Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs S. R. (toliau – S. R.) apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutarimo S. R. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Akcentuojama, kad apylinkės teismas visiškai nepagrįstai atmetė ir liudytoju apklausto R. K. parodymus, kad jis matė S. R. prie savo namų laiptinės ateinantį nuo Miklusėnų gatvės pusės, kur galimai jis paliko automobilį grįžęs iš darbo. Liudytojas taip pat patvirtino, kad apie 18.00 val., kai jis matė apeliantą, pastarasis buvo visiškai blaivus.

S. R. apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ATPK 256 str. nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal ATPK 257 str., organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-21-2012, 2AT-2-2013, 2AT-9/2014, 2AT-39-2014).

Šių duomenų kontekste analizuojant administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei skundžiamo nutarimo turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais S. R. kaltę padarius jam inkriminuojamą teisės pažeidimą. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde pateiktais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens samprotavimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

Pagal ATPK 127 str. 3 d., kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), padarytas neblaivaus (girto) arba apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens, užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio penkių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų su transporto priemonės konfiskavimu ar be jo arba administracinį areštą nuo dešimties iki dvidešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu.

Nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad S. R. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, nesuvaldė savo vairuojamo automobilio ir nuvažiavęs nuo kelio atsitrenkė į tvorą ją apgadindamas. Nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, S. R. nurodo, kad jokia žala niekam nebuvo padaryta, R. P. jam jokių pretenzijų dėl tvoros nereiškė, alkoholio jis vartojo jau grįžęs į namus, nebeketindamas niekur važiuoti, o į automobilį grįžo tik pasiimti jame paliktų dokumentų, dėl ko, apelianto teigimu, jo veiksmuose nėra aukščiau aptarto, ATPK 127 str. 3 d. įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių. Tokia apelianto versija, įvertinus skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo turinį, atmestina kaip nepagrįsta. Tai, kad S. R. įvykio dieną vairavo automobilį neblaivus ir jo nesuvaldęs atsitrenkė į R. P. namo tvorą ją apgadindamas, neabejotinai patvirtina nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Kaip matyti iš R. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų, įvykio vakarą ji buvo namuose, girdėjo kažkokį trinktelėjimą ir žmogaus keiksmus, bet nekreipė į tai dėmesio. Po poros valandų - apie 20.30 ar 21.00 val., mama paprašė pažiūrėti, kodėl prie jų namų stovi automobilis – šio pusė ratų buvo ant pievutės šalia tujų, pusė ant įvažiavimo. Per langą matė, kad ant pievutės voliojasi stambus vyras, jis pusiau gulėjo, pusiau sėdėjo. Priėjo arčiau. Vyriškis kažką neaiškiai kalbėjo: „alio, alio, padėkit“. Po kiek laiko atvyko policijos ekipažas. Ji vėl nuėjo pasižiūrėti, kas vyksta. Atėjęs kaimynas P. Š. jai paaiškino, kad iškvietė policiją. Atvykę policijos pareigūnai turėjo laikyti S. R., kad šis nepargriūtų, nes buvo labai girtas. Jos tvoros stulpelis buvo nulenktas, tvorelė iš vienos pusės sulaužyta, automobilis buvo įsirėmęs į tvorelę. S. R. vėliau atėjęs atsiprašė, ji pretenzijų dėl tvoros apgadinimo jam neturi. Minėtą trinktelėjimą ji girdėjo būtent nuo automobilio pusės, tada lyg dviejų žmonių balsus girdėjo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. P. teismo posėdžio metu patvirtino, jog jos namo tvora jau iki nagrinėjamo įvykio buvo sena, sukrypusi, vietomis mediniai stulpeliai išvirtę, o S. R. automobilį ji matė tik atsirėmusį į tujų gyvatvorę, tačiau, išanalizavus aptariamos liudytojus teisme duotus paaiškinimus, šių aplinkybių aukštesnysis teismas neįžvelgia, kas leidžia pagrįstai manyti, jog tokie apelianto teiginiai tai tik jo paties R. P. parodymų interpretacija, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad netgi pripažinus, jog tvora buvo tokia, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, tai nėra pagrindu daryti išvadą, kad ji negali būti apgadinta, kaip, kad buvo aptariamu atveju. Juo labiau, jog analogiškas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstytai įvykių versijai nagrinėjamo įvykio aplinkybes, betarpiškai patvirtindama savo namo tvoros apgadinimo faktą bei S. R. girtumą nagrinėjamo įvykio metu, R. P. nurodė ir 2015 m. balandžio 3 d. paaiškinime, kurio duomenimis, įvykio metu automobiliu buvo apgadinta tvora ir metalinis stulpelis, o šalia automobilio gulėjo visiškai neblaivus vyriškis (b. l. 8).

Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir liudytoju teismo posėdžio metu apklausto P. Š. nurodytos aplinkybės. Jo teigimu, 2015 m. balandžio 3 d. apie 20.30 val. išėjo pasivaikščioti. Išgirdo triukšmą, pamatė į kaimynės tvoros stulpelį įsirėmusį automobilį, išgirdo R. P. sode žmogaus riksmą „alio, alio“. S. R. gulėjo kaimynės sodelyje, apie 3 metrų atstumu į kairę nuo automobilio vairuotojo pusės. Automobilio vairuotojo durelės buvo atidarytos. Iškvietė policiją. Prie kaimynės nėjo, su ja iš savo kiemo nekalbėjo. R. P. atėjo jau atvykus policijai. Automobilis buvo įvažiavimo į kaimynės kiemą dešinėje pusėje, kairė jo pusė buvo ant paties įvažiavimo, dešinė pusė – ant vejos.

Netikėti šių asmenų parodymais ar abejoti jų vertinimu, išdėstytu skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime, nėra teisinio pagrindo. Abu teismo posėdžio metu apklausti asmenys betarpiškai patvirtino matę S. R. priklausantį automobilį, įsirėmusį į R. P. namo tvorą, jos apgadinimus – nulenktą tvoros stulpelį bei tai, kad įvykio metu S. R. buvo nugriuvęs ant pievutės, liudytojų įsitikinimu, būdamas visiškai neblaivus, kas neabejotinai atitinka administracinio teisės pažeidimo, įtvirtinto ATPK 127 str. 3 d. sudėties požymius. Tuo tarpu tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų parodymuose, remiantis vieningai formuojama teismų praktika, negali būti laikoma esmine aplinkybe tokių asmenų parodymus atmetant kaip nepagrįstus.

Sprendžiant S. R. kaltės klausimą jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padaryme pažymėtina ir tai, kad, tiek R. P., tiek P. Š. parodymus esminėse nagrinėjamo įvykio aplinkybėse patvirtino ir liudytoju teismo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas E. K., paaiškinęs, kad pagal budėtojo pranešimą su kolega nuvyko į Miklusėnų gatvę, kur rado į medinę tvorą atsitrenkusį automobilį. Buvo nežymiai apgadintas automobilio priekinis bamperis ir valstybiniai numeriai, sulaužyta medinė tvora. Automobilis stovėjo pusiau įvažiavime, nuo jo galinio rato įvažiavime likęs 1,30 m tarpas. S. R. sėdėjo ant vejos apie 5 m nuo automobilio vairuotojo pusės, girtas, sunkiai prieinamas kontaktui. Automobilis buvo atrakintas, visi jo dokumentai, piniginė, vairuotojo pažymėjimas buvo automobilyje. Rakteliai buvo užvedimo spynelėje, variklis, šviesos išjungti. Pažeidėjas pats nelabai paėjo, todėl jie iškvietė į pagalbą patrulius, kad S. R. nuvežtų į policijos komisariatą. Komisariate po kiek laiko pažeidėjas buvo apklaustas, neginčijo, kad vairavo girtas. Paaiškinimą surašė iš pažeidėjo žodžių. Šią įvykių versiją teismo posėdžio metu patvirtino ir pareigūno E. K. porininkas V. A. bei į įvykio vietą pastiprinimui atvykęs pareigūnas A. B., paaiškinęs, kad jo ekipažas buvo iškviestas į pagalbą kolegoms, nes su pažeidėju buvo sunku kontaktuoti, reikėjo jį pristatyti į policijos komisariatą. Mikroautobusas buvo atsirėmęs į tvorą, vairuotojo durelės atidarytos. Dar atvyko į vietą į greitoji pagalba. S. R. rado pusiau gulintį, padėjo jam atsikelti. Jis kalbėjo nerišliai, faktiškai nepaėjo, pats atsistoti negalėjo, todėl dviese jį atvedė į automobilį ir nuvežė į komisariatą.

Vertinant aptartų asmenų parodymus S. R. argumentų kontekste, jo versija, jog nagrinėjamu atveju jokia žala R. P. turtui nebuvo padaryta, atmestina kaip nepagrįsta. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tai, jog R. P., apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, jokių pretenzijų dėl jos namo tvoros apgadinimo S. R. neturėjo, nesudaro pagrindo teigti, kad jokios žalos neteisėti S. R. veiksmai nesukėlė. Žalos padarymo faktą, t. y. tai, kad įvykio metu S. R. automobilis stovėjo įsirėmęs į R. P. namo tvorą, nulenkus jos stulpelį, tokiu būdu ją apgadindamas, patvirtino tiek pati R. P., tiek P. Š., tiek ir teismo posėdžio metu apklausti policijos pareigūnai nagrinėjamo įvykio dieną atvykę į įvykio vietą. Šis faktas atsispindi ir byloje esančioje 2015 m. balandžio 3 d. eismo įvykio schemoje, kur 4 numeriu pažymėta „sugadinta tvora“ (b. l. 7) bei eismo įvykio vietos fotonuotrauka, kurioje aiškiai matomas S. R. automobilio, įsirėmusio į tvorą ir ją apgadinusio, vaizdas (b. l. 23). Tuo tarpu vien tai, jog aukščiau aptarti liudytojai skirtingai aiškino tvoros apgadinimo aplinkybes, t. y. ar buvo nulenktas metalinis stulpelis, į kurią pusę buvo palinkusi tvora ir pan., priešingai nei tai suvokia apeliantas, jokios reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui neturi. Nustačius kitam asmeniui priklausančio turto apgadinimo faktą, jo mastas ATPK 127 str. 3 d. kvalifikavimui nėra reikšmingas (pvz. LAT nutartis 2AT-52-511/2015). Šiame kontekste būtina pabrėžti, kad nors, kvalifikuojant ir aprašant neteisėtus S. R. veiksmus skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime nurodoma, kad įvykio metu buvo apgadintas ir S. R. priklausantis automobilis, tačiau akcentuotina, kad, sutinkamai su ATPK 127 str. 3 d. dispozicija, pažeidėjui priklausančio turto sugadinimas/apgadinimas aptariamo administracinio teisės pažeidimo turinio nesudaro, tačiau ši aplinkybė patvirtina, jog automobilis kontaktavo su tvora ir ją apgadino.

Jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta laikytina ir S. R. versija, jog būdamas neblaivus automobilio jis nevairavo, grįžęs iš darbo jį pastatė prie R. P. namo tvoros, grįžo namo, kur vartojo alkoholinius gėrimus su R. K., supratęs, kad automobilyje liko jo dokumentai, jau būdamas neblaivus, grįžo prie automobilio jų pasiimti, kur jį ir sulaikė policijos pareigūnai. Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad, remiantis liudytojų policijos pareigūnų, P. Š. bei R. P. parodymais, fotonuotraukomis bei įvykio vietos schema, Miklusėnų gatvėje šalikelėse buvo pakankamai vietos pastatyti automobilį, tačiau S. R. automobilis buvo rastas atsirėmęs į namo tvorą, jis, priešingai nei teigia apeliantas, nebuvo tvarkingai pastatytas, įvažiavime jis stovėjo įstrižai, tik viena puse ant įvažiavimo gruntinio keliuko, dešinioji pusė ratais stovėjo jau pievelėje, įvažiavimo keliuke į R. P. kiemą buvo likęs tik 1,3 m pločio tarpas, kas, aukštesniojo teismo įsitikinimu, vis tik prieštarauja blaivaus asmens parkavimosi ypatybėms. Be to, keliama versija dėl šio automobilio pastatymo prieštarauja ir protingumo kriterijui, kadangi paprastai automobiliai statomi kuo arčiau savo namų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į paties S. R. versijų, keliamų jo atžvilgiu nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje, gausą bei esminius jų prieštaravimus, kartu pažymint, kad sprendžiant apie administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymų patikimumą vis tik pažymėtina, kad toks asmuo teikdamas parodymus yra visiškai laisvas, jam nėra taikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą, todėl remtis jais, sprendžiant asmens kaltės jam inkriminuojamo teisės pažeidimo klausimą, galima tik tokiu atveju, kai, įvertinus jo nurodytas aplinkybes kitų administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje, nelieka jokių abejonių tokio asmens pateikta įvykių versija.

Iš 2015 m. balandžio 4 d. S. R. paaiškinimo matyti, kad savo kaltę jam inkriminuoto teisės pažeidimo padaryme jis pripažino visiškai, paaiškindamas, kad vairavo išgėręs alaus, dėl ko labai gailisi (b. l. 10). Kiek vėliau, 2015 m. balandžio 13 d. jis pateikė kitą versiją, kad į šalia R. P. namo pastatyto automobilio jis, jau būdamas neblaivus, tačiau neketindamas niekur važiuoti, grįžo tik pasiimti jame likusių dokumentų, kalbėjo su R. P., paklausė jos, ar jo automobilis gali pabūti iki ryto prie jos namo tvoros. Papildomai paaiškino, grįžęs blaivus iš darbo ir pastatęs automobilį šalia R. P. gyvenamojo namo tvoros, eidamas namo sutiko savo kaimyną, su kuriuo ir vartojo alkoholinius gėrimus (b. l. 26), ką iš esmės paneigia aukščiau aptartos tiek pirmosios instancijos teisme, tiek rašytiniame R. P. paaiškinime išdėstytos aplinkybės, kad, išėjusi į savo namo kiemą, ji pastebėjo prie automobilio gulintį S. R., su juo nesikalbėjo. Be to, iš aptarto 2015 m. balandžio 13 d. S. R. paaiškinimo matyti, kad kaimyno, su kuriuo jis įvykio dieną neva vartojo alkoholinius gėrimus, nei vardo, nei pavardės, nei kažkokių kitų kontaktinių duomenų, galinčių padėti jį identifikuoti, apeliantas nepateikė. Nors šis asmuo, tikint S. R. pateiktą versiją, galėjo vienintelis patvirtinti, jog jis automobilio, būdamas neblaivus nevairavo. Šio asmens duomenis, remiantis analizuojama administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, jis prisiminė tik 2015 m. gegužės 13 d. Alytaus rajono apylinkės teismui pateikdamas prašymą šį asmenį apklausti teismo posėdžio metu (b. l. 43). Apklausus R. K. paaiškėjo, kad S. R. prašė jo paliudyti apie tai, kaip jie įvykio dieną susitiko apie 18.00 val. ir kartu vartojo alkoholį, tačiau tai padarė iki teismo posėdžio, vykusio 2015 m. gegužės 20 d., likus vos savaitei, t. y. jau po visų aptartų S. R. paaiškinimų. Be to, remiantis šio liudytojo išdėstytomis aplinkybėmis, jis nematė S. R. vairuojančio nei 18.00 val., nei vėliau, tiesiog patvirtino, kad su juo vartojo alkoholinius gėrimus jo namuose, kas suponuoja išvadą, kad šio asmens parodymai nepaneigia aukščiau išdėstytų aplinkybių dėl S. R. vairavimo esant neblaiviu fakto. Be to, vertinant paminėto liudytojo atsiradimo byloje aplinkybes bei jo parodymus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, šio liudytojų parodymų objektyvumas ir patikimumas kelia abejonių.

Vertinant tokius S. R. veiksmus, jo versijų apie nagrinėjamą įvykį gausą, vis tik sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiu būdu jis siekia išvengti jam gresiančios administracinės atsakomybės už įvykdytus veiksmus, visomis priemonėmis bandant paneigti savo vairavimo faktą apsvaigus nuo alkoholio. Šiuo aspektu pažymėtina, kad S. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bei apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių nepatvirtina nei vienas iš aukščiau aptartų įrodymų, jas paneigia ir aukščiau aptartų liudytojų parodymai, todėl tikėti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens motyvais šiuo atveju, aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu atmetant ir S. R. argumentus, pažymėtina ir tai, kad, sutinkamais su nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos duomenimis, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, S. R. automobilį rado stovintį šalia R. P. namo, užgesintu varikliu bei šviesomis, tačiau automobilio užvedimo raktelis buvo spynelėje. Nors apeliantas nurodo, kad atrakinęs automobilį, jis visuomet įkiša jo užvedimo raktelius į spynelę, kad šie nepasimestų, tačiau tikint jo versija, jog į automobilį jis grįžo tik pasiimti jame buvusių dokumentų, tokie apelianto veiksmai – raktų įkišimas į automobilio užvedimo spynelę, laikytini visiškai nelogiškais.

Kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagai atmestini ir S. R. teiginiai, kad jis niekada ankščiau nebuvo baustas už analogiškus teisės pažeidimus ir neturi jokių galiojančių administracinių nuobaudų, kadangi, iš byloje esančios pažymos apie asmens baustumą, darytina visiškai priešinga išvada. Jos duomenimis, 2003 m. gegužės 26 d. S. R. buvo nubaustas pagal ATPK 126 str. 2 d. 1800 litų bauda už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, o šiuo metu turi keturias galiojančias administracines nuobaudas, paskirtas 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. spalio 6 d., 2015 m. kovo 9 d., ir 2015 m. kovo 19 d. (b. l. 14-17).

Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad S. R. veika teisingai kvalifikuota kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 127 str. 3 d., pažeidėjo kaltė įrodyta tinkamai ištirtais ir pirmosios instancijos teismo įvertintais bylos duomenimis, todėl naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutarimą, remiantis S. R. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutarimą palikti nepakeistą ir S. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.