Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-773-569/2017

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-10-26
Bylos Nr.: 2A-773-569/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-00740-2017-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Lina Muchtarovienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Vilija Valantienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Gretvėja“
Trečiasis asmuo: Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos
Atsakovas: Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui

Civilinė byla Nr. 2A-773-569/2017Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00740-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 26 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gretvėja“ ir trečiojo asmens Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gretvėja“ ieškinį atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, tretiesiems asmenims Šiaulių miesto savivaldybės administracijai ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl 2016-12-16 savavališkos statybos akto ir 2016-12-28 privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Gretvėja“ prašė: panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2016-12-16 savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini); panaikinti atsakovo 2016-12-28 privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad turėjo leidimą vasaros lauko kavinei, esančiai (duomenys neskelbtini) ir Šiaulių miesto savivaldybės taryba leido eksploatuoti tokius įrenginius visus metus. Teigė, kad lauko kavinė yra laikinasis įrenginys, o ne statinys.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš UAB „Gretvėja“ 4,16 Eur proceso išlaidas valstybei.

4. Teismas nurodė, kad byla nagrinėtina pagal pareikšto ieškinio ribas ir teismas nevertina bylos nagrinėjimo metu byloje dalyvaujančių asmenų nurodytų aplinkybių dėl leidimo teikti paslaugas ginčo lauko kavinėje ir jo išdavimo procedūrų; vietos naudojimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, turinio ir galimų sutarties nuostatų pažeidimų; lauko kavinės grindinio nuolydžio prie lauko kavinės; Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių atitikties kitų teisės aktų reikalavimams.

5. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog lauko kavinės statybai (statybos projektui) nėra gautas privalomas Kultūros paveldo departamento pritarimas, tai patvirtina ir 2011-03-29 išvada dėl projekto atitikimo teritorijų planavimo ir dokumentų bei specialiems architektūriniams reikalavimams.

6. Teismas vertino, kad ginčo lauko kavinė neatitinka Statybos įstatyme apibrėžtos įrenginio sąvokos. Nurodytas objektas negali būti vertinamas kaip laikinasis viešojo maitinimo paslaugų įrenginys, nes tai nėra lauke pastatyta įranga. Neturi esminės reikšmės ir tai, kad lauko kavinė neturi pamatų, kadangi ir jų nesant, šio statinio negalima be išmontavimo ir nemažų sąnaudų perkelti į kitą vietą, t. y. lauko kavinės sąlytis su žeme yra labai patvarus. Teismas sprendė, kad ginčo lauko kavinė laikytina statiniu.

7. Teismas vertino, kad ginčo lauko kavinė neatitinka Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių 7.3.5 punkte nurodytų požymių dėl nesudėtingų konstrukcijų, kadangi, kaip nustatė teismas, ginčo lauko kavinės konstrukcijų išardymas nėra lengvas, tam turi būti pasitelkti specialistai ir toks išardymas reikalauja nemažų piniginių sąnaudų ir laiko.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

8. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gretvėja“ prašo: bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; nusprendus bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pakartotinai apklausti Architektūros, urbanistikos ir paveldosaugos skyriaus (duomenys neskelbtini) R. B., pakartotinai apklausti Kultūros paveldo departamento įgaliotą atstovą; atlikti byloje ekspertizę, nustatant ar 2015 m. balandžio mėnesį įrengta lauko kavinė atitiko 2009-04-07 patvirtintą lauko kavinės projektą; panaikinti Šiaulių apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1847-1042/2017 ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybės priežiūros departamento ieškovės UAB „Gretvėja naudai bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Nepagrįstai teismas, spręsdamas, ar lauko kavinės statybą galima pripažinti savavališka, iš esmės vadovavosi teisės aktais, kurie galiojo skundžiamų aktų surašymo dieną. Tam, kad teismas galėtų patikrinti, ar, sprendžiant dėl ginčo statinių statybos teisėtumo, buvo tinkamai taikyti norminiai statybos teisės aktai, byloje turėjo nustatyti, kada pastatyti ginčijami statiniai ir taikyti tuo metu galiojusias teisės normas. Teismas, vadovaudamasis teisės aktais, kurie dar negaliojo lauko kavinės įrengimo metu, neatskleidė bylos esmės.

8.2. Teismas nepagrįstai nustatė, kad lauko kavinė yra statinys. Teismas, konstatuodamas faktą, kad lauko kavinė yra statinys, nekilnojamojo daikto sąvoką vertino pagal CK 1.98 str. ir 4.2 str. Vien ta aplinkybė, kad lauko kavinė yra lengvai išardoma ir surenkama, neleidžia jos priskirti nekilnojamųjų daiktų kategorijai.

8.3. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybės, kad 2015-03-25 ieškovė su Šiaulių miesto savivaldybės administracija sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria savivaldybė ieškovei suteikė teisę savivaldybės viešoje vietoje įrengti laikinąjį prekybos ir paslaugų teikimo įrenginį, kioską, paviljoną, lauko kavinę bei leido viešoje vietoje prekiauti ir teikti paslaugas.

8.4. Bylos metu nebuvo išanalizuota, kokie reikalavimai buvo taikomi laikiniems įrenginiams — lauko kavinėms, išduodant 2011-03-29 išvadą dėl laikinos vasaros užeigos, (duomenys neskelbtini). Ar šitie reikalavimai metų bėgyje keitėsi ir jeigu taip, tai kokia apimtimi ir kas buvo atsakingas už šių pasikeitimų įgyvendinimą.

9. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Teismas nepagristai nustatė, kad pagal ieškinio dalyką į bylos nagrinėjimo ribas neįėjo Šiaulių miesto savivaldybės Prekybos ir paslaugu teikimo Šiaulių miesto viešose vietose taisyklės, vietos naudojimo sutarties, sudarytos tarp Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, turinys ir ieškovės ieškinį vertino tik pačios lauko kavinės konstrukcijų, jos statymo ir nugriovimo apimtyje ir taip išaiškino, kad atsakovo veiksmai nurodant, jog tai savavališka statyba, buvo teisėti.

9.2. Sprendimas yra ne tik nemotyvuotas, bet ir priimtas vadovaujantis subjektyviais kriterijais. Teismas, atmesdamas vieną iš statinio būtinųjų požymių – būtiną sujungimą su žeme, neteisingai nustatė, kad laikinasis įrenginys yra statinys. Teismas taip pat nepagrindė savo aiškinimo sprendime dėl laikinojo įrenginio konstrukcijų, įrengimo darbų, išardymo darbų, įrengimų vertės po išardymo kaip įrodymų, kad tai yra elementai, įrodantys statinio buvimą, nėra pateiktos tai pagrindžiančios teisės aktų nuostatos ar teismų praktika šiuo klausimu.

Atsiliepimas

10. Atsiliepimu į ieškovės UAB „Gretvėja“ apeliacinį skundą atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1. UAB „Gretvėja“ be statybą leidžiančio dokumento - rašytinio pritarimo supaprastintam statybos projektui - statė I grupės nesudėtingą statinį (duomenys neskelbtini) kultūros paveldo objekto teritorijoje. Jokio suderinto projekto, kaip teigiama apeliaciniame skunde, ieškovė nei tada, nei vėliau nepateikė. Pateikta schema negali būti laikoma supaprastintu statybos projektu, nes neatitinka jam keliamų reikalavimų. Be to, schema nustatyta tvarka buvo suderinta ne su visomis institucijomis.

10.2. Apeliaciniame skunde išdėstytas reikalavimas taikyti teisės normas, galiojusias statinio statybos metu, yra niekuo nepagrįstas ir negali būti taikomas. Statinys ilgą laiką buvo naudojamas sezoniškai, kaip ir buvo numatyta sutartyse. Tik 2016 metais, kai, pasibaigus sezonui, statinys nebuvo išardytas, buvo pritaikytos teisės aktuose numatytos poveikio priemonės – surašytas privalomasis nurodymas. Todėl teismas tinkamai taikė teisės aktus, atskleidė bylos esmę bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

10.3. Ieškovė turėjo visas galimybes bylos nagrinėjimo metu teikti įrodymus, įrodinėti jai svarbias aplinkybes, teikti prašymus ir šia savo teise aktyviai naudojosi, tačiau jokio prašymo dėl ekspertizės skyrimo teismui neteikė, o priešingai, teikė kitus dokumentus, kuriais įrodinėjo vertės pokyčio nebuvimą.

11. Atsiliepimu į trečiojo asmens Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Ieškiniu šioje byloje siekiama, kad būtų panaikinti Šiaulių departamento 2016-12-16 savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016-12-28 privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini). Surašant šiuos aktus buvo vadovautasi statybos teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, o ne prekybos ir paslaugų teikimą reglamentuojančiomis taisyklėmis, kadangi atliekant statybos darbus būtent tų teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti. Todėl teismas pagrįstai nustatė, kad pagal ieškinio dalyką į bylos nagrinėjimo ribas neįėjo taisyklės ir jų pagrindu sudaryta vietos naudojimo sutartis. Taisyklėse negali būti nuostatų, prieštaraujančių aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatoms, o jei tokios yra – nėra teisinio pagrindo vadovautis jomis, o ne aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatomis.

11.2. Teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ginčo statinys yra individualizuotas, pritaikytas tik tam vienam konkrečiam pastatui, prie kurio yra pastatytas ir kitiems pastatams negali būti pritaikytas, todėl perkėlus jį į kitą vietą negali būti naudojamas jo nekeičiant ir nepritaikant, jo perkėlimas iš šios konkrečios vietos akivaizdžiai sumažins jo vertę. Dėl šių aplinkybių statinys gali būti vertinamas tik kaip nekilnojamas daiktas.

12. Atsiliepimu į trečiojo asmens Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ieškovė UAB „Gretvėja“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1847-1042/2017 ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas privalėjo išsiaiškinti ar ieškovės lauko kavinė buvo įrengta pagal Šiaulių mieste galiojantį teisinį reglamentavimą, kokie reikalavimai buvo taikomi lauko kavinių įrengimui, ar ieškovė laikėsi šių reikalavimų ir tik tada spręsti, ar lauko kavinės statyba gali būti pripažinta savavališka statyba. Nenustačius, kad lauko kavinė buvo pastatyta pažeidžiant Taisyklių nuostatas, šios statybos pripažinimas savavališka yra negalimas.

Šalies argumentai

12.2. Pagrįstai savo apeliaciniame skunde nurodė trečiasis asmuo, kad LR vietos savivaldos įstatymu savivaldybėms yra nustatyta teisė ir pareiga nustatyti prekybos ir paslaugų teikimo viešosiose vietose teisinį reglamentavimą, todėl teismas pirmiausia turėjo analizuoti bei vadovautis savivaldos norminiais aktais, reglamentuojančiais lauko kavinių įrengimą.

Atsiliepimas

13. Atsiliepimu į ieškovės UAB „Gretvėja“ apeliacinį skundą trečiasis asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Apelianto apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės pagrindžia tai, kad teisingam ginčo išsprendimui buvo būtina nustatyti, koks yra tinkamas ieškinio dalykas. Teismas nevertino kilusio ginčo vadovaujantis būtent Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešose vietose taisyklėmis, nes pastarosios reglamentuoja tokio pobūdžio įrenginių, kaip apelianto, įrengimą.

14. Atsiliepimu į trečiojo asmens Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo palikti pirmosios instancijos sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismų praktikoje pripažįstama, jog būtent statytojui (ieškovei) tenka pareiga turėti statybą leidžiantį dokumentą, todėl būtent ieškovei ir tenka procesinė pareiga įrodyti šių Statybos įstatymo reikalavimų tinkamą įvykdymą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė statydama ginčo statinį, turėjo gauti už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą atsakingos institucijos įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą kaip to reikalauja teisės aktai. Statydama ginčo statinį ieškovė nebuvo sąžininga, nes iš byloje pateiktų įrodymų akivaizdu, kad žinojo, jog žemės sklypas, kuriame pastatė ginčo statinį, patenka į kultūros paveldo vertybių teritoriją ir kad vykdyti minėtoje teritorijoje statybas būtinas už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą atsakingos institucijos įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

16. Byloje kilo ginčas dėl 2016-12-16 savavališkos statybos akto ir 2016-12-28 privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius teisėtumo ir lauko kavinės atitikties statinio požymiams.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

17. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nieko nebuvo pasisakyta dėl 2011-03-29 išvados dėl laikinos vasaros užeigos, (duomenys neskelbtini) teisinės reikšmės, šio dokumento, kaip statybą leidžiančio dokumento atitikmens, jo išdavimo sąlygas reglamentavusių įstatymų. Nebuvo nustatyta, ar faktas, kad grafoje ties Kultūros paveldo departamento parašu yra uždėtas brūkšnys, reiškia, kad tuo metu galiojantys teisės aktai nereikalavo gauti Kultūros paveldo departamento pritarimą, ar tai reiškia, kad toks pritarimas nebuvo gautas, todėl būtina pakartotinai apklausti Architektūros, urbanistikos ir paveldosaugos skyriaus (duomenys neskelbtini) R. B.. Būtina pakartotinai apklausti Kultūros paveldo departamento atstovus apie tai, ar pastatą, prie kurio yra įrengta lauko kavinė į Kultūros vertybių teritoriją ar jos apsaugos zoną įtraukus jau po lauko kavinės projekto suderinimo, vėliau gaunant atitinkamus leidimus, papildomas suderinimas buvo reikalingas, ar ne.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, konstatuoja, jog nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, nėra būtinybės pakartotinai apklausti ieškovės nurodomus asmenis. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai nėra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 straipsnio 2 dalis). Šalys procesiniuose dokumentuose yra pateikusios išsamų savo ginčo situacijai taikytinos teisės aiškinimą ir įrodymų vertinimą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos esmė gali būti atskleista ir nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, todėl ieškovės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl ieškovės UAB ,,Gretvėja‘‘ apeliacinio skundo

19. Iš bylos duomenų matyti, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2016-12-16 surašė savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, kad UAB „Gretvėja“ pastatė 1 grupės nesudėtingą statinį kultūros paveldo objekto teritorijoje be rašytinio pritarimo supaprastintam statybos projektui ir taip pažeidė Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 28 dalį ir STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 2.1 papunktį. 2016-12-28 buvo surašytas privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini), jame nurodyta iki 2017-06-28 nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę, t. y. demontuoti lauko kavinės stogo dangą ir ją laikančiąsias konstrukcijas, demontuoti šonines atitvaras, demontuoti grindis ir jas laikančias konstrukcijas ir sutvarkyti statybvietę.

20. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi teisės aktais, galiojusiais savavališkos statybos akto bei privalomojo nurodymo surašymo dienai, nors turėjo nustatyti, kada pastatyti ginčijami statiniai, ir taikyti tuo metu galiojusias teisės normas. Pažymėtina, kad CK 1.7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas teisės principas, jog įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka, tai reiškia, kad jie galioja tik ateičiai, t.y. santykiams, susiklosčiusiems įsigaliojus įstatymus. Ieškovė teigia kad ginčo statinys buvo pastatytas 2015m. balandžio mėnesį, ši aplinkybė nurodyta ir savavališkos statybos akte bei privalomajame nurodyme, duomenų, kad statybos darbai akto surašymo metu dar tęsėsi - nėra. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendžiant ginčą dėl savavališkos statybos akto panaikinimo būtina vadovautis 2015m. balandžio mėnesį galiojusiais teisės aktais. Tačiau nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavališka, t. y. neteisėta, ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu. Todėl ieškovės reikalavimas dėl privalomo nurodymo panaikinimo nagrinėjamas atsižvelgiant į jo surašymo metu galiojusias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008m. spalio 21d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008).

21. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovei priklausanti lauko kavinė yra statinys, o ne įrenginys. Apeliantas su tokiu teismo vertinimu nesutiko, nes ji yra įrengiama ne statybos būdu – ją išardant ir vėl surenkant, kas paneigia jos atitiktį CK 1.98 straipsnio dalyje įvardintai nekilnojamųjų daiktų kategorijai, taip pat lauko kavinė netenkina Statybos įstatyme nustatyto statinio apibrėžimo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto argumentai nepagrįsti.

22. Pagal LR Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (nuo 2015-01-01 iki 2015-07-02 galiojusi įstatymo redakcija) statinys - pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Šio straipsnio 7 dalis numato, kad pastatas yra apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo taikytos šios Statybos įstatymo nuostatos tiek statybos momentu, tiek akto ir privalomojo nurodymo surašymo momentu, buvo tokios pat.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar ginčo kavinė yra statinys, ar įrenginys, vadovavosi kasacinio teismo formuojama praktika ir nuo jos nenukrypo. Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad statinys – tai pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Atsižvelgiant į tokią statinio sąvoką, statinys yra nekilnojamasis daiktas, kurį apibūdina trys požymiai: 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą buvo vartojami statybos produktai; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 146 -345/2008). Taigi statinio sąvoka turi būti aiškinama kartu su nekilnojamojo daikto sąvoką apibrėžiančiomis CK 1.98 ir 4.2 straipsnių nuostatomis, pagal kurias nekilnojamieji daiktai yra žemė ar kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Tokio daikto sąlytis su žeme turi būti patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų perkelti jį į kitą vietą, bei pasižymėti atsparumu, neleidžiančiu statiniui atsidurti kitoje vietoje veikiant įprastoms gamtos jėgoms (pvz., vėjui). Pakankamą tokio objekto sąsają su žeme, duodančia pagrindą jį pripažinti nekilnojamuoju daiktu, apibrėžia du esminiai požymiai – daikto paskirties pasikeitimas jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012m. birželio 29d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012).

24. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovei priklausanti lauko kavinė yra statinys. Teismas įvertino, kad lauko kavinės matmenys apie yra 120 kv. m., aukštis - apie 3 m, ji turi metalines laikančiąsias konstrukcijas, kurios sumontuojamos (išrenkamos) statybos vietoje, lauko kavinė apdengta stogu, konstrukcijos iš dalies apdengtos grūdintu stiklu, ji statoma kompetentingiems asmenims vykdant statybos darbus, naudojant statybines medžiagas (metalinis karkasas, varžtai, medinės lentos, grūdintas stiklas ir pan.). Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad norint lauko kavinę perkelti į kitą vietą, konstrukciją būtina išardyti, toks vienkartinis išardymas (montavimas) reikalauja didelių sąnaudų, ją išmontavus konstrukcinės dalys yra mažesnės vertės, nei jau sumontuota kavinė, jos specialiai pritaikytos ir sumontuotos prie namo dviejų sienų (kampo), lauko kavinės stogas pritaikytas šalia namo augančiam medžiui, kurio kamienas yra lauko kavinės viduje, taip pat jos pritaikytos apšvietimo elektros stulpui, kyšančiam per kavinės stogą, kavinė turi medinę pakylą. Lauko kavinę išardžius, prarandama jos paskirtis, nes išardytos jos negalima naudoti pagal buvusią paskirtį, ji turi būti iš naujo montuojama. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog neturi esminės reikšmės ir tai, kad lauko kavinė neturi pamatų, kadangi ir jų nesant, šio statinio negalima be išmontavimo ir nemažų sąnaudų perkelti į kitą vietą, t. y. lauko kavinės sąlytis su žeme yra labai patvarus. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 1.98 straipsnio 2 dalies, 4.2 straipsnio 2 dalies nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovei priklausanti lauko kavinė laikytina statiniu.

25. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad lauko kavinė yra nekilnojamasis daiktas, nes ją išmontavus jos konstrukcinės dalys yra mažesnės vertės, nei jau sumontuota kavinė, yra nepagrįsta įrodymais. Ieškovė teigia, kad byloje nebuvo atlikta ekspertizė, nustatant lauko kavinės vertę, kol ji yra surinkta, ir jos konstrukcinių dalių vertę po išrinkimo, todėl neaišku, kuo remiantis buvo padaryta išvada dėl vertės sumažėjimo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėjo galimybė teikti prašymus dėl tokios ekspertizės atlikimo, tačiau to nepadarė. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų tokią ieškovės teisę suvaržęs, savo išvadą teismas padarė įvertinęs ieškovei priklausančius lauko kavinės požymius. Vien aplinkybė, kad lauko kavinės išmatavimai yra pakankamai dideli, sudaro pagrindą išvadai, kad lauko kavinės laikančios konstrukcijos montuojamos, norint ją perkelti į kitą vietą, jas būtina išardyti. Tokį objektą išardžius, prarandama jo paskirtis, nes išardyto jo negalima naudoti pagal buvusią paskirtį, jis turi būti iš naujo montuojamas. Tokios lauko kavinės montavimas reikalauja nemažų sąnaudų, todėl ją išmontavus, konstrukcinės dalys yra mažesnės vertės, nei jau sumontuotas objektas. Vien ši aplinkybė, ir neatlikus ekspertizės, įrodo, kad išardžius lauko kavinę sumažėja jos vertė, reikalingos papildomos investicijos tam, kad būtų paruoštas pagrindas, ji būtų perkelta ir sumontuota kitoje vietoje ir vėl galėtų būti naudojama pagal paskirtį.

26. Sąvoka „savavališka statinio statyba“ pateikta Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje, pagal kurią savavališka statinio statyba laikoma, kai vykdomi statybos darbai statinyje (jo dalyje) neturint įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo, arba statybos darbų vykdymas, kai statybos leidimas jau netekęs galios, taip pat kai teismas statybos leidimą pripažino neteisėtu, statinio (jo dalies) statyba turint galiojantį statybos leidimą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Šiuo atveju pareigūnai, atliekantys statybos valstybinę priežiūrą, konstatavo savavališkos statybos faktą ir 2016-12-16 surašė savavališkos statybos aktą Nr(duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, kad ieškovė pastatė 1 grupės nesudėtingą statinį kultūros paveldo objekto teritorijoje be rašytinio pritarimo supaprastintam statybos projektui ir taip pažeidė Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 28 dalį ir STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 2.1 papunktį. Tiek 2015 m. balandžio mėnesį, tiek akto surašymo metu paminėtos įstatymo nuostatos nesikeitė. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010m. rugsėjo 27d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 ,,Statybą leidžiantys dokumentai‘‘ 6 priedo ,,Atvejai, kada yra privalomi rašytiniai pritarimai statinio projektui‘‘ 3.1 papunktyje nurodyta, kad rašytiniai pritarimai supaprastintam statybos projektui privalomi statant I grupės nesudėtingą statinį kultūros paveldo objekto teritorijoje.

27. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės lauko kavinė, esanti (duomenys neskelbtini), patenka į Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – Šiaulių senojo miesto vietos teritoriją. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad ji sutartį su Šiaulių miesto savivaldybės administracija sudarė 2015-03-25, kuria savivaldybė ieškovei suteikė teisę savivaldybės viešoje vietoje įrengti laikinąjį prekybos ir paslaugų teikimo įrenginį, kioską paviljoną, lauko kavinę, t.y. laikinąjį prekybos įrenginį. Ieškovė teigia, kad ši sutartis buvo pasirašyta vadovaujantis 2011-03-29 išvada dėl laikinos vasaros užeigos, schema buvo patvirtinta šios dienos data, jos galiojimas akto surašymo dieną buvo pratęstas. Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nepasisakė, kokiu momentu atsirado reikalavimas gauti Kultūros departamento pritarimą.

28. Visų pirma atkreiptinas ieškovės dėmesys į tai, kad pati ieškovė sutinka su aplinkybe, jog jai priklausanti lauko kavinė, kurios statyba konstatuota kaip savavališka, buvo pastatyta 2015m. balandžio mėnesį. Ieškovė pati nurodė, kad lauko kavinė nuo 2009 metų kasmet pasibaigus vasaros sezonui buvo išardoma. Lauko kavinė, kaip statinys, kuris buvo pripažintas savavališka statyba, stovi nuo 2015m. balandžio mėnesio. Todėl jo statybos metu ieškovė privalėjo laikytis statomiems statiniams keliamų reikalavimų. Kada ieškovei atsirado pareiga gauti Kultūros departamento pritarimą – nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą, tokį pritarimą ieškovė privalėjo turėti pradėjusi statyti lauko kavinę 2015m. balandžio mėnesį. Ieškovė teigia, kad ji turėjo galiojančią vietos schemą, patvirtintą 2011-03-29 išvada. Pagal 2015m. balandžio mėnesį galiojusių Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2013-11-28 sprendimu Nr. T-275 patvirtintų Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešose vietose taisyklių 7.7 punktą vietos schema (planas) – tai dokumentas, kuriuo vadovaujantis įrengiama laikinoji vieta kioskui, paviljonui, lauko kavinei r mobiliajai prekybai. Todėl vietos schema gali būti vertinama kaip dokumentas, nurodantis vietą, kurioje bus įrengiama laikinoji vieta lauko kavinei. Tačiau šis dokumentas negali būti laikomas supaprastintu statybos projektu, nes neatitinka jam keliamų reikalavimų. Kadangi schema negali būti prilyginama supaprastintam projektui, jokios teisinės reikšmės neturi, galiojo ji ar ne surašant savavališkos statybos aktą.

29. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad lauko kavinės projektas buvo suderintas 2009-04-07, tačiau pastatas, kuriame yra kavinė ((duomenys neskelbtini)) į Kultūros vertybių teritoriją buvo įtraukta tik 2009-07-03, jau po projekto suderinimo su įvairiomis institucijomis. Tačiau šios aplinkybės neturi įtakos šio ginčo nagrinėjimui, nes pati ieškovė pripažino, kad lauko kavinė, dėl kurios buvo surašytas savavališkos statybos aktas, pastatyta 2015m. balandžio mėnesį, todėl sprendžiant ginčą turi būti taikomas tuo metu galiojusios teisės normos.

30. Apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nesiaiškino, ar ieškovės įrengta lauko kavinė galėtų būti pripažinta neteisėta statyba. Tačiau ginčo ribas apibrėžia ieškovės ieškinyje suformuluotas ieškinio dalykas, o ieškovės pareikšti ieškinio reikalavimai nesuteikia teismui teisės išeiti už ieškinio ribų.

Dėl trečiojo asmens Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo

31. Trečiasis asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pagal ieškinio dalyką į bylos nagrinėjimo ribas neįėjo Šiaulių miesto savivaldybės Prekybos ir paslaugų teikimo taisyklės, vietos naudojimo sutarties, sudarytos tarp Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ir ieškovės, turinys.

32. Iš tarp ieškovės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos sudarytos 2015m. kovo 25d. vietos naudojimo Šiaulių miesto viešose vietose sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), vėliau sudarytos 2016m. sausio 25d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad šiomis sutartimis ieškovei buvo suteikta teisė viešoje vietoje įrengti laikinąjį prekybos ir paslaugų įrenginį, kuris turi būti įrengtas pagal vietos schemą. Iš sutarčių turinio matyti, kad sutartimi ieškovei buvo leista įsirengti lauko kavinę laikinai prekybai viešoje vietoje, jos turinio negalima aiškinti plečiamai. Šiaulių miesto savivaldybės Prekybos ir paslaugų taisyklės nustato bendruosius mažmeninės prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto savivaldybės teritorijos viešosios vietos reikalavimus, leidimų prekiauti ar teikti paslaugas viešose vietose išdavimo tvarką. Tiek 2013m. lapkričio 28d., tiek 2015m. spalio 29d.Prekybos ir paslaugų taisyklių redakcija numatė (6 punktas), kad jeigu Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato papildomus prekybos ir paslaugų teikimo viešose vietose reikalavimus, kitą kontrolės tvarką ar asmenų, prekiaujančių ar teikiančių paslaugas viešose vietose atsakomybę, taikomos jų teisės aktų nuostatos. Taigi prekybos ir paslaugų teikimo taisyklėse yra aiškiai numatyta, kad jos priimtos tikslu sureguliuoti prekybos ir paslaugų teikimo viešose vietose procesą ir nustatyti bendruosius prekybos ir paslaugų teikimo viešose vietose reikalavimus.

33. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 patvirtintų valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatų 1 punktas numato, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos yra biudžetinė įstaiga, pagal savo kompetenciją vykdanti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir Statybos įstatymo numatytą teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą bei kontrolę. Statybos įstatymas nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius architektūros reikalavimus, trečiųjų asmenų interesų apsaugos reikalavimus, statybos techninio normavimo, statinių naudojimo ir priežiūros tvarką, kt. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo viena iš funkcijų yra nustatyti nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, saugojimo ir tvarkybos, šio ir kitų teisės aktų nustatytų paveldosaugos reikalavimų laikymosi priežiūros, kultūros paveldo objektų būklės stebėjimo teisinius pagrindus. Šioje byloje ieškovė pareiškė reikalavimus dėl savavališkos statybos akto bei privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovei priklausančią lauko kavinę statiniu, kuris randasi kultūros paveldo objekto teritorijoje, pagrįstai ginčą nagrinėjo ieškovės pareikštų reikalavimų ribose ir vertino jo statybos teisėtumą statybą bei kultūros paveldą reglamentuojančių teisės normų aspektu.

34. Trečiasis asmuo apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos minėtų taisyklių nevertino nepagrįstai, nes būtent jos ir reglamentuoja tokio pobūdžio įrenginių, kaip ieškovės laikinas įrenginys, įrengimą. Apeliantės nuomone, susidaro situacija, kai tampa neaišku, kaip taikyti savivaldybėje priimtą teisinį reglamentavimą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad savivaldybės teisiniai norminiai aktai negali prieštarauti aukštesnės galios norminiams aktams – civiliniams kodeksui ir kitiems įstatymams. Žemesnės galios teisės aktais negali būti nustatytas kitoks teisinis reguliavimas nei įstatymais. Apeliantė nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu būtent savivaldybių diskrecijos teisė yra nustatyti prekybos ir paslaugų viešosiose vietose teisinį reglamentavimą ir būtent Prekybos ir paslaugų Šiaulių mieste taisyklės reglamentuoja tokio pobūdžio įrenginių, kaip ieškovės lauko kavinė, įrengimą. Tačiau pažymėtina, kad tai nėra teisės aktas, nukreiptas į statybos ir su jais susijusių santykių reguliavimą, todėl, sprendžiant šį ginčą, taikytini būtent specialieji teisės aktai (laikantis normų konkurencijos taisyklės), t.y. Statybos, Kultūros paveldo apsaugos įstatymai bei statybos reglamentai.

35. Apeliaciniame skunde trečiasis asmuo taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovei priklausanti kavinė yra statinys, o ne laikinasis įrenginys. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuos argumentus apeliaciniame skunde taip pat nurodė ieškovė ir dėl jų teisėjų kolegija jau pasisakė.

36. Trečiasis asmuo apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadų dėl ieškovei priklausančios lauko kavinės pripažinimo statiniu nepagrindė įrodymais, todėl teismo sprendimas šioje dalyje yra nemotyvuotas. Tačiau tokioms išvadoms padaryti teismui pakako ir byloje esančių įrodymų – savavališkos statybos akto su fotonuotraukomis, privalomo nurodymo, planų ir kitų byloje esančių įrodymų, todėl apelianto argumentai nepagrįsti.

37. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas ir vertino byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliaciniai skundai netenkinami, o Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos jai nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-ButkuvienėLina Muchtarovienė Vilija Valantienė