- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-10-26
- Bylos Nr.
- I-177-289/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- G. G.
- Atsakovas
- Pakruojo rajono apylinkės teismo
- Trečiasis asmuo
- Z. K., V. M., Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant trečiojo suinteresuotojo asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Teisingumo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjos G. G. skundą dėl atsakovo Pakruojo rajono apylinkės teismo įpareigojimo išmokėti pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtas priemokas prie tarnybinių atlyginimų (personalinius priedus) už laikotarpį nuo 1994 m. sausio 4 d. iki 2003 m. sausio 1 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja G. G. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Pakruojo rajono apylinkės teismą išmokėti pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtas pinigines priemokas prie tarnybinių atlyginimų (personalinius priedus) už laikotarpį nuo 1994 m. sausio 4 d. iki 2003 m. sausio 1 d., iš viso 39285,08 Lt.
Pareiškėja G. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad Teisingumo ministerija pridėjo teismams antstolių depozitą ir automatiškai priskyrė priedus. Visoje Lietuvoje ji vienintelė tų priedų negaudavo, nors kiti teismai mokėdavo net 60 procentų. Pakruojo rajono apylinkės teismo pirmininkai nepripažino, kad ji dirbo, kad jai reikia mokėti, kad dirba papildomą darbą. Naujos buhalterijos susikūrė 1992 metais, o iki tol nebuvo etatų. Administracija galvojo, kad buhalterio etatas nereikalingas. Ji jaučiasi nuskriausta, nes visos buhalterės gavo priedus ir iš karto prie tų priedų joms davė finansavimą. Finansų direktorė Tumelienė labai už buhalterius kovojo, ji ir išsireikalavo tuos priedus. Administracija buvo pikta ant buhalterio ir ji atsirado netinkamu metu netinkamoje vietoje. Prašo priteisti iš atsakovo Pakruojo rajono apylinkės teismo 39285.08 Lt jai padarytą turtinę žalą. Tą darbą ji pradėjo dirbti 1994 m. sausio 4 d. iki 2003 m. sausio 1 d., kai antstoliai atsiskyrė. Depozitą jai perdavė tvarkyti 1994 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 20. Tą darbą ji dirbo iki 2003 m. balandžio 17 dienos. Dirbant šį darbą apie 10 metų, už papildomą darbą jai turėjo būti mokama 50 procentų mėnesinio darbo užmokesčio priemoka. Ji paprašė, kad skaičiavimus jai pateiktų teismas. Tumelienei ir jai asmeniškai keletą kartų V. M. raštu prašant, ji „išverkė“ tuos 30 procentų priedo prie atlyginimo pusei metų, tačiau realiai šį priedą jai mokėjo tik 2 mėnesius. Į pensiją ji išėjo 2003 m. balandžio 17 d. ir iki to laiko su teismo pirmininku Z. K., po to ir su V. M. ji vedė tas diskusijas dėl priedų. Į teismo pirmininką V. M. kreipėsi raštu ir jis paskyrė priedus, bet vis tiek mokėjo tik porą mėnesių ir mokėjimą nutraukė. Susirašinėjimą su teismu pradėjo 2006 metais. Ji ne pati siuntė tuos dokumentus, turėjo tokį patikėtinį, kuris siuntinėjo susirašinėjimo raštus. Ji išsiuntė ir į Vilnių, ir visur, rašė į visas instancijas ir ją vis siuntinėjo, nurodinėjo, kur kreiptis. Tuo laiku, kai dirbo, ji nesikreipė, nes norėjo dirbti. Paskui jos vyras sunkiai sirgo ir mirė, tuo laiku negalėjo kreiptis, nebuvo tokio noro, o paskui, kai liko viena, pagalvojo, kodėl gi negali kreiptis. Jos nuomone, jai privalėjo mokėti 50 procentų priedą. Reikalaudama šių pinigų, ji remiasi 1994 m. vasario 21 d. ministro A. P. įsakymu, o gal tai ne tas įsakymas, nes buhalteriams už antstolių depozitą skiriamas priedas iki 50 procentų. Jis ir sakė, kad gali būti skiriama nuo 0 iki 50 procentų priedas. Ji stengėsi dirbti. Pirmininkas ją pagirdavo žodžiu, bet neskirdavo priedų jai, nors visiems juos skirdavo. Tuo laiku pinigų teismas turėjo daug ir teismui skriaudos nebūtų padariusi. Ketvirčio gale būdavo skiriamos premijos, priedai visiems darbuotojams. Mano, kad jai buvo padaryta turtinė žala, nes ją nuskriaudė. Ją varė daug kartų lauk, laikė, kad jos etatas nereikalingas ir nesiskaitė. Jie laikė nereikalingu žmogumi, turėjo tylėti. Tokia įtampa ir sveikatą pagadino, nes kasdien turėjo eiti į darbą, prašyti, maldauti. Žala jai buvo padaryta, nes pinigai turėjo būti mokami. Daug dirbdavo ir per atostogas su antstoliais, reikėjo tvarkyti visokius pavedimus, todėl faktiškai atostogų neturėjo.
Atsiliepimas
Atsakovo Pakruojo rajono apylinkės teismo atstovas į teismo posėdį neatvyko, nors apie skundo nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai - teismo šaukimu. Rašytiniu atsiliepimu prašo pareiškėjos skundo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas, nes Pakruojo rajono apylinkės teismo pirmininkų: Z. K. 1994 m. sausio 4 d. įsakymas Nr.20 ir V. M. 1999 m. birželio 16 d. įsakymas Nr.22 yra teisėti ir priimti tuo metu galiojusių teisės aktu pagrindu. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris yra taikytinas darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams. Pareiškėja prašo priteisti jai neišmokėtą priedą už papildomą darbą. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 1 dalis apibrėžia ieškinio senatį kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises. Pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi įstatymo nustatytą trejų metų terminą galimai pažeistai teisei apginti. Kadangi ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.), o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.), todėl prašo teismo taikyti ieškinio senatį (DK 27 str. 2 d.).
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Z. K. į teismo posėdį neatvyko, nors apie skundo nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai - teismo šaukimu. Rašytiniu atsiliepimu prašo pareiškėjos skundo netenkinti. Nurodė, kad jokio pagrindo mokėti pareiškėjai priedą prie atlyginimo nebuvo. Pagal LR teisingumo ministro 1994 02 21 įsakymą Nr.53k teismo pirmininkas turėjo teisę skirti priemoką prie atlyginimo. Bet tam reikėjo iš ministerijos gauti papildomų pinigų. Gauti lėšų trukdė ir pareiškėja, skusdama teismo pirmininką. Norint gauti priedus dar reikėjo ir gerai dirbti, nes pareiškėja blogai dirbo, turėjo mažą darbo krūvį, gavo didžiausią tarp teismo darbuotojų (be teisėjų) atlyginimą. Pati pareiškėja niekada nei raštu, ne žodžiu nereikalavo mokėti priedą už antstolių kontoros depozitinės sąskaitos tvarkymą.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo V. M. į teismo posėdį neatvyko, nors apie skundo nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai - teismo šaukimu. Rašytiniu atsiliepimu prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Trečiojo suinteresuotojo asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Teisingumo ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, nors apie skundo nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai - teismo šaukimu. Rašytiniu atsiliepimu prašo pareiškėjos skundo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėja praleido įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis numato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą ir tai yra pagrindas ieškinį atmesti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra laikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėją papildomą darbą dirbo nuo 1994 m. sausio 4 d. iki 2003 m. sausio 1 d., todėl ieškinio senaties terminas vėliausiai turėjo būti pradėtas skaičiuoti 2003 m. sausio 1 d. Skundas teismui buvo pateiktas 2009 m. vasario 11 d., todėl pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą, o skundas dėl šios priežasties yra atmestinas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas tas pats trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėja, nurodydama, kad dėl teismo pirmininko veiksmų patyrė turtinę žalą, turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Nors valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais aktais bei teisėsaugos institucijų administracinio ir baudžiamojo proceso srityje, numatyta, kad tokia civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, tačiau kitų trijų sąlygų, t.y. neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio, egzistavimas vis tiek yra privalomas. Be to, teisės aktuose nėra ir nebuvo numatyta pareiga teismų pirmininkams skirti priedus už antstolių kontorų prie apylinkių teismų depozitinių sąskaitų tvarkymą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1997 m. birželio 27 d. įsakymu Nr.56 patvirtintos Teismų teisėjų ir teismų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos 4 punkte buvo numatyta, kad teismų pirmininkai gali skirti teismų darbuotojams personalinius priedus už papildomų darbų vykdymą. Taigi, šis teisės aktas suteikė teisę, bet ne pareigą teismų pirmininkams savo nuožiūra spręsti dėl priedo prie atlyginimo paskyrimo. Be to, priedas galėjo būti mokamas tik už papildomus darbus, nurodant konkretų terminą, bet ne ilgesnį kaip iki kalendorinių metų pabaigos. Teisės aktams nenustačius pareigos pareiškėjai skirti nuolatinį priedą prie atlyginimo, nėra pagrindo teigti, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo pirmininkų veiksmai buvo neteisėti, tuo pačiu nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos G. G. skundas netenkintinas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl piniginės priemokos prie tarnybinio atlyginimo neišmokėjimo pareiškėjai nuo 1994 m. sausio 4 d. iki 2003 m. sausio 1 d.
1994 m. pradžioje apylinkių teismams buvo perduotos tvarkyti antstolių kontorų prie apylinkių teismų depozitinės sąskaitos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 74 padidino teisėjų ir teismo antstolių tarnybinių atlyginimų mėnesinius koeficientus 60 procentų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 1994 m. vasario 21 d. priėmė įsakymą Nr. 53k “Dėl darbo apmokėjimo tvarkos”, kuriuo “Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė „1994 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 74 padidinti teisėjų ir teismo antstolių atlyginimai, nustatyti, kad nuo vasario 1 d. teisėjams mokamos 60 procentų priemokos prie mėnesinio tarnybinio atlyginimo. Kitiems teismų darbuotojams, teismo pirmininko įsakymu, gali būti skiriamos priemokos prie tarnybinių atlyginimų, panaudojant tam iki 50 procentų mėnesinio darbo užmokesčio fondo (be teisėjų atlyginimų).”. Taigi, tokios priemokos gali būti skiriamos, bet neprivalo būtinai skiriamos. Atkreiptinas dėmesys į Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatytą nuostatą, kad už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą valstybės tarnautojus į pareigas priėmęs asmuo gali skatinti šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502 – 695/2008 pažymėjo, jog aiškinant paminėtą nuostatą lingvistiškai, atsižvelgus į vartojamą konstrukciją „gali skatinti”, darytina išvada, jog valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo neturi pareigos skatinti valstybės tarnautojo, priešingai, jam teisės aktų nustatytose ribose suteikiama diskrecijos teisė spręsti, ar valstybės tarnautojas iš tiesų nepriekaištingai atliko savo pareigas ir ar, atsižvelgiant į tai, valstybės tarnautojas skatintinas, be to, valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi teisę pasirinkti, kokia forma valstybės tarnautojas bus skatinamas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1997 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 56 patvirtintos Teismų teisėjų ir teismų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos 4 punkte buvo numatyta, kad teismų pirmininkai gali skirti teismų darbuotojams personalinius priedus už papildomų darbų vykdymą. Taigi, šis teisės aktas suteikė teisę, bet ne pareigą teismų pirmininkams savo nuožiūra spręsti dėl priemokos ar priedo prie atlyginimo paskyrimo. Be to, priemoka ar priedas galėjo būti mokamas tik už papildomus darbus, nurodant konkretų terminą, bet ne ilgesnį kaip iki kalendorinių metų pabaigos. Teisės aktams nenustačius pareigos pareiškėjai skirti nuolatinį priedą prie atlyginimo, nėra pagrindo teigti, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo pirmininkų veiksmai buvo neteisėti, tuo pačiu nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą. Kita vertus, pareiškėjai 1997 bei 1999 metais buvo mokamos tam tikro dydžio priemokos prie tarnybinio atlyginimo, ji buvo ir kitais būdais skatinama. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai: Pakruojo rajono apylinkės teismo pirmininko įsakymas, pažyma apie darbo užmokestį, tai patvirtinama ir pačios pareiškėjos pateiktu skundu bei paaiškinimais teismo posėdžio metu (b.l. 12, 23-26, 2-3, 75).
Pareiškėja savo skunde nurodo, jog atsakovas, nemokėdamas jai priemokų prie tarnybinių atlyginimų, tokiais savo neteisėtais veiksmais padarė jai turtinę žalą, kurią privalo atlyginti. Žalos atlyginimo klausimas pagal LR CK 6.271 str. nespręstinas, nes pareiškėjos reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo išmokėti pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtas priemokas prie tarnybinių atlyginimų (personalinius priedus) už laikotarpį nuo 1994 m. sausio 4 d. iki 2003 m. sausio 1 d. nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su piniginių išmokų nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte.
Dėl minėtų priežasčių konstatuotina, jog įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai neišmokėtas priemokas prie tarnybinių atlyginimų (personalinius priedus) už papildomus darbus už laikotarpį nuo 1994 m. sausio 4 d. iki 2003 m. sausio 1 d., nėra teisinio pagrindo.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėja praleido įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis numato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą ir tai yra pagrindas ieškinį atmesti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra laikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas tas pats trejų metų ieškinio senaties terminas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėją papildomą darbą dirbo nuo 1994 m. sausio 4 d. iki 2003 m. sausio 1 d., todėl ieškinio senaties terminas vėliausiai turėjo būti pradėtas skaičiuoti 2003 m. sausio 1 d. Skundas teismui buvo pateiktas 2009 m. vasario 11 d., todėl pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą, o skundas dėl šios priežasties yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjos G. G. skundą dėl atsakovo Pakruojo rajono apylinkės teismo įpareigojimo išmokėti pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtas pinigines priemokas prie tarnybinių atlyginimų (personalinius priedus) už papildomus darbus už laikotarpį nuo 1994 m. sausio 4 d. iki 2003 m. sausio 1 d., iš viso 39285,08 Lt., atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.