- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-15
- Bylos Nr.
- N-62-2376-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-64-3-00201-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutarties A. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s tatė:
I.
Administracinės komisijos prie Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Komisija) 2010 m. birželio 2 d. nutarimu A. G. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą skiriant už tai 100 Lt baudą. Nutarime nurodyta, jog nuobauda A. G. skirta už tai, kad šis laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 17 d. savo namuose (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, laikė neregistruotą šunį, taip pažeisdamas Gyvūnų laikymo Šiaulių mieste taisyklių (toliau – Taisyklės) 113 ir 114 punktų reikalavimus.
Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs A. G. skundą, 2010 m. spalio 21 d. nutartimi jį atmetė, t. y. Komisijos nutarimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad Taisyklių 113 punktas nustato, kad gyvūnų (šunų, kačių) savininkai privalo registruoti mieste laikomus gyvūnus nuo 3 mėnesių amžiaus. Agresyvūs šunys perregistruojami kasmet, kiti gyvūnai perregistruojami pasikeitus gyvūnų savininkui, laikymo adresui. Gyvūnui nugaišus, savininkas privalo apie tai pranešti Organizacijai. Taisyklių 114 punktas draudžia mieste laikyti neregistruotus šunis, kates. Teismas nustatė, kad A. G. priklausančiame ir Šiaulių mieste esančiame name buvo laikomas jo šeimai priklausantis šuo, kuris nebuvo įregistruotas, ką patvirtina administracinio teisės pažeidimo protokolas, pareigūnų tarnybiniai pranešimai, D. G. paaiškinimas, kad nagrinėjamu laikotarpiu jos šeima turėjo šunį, kuriuo rūpinosi jos vyras A. G., šuo buvo laikomas tiek namuose, tiek ir kaime, paties A. G. paaiškinimas, jog turi šunį apie 15 metų, ar jis yra registruotas, nežino. Teismas pažymėjo, jog Taisyklės nenumato konkretaus minimalaus termino, po kurio laikomo neregistruoto gyvūno savininkui atsiranda teisinės pasekmės, o A. G. paaiškinimus, duotus teisme, vertina kaip siekimą išvengti administracinės atsakomybės. Teismas pabrėžė, jog nuobauda paskirta pagrįstai, pagal turimą bei pateiktą medžiagą taikyti ATPK 30¹ straipsnį nėra pagrindo.
II.
Nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartimi, A. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – Komisijos nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog jam nuosavybės teise priklausančiame name epizodiškai buvo laikomas jo dukrai priklausantis šuo, kuris nuo 2007 m. laikomas ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, o Vilniaus rajono. Pabrėžia, jog visuose šuns dokumentuose savininku nurodytas ne jis, o jo dukra E. G.. Mano, jog šiuo atveju jo veiksmuose nėra pažeidimo sudėties.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas. Išanalizavusi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog A. G. kaltė, padarius ATPK 110 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, visiškai įrodyta, veika kvalifikuota ir nuobauda, atsižvelgus į jos parinkimui reikšmingas aplinkybes, individualizuota tinkamai.
A. G. jam inkriminuotą pažeidimą neigia tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas jo kaltę nustatė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog įrodymų vertinimo principų, įtvirtintų ATPK 257 straipsnyje, pažeidimo nenustatyta. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės, vadovavosi byloje esančia išsamia rašytine medžiaga, betarpiškai pažeidimą stebėjusio pareigūno D. V. nuosekliais parodymais, kuriuos išanalizavus kitų, byloje esančių, įrodymų kontekste, paneigta apelianto teikiama įvykio versija. Pabrėžtina, jog jokių pagrįstų aplinkybių, dėl kurių minėtas liudytojas būtų suinteresuotas duoti klaidinančius parodymus, apeliantas nenurodė, tokių nenustatė ir teismas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokiais parodymais rėmėsi nustatydamas nuoseklią įvykių seką, t. y. tokią, kokia fiksuota Komisijos nutarime. Tuo tarpu A. G. paaiškinimai dėl pažeidimo visos bylos eigoje kito, t. y. pasiaiškindamas raštu pripažino, kad laiko šunį, o apie jo priklausomybę dukrai bei šuns trumpo laikymo aplinkybes nieko neminėjo (b. l. 45), tačiau skunde pirmosios instancijos teismui jau nurodė, kad šuo priklauso jo dukrai ir pas jį būna tik retkarčiais, kai dukra atvažiuoja aplankyti (b. l. 2 – 3), teisme tvirtino, kad šuo kartais paliekamas jam, kiek kartų tai buvo, negali pasakyti (b. l. 77).
Gyvūnų laikymo Šiaulių mieste taisyklių 114 punktas įtvirtinta bendrą taisyklę, jog mieste draudžiama laikyti neregistruotus šunis, kates. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo byloje dėl to, kad administracinis kaltinimas pareikštas tik dėl A. G. dukrai pagal pateiktus dokumentus priklausančio šuns (b. l. 9 – 10) laikymo, nėra, todėl vertinant bylos medžiagą akivaizdžiai matyti klaidinanti teismą apelianto pozicija. A. G. tvirtina, kad šuo pas jį namuose buvo laikomas tik epizodiškai, tačiau pareigūnų tarnybiniai pranešimai bei paties apelianto raštiškas prisipažinimas patvirtina, kad minėtas šuo A. G. namuose buvo laikomas 2009 m. gruodžio 7 d., 2009 m. gruodžio 10 d., 2010 m. vasario 8 d., 2010 m. kovo 15 d., 2010 m. balandžio 7 d. ir 2010 m. gegužės 17 d. (b. l. 25, 28, 33, 34, 39). Apelianto sutuoktinė 2010 m. gegužės 14 d. pripažino, kad nuo 2009 m. liepos mėnesio namuose (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, negyvena, o tuo adresu gyvena jos vyras, kuris ir prižiūri šunį (b. l. 35). Paminėtų Taisyklių 24 punktas apibrėžia gyvūno savininką kaip kiekvieną sukakusį 16 metų fizinį ar juridinį asmenį, kuris nuolat ar laikinai augina gyvūną. Iš čia matyti, kad net šešis mėnesius A. G. rūpinosi gyvūno egzistavimo sąlygomis, jį šėrė ir pan., taigi augino ir laikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį laikė šuns savininku, kuris privalėjo laikytis Taisyklėse įtvirtintų gyvūno registracijos nuostatų. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl jis nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. G. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.