, negalima.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo jį atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą joje išdėstytais motyvais, kadangi atskirojo skundo argumentai teismo išvardintų faktų nepaneigia. Kauno miesto savivaldybė nurodo, kad šios civilinės bylos nutraukimas bendrosios kompetencijos teisme, neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis su nauju prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir, esant neigiamam sprendimui, paduoti skundą (prašymą) administraciniam teismui, tame tarpe ir dėl praleisto termino atnaujinimo. Tik tuomet, jei toks prašymas teismo būtų patenkintas, atsirastų prielaida kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Suinteresuotas asmuo Lietuvos žydų bendruomenė atsiliepimu į pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės atskirąjį skundą prašo jį atmesti, palikti Kauno miesto apylinkės teismo 2009-10-07 nutartį nepakeistą (2 t. b. l. 143).
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Patikrinusi atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str., 338 str.).
Absoliučių nutarties negaliojimų pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais ir padarytomis išvadomis bei suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais argumentais.
Teismo nutartis priimta atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 56 ”Dėl teisės normų , reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje” paskelbtus išaiškinimus ( 1.1, 1.2, 1.3 punktai), todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Kai iš paduoto pareiškimo matyti, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių (subjektinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), teismas atsisako priimti tokį pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jeigu jis priimtas, - bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę.
Teisiniai santykiai dėl religinių bendrijų teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, išskyrus žemę, vidaus vandenis, miškus ir parkus, taip pat ir tą turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, atkūrimo reguliuojami specialiuoju Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Tvarkos įstatymu (1995 m. kovo 21 d. Nr. 1-822, įsigaliojęs 1995 m. kovo 29 d.); toliau - Atkūrimo tvarkos įstatymas).
Pagal Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo turėjo pateikti to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 1995-03-30 iki 1996-03-30; nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai (išvardinti 7 straipsnyje) turėjo būti pateikti per vienerius metus nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos (5 straipsnio 2 dalis). Šie įstatyme įtvirtinti terminai nuosavybės teisėms atkurti yra naikinamieji. Atsižvelgiant į Atkūrimo tvarkos įstatymo 7 str. 1 d. ir 5 str. 2 d., jeigu nuosavybę patvirtinantys dokumentai neišliko, prašymą pateikęs pretendentas turėjo kreiptis į teismą dėl nekilnojamojo turto (pastatų) valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo ne vėliau kaip per vienerius metus nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo dienos (teismo sprendimas tokiu atveju būtų nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas).
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja Kauno žydų religinė bendruomenė 2009-04-24 pareiškimu, kuris teisme užregistruotas 2009-04-27, kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai ir žemė, esantys Jakšto g. 5, Kaune, (iki 1940 metų – Jakšto 3), buvusi Kauno žydų ligoninė iki 1940 metų liepos 21 d., t. y. iki jos nusavinimo ir perdavimo valstybės institucijai, nuosavybės teise kaip dvasinė gydymo įstaiga, susieta su tikybos įstatymų laikimusi ir apeigų atlikimu, iki 1926 metų buvo statyta ir valdoma Senosios Žydų Bendruomenės (KAHALO), o nuo 1926 metų – tam tikslui, t. y. turtui, susietam su tikybinių apeigų atlikimu, valdyti, įkurtos Kauno žydų tikybinės bendruomenės, t.y po to, kai Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 str. 2 d. nustatytas terminas pasibaigė.
Pažymėtina, kad Atkūrimo tvarkos įstatyme net nėra numatyta galimybė atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, todėl paminėtų terminų nesilaikymas yra savarankiškas pagrindas neatkurti nuosavybės teisių. Dėl to teismas teisingai nurodė, kad net ir tokiu atveju, jei būtų nustatytas pareiškėjo nurodytas faktas, pareiškėjui neatsirastų subjektinių teisių dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes pasibaigus Atkūrimo tvarkos įstatymo nustatytam terminui prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, pareiškėja neturi teisės paduoti Kauno miesto savivaldybės administracijai papildomus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o Kauno miesto savivaldybės administracija neturi teisės šių dokumentų priimti. Pareiškėja praleido naikinamąjį terminą pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, dėl to jos prašomas nustatyti faktas negali sukelti pageidaujamų, su nuosavybės teisių atkūrimu susijusių, pasekmių, todėl juridinio fakto nustatymas teismo tvarka yra negalimas.
Dėl virš nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, vadovaudamasis nuosavybes teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, civilinio proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis pareiškimų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą,bei atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjos prašymais pradėta nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, esančius adresu Jakšto g. 5, Kaune, procedūra buvo užbaigta ir dėl to priimtas Kauno miesto tarybos 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. 144 yra nenuginčytas ir galiojantis, tinkamai taikė ir išaiškino procesines ir materialines teisės normas, ir padarė teisingą išvadą, kad prašomas nustatyti faktas pareiškėjai nesukurtų jokių teisinių pasekmių dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Atkūrimo tvarkos įstatymą, todėl pareiškėjos prašymas yra teisme nenagrinėtinas (LR CPK 444 str. 1 d.), o civilinė byla nutrauktina (LR CPK 293 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.