Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal nukentėjusiosios E. R. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., neįrodžius, kad ji padarė nusikalstamą veiką. E. R. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš A. J. paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. tuo, kad ji 2008 m. vasario 15 d. (nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta – 16 d.) apie 24 val. Akmenės rajone, (duomenys neskelbtini) namo kieme tyčia išdaužė E. R. priklausančio automobilio ,Renault Clio, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galinį langą, tuo padarydama nukentėjusiajai E. R. 500 Lt turtinę žalą.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas be jokių išlygų tikėjo A. J. ir jos kaimynės A. S. teiginiais, kad pastarosios vasario 15 d. vakare šventė gimtadienį nuo 20 val. iki 23:30 val.

Išteisintoji A. J. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo atmesti E. R. skundą ir palikti galioti Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 19 d. nuosprendį. Išteisintoji nurodo, kad prokuroro nutarimo neapskundė, nes jo negavo, o vėliau, jau baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, buvo praleisti terminai skundui paduoti. Atsikirtime į apeliacinį skundą teigiama, kad nukentėjusioji iš kart po įvykio atsisakė duoti parodymus tyrėjui, kas yra nepaaiškinama, norint objektyviai išsiaiškinti visas aplinkybes, o liudytoja A. S. davė parodymus prisiekusi ir jos parodymai abejonių nekelia. Išteisintoji atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji su jos sutuoktiniu palaiko santykius apie 20 metų, tačiau nei karto ji nekėlė jokių pretenzijų, nekeršijo ir jokių neleistinų veiksmų neatliko.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji E. R. prašė tenkinti jos apeliacinį skundą, o išteisintoji A. J. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė E. R., nesutikdama su priimtu Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu, apeliuoja į tai, kad Akmenės rajono apylinkės rajono prokuratūros prokuroro nutarime buvo aiškiai konstatuota, jog A. J. išdaužė jos automobilio galinį stiklą. Remdamasi tokia prokuroro nutarime išdėstyta išvada, E. R. ir kaltino A. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., kreipdamasi į Akmenės rajono apylinkės teismą privataus kaltinimo tvarka.

Iš tiesų, Akmenės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2008 m. balandžio 10 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą (b. l. 5-6) yra išdėstyta išvada, kuria konstatuojama, jog E. R. automobilio stiklą išdaužė A. J.. Dabartiniu momentu, Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės apeliacinės instancijos teismui revizuoti prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Kita vertus, iš apeliantės skundo akivaizdu, kad būtent paminėta prokuroro išvada iš esmės suklaidino nukentėjusiąją. Baudžiamojo proceso įstatyme, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta, kad įrodymų vertinimas yra išskirtinė teismo kompetencija (BPK 20 str.), teisingumą vykdo tik teismas (BPK 6 str.) ir išskirtinai tik teismo priimtu dokumentu – nuosprendžiu, asmuo pripažįstamas kaltu ar nekaltu (BPK 29 str.), ir kol asmens kaltumas neįrodytas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, kol asmuo nepripažintas kaltu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu – toks asmuo laikomas nekaltu (BPK 44 str. 6 d.). Tokiu būdu, prokuroro nutarime išdėstytos išvados apie asmens kaltumą ar nekaltumą, ar kt. neįtakoja ir niekaip neįpareigoja teismo nagrinėjant nukentėjusio asmens skundą privataus kaltinimo tvarka ir priimant sprendimą. Būtent tai buvo aiškiai nurodyta ir Akmenės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2008 m. gruodžio 5 d. nutarime (b. l. 39-40), kuriuo apeliantė taip pat grindžia savo skundą.

Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išskirtinai tikėjo išteisintosios A. J. ir jos kaimynės liudytojos A. S. parodymais, kad pastarosios įvykio dieną šventė gimtadienį. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir įvertinęs juos visete priėmė teisingą spendimą.

Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad be nukentėjusiosios teiginių jos skunde ir pirmosios instancijos teisme, jog automobilio stiklą išdaužė būtent A. J., kitų šį faktą patvirtinančių duomenų byloje nėra. Iš esmės kelia abejonių ir pačios nukentėjusiosios parodymai, duoti iš kart pastebėjus įvykį, kuomet policijos pareigūnui ji teigė nemačiusi ir nežinanti, kas išdaužė jos automobilio galinį langą, kad pasižiūrėjusi pro savo buto langą nieko įtartino nepastebėjusi. Tuo tarpu apklausiama vėliau, ikiteisminio tyrimo metu, kuris buvo nutrauktas prokuroro nutarimu, bei savo pareiškime (b. l. 2-3) ir teisiamojo posėdžio metu (b. l. 46) apeliantė kategoriškai aiškino, jog įvykio dieną, išgirdusi duslų garsą ir pažvelgusi pro langą, matė nuo jos automobilio nueinančią A. J., kurią atpažino. Tokį savo parodymų skirtumą apeliantė teisino tuo, kad apklausiama namuose iš kart po įvykio savo sergančio vyro akivaizdoje nenorėjo pasakoti visų aplinkybių, todėl tikrąją įvykių seką papasakojo apklausiama vėliau.

Teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas liudytoju policijos pareigūnas A. K., kuriam pirmajam E. R. papasakojo įvykio aplinkybes. Minėtas liudytojas patvirtino, kad dėl kažkokių priežasčių savo vyro akivaizdoje apklausiama E. R. apie įvykio aplinkybes pasakojo nenoriai (b. l. 65). Visgi, iš liudytojo A. K. parodymų yra aišku, kad nukentėjusioji bendravo su juo ir ne vyro akivaizdoje, kuomet pastaroji pasivijo jį išėjusį iš buto lipant laiptais žemyn. Tuo metu, pasak liudytojo, E. R. deklaravo savo manymus, kad automobilio stiklas galėjo būti išdaužtas dėl jos konflikto su A. J., o tai padaryti galėjo pastarosios draugas iš Ventos. Tokiu būdu tampa neaišku, kokių aplinkybių nenorėjo ar negalėjo atskleisti E. R. apklausiama iš kart po įvykio, dėl kokių priežasčių liudytojui A. K. ji išreikė savo manymus apie galimai jos automobilio stiklą išdaužusį asmenį, tačiau nenurodė, kad po smūgio į automobilio stiklą matė nuo automobilio nueinančią A. J.. Esant tokioms aplinkybėms aptarti nukentėjusiosios parodymai kelia pagrįstų abejonių. Tuo labiau, kad jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytoja V. R. (nukentėjusiosios kaimynė ir bendradarbė), apklausiama teisiamajame posėdyje parodė, kad išgirdusi duslų garsą ir pažvelgusi pro langą pamatė, jog į automobilio stiklą buvo mesta iš sniego gniūžtės, matė takeliu per vidurį einančią moterį, galimai praeivę, kurios neatpažintų (b. l. 46-47). Tokie parodymai nei patvirtina, nei paneigia E. R. teiginių, kad ji matė nuo savo automobilio nueinančią A. J.. Pasak liudytojos V. R., kitą dieną po įvykio darbe E. R. klausinėjo jos, ar nematė, kas išdaužė mašinos stiklą. Liudytojai pasakius, jog nematė chuliganų, tačiau matė nueinančią moterį, E. R. išreiškė manymą, kad tai ,,...gali būti smurtavimas iš J. pusės.“. Liudytojas A. J. taip pat parodė, kad E. R. tik įtarė A. J. išdaužus automobilio stiklą (b. l. 48), vadinasi, konkrečiai įvykio vietoje pastarosios nepastebėjo. Aptarti V. R. ir A. J. parodymai kelia dar didesnių abejonių E. R. parodymais, nes akivaizdu, kad kitą dieną po įvykio apeliantė nežinojo, kas išdaužė jos automobilio stiklą, nes to teiravosi kitų asmenų, o mintis, kad pro šalį einanti moteris galėjo būti išteisintoji, jai kilo po to, kai apie matytą moterį jai pasakė V. R..

Iš aptartų parodymų visumos akivaizdu, kad nukentėjusiosios parodymai gal būt ir ne sąmoningai buvo įtakojami subjektyvių faktorių, kas galėjo nulemti įvykio situacijos suvokimą ir aplinkybių vertinimo teisingumą. Pasak pačios apeliantės, ji draugauja su A. J. vyru, todėl už tai pastaroji jai kerštauja. Tuo tarpu A. J. vyras A. J., apklausiamas teisiamajame posėdyje, tvirtino, kad A. J. niekada nėra grasinusi keršyti E. R. (b. l. 48), o išteisintoji A. J., tvirtindama, jog jos vyras su E. R. bendrauja apie 20 metų, nurodė, kad visiškai nepyksta ant nukentėjusiosios ir jokios priežasties išdaužti pastarosios automobilio stiklą neturėjo (b. l. 45).

Nukentėjusioji apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad nuo jos iki A. J. gyvenamosios vietos yra apie 22 km, kad A. J. 2008 m. vasario mėn. neturėjo automobilio ir todėl, pasak apeliantės, ją galėjo kas nors atvežti. Pastarsis nukentėjusiosios teiginys niekuo nepagrįstas ir iš esmės neatitinka logiškos įvykių grandinės, nes nėra motyvuotas. Iš liudytojos A. S. parodymų matyti, kad įvykio dieną (2008-02-15) A. J. buvo pas ją namuose nuo 20 val. iki 23 – 23.30 val., o kitą rytą 8 val. atėjo į darbą (b. l. 47). Pagal pateikiamą E. R. versiją, A. J., išėjusi iš A. S., kaip jau buvo minėta – be jokios priežasties, greitai (per pusvalandį ar valandą) susitarė su kažkuo, kas ją iš (duomenys neskelbtini) naktį nuvežė į (duomenys neskelbtini) (atstumas apie 22 km), kur ji išdaužė E. R. automobilio stiklą ir pasišalino. Byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių tokią E. R. versiją.

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Kolegija, įvertinusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, nes byloje nėra A. J. kaltę pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. patvirtinančių įrodymų. Tokiu būdu tenkinti apeliantės skundą, skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra neteisingai nurodyta įvykio diena – 2008 m. vasario 16 d. Iš nukentėjusiosios skundo yra aišku, kad A. J. buvo kaltinama nusikalstamą veiką įvykdžiusi 2008 m. vasario 15 d. Būtent apie šios dienos įvykius liudytojai, nukentėjusioji ir išteisintoji davė parodymus pirmosios instancijos teisme, kas atsispindi skundžiamame nuosprendyje. Todėl, kolegijos nuomone, netiksliai nurodytą datą reikėtų laikyti apsirikimo klaida, dėl kurios naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo, kadangi tai nekeičia nuosprendžio esmės.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.