Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo Z. D. pripažinta kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 102 str. ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 p., 3 d. 3 p., nuteistas laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, įpareigojant Z. D. būti namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), nuo 22 val. iki 6 val., be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, nesilankyti restoranuose, kavinėse, pasilinksminimų, pramogų vietose, dukart per mėnesį atsiskaityti bausmę vykdančiai institucijai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. D. nuteistas už tai, kad 1949 m. kovo 25 d., apie 06.00 val., ryte, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnu - Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos Kaišiadorių apskrities skyriaus Rumšiškių valsčiaus poskyrio apylinkės įgaliotiniu, vykdydamas 1949 m. kovo 19 d. LSSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176-ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos TSR teritorijos“ bei LSSR Valstybės saugumo ministerijos Kaišiadorių apskrities skyriaus viršininko M. S. ir LSSR Valstybės saugumo ministerijos įgaliotinio Kaišiadorių apskričiai I. M. nurodymus, veikdamas kartu su sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnais, dėl kurių byla išskirta, ginkluotais šautuvais, atvyko į J. J. priklausančią sodybą (duomenys neskelbtini) vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimą, kur, vienam iš sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros atstovų nušovus tremiamąjį J. J. , kai šis pasipriešino sargybiniui, veikdami bendrininkų grupėje iš namų išvarė nušauto tremiamojo J. J. dukrą A. J. , pasodino į arkliu kinkytą vežimą, po ko ji buvo nuvežta į Rumšiškių kaime, Kaišiadorių rajone esantį surinkimo punktą, o iš jo pristatyta į Kaišiadorių miestelio geležinkelio stoties pakrovimo punktą, perduota konvojaus viršininkui vyr. leitenantui Š., įsodinta į traukinį (ešeloną) Nr. 97357, vagoną Nr. 322-087, ir prievarta išvežta iš Lietuvos į ją okupavusios valstybės SSRS teritoriją – (duomenys neskelbtini) rajoną, o vėliau į (duomenys neskelbtini) rajoną, kur A. J. priverstinai gyveno iki 1959 metų, t.y. Z. D. trėmė civilius gyventojus iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios šalies SSRS teritoriją.

- iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teismo pripažintą Z. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi;

- panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje Z. D. taikytos Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 p., 3 d. 3 p. nuostatos;

- už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 102 str., padarymą Z. D. skirti bausmę – laisvės atėmimą aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Prokuroras skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais dėl Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 p. nuostatų Z. D. taikymo. Apeliantas nurodo, jog teismas, taikydamas minėto baudžiamojo įstatymo nuostatas, turėjo ne tik konstatuoti, kad Z. D. gyvena su savo sutuoktine, kuriai dėl ligos nustatytas neįgalumas, didelių specialiųjų poreikių lygis, neterminuotas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, bet ir aptarti kitų asmenų, be Z. D. , galimybes prižiūrėti A. D. . Byloje nustatyta, jog Z. D. ir A. D. turi sveikus pilnamečius vaikus – L. A. ir S. D. , kurie turėtų galimybę tiek materialiai, tiek fiziškai pasirūpinti neįgalia A. D. . Anot prokuroro, dėl minėtų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 p. nuostatas Z. D. pritaikė netinkamai.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis Z. D. savo apeliacinį skundą atšaukė, nuteistasis ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 p. ir 62 str. 3 d. 3 p. nuostatas ir paskyrė nuteistajam Z. D. švelnesnę negu Lietuvos Respublikos BK 102 str. sankcijoje numatyta bausmę.

Paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, t. y. kaltininko atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 3 d. 3 p. nuostatas teismas gali tik tada, kai yra Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos. Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką, o būtent: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taikyti Lietuvos BK 62 str. 2 d. teismas gali tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas Z. D. paskyrė švelnesnę bausmės rūšį negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, nustatęs tokias sąlygas:

- byloje nustatytos dvi Z. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nuteistasis prisipažino įvykdęs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir atsiprašė nukentėjusiųjų;

- Z. D. rūpinasi sutuoktine, kuri yra I grupės invalidė su visiška negalia.

Prokuroras nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, jog Z. D. formalus prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nelaikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme, taip pat byloje nenustatyta, jog Z. D. yra vienintelis asmuo, galintis pasirūpinti savo sutuoktine ir, kad, paskyrus Z. D. laisvės atėmimo bausmę, jo sutuoktinė liktų be priežiūros. Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodytai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei konstatuoti būtina nustatyti vieną iš trijų alternatyvų: 1) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi; 2) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis Z. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, papasakojo esmines įvykio aplinkybes, davė nuoseklius ir aiškius parodymus apie to meto įvykius, savo paaiškinimais padėjo atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybes. Tačiau vien asmens prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką nepakanka Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti, būtina nustatyti, kad kaltininkas dar ir nuoširdžiai gailisi arba padeda atskleisti šią veiką ar nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, atsiprašo nukentėjusiojo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Z. D. pirmosios instancijos teisme atsiprašė nukentėjusiųjų, apgailestaudamas dėl to meto įvykių. Nuteistojo Z. D. prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, jo elgesys – nukentėjusiųjų atsiprašymas, gailėjimasis dėl savo veiksmų, atliktų prieš daugelį metų, parodo nuteistojo neigiamą požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir leidžia daryti išvadą, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius faktinius duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, jog Z. D. prisipažinimas padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nukentėjusiųjų atsiprašymas lengvina jo atsakomybę, tačiau neteisingai šias aplinkybes traktavo, kaip dvi skirtingas atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra dvi sudedamosios dalys vienos iš trijų anksčiau nurodytų alternatyvų, būtinų Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimui, šios aplinkybės lengvina kaltininko atsakomybę tik abi drauge ir negali būti vertinamos kaip dvi skirtingos Z. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinos Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 p. taikymo sąlygos – kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti – minėto baudžiamojo įstatymo nuostatas Z. D. taikė netinkamai. Asmenų, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs, išlaikymas reiškia, kad kaltininkas sudaro šių asmenų poreikiams ir gyvenimui reikalingas sąlygas, slaugo arba nuolat juos prižiūri. Iš byloje esančių medicininių dokumentų (t. 4, b. l. 13,14) bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktos A. D. ambulatorinės kortelės matyti, jog A. D. yra I grupės invalidė, jai neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, A. D. nustatyta diagnozė – lėtinė išeminė galvos smegenų liga, nepakankamumas galvos smegenų kraujagyslių po buvusio išeminio insulto, kairės pusės hemiparezė, išeminė kardiopatija, funkcinis pakankamumas, trečia funkcinė klasė, nurodyta, jog A. D. nepaeina, krenta į kairę pusę, A. D. sunku nuryti maistą, prikimo balsas, išlieka hemiparezė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta A. D. gydanti specialistė G.Jagminienė paaiškino, jog A. D. prieš penkis metus įvyko insultas, po kurio sutriko kairės kūno pusės funkcija, o prieš metu laiko įvyko dar vienas insultas, kurio metu buvo visiškai paralyžiuota kairė kūno pusė, sutriko kalba, orientacija, tuštinimosi refleksai, A. D. nemato kaire akimi, yra labai išreikštas rankų drebėjimas, sunykę raumenys, ji pati nepasėdi, epizodiškai nepažįsta žmonių, nesusigaudo laike, A. D. reikalinga pagalba visą parą. Specialistė G.Jagminienė bei ekspertas J.Rybalko patvirtino, jog A. D. reikalinga nuolatinė priežiūra. Byloje nustatyta, kad A. D. rūpinasi, ją slaugo kartu su ja gyvenantis sutuoktinis Z. D. . Nustatant faktą, kad dėl teismo paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti kaltininko išlaikomo ir prižiūrimo asmens, kuris serga sunkia liga arba yra neįgalus, svarbu atsižvelgti į kitų asmenų faktinį galėjimą prižiūrėti sunkiai sergantį ar neįgalų asmenį. Iš bylos duomenų matyti, kad A. D. ir Z. D. turi du pilnamečius, dirbančius, turinčius nuolatines gyvenamąsias vietas, vaikus – dukrą L. A. ir sūnų S. D. , kurie galėtų ir turėtų pareigą išlaikyti ir prižiūrėti savo sergančią motiną. Tačiau, kaip minėta, ši aplinkybė turi būti vertinama ne formaliai pagal asmenų anketinius duomenis, giminystės ryšius, o būtina atsižvelgti į faktinį galėjimą prižiūrėti sunkiai sergantį arba neįgalų asmenį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojais apklausti A. D. vaikai L. A. ir S. D. nurodė, jog sergančią neįgalią motiną prižiūri jų tėvas Z. D. , o jie pagal galimybes padeda tėvui. Liudytojas S. D. parodė, kad pas tėvus atvažiuoja tik retkarčiais – kartą per 2 – 3 mėnesius, kadangi gyvena kitame mieste, turi savo šeimą, materialiai tėvams nepadeda, nes pats yra bedarbis. Liudytoja L. A. nurodė, kad ji gyvena tame pačiame mieste kaip ir tėvai, motina yra neįgali, guli, beveik nevaldo kairės pusės, jai reikalinga nuolatinė priežiūra, ji beveik kasdien nueina pas motiną, tačiau visą parą būti su mama ji neturinti galimybės, kadangi ji gyvena atskirai, dirba, turi savo šeimą. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog sūnus S. D. faktiškai A. D. neišlaiko, jos neprižiūri ir neturi realių galimybių tai daryti. Dukra L. A. pagal galimybes prisideda prie motinos A. D. išlaikymo ir priežiūros, tačiau nuolat kartu su motina negyvena. Kaip nurodė teismo medicinos specialistai, A. D. reikalinga nuolatinė priežiūra visą parą ir, nesant tokios priežiūros, iškiltų grėsmė A. D. gyvybei. Todėl, tik vienintelis kartu nuolat su A. D. gyvenantis jos sutuoktinis Z. D. gali užtikrinti ir užtikrina visiškai neįgalios A. D. išlaikymą ir nuolatinę priežiūrą.

Pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad nuteistasis Z. D. išlaiko ir prižiūri sunkiai sergančią neįgalią savo sutuoktinę A. D. bei tai, jog byloje nustatyta viena Z. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra teisinga, tačiau būtina Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. taikymo sąlyga yra bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas kaltininko veikoje. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas yra nurodytas Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. Byloje nustatyta tik viena Z. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. Tačiau Lietuvos Respublikos BK 59 str. 2 d. nustatyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Tai reiškia, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas, nurodytas Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d., nėra išsamus, teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, nuteistajam Z. D. , greta kitų aplinkybių nurodė ir tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas jauno amžiaus, vykdydamas kitų įsakymą, nenustatytas aktyvus išskirtinis jo dalyvavimas, nustatytas vieno asmens trėmimas, nusikaltimas įvykdytas atitinkamomis politinėmis aplinkybėmis, kurios vėliau pasikeitusios, šiuo metu nuteistasis tokios grėsmės nekelia, tačiau šių aplinkybių teismas teisiškai neįvertino kaip atsakomybę lengvinančių. Tos aplinkybės, kad Z. D. nusikaltimą padarė būdamas jauno amžiaus, vykdydamas kitų asmenų įsakymą, jokių aktyvių veiksmų neatliko traktuotinos kaip antraeilis nuteistojo vaidmuo darant nusikalstamą veiką. Antraeilis kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką yra viena iš švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, nurodytų Lietuvos Respublikos 62 str. 2 d. Tokiu būdu, šioje byloje nustatyta viena nuteistojo Z. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei dvi Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. nurodytos sąlygos, leidžiančios skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, t. y. Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 p. – Z. D. išlaiko asmenį, kuris yra neįgalus ir nėra kam jo prižiūrėti bei Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p. – Z. D. kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis. Nors Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p. nurodyta aplinkybė yra viena iš šio straipsnio taikymo sąlygų, o ne aplinkybė, lengvinanti kaltininko atsakomybę, tačiau, kaip minėta, Lietuvos Respublikos BK 59 str. 2 d. nuostatos nedraudžia teismui ir kitas, Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. nenurodytas, aplinkybes pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančiomis. Įvertinus visas byloje esančias aplinkybes, nuteistojo Z. D. kaip bendrininko vaidmens darant nusikalstamą veiką antraeiliškumas laikytinas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje šios aplinkybės konkrečiai teisiškai neįvertino kaip Z. D. atsakomybę lengvinančios, tačiau iš nuosprendžio turinio matyti, kad į šią aplinkybę atsižvelgė skirdamas bausmę nuteistajam. Todėl, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, taip pat į kitus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus bausmės Z. D. skyrimo motyvus – nusikaltimas įvykdytas esant atitinkamoms politinėms sąlygoms, kurios vėliau pasikeitė, nustatytas vieno asmens trėmimas, šiuo metu Z. D. tokios grėsmės nekelia, nuteistasis yra pensininkas, neteistas, nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 p., 62 str. 3 d. 3 p. ir skirti Z. D. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę yra teisėtas ir pagrįstas.

Nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirta bausmė turi būti teisinga ir atitikti tiek padarytos veikos pavojingumą, tiek kaltininko asmenybę, bausmė negali sukelti nuteistajam kančių ir neproporcingai didelių suvaržymų. Įvertinus Z. D. amžių, sveikatos būklę, jo kaip bendrininko vaidmens darant nusikalstamą veiką antraeiliškumą, tai, kad po nusikaltimo padarymo praėjo labai ilgas laiko tarpas, per kurį Z. D. nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė, laisvės atėmimo bausmė būtų neadekvati padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir Z. D. asmenybei. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai Z. D. paskyrė bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.