Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Leono Jachimavičiaus ir Arūno Rudzinsko, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko ir Deimantei Milevičiūtei – Anakurdovienei, dalyvaujant ieškovui V. V. ir jo atstovui advokatui Antanui Markūnui, atsakovui M. S. ir jo atstovui advokatui Vladislovui Mikšai, atstovo J. R. advokatui Tomui Vildžiūnui, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų M. S. ir J. R. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-317-364/2007 pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovams M. S. ir J. R. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas V. V. 2004 m. liepos 14 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame nurodė, kad 1993 m. birželio 1 d. kredito sutartimi Nr. 138 suteikė UAB ”Lietūkis” 11750 Vokietijos markių ir 250 JAV dolerių paskolą, o 1994 m. sausio 4 d. kredito sutartimi Nr. 371 dar 5500 Vokietijos markių ir 100 JAV dolerių paskolą. Sutartis pasirašė UAB ”Lietūkio” vardu bendrovės direktorius J. R. (atsakovas), o įkalbėjo tas sutartis sudaryti ir pinigus skolinti atsakovas M. S. , buvęs jo bendradarbis. M. S. užtikrino jį, kad ”Lietūkis” kredito grąžinimą užtikrina turimu turtu - pastatais, automobiliais, bendrovės finansinė padėtis gera, o jo, ieškovo, indėlio grąžinimas, be to, garantuojamas ir pačiam atsakovui M. S. priklausančiu administraciniu pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini) .

Jo nuomonę, kad atsakovai sąžiningi verslininkai, sustiprino ta aplinkybė, kad pradžioje gaudavo sutartyje numatytas palūkanas. Tačiau nuo 1994 m. balandžio mėn. atsakovams nustojus jam mokėti palūkanas ir negrąžinus skolos suprato, kad yra apgautas, todėl jis su kitais UAB ”Lietūkio” indėlininkais kreipėsi į policiją dėl baudžiamosios bylos iškėlimo atsakovams už svetimo turto stambiu mastu užvaldymą apgaule (BK 274 str. 3d.) ir operacijų užsienio valiuta taisyklių pažeidimą (BK 329 str.).

Minėtas pinigų užvaldymo faktas yra konstatuotas Kauno apygardos prokuratūros 2004 m. birželio 1 d. nutarime, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 201-414-84, kuriuo nereabilituojančiu pagrindu, t.y. suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas M. S. ir J. R. atžvilgiu. Tačiau 2004-06-01 nutarimu buvo konstatuota, kad J. R. ir M. S. , veikdami bendrininkų grupėje, laikotarpiu nuo 1993 m. vasario 10 d. iki 1995 m. sausio 26 d. iš vieno šimto vienuolikos asmenų, tarp jų ir iš jo, ieškovo, pagal vadinamąsias ”kredito sutartis” gavo įvairia valiuta 2954850,10 Lt, iš kurių apgaule stambiu mastu užvaldė pagal ekspertizės aktą svetimą turtą 2522154,70 Lt sumai.

Ieškovas, remdamasis 1964 m. Civilinio kodekso 483, 494 straipsniais, prašė priteisti jam iš atsakovų M. S. ir J. R. solidariai 38350,- Lt žalos atlyginimą (b.l. 3).

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies.

Priteisė iš atsakovų M. S. ir J. R. solidariai ieškovui 13706,32 Lt žalai atlyginti, 100,- Lt žyminio mokesčio, 342,- Lt advokato pagalbai apmokėti.

Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Priteisė iš ieškovo V. V. 987,- Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui J. R. , 658,- Lt M. S. .

Priteisė iš ieškovo V. V. 10,93 Lt ir iš atsakovų M. S. ir J. R. po 10,51 Lt pašto išlaidų valstybei.

Taip pat iš atsakovų solidariai priteisė 513,- Lt žyminio mokesčio išlaidų valstybei (2 t. b.l. 35-40).

Atsakovas M. S. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą dalyje, kuria iš jo priteista atlyginti ieškovui 13706,32 Lt žalą solidariai su atsakovu J. R. ir jo atžvilgiu ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo jam visas bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimą prašo panaikinti dėl netinkamo materialinės teisės normos taikymo, procesinės teisės normų pažeidimo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais (2 t. 45 - 47 b.l.):

1. Teismas sprendimą nepagrįstai formavo deliktinių santykių pagrindu. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tarp ieškovo ir UAB ”Lietūkis” suformuoti paskoliniai sutartiniai civiliniai santykiai, o teismas savo sprendime šių santykių egzistavimą patvirtino.

Ieškovas žalos atsiradimą ir dydį įrodinėja 1993-06-01 ir 1994-01-04 jo sudarytomis kredito sutartimis Nr. 138 ir Nr. 371 su UAB ”Lietūkis”. Sudarytas sutartis su UAB ”Lietūkis” pasirašė pats ieškovas V. V. ir UAB ”Lietūkis” direktorius J. R. . Teismui pateiktose kredito sutartyse J. R. pasirašęs ir UAB ”Lietūkis” antspaudais patvirtinęs, kad skolinamus pinigus yra gavęs (1 t., b.l. 6,7). Tokiu būdu ieškovo sudarytos su UAB ”Lietūkis” kredito sutartys patvirtino ne tik pinigų ”ėmimo” faktą, kaip teigia ieškovas (bylos 2 t. b.l. 26), bet ir paskolinių santykių atsiradimą (1994m. LR CK 291 str.) t.y. nustatė kredito (skolos) sutarčių šalis, skolinamas sumas, skolos grąžinimo terminus, palūkanų dydžius, turtines garantijas negrąžinus paskolos, jas pasirašė kreditorius - ieškovas V. V. ir skolininkas - UAB ”Lietūkis”, atstovaujamas direktoriaus J. R. . Sudarytos kredito sutartys ieškovui ir UAB ”Lietūkis” sukūrė civilines teises ir pareigas (1994 m. LR CK 4 str.) šių sutarčių vykdymui;

2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kredito sutartys buvo vykdomos. Tai patvirtino šioje byloje nustatyti faktai: ieškovas V. V. perdavė grynus pinigus UAB ”Lietūkis”, o bendrovę atstovaujantis asmuo - direktorius J. R. - pasirašė apie gautus skolinamus pinigus ir patvirtino bendrovės antspaudu;

ieškovas trylika atvejų (abiejose sutartyse) gavo sutartyse numatytais terminais numatytas sumas (iš viso net 26 427,05 Lt), o tai patvirtina sutarčių vykdymą ir įvertinta Kauno miesto apylinkės teismo 2007-06-11 sprendime;

ieškovas dalyvavo kreditorių susirinkimuose reikšdamas turtines pretenzijas UAB ”Lietūkis” dėl skolintų pinigų susigrąžinimo (1 t. b.l. 71, 72), pasirašė pareiškimą Kauno m. apylinkės teismui dėl turtinių pretenzijų UAB ”Lietūkis”;

ieškovas suklastojo kredito sutartį Nr. 371 (1 t. b.l. 6) , kurioje 6.5 įrašą dėl tariamų M. S. turtinių garantijų įrašė pats savo ranka ir tai pripažino teismo posėdyje (1 t. b.l. 153). Apylinkės teismas to fakto neaptarė ir neįvertino LR įstatymų numatyta tvarka;

3. Ieškovas ir UAB ”Lietūkis” įstatymų numatyta tvarka kredito sutarčių nenutraukė, tad sutartys yra galiojančios su atitinkamomis teisinėmis ir materialinėmis pasekmėmis;

4. Dėl sudarytų kredito sutarčių nevykdymo atsiradusią žalą turi atlyginti ją padaręs asmuo- UAB ”Lietūkis” ( 1994 m. LR CK 483 str.);

5. Kauno m. apylinkės teismas sprendime įvertindamas ieškovo gautas iš UAB ”Lietūkis” palūkanas pripažįsta sutartinius šių subjektų santykius, ir prieštaraudamas sau, palaikė ieškovo primestą delikto nagrinėjimą.

Kauno m. apylinkės teismas nenustatė, kad jis, atsakovas M. S. , ieškovui padarė žalą, tad žalą neprivalo atlyginti. Kauno apygardos prokuratūros 20047-06-01 nutarimo aprašomojoje dalyje išdėstyti teiginiai nesukuria ir negali sukurti kokių nors teisinių pasekmių (Kauno apylinkės teismo pirmininko 2004-11-12 nutartis byloje S-204/04, 1 t. b.l. 22). Pagal LR BK 44 str. 6d. asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu;

6. Jo atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla. Ji baigėsi M. S. kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris paneigė jo veikoje buvus nusikalstamos veikos požymių . ”Sutarties sudarymas ir jos nevykdymas dar nesudaro nusikaltimo, numatyto LR BK 274 str., sudėties. Šiuo atveju būtina nustatyti, kad turtas buvo užvaldytas būtent apgaule, tačiau nutarime patraukti M. S. kaltinamuoju nenurodyta kuo pasireiškia apgaulė...” (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K -375 2000 m. 1 t. b.l. 56);

7. Klaidingas yra Kauno m. apylinkės teismo 2007-06-11 sprendimo teiginys (penktame sprendimo lape) , ”... darytina išvada, kad atsakovai, neturėdami tam leidimo iš ieškovo gavo pinigus ir vykdė neteisėtą veiklą”. UAB ”Lietūkis” turėjo teisę skolintis savo veiklai pinigines lėšas. Akcinių bendrovių įstatymo (1990-07- 30 Nr. 425) 12 str. 2 dalies 6 punkte nurodyta, kad bendrovė gali sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus, skolinti ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi”.(1 t. b.l. 142). UAB ”Lietūkis” (J. R. asmenyje) paskolintų pinigų apskaitai, panaudojimui jis įtakos daryti negalėjo, nes nebuvo bendrovės darbuotoju ar akcininku. J. R. tvirtina, kad skolinti pinigai buvo naudojami bendrovės veikloje;

8. M. S. veikos tiek su ieškovu, tiek su UAB ”Lietūkis” nuosekliai išnagrinėtos baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinimai jam nepateikti, apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu nepriimtas. Ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, grindžiamas faktais, nustatytais Kauno apygardos prokuratūros 2004-06-01 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu (CPK 177,178 straipsniai). Ikiteisminiame tyrime atlikti veiksmai nelaikytini baudžiamosios bylos nagrinėjimu. Ieškovo nurodomos baudžiamosios bylos aplinkybės (M. S. ir UAB ”Lietūkis” direktoriaus J. R. bendrininkavimas apgaule užvaldžius ieškovo pinigus), kaip galinčios turėti reikšmės nagrinėjamai bylai, kad būtų pripažintos turinčiomis tokią reikšmę turėjo būti nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tuomet tos aplinkybės sukeltų civilines teisines pasekmes ir būtų pagrindu solidariajai atsakomybei atsirasti atlyginant ieškovui padarytą žalą. Vien baudžiamosios bylos iškėlimo faktas nėra pagrindas solidariajai atsakomybei atsirasti. Tad Kauno m. apylinkės teismas visiškai nepagrįstai jo - M. S. atžvilgiu taikė 1994 m. LR CK 494 str. dėl solidarios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-20 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2007, 1 t. b.l. 7);

9. Kauno m. aplinkės teismas pažeidė LR CPK 4 str. nuostatas dėl vienodos teismų praktikos. Kauno m. apylinkės teismui jis pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2007 (t.1 b.l. 195), kurioje remdamasis analogiškais 2004-06-01 Kauno apygardos prokuratūros nutarimo M. S. kaltinančiais teiginiais ir 1964 m. LR CK 483, 494 str., kitas UAB ”Lietūkis” kreditorius reiškė jam ieškinį dėl bendrovei paskolintų ir neatgautų pinigų ir taip jam padarytos žalos. Apylinkės teismas neatsižvelgė, neįvertino, nepasisakė dėl analogiškos bylos ginčo materialinių teisinių santykių vertinimo kvalifikavimo.( 2 t. b.l. 45-47).

Atsakovas J. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują - sprendimą ieškinį atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais (2 t., 54-56 b.l.):

1. Ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, kadangi sudarydamas su ieškovu 1993-06-01 ir 1994-01-04 kredito sutartis Nr. 138 ir 371 jis veikė ne savo vardu, o UAB ”Lietūkis” vardu, 1964 m. CK 28 str.). Tokiu būdu pagal kredito sutartis teises ir pareigas įgijo ne jis, o UAB ”Lietūkis”, kuris atsako pagal savo prievoles jam priklausančiu turtu (CK 32 str.).

Be to, 1990 ir 1994 metų redakcijų Akcinių bendrovių įstatymai nenumatė, jog už bendrovės prievoles tretiesiems asmenims būtų atsakingi bendrovės dalyviai (akcininkai) ar valdymo organų nariai.

Kredito sutartys nėra nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka ir yra galiojančios iki šiol;

2. Kauno m. apylinkės teismas šalių santykiams nepagrįstai taikė deliktinę atsakomybę.

Civilinė atsakomybė taikoma tik esant kaltei, tai - bendroji taisyklė (1964 m. CK 483 straipsnis). Civilinė atsakomybė gali atsirasti ir būti taikoma tik tada, kai nustatoma, kad asmuo padarė neteisėtus veiksmus.

Šioje civilinėje byloje jo kaltė buvo įrodinėjama baudžiamosios bylos Nr.20-1-414-94 medžiaga.

Civilinė atsakomybė gali atsirasti ir būti taikoma tik tada, kai nustatoma, kad asmuo padarė neteisėtus veiksmus. Ieškinys šioje byloje yra pareikštas juridinio asmens valdymo organui -direktoriui, kurio neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir atsiradusi žala nėra konstatuoti nei baudžiamojoje, nei civilinėje bylose.

Kauno m. aplinkės teismo sprendime konstatuojama, kad jis, sudarydamas su ieškovu 1993-06-01 ir 1994-01-04 kredito sutartis, pažeidė Lietuvos banko 1993-07-29 Nutarimu Nr.22 patvirtiną ”Operacijų užsienio valiuta vykdymo Lietuvos bankuose tvarką” ir 1993-08-01 Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymą, tačiau 1993-06-01 kredito sutartis buvo sudaryta net negaliojant aukščiau nurodytiems teisės aktams.

Pažymėtina, kad Lietuvos banko 1993-07-29 Nutarimu Nr. 22 ”Operacijų užsienio valiuta vykdymo Lietuvos bankuose tvarka” yra skirta reguliuoti išimtinai bankų, registruotų Lietuvos Respublikoje, veiklą, o ne kitų subjektų veiklą, tokių kaip UAB.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats ieškovas sudarydamas 1994-01-04 kredito sutartį, priimdamas jam mokamas palūkanas užsienio valiuta, pats pažeidė 1993-08-01 užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymą bei patvirtino sutartinių prievolių tarp šalių egzistavimą.

Taigi, sudarant 1994-01-04 kredito sutartį, žala buvo padaryta valstybei, o ne ieškovui, todėl nekonstatavus nusikalstamos veiklos ieškovo atžvilgiu, deliktinė atsakomybė negalima.

Be to, jis net nebuvo patrauktas atsakomybėn dėl operacijų užsienio valiuta pažeidimų. Jį kaltino svetimo turto užvaldymu apgaule ir viso ikiteisminio tyrimo metu ši veika nebuvo įrodyta.

Nei baudžiamojoje byloje, nei civilinėje byloje nėra duomenų, kad jis būtų pasisavinęs ieškovui priklausančius pinigus, atvirkščiai, civilinės bylos nagrinėjimo metu pats ieškovas aiškiai nurodė, kad pinigų sumas iš jo ėmė atsakovas M. S. , jis jam mokėjo palūkanas, o ieškovo pinigai jam perduoti nebuvo. Tokiu būdu jam negali atsirasti solidari atsakomybė (CK 494 str.).

Kadangi byloje nėra nustatyti jo neteisėti veiksmai, todėl negali būti priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos;

3. Kauno m. apylinkės teismas jam nepagrįstai įteikė dokumentus kaip trečiojo asmens UAB ”Lietūkis” atstovui, nes 1996-01-02 buvo atleistas iš UAB ”Lietūkis” direktoriaus pareigų.

Byloje yra pateikta VĮ ”Registrų centras” pažyma, kad jis iki šiol esąs UAB ”Lietūkis” direktorius .

Tuomet galiojusio Įmonių rejestro įstatymo 4 str. 3 d. 7 p. nurodė, kad jeigu registruojamos įmonės, turinčios juridinio asmens teises, akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės, valstybės (vietos savivaldybės) įmonės, turi būti papildomai nurodyta administracijos vadovo vardas, pavardė ir adresas).

To pačio įstatymo 9 str. 7 d. nurodo, kad apie pasikeitusius registravimo duomenis įmonės privalo pranešti rejestro tvarkytojui per 15 dienų.

Taigi, tuomet galiojęs įstatymas aiškiai nurodė įmonei, o ne atleidžiamam įmonės vadovui nurodyti pasikeitusius įmonės duomenis, o būtent apie direktoriaus atleidimą iš darbo.

Kadangi jo darbo santykiai su UAB ”Lietūkis” pasibaigė 1996 metais, todėl laikytina, kad trečiasis asmuo UAB ”Lietūkis”, kuris iki dabar registro duomenimis yra veikianti įmonė, nebuvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką.

Ieškovas V. V. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo atsakovų M. S. ir J. R. apeliacinius skundus atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimo nekeisti ir priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (2 t. b.l. 75,76) nurodoma, kad kreditavimo sutartys su UAB ”Lietūkis” pateiktos tik įrodymui, kiek pinigų iš jo atsakovai gavo. Deliktinių santykių atsiradimą suformavo atsakovų veiksmai. Jie, M. S. , buvęs banko ”Lietūkis” direktorius, J. R. -UAB ”Lietūkis” direktorius, pasidalinę pareigomis, apgaule gavo iš jo įvairia užsienio valiuta 40133,67 Lt. M. S. , buvęs jo viršininkas, turėdamas jo pasitikėjimą, įkalbėjo jį už dideles palūkanas skolinti pinigus ir tuos pinigus gavo. Tačiau jis nebuvo UAB ”Lietūkis” darbuotoju ir neturėjo įgalinimų rinkti pinigus. Todėl kreditavimo sutartis pasirašydavo J. R. bendrovės direktorius.

Tačiau surinkti pinigai bendrovės kasos nepasiekė (šią aplinkybę patvirtino Finansinių nusikaltimų tyrimų specialisto 2004-02-05 išvada 1-uoju klausimu, esanti baudžiamojoje byloje), jie pasiliko atsakovams. Dalį tų pinigų M. S. gavo iš J. R. palūkanų forma nuo surinktos sumos, UAB ”Lietūkis” atsakovams buvo reikalinga tik sukčiavimo priedangai.

Atsakovų sukčiavimą patvirtino Kauno apygardos prokuroras 2004-06-01 nutarimu. Šis nutarimas priimtas kompetetingo pareigūno, yra oficialus dokumentas ir turi didesnę įrodomąją galią. Kauno miesto apylinkės teismo 2004-09-17 ir 2006-10-10 nutartys atsakovų sukčiavimo nepaneigė. Baudžiamosios bylos buvo nutrauktos dėl senaties, o ne reabilitaciniais pagrindais.

Tokiais veiksmais atsakovai bendrovei pareigų nesukūrė, nes M. S. nebuvo bendrovės darbuotojas ir neturėjo jokio įgalinimo bendrovei rinkti pinigus, o J. R. pinigų bendrovei neperdavė. Atsakovai atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl senaties. Materialinės atsakomybės už jų veiksmus perkėlimas UAB ”Lietūkis”, kuri neturi jokio turto ir nevykdo jokios veiklos (šią aplinkybę patvirtina daugiatomė baudžiamosios bylos medžiaga), reikštų jų atleidimą ir nuo materialinės atsakomybės, o jo, nukentėjusiojo, turto praradimą.

Ieškovas pripažįsta, kad dalį palūkanų, numatytų sutartimi, gavo. Tačiau ši aplinkybė nereiškia sutarčių patvirtinimo. Palūkanos buvo mokamos tam, kad būtų sunešamos naujos lėšos. Be to, teismas, užskaitydamas gautus pinigus, dalį ieškinio atmetė.

Atsakovams, apgaule pasisavinusiems virš dviejų milijonų, rašyti, kad ieškovas esąs klastotojas, yra tiesiog šventvagiška.

Dėl apeliacinio skundo 3,4, 5, 6 punktų pagrįstumo nurodė, kad šių kredito sutarčių nutraukti nereikėjo, jos pateiktos tik pinigų sumokėjimui įrodyti. Ieškinys sutartiniu pagrindu nepareikštas. Jų buvimas neatima iš jo teisės reikšti ieškinį atsakovas kitu pagrindu, kurį sudarė patys atsakovai savo veiksmais - deliktinių santykių pagrindu.

Palūkanų forma gautų pinigų pripažinimas, yra ne sutartinių santykių pripažinimas, o žalos dydžio sumažėjimo pripažinimas - tokią aplinkybę konstatuoja teismas.

Atsakovų neteisėta veika - sukčiavimas konstatuota prokuroro nutarimu, iš dalies patvirtinta teismo nutartimis, kuriomis baudžiamoji byla nutraukta ne reabilitaciniais pagrindais, o dėl senaties. M. S. nebuvo bendrovės darbuotojas ir neturėjo jokių įgalinimų rinkti pinigus, o J. R. – neįnešti surinktų pinigų į bendrovę. Rinkti lėšas užsienio valiuta jie irgi neturėjo teisės. (bendrovė jiems buvo tik sukčiavimo priedanga). Todėl teisingas teismo teiginys, kad jie vykdė neteisėtą veiką.

Jam nežinoma, kad apeliaciniame skunde minima kasacinės instancijos nutartis būtų pakelbta oficialiame leidinyje, todėl ji neformuoja teismų praktikos CPK 4 str. prasme. Antra, šios bylos aplinkybės nėra adekvačios tos bylos aplinkybėms (jis buvo įkalbinėjamas duoti pinigus buvusio savo viršininko, buvusio jam autoritetu; pinigai nepasiekė bendrovės kasos).Trečia, Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarimu atkreipė dėmesį, kad aukštesniojo teismo nurodymai žemesniam bendros kompetencijos teismui reikštų teismų nepriklausomumo principo pažeidimą.

Atsakovų solidarią atsakomybę numatė tuo metu veikusio CK 483 ir 494 str. Todėl jam atsirado teisė ieškoti iš atsakovų žalos atlyginimo, o atsakovams pareigą atlyginti. Nuo šios pareigos jie būtų atleisti, jeigu įrodytų, kad dėl to nėra kalti.(CK 483 str. 2d.).

Dėl J. R. apeliacinio skundo. Atsakovo pasirinkimas - ieškovo teisė. Ieškinys pareikštas ir patenkintas ne sutartiniu pagrindu. J. R. tinkamas atsakovas, nes jis pinigų (tos dalies, kurią gavo iš bendrininko M. S. ) į bendrovės kasą neįnešė ir neįrodė, kad būtų jie panaudoti bendrovės reikmėms. Sutarčių buvimas neatima teisės reikšti ieškinį ir kitu pagrindu. Bendrovės buvo tik sukčiavimo priedanga. J. R. veiksmų neteisėtumas pasireiškia sukčiavimu. Jis, jo pinigų, gautų iš M. S. , į bendrovės kasą neįnešė ir nepanaudojo bendrovės reikalams - ši veika yra atsakovo J. R. . Šios aplinkybės yra nustatytos specialisto išvada, konstatuota prokuroro nutarimu, o baudžiamoji byla nutraukta ne reabilitaciniais pagrindais, o dėl senaties.

Todėl yra atsakovo kaltė ir priežastinis ryšys tarp jo veikos ir jam atsiradusios žalos.

Tretysis asmuo UAB ”Lietūkis” įmonių registre tebėra įregistruota. Pakeitimų registracijoje nėra. Jeigu buvo kokie nors pakeitimai, taip pat ir direktoriaus pasikeitimas, turėjo būti atžymėti registre. Ir tuo privalėjo laiku pasirūpinti direktorius, J. R. . Todėl teismas turėjo teisę šaukimą bendrovės vardu įteikti J. R. .

Prokuroro 2004-06-01 nutarimu buvo konstatuota, kad M. S. ir J. R. , veikdami grupėje susitarusių asmenų nuo 1993-02-10 iki 1995-01-26 apgaule stambiu mastu užvaldė svetimą turtą, taip pat ir jo, įvairia užsienio valiuta, viso pagal ekspertizės aktą 2522154,70 Lt vertės. Šis nutarimas buvo skundžiamas. Tačiau jis liko galioti. Teismas tik pareiškė nuomonę dėl aplinkybių vertinimo.

Atsakovai atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Jų atleidimas nuo materialinės atsakomybės reikštų jo, nukentėjusiojo, lėšų negrįžtamą praradimą, nes bendrovė neturi jokio turto ir nevykdo veiklos. Todėl ieškinio atmetimas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, numatytiems CK 1.5 str. (2 t. b.l. 75,76).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas M.S. ir atsakovų atstovai apeliacinius skundus palaikė, prašė juos tenkinti. Ieškovas ir jo atstovas apeliacinius skundus prašė atmesti.

Patikrinęs apeliacinių skundų faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad atsakovo J. R. apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo M. S. tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Vienas pagrindinių atsakovų apeliacinių skundų argumentų yra tas, jog ieškovas ieškinį dėl deliktinės atsakomybės taikomo reiškia netinkamiems atsakovams. Atsakovai pažymi, kad ieškovas savo reikalavimą kildina iš tarp ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Lietūkis“ sudarytų paskolos sutarčių, todėl akivaizdu, jog tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo susiklostę sutartiniai paskoliniai santykiai, todėl jis reikalavimus, kylančius iš sutarčių, turėtų reikšti trečiajam asmeniui, o ne reikalavimus, kylančius iš delikto, atsakovams.

Vertindama šį atsakovų apeliacinių skundų argumentą, teisėjų kolegija, visų pirma, pasisako kokie teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp byloje dalyvaujančių asmenų ir ar šių teisinių santykių pagrindu ieškovas gali atsakovams reikšti reikalavimą dėl deliktinės civilinės atsakomybės. Ieškovas V. V. 1993 m. birželio 1 d. kredito sutartimi Nr. 138 suteikė UAB „Lietūkis“ 11750,- Vokietijos markių ir 250,- JAV dolerių paskolą (1 t., 7 b.l.), o 1994 m. sausio 4 d. kredito sutartimi Nr. 371 5500,- Vokietijos markių ir 100,- JAV dolerių paskolą (1 t., 6 b.l.). Abi sutartys pasirašytos UAB „Lietūkis“ direktoriaus J. R. , patvirtintos UAB „Lietūkis“ antspaudu. Iš 2001 m. gegužės 31 d. ekspertizė akto matyti, kad 1993 – 1994 m. UAB „Lietūkis“ sudarinėjo kredito sutartis su fiziniais ir juridiniais asmenimis, pagal kurias kreditoriai suteikdavo UAB „Lietūkis“ paskolas JAV doleriais, Vokietijos markėmis ir litais už nustatyto dydžio palūkanas. Visos sutartys pasirašytos UAB „Lietūkis“ direktoriaus J. R. vardu, tačiau iš kreditorių apklausos protokolų nustatyta, kad kredito sutartys buvo sudarinėjamos arba tiesiogiai su UAB „Lietūkis“ direktoriumi J. R. , arba tarpininkaujant M. S. ir A. V. . Pastarieji pagal sutartis gautas pinigų sumas perduodavo J. R. (1 t. b.l.112, 122; baudž. byla Nr.1-387-138/2006, 9 t., b.l. 40, 50). Kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad nors atsakovas M.S. neturėjo UAB “Lietūkis“ direktoriaus atsakovo J. R. nustatyta tvarka išduoto įgaliojimo atstovauti šiai bendrovei sudarant jos vardu kredito sutartis su ieškovu, tačiau, bylos duomenimis, UAB „Lietūkis“ direktorius J. R. M. S. sudarytiems sandoriams su ieškovu pritarė juos pasirašydamas. Tai patvirtina, kad nors atsakovas M.S. nebuvo UAB „Lietūkis“ darbuotojas, neturėjo nustatyta tvarka išduoto įgaliojimo veikti trečiojo asmens vardu, tačiau tarp jo ir trečiojo asmens UAB „Lietūkis“ susiklostė atstovavimo santykiai. Taip atstovavimo institutas buvo reglamentuotas 1964 m. CK 66 straipsnio 1 dalyje. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp ieškovo V. V. (paskolos davėjas) ir trečiojo asmens UAB „Lietūkis“ (paskolos gavėjas) susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai. Išvadą dėl ginčo materialinių teisinių santykių, kaip paskolos civilinių teisinių santykių, susiklosčiusių tarp ieškovo ir trečiojo asmens, kvalifikavimo patvirtina ir šalių elgesys po ginčijamos kredito sutarties sudarymo: palūkanų ieškovui pagal šias sutartis mokėjimas (sutartyse yra ieškovo patvirtinimai apie palūkanų gavimą (1 t., 6,7 b.l.), ieškovo dalyvavimas UAb „Lietūkis“ kreditorių susirinkimuose, ieškovo išrinkimas į komisijos, kuri kontroliavo UAB „Lietūkis“ atsiskaitymų eigą su kreditoriais, sudėtį (t.1, 71 b.l.), ieškovo, kaip komisijos nario, pasirašymas pareiškime, kuriuo buvo prašoma atidėti civilinės bylos pagal vieno iš kreditorių ieškinį UAB „Lietūkis“ nagrinėjimą (1 t., 72 b.l.), pasiskolintų lėšų panaudojimas UAB „Lietūkis“ komercinei veiklai (1 t., b.l. 115; baudž. byla Nr.1-387-138/2006, 9 t., b.l. 43).

Kaip matyti iš ieškinio turinio, žalos atlyginimą ieškovas reikalauja priteisti solidariai iš UAB „Lietūkis“ vardu veikusių atsakovų J. R. (įstatyminis atstovas – įmonės vadovas) ir M. S. (sutartinis atstovas), kurie veikdami bendrininkų grupėje, pagal vadinamąsias ”kredito sutartis”, apgaulės būdu užvaldė įvairia valiuta iš ieškovo gautus 40133,67 Lt, šių pinigų įmonei, kurios vardu veikė, neperduodami.

Ieškovo nurodytas ieškinio pagrindas, t.y. atsakovų neteisėti veiksmai pasisavint pinigus, gautus iš ieškovo pagal su trečiuoju asmeniu sudarytas kredito sutartis, teisėjų kolegijos vertinimu, suteikia ieškovui teisę reikšti atsakovams, veikusiems trečiojo asmens vardu, reikalavimą dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog atsakovai negalėjo būti patraukti atsakovais šioje byloje. Kita vertus, teisėjų kolegija akcentuoja tai, kad J. R. ir M.S. yra tinkami atsakovai šioje byloje, dar nereiškia, kad jiems pareikštas ieškinys yra pagrįstas. Sprendžiant ar ieškinys atsakovams yra pagrįstas reikia nustatyti visas būtinas jų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, nuostolius ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir padarytų nuostolių. Tik tokiu atveju atsakovai turi atsakyti pagal pareikštą ieškinį.

Atsakovai apeliaciniuose skunduose nurodo, kad jų veiksmai ieškovo atžvilgiu nebuvo neteisėti, be to, jais nebuvo ieškovui padaryta žala, todėl atsakovams negali būti taikoma deliktinė civilinė atsakomybė.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovų veiksmų neteisėtumas sudarant su ieškovu kredito sutartis pasireiškė tuo, jog jie priėmė kreditus užsienio valiuta taip pažeisdami Lietuvos banko 1993 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 22 patvirtintos Operacijų užsienio valiuta vykdymo Lietuvos bankuose tvarkos 1.1. punktą, kuriame nurodyta, jog operacijas užsienio valiuta atlieka tik Lietuvos banke įregistruoti bankai ir tik tas operacija, kurioms atlikti turi Lietuvos banko išduotus leidimus , be to, gautų pinigų atsakovai neapskaitė įmonės kasoje.

Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais teisėjų kolegija sutinka, tačiau veiksmų neteisėtumas nėra pakankama sąlyga atsakovams taikyti civilinę atsakomybę.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovai, sudarydami kredito sutartis su ieškovu, kredito sumą nurodė užsienio valiotomis ir pinigus paėmė užsienio valiutomis, tai nėra pagrindas pripažinti, jog tokiais atsakovų veiksmais ieškovui buvo padaryta turtinė žala, kuri taip pat yra būtina civilinės atsakomybės taikymo sąlyga.

Kredito išreiškimas užsienio valiuta ar kredito suteikimas (priėmimas) užsienio valiuta, tuo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (1964 m. CK 184 str.; LR pinigų įstatymo 1 str. 1 d.), nors pats savaime yra neteisėtas veiksmas, tačiau nepaneigia paskolinių santykių esmės, tuo pačiu negali būti laikoma, kad tokiais veiksmais kuri nors paskolinių teisnių santykių šalis ar juos atstovaujantis asmuo kitai šaliai padaro žalos. Tokiu atveju abi šalys ar jų atstovai vienodai atsakingi už teisės aktų pažeidimą ir jiems negali būti taikoma civilinė atsakomybė vienas kito atžvilgiu. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsakovų veiksmus, sudarant su ieškovu kredito sutartis užsienio valiuta ir kreditų paėmimą užsienio valiuta, pagrįstai pripažino neteisėtais, tačiau nesutinka, kad tai yra pakankama sąlyga atsakovams taikyti solidarią civilinę atsakomybę ieškovo atžvilgiu.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš ieškovo gautų pinigų neapskaitymas įmonės, kurios vardu kreditai paimti, kasoje, yra pagrindas pripažinti abiejų atsakovų veiksmų neteisėtumą. Pasisakydama dėl atsakovų veiksmų neapskaitant įmonės kasoje lėšų, gautų pagal kreditus, teisėtumo vertinimo, teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovų veiksmų teisėtumą analizuoja skirtingais aspektais, t.y. atsakovo J. R. kaip juridinio asmens valdymo organo (vadovo), kuris atsakingas už įmonės buhalterinę apskaitą, o atsakovo M. S. kaip asmens, kuris buvo tik įmonės sutartinis atstovas, nesantis atsakingas už įmonės buhalterinę apskaitą.

Tam, kad įmonės vadovui būtų taikoma civilinė atsakomybė, būtina išsiaiškinti, ar tikrai asmuo padarė teisės pažeidimą, nustatyti padarytos žalos dydį, kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas. Vertinant įmonės vadovo veiksmus tam tikros normatyvinės sistemos požiūriu, galima nustatyti, ar šie veiksmai atitinka Įmonių įstatymo, Akcinių bendrovių įstatymo, Civilinio kodekso ir kitų teisės aktų reikalavimus, įmonės įstatus, verslo papročius ir kita.

Įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Taigi įmonės vadovas privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, įmonės interesų nepriešpastatyti visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek ir tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas.

Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo (1992 m. redakcijos, Valstybės žinios 1992, Nr.20-588), galiojusio iki 1995 m. spalio 11 d. 24 straipsnyje buvo numatyta, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako įmonės vadovas, o už šio įstatymo pažeidimus yra taikoma įstatymų nustatyta atsakomybė.

2001 m. gegužės 31 d. ekspertizė akte konstatuota, kad UAB „Lietūkis“ apskaitos dokumentuose nėra kredito sutarčių, taip pat apskaitos registrų, kuriuose būtų apskaityti gauti kreditai ir grąžinti kreditai. Taigi, kreditų iš fizinių asmenų ir juridinių asmenų priėmimas, grąžinimas ir palūkanų mokėjimas UAB „Lietūkis“ buhalterinėje apskaitoje neparodytas. Tą patvirtina ir UAB „Lietūkis“ direktorius J. R. 1994 m. rugpjūčio 27 d. paaiškinime: „sutartys tarp UAB „Lietūkis“ ir indėlininkų UAB „Lietūkis“ kasos knygose nebuvo apskaitomos, kadangi aš jų nepateikdavau buhalteriui“ (1 t., 112 b.l.). Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad atsakovas J. R. , būdamas UAB „Lietūkis“ vadovu, netinkamai organizavo įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, t.y. atliko neteisėtus veiksmus, nes pažeidė Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 24 straipsnyje nustatytas įmonės vadovo pareigas. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo J. R. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo veiksmus pripažino neteisėtais. Netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo pasekmė yra tai, jog nėra įmanoma tiksliai nustatyti įmonės veiklos, turto, kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o tai lėmė, kad įmonė negalėjo atsiskaityti su ieškovu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo J. R. priteisė ieškovui 13706,32 Lt žalos atlyginimo.

Analizuodama M. S. veiksmus teisėtumo aspektu, teisėjų kolegija akcentuoja, kad jis sutartiniais pagrindais atstovavo įmonei sudarant su kreditoriais kredito sutartis ir paimant pinigus. Tačiau jis nėra subjektas, atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, vedimą ar tvarkymą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas M.S. atsakingas už netinkamą įmonės buhalterinės apskaitos vedimą.

Be to, ieškovo nurodomos aplinkybės, kaip pagrindas reikalauti žalos atlyginimo iš M. S. , t.y. tai, kad, jis įtikinėdamas sudaryti su UAB „Lietūkis“ kredito sutartis, ieškovą apgavo ir jo pinigus, perduotus pagal kredito sutartis, pasisavino, byloje nėra nustatytos, todėl negali būti vertinamos kaip pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovo M. S. žalos atlyginimą pagal 1964 m. CK 493 straipsnį, nes jis, kaip minėta, tik tarpininkavo sudarant kredito sutartis tarp ieškovo ir UAB „Lietūkis“, o gautus pinigus perduodavo J. R. (1 t. b.l.112, 122; baudž. byla Nr.1-387-138/2006, 9 t., b.l. 40, 50).

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kaip matyti iš ieškinio turinio, žalos atlyginimą ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovų, kaip solidarių skolininkų, nes baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga, jo teigimu, patvirtina ir Kauno apygardos prokuratūros 2004 m. birželio 1 d. nutarime konstatuota, kad sudarant su ieškovu kredito sutartis, UAB „Lietūkis“ direktorius J. R. nusikalstamai veikė kartu (bendrininkų grupėje) su M. S. .

Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatinėti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų ir jų civilinių teisinių pasekmių, įeinančių į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje, taip pat to, ar juos padarė asmuo ar asmenys, dėl kurio ar kurių priimtas teismo nuosprendis (Teismų praktika 22, p. 207). Nagrinėjamos bylos atveju dėl atsakovo M. S. ir UAB „Lietūkis“ direktoriaus J. R. , kaip užvaldžiusių pinigus veikiant bendrininkų grupėje, yra priimtas ne teismo nuosprendis, o prokuratūros nutarimas, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūno procesinis dokumentas, kuris, o taip pat ir kiti baudžiamosios bylos duomenys prejudicinės galios neturi, o yra vertintini kaip paprasti rašytiniai įrodymai, galintys padėti nustatyti civilinio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes (CPK 177, 180 straipsniai). BPK 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismai. Iš to seka, kad tik teismas gali konstatuoti, jog baudžiamojo įstatymo uždrausta veika tikrai buvo padaryta, ir nuspręsti, kad kaltinamasis yra kaltas dėl tos veikos padarymo, bei pritaikyti kaltu pripažintam asmeniui įstatyme nustatytas nusikalstamos veikos padarymo teisines pasekmes. Pagal BPK 166 straipsnį ikiteisminis tyrimas pradedamas iš karto gavus informacijos apie nusikalstamą veiką, baudžiamosios bylos iškėlimo klausimas nesprendžiamas. Ikiteisminiam tyrimui pradėti paprastai užtenka bent minimalaus pagrindo, leidžiančio manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Tik pasibaigus ikiteisminiam tyrimui ir prokurorui kaltinamąjį aktą kartu su bylos medžiaga perdavus teismui (BPK 220 straipsnio 1 dalis), prasideda baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Taigi ikiteisminiame tyrime atliekami veiksmai nelaikytini baudžiamosios bylos nagrinėjimu, nes juos atlieka ne teismas, o BPK nurodytų ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnai ir prokuroras (BPK 164, 165 straipsniai). Tai reiškia, kad ieškovo nurodomos baudžiamosios bylos aplinkybės (M. S. ir UAB „Lietūkis“ direktoriaus J. R. bendrininkavimas apgaule užvaldant ieškovo pinigus), kaip galinčios turėti reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai, kad būtų pripažintos turinčiomis tokią reikšmę, turi būti nustatytos teismo, t. y. tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuotas M. S. ir UAB „Lietūkis“ direktoriaus J. R. bendrininkavimas apgaule užvaldant ieškovo pinigus sukeltų civilines teisines pasekmes ir būtų pagrindas jų solidariajai atsakomybei atlyginant ieškovui padarytą žalą atsirasti. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, baudžiamosios bylos aplinkybės, kad sudarant su ieškovu ginčijamą kredito sutartį UAB „Lietūkis“ direktorius J. R. nusikalstamai veikė kartu (bendrininkų grupėje) su M. S. , ieškovo nurodomos kaip pagrindas M. S. ir UAB „Lietūkis“ direktoriaus J. R. solidariajai atsakomybei kilti ir kartu ieškovo galimybei pasirinkti, kuriam iš solidariųjų skolininkų reikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, atsirasti, yra nustatytos ne teismo, o ikiteisminio tyrimo pareigūno (prokuroro), kurio priimtas procesinis sprendimas (nutarimas), net ir įvertintas pagal CPK 179 straipsnio 2 dalies nuostatas kaip oficialus rašytinis įrodymas (prima facie), šiuo atveju negali sukelti tų civilinių teisinių pasekmių, kurių siekia ieškovas.

Taigi pagrindas reikalauti priteisti pagal kredito sutartis ieškovo paskolintus ir jam negrąžintus pinigus bei dėl to patirtus netiesioginius nuostolius iš M. S. pagal solidarinės civilinės atsakomybės taisykles būtų tik tuo atveju, jei įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu būtų konstatuotas M. S. , tarpininkavusio sudarant UAB „Lietūkis“ vardu kredito sutartis, ir J. R. , buvusio UAB „Lietūkis“ direktoriumi, bendrininkavimas darant nusikalstamą veiką, dėl kurios būtų nukentėjęs ieškovas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriame būtų konstatuotas M. S. ir J. R. bendrininkavimas darant nusikaltimą, nėra priimtas, todėl M. S. ir J. R. atsakomybė negali būti solidari. Net ir pripažinus, kad pagal CPK nustatytas taisykles (taip pat ir ieškovo nurodomą CPK 197 straipsnio 2 dalį) kartu su kitais civilinėje byloje esančiais įrodymais ir visų civilinėje byloje nustatytų aplinkybių kontekste įvertintame Kauno apygardos prokuratūros 2004 m. birželio 1 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą ir yra duomenų apie tai, kad pinigus pagal sudaromas kredito sutartis J. R. ir M. S. įgijo apgaule, veikdami bendrininkų grupėje, CK normos, reglamentuojančios dviejų ar daugiau asmenų solidariąją atsakomybę, šioje byloje negali būti taikomos, nes, kaip minėta, tik teismo konstatuotas bendrininkavimas darant nusikaltimą gali būti pagrindas solidariajai dviejų ar daugiau asmenų atsakomybei atsirasti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas jo veiksmus ieškovo atžvilgiu nepagrįstai pripažino neteisėtais, yra pagrįstas. Pripažinus, kad atsakovas M.S. ieškovo atžvilgiu neteisėtų veiksmų neatliko, konstatuotina, jog atsakovo M. S. atžvilgiu ieškovas ieškinio neįrodė, t.y. neįrodė, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kurių pasekmė būtų nuostolių padarymas ieškovui. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dalinai tenkino ieškinį atsakovo M. S. atžvilgiu, todėl atsakovo M. S. apeliacinis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis jo atžvilgiu keistina, t.y. ieškinys atsakovo M. S. atžvilgiu atmestinas. Atmetus ieškinį M. S. atžvilgiu, taip pat keistina sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo M. S. ieškovui ir valstybei.

Pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškinio patenkinimo atsakovo M. S. atžvilgiu, teismas sprendžia, kad atsakovui M. S. priteistinos visos bylinėjimosi išlaidos, turėtos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, iš ieškovo, t.y. 1500,- advokato pagalbos išlaidų ir 411,19 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 93; 98 str.) (1 t., 139 b.l.. 2 t. 44, 80 b.l.).

Atmetęs atsakovo J. R. apeliacinį skundą, teismas priteisia iš jo ieškovo naudai 500,- Lt advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.) (2 t., b.l. 78).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo kas išdėstyta bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti atsakovo J. R. apeliacinį skundą.

Patenkinti atsakovo M. S. apeliacinį skundą.

Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip:

Priteisti iš atsakovo J. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) 13706,32 Lt padarytos žalos, 100,- Lt žyminio mokesčio, 342,- Lt advokato pagalbos išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, ieškovui V. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ).

Likusioje dalyje ieškinį J. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) atžvilgiu atmesti.

Ieškinį atsakovo M. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) atžvilgiu atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) atsakovui J. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) 987,- Lt advokato pagalbos išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovui M. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) visas bylinėjimosi išlaidos, turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, iš ieškovo, t.y. 1500,- advokato pagalbos išlaidų ir 411,19 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš atsakovo J. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) ieškovui V. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) 500,- Lt advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo V. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) 10,93 Lt ir iš atsakovo J. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) 21,02 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.