- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-03-03
- Bylos Nr.
- 1A-183-594/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Antanaitis (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Valdas Vitunskas
- Nuteistasis
- K. Š.
- Nukentėjusysis
- R. K.
- Advokatai
- Rimantas Bučma, Jonas Kairevičius
Teisėjas Rimantas Grigas Baudžiamoji byla Nr. 1A-183-594/2015
Pranešėjas Albinas Antanaitis Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00604-2012-8
2015 m. kovo 3 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei Ritai Poškienei, nuteistajam K. Š., jo gynėjui advokatui Rimantui Bučmai, nukentėjusiajai R. K., jos atstovui advokatui Jonui Kairevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo K. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės apribojimas 10 (dešimčiai) mėnesių. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies b punktu, subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, taikant dalinį bausmių sudėjimo principą, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant K. Š. neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dalyvauti elgesio pataisos programose bei pilnai baigti šias programas.
Iš K. Š. priteista 3000 (trys tūkstančiai) Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2000 (du tūkstančiai) Lt proceso išlaidų R. K. naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. Š. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. gegužės 3 d. apie 00.30 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grįžęs namo, garsiai šūkavo ir trankydamas lupo namo duris, kurias žmonai R. K. (Š.) atrakinus, įsiveržė į vidų ir pagrasindamas „tu daugiau negyvensi“, sugriebė ranka nukentėjusiajai R. K. (Š.) už gerklės ir ją smaugė, taip sukeldamas R. K. (Š.) fizinį skausmą, tačiau R. K. (Š.) išsilaisvino ir pabėgo pas kaimynę, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, atvykus policijos pareigūnams, vėl sugriebė R. K. (Š.) už kaklo ir pradėjo ją smaugti, bet policijos pareigūnams, panaudojus kovinius veiksmus ir išvedus jį iš gyvenamojo namo, pagrasino R. K. (Š.) „Tu nemanyk, kad čia tau taip lengvai baigsis, aš su tavimi susitvarkysiu rytoj“, kas suteikė pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimai galėjo būti įvykdyti.
Be to, jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. gegužės 3 d. apie 00.30 val. (duomenys neskelbtini), savo namuose, tarpusavio konflikto metu su sutuoktine R. K. (Š.), tyčia vieną kartą sugriebė ranka ir suspaudė sutuoktinės R. K. (Š.) kaklą bei ją atrėmė į duris, tuo sukeldamas R. K. (Š.) fizinį skausmą.
Be to, K. Š. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėnesio pabaigos iki 2012 m. rugsėjo mėnesio 26 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), savo namuose, nukentėjusiosios R. K. (Š.) reikalaudamas perrašyti prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 65-1-00604-12, perrašyti visą turtą jo vardu, žodžiu grasino R. K. (Š.) ją užmušti, sakydamas, kad ją užmuš, susidoros su jos tėvais, ją su vaikais išvarys iš namų,
be to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2013 m. sausio mėn. 25 d. apie 22 val. (duomenys neskelbtini), savo namuose, priėjęs prie nukentėjusiosios R. K. (Š.), sugniaužęs rankų kumščius, žodžiu grasino R. K. (Š.) ją užmušti, sakydamas, „nu dabar tai duosiu“ bei sakydamas, kad ją užmuš, kad ji čia negyvens,
be to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2013 m. birželio mėn. 24 d. apie 14 val. (duomenys neskelbtini), savo namuose, žodžiu grasino R. K. (Š.) ją užmušti sakydamas, kad ją sunaikins, išmes, sudegins jų ir R. K. (Š.) tėvo J. K. daiktus, sutraiškys jos tėvą J. K., pasikars pats, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini) namo kieme žodžiu grasino R. K. (Š.)ją užmušti, sakydamas „pamatysit kas bus“, tokiu būdu sistemingai baugino nukentėjusiąją R. K. (Š.) naudodamas psichinę prievartą.
Šalies argumentai
Nuteistasis K. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-10-31 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nuosprendis neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, yra nepagrįstas, neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, nesivadovaudamas ir nevertindamas įrodymų viseto, nepateikdamas motyvuotų argumentų, kodėl vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė kaip nepagrįstus, be to, teismas nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp įrodymų pašalinti. Byloje apklausti liudytojai tiesiogiai įvykių nematė, jie tik perpasakojo iš R. K. (Š.) girdėtas istorijas. Apeliantas teigia, kad teismas jo parodymus be jokių motyvų vertino kritiškai kaip pasirinktą gynybos taktiką, siekiant išvengti atsakomybės, o nukentėjusiosios R. K. (Š.) parodymus, nepagrįstus jokiais objektyviais įrodymais, vertino kaip nuoseklius, logiškus ir išsamius, ir tokį parodymų įvertinimą teismas laikė pakankamu pagrindu jo kaltei konstatuoti ir nuteisti dėl visų inkriminuotų veikų. Tuo teismas pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją.
Apeliantas nurodo, kad 2012-05-03 nusikaltimų padarymo metu galiojančio BK 145 straipsnio 3 dalyje ir BK 140 straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, kad už BK 145 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas policijos pareigūnams 2012-05-03 gavus nukentėjusiosios R. K. (Š.) telefoninį pranešimą. Byloje nėra jokio R. K. (Š.) skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo. Todėl baudžiamasis procesas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas. Vien šios aplinkybės duoda pagrindą teigti, jog Kauno apylinkės teismo 2014-10-31 apkaltinamasis nuosprendis yra nepagristas, neteisėtas ir turi būti panaikintas. Apelianto nuomone, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nutraukus ikiteisminį tyrimą, po to jį atnaujinus, veikų išskaidymas į BK 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas ir pažeidžia jo teisę į gynybą. Apeliantas yra įsitikinęs, jog pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jis negalėjo būti teisiamas.
Nuteistasis teigia, kad prieš nutraukiant ikiteisminį tyrimą jis pasakė, jog prisipažįsta kaltu patartas tyrėjos ir tik todėl, kad būtų galima jo atžvilgiu taikyti BK 38 straipsnį, tačiau apklausose jis įtarime nurodytų aplinkybių nepripažino. Savo parodymų jis nekeitė, ko negalima pasakyti apie nukentėjusiosios R. K. (Š.) parodymus. Pirminiuose savo 2012-03-05 parodymuose (t. 1, b. l. 15-16) ji nurodo, kad K. Š. ją smaugė du kartus. Kituose tos pačios dienos parodymuose (t. 1, b. l. 17) ji jau nurodo, kad antrą kartą jis tik norėjo ją smaugti, tačiau policijos pareigūnai apgynė. 2012-09-26 parodymuose R. K. jau nurodo, kad jis jos net nesmaugė, o viena ranka sugriebęs už gerklės stūmė ją pro duris lauk. Antrą kartą puolė ją smaugti jau atvykus policijos pareigūnams, bet nesmaugė, jai tik pasirodė, kad vėl smaugs. Tokius jos parodymus negalima laikyti nei nuosekliais, nei logiškais, nei išsamiais. Teismas vadovaujasi ir liudytojos R. Š. parodymais, kuri įvykio namo viduje nematė, todėl teismo išvada, jog ji nuosekliai išdėstė visas aplinkybes, kurios sutapo su nukentėjusiosios parodymais, niekuo nepagrįsta. Teismas vadovavosi ir liudytojų policijos pareigūnų L. L. bei T. V. parodymais, kurie nematė, kad nuteistasis būtų vartojęs kokį nors fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Tokie jų parodymai kaip tik paneigia nukentėjusiosios parodymus, jog jis ją smaugė ir prie policijos pareigūnų. Taigi teismas, įvertinęs liudytojų parodymus ir nukentėjusiosios, tariamai nuoseklius ir logiškus, parodymus, kuriuose ji negali nurodyti kiek kartų K. Š. ją smaugė, visgi jį nuteisė už tai, kad smaugdamas du kartus nukentėjusiąją grasino nužudyti. Teismas jo kaltę grindė ir mobiliojo ryšio telefone, pateiktame R. K. (Š.), esančiomis grasinančiomis žinutėmis. Apeliantas tvirtina, kad iki aptariamo įvykio jis tuo telefonu nesinaudojo, nes jo neturėjo. Jam šis telefonas buvo suteiktas tik 2012-05-22. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apelianto nuomone, byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, jog jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje.
Nuteistasis neigia padaręs ir BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Nurodo, kad už šios nusikalstamos veikos padarymą jis yra nuteistas praktiškai tik pagal nukentėjusiosios prieštaringus parodymus, kurie jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtini. Ji savo parodymus nuolatos papildydavo naujomis išsigalvotomis aplinkybėmis. Liudytojos apklausos protokole (t. 2, b. l. 38-41) ji nurodė tik 2013-06-24 įvykį. Papildomos apklausos metu (t. 2, b. l. 42) ji jau kalba apie kažkokius 2013 m. sausio mėn. ir kovo mėn. įvykius. 2013-10-01 ji pateikia 2012-05-08 jo rašytą prašymą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (t. 2, b. l. 43). 2013-09-24 akistatos metu (t. 2, b. l. 53- 56) jai tyrėja pateikia (neaišku kokia bylos medžiaga paremtą) klausimą dėl kažkokio 2013-09-09 įvykio, apie kurį nukentėjusioji nieko paaiškinti negalėjo. 2014-04-08 apklausos metu (t. 2, b. l. 44- 46) nurodo, kad prašymą susitaikyti parašė pati, niekieno neverčiama. Nurodo, jog kažkoks konfliktas buvo 2013-01-25 apie 22 val. Apie 2013-09-09 įvykį pasakyti negali. Tokie nenuoseklūs R. K. (Š.) parodymai duoda pagrindą manyti, kad ji ne be tyrėjų pagalbos bando būtus ir nebūtus šeimyninius konfliktus kriminalizuoti, ir tokiu būdu jį apkaltinti sistemingu jos terorizavimu.
Liudytojas J. K. tik patvirtino tą faktą, kad 2013-06-24 apie 14 val. K. Š. buvo atvykęs pas jį į kiemą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad pas jį namo kieme jokių konfliktų nebuvo. Apie kitus šios nusikalstamos veikos epizodus jis žino tik iš R. K. (Š.) pasakojimų. Jis pats jokių konfliktų asmeniškai nėra matęs. Liudytoja V. K. patvirtino tik tą faktą, kad 2013-06-24 pas ją buvo atvykusi R. K. (Š.). Pati jokių konfliktų asmeniškai nėra mačiusi. Apie juos sužinojo tik iš R. K. (Š.) prasidėjus ikiteisminiam tyrimui. Liudytoja R. Š. nuteistajam inkriminuotos veikos epizodų betarpiškai nėra mačiusi. Ji tik patvirtina faktą, jog tarp jo ir R. K. (Š.) 2013-01-25 įvyko konfliktas, nes nukentėjusioji jai skambino. Mažamečiai vaikai jokių grasinimų nukentėjusiajai iš jo pusės nėra girdėję. Jie tik patvirtina tas 2013-06-24 aplinkybes, kurių ir jis pats neneigia. Nuosprendyje jo kaltė grindžiama ir ta aplinkybe, jog jis nuo 2013-06-23 24 val. iki 2013-06-26 00.00 val. 56 kartus telefonu kontaktavo su R. K. (Š.), tačiau teismas visai nevertino tos aplinkybės, jog pati R. K. (Š.) per tą patį laikotarpį daugiau nei dvidešimt kartų bandė su juo susisiekti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apelianto nuomone, byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, jog jis padarė BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl turi būti išteisintas.
Nuteistasis nesutinka ir su iš jo priteistos žalos dydžiu. Nurodoma, kad pirmos instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, visiškai nemotyvavo, kodėl būtent tokia suma priteisiama.
Nuosprendžiu paskirtos bausmės taip pat nemotyvuotos. Visiškai neatsižvelgiama į tai, jog jis teisiamas pirmą kartą ir jam turėtų būti skiriama minimali ar bent jau artima minimaliai įstatymo sankcijoje numatytai bausmei bausmė. Visiškai nemotyvuojamas ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis. Dvejų metų laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpis yra per didelis, nenurodytas laikas, per kurį nuteistasis privalo laikytis teismo skirto įpareigojimo.
Žemesnės instancijos teismas
Nukentėjusioji R. K. atsikirtime į nuteistojo apeliacinį skundą prašo K. Š. apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014-10-31 nuosprendį palikti nepakeistą. Nukentėjusioji tvirtina, kad teismas pagrįstai rėmėsi jos parodymais, kuriuos įvertino kaip nuoseklius, logiškus ir išsamius. Pats K. Š. prisipažino įvykdęs jam inkriminuotus veiksmus, tačiau vėliau savo parodymus pakeitė, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai rodo K. Š. nenuoširdumą ir nenorą pasitaisyti. Teismas teisingai įvertino ir liudytojų R. Š., L. L. bei T. V. parodymus. K. Š. nepagrįstai neigia, kad nesinaudoja telefonu, kuriuo buvo siųstos grasinančios žinutės. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus raštas patvirtina, kad SIM kortele su numeriu (duomenys neskelbtini) nuo 2012 balandžio 1 d. iki 2012 gegužės 22 d. naudojosi K. Š.. K. Š. taip pat pagrįstai nuteistas ir dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, teismas teisingai pripažino, kad teisiamasis savo pakartotinais smurtiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai ir vaikams dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, nepatogumus bei fizinį skausmą, nuolat trukdė atlikti motinystės pareigas, dirbti tiesioginį darbą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo K. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Nuteistasis K. Š. neigia padaręs jam inkriminuotas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau skundžiamo nuosprendžio dalys, pagal kurias K. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 2 dalyje, naikintinos neįrodžius, kad buvo padarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
Dėl K. Š. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį
Pagrindiniai nuteistojo skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sutinka. Apylinkės teismas nuosprendyje dėl šios nusikalstamos veikos padarymo pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios R. K., iš dalies paties nuteistojo parodymais, liudytojų L. L., T. V., R. Š. parodymais bei kitais bylos duomenimis. Pripažindamas K. Š. kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, nuosprendyje išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, tinkamai įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl K. Š. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo K. Š. apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą, motyvavo ir nuosekliai argumentavo išvadas tiek dėl pačios veikos, tiek ir dėl nuteistojo kaltės, todėl pagrįstai nustatė K. Š. veikoje BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius, pripažino jį kaltu padarius šią nusikalstamą veiką. Teismas įrodymų patikimumą, jų įrodomąją vertę nustatė juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje ir rėmėsi tik ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais, todėl nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, dalį jų grindė prielaidomis, tuo pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymą, yra nepagrįsti, todėl atmetami.
Nukentėjusioji R. K. teisme kategoriškai patvirtino, kad 2012-05-03 apie 0.30 val. grįžęs namo K. Š. griebė jai už gerklės ir ėmė smaugti. Ji išsilaisvinusi nubėgo pas kaimynę ir iškvietė policijos pareigūnus. Kad K. Š. daužė namo duris, o įleistas, į namus, ėmė smaugti R. K., ji nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu. Nors nukentėjusiosios R. K. parodymai kiekvienos apklausos metu šiek tiek skirdavosi, tačiau dėl esminės aplinkybės, t. y., kad K. Š., atidarius duris, ją griebė už gerklės, tuo sukeldamas fizinį skausmą, buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi spręsdamas K. Š. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą klausimą. Kad K. Š. smurtavo savo sutuoktinės R. K. atžvilgiu, patvirtino liudytojai L. L. ir T. V.. Liudytojas L. L. parodė, kad buvo iškvietimas dėl smurto artimoje aplinkoje. Nuvykus į įvykio vietą, moteris nurodė, kad sutuoktinis smurtauja. Liudytojas L. L. parodė, kad vyras buvo agresyviai nusiteikęs. Kadangi liudytojas detaliai neprisiminė įvykio aplinkybių, buvo pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos jis patvirtino kaip teisingus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. L. parodė, kad buvo gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini) grįžęs namo neblaivus sutuoktinis daužo namo langų stiklus ir smurtauja prieš sutuoktinę. Jam su kolega T. V. nuvykus į įvykio vietą, prie kaimyno sodybos juos pasitiko nukentėjusioji R. Š. (K.), kuri buvo išsigandusi, verkė ir drebėjo. Ji parodė, kad sutuoktinis K. Š. grįžęs namo neblaivus spardė namo duris, o R. Š. (K.) jas atidarius, puolė ją smaugti, bet jai pavyko išsilaisvinti ir pabėgti. Bendraujant su K. Š., matėsi, kad jis agresyviai nusiteikęs žmonos atžvilgiu, bandė ją pulti, bet buvo sulaikytas. K. Š. prie pareigūnų R. Š. (K.) nesmaugė, tik kartą metėsi link jos pakėlęs ranką (t. 1, b. l. 28). Liudytojas T. V., teisme pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat patvirtino, kad jie teisingi. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas T. V. parodė, kad 2012-05-02 apie vidurnaktį į budinčią dalį paskambino R. Š. (K.) ir verkdama prašė pagalbos, nes grįžęs vyras laužia duris. Atvykus į įvykio vietą, prie kaimynės namo juos ant kelio pasitiko R. Š. (K.), kuri papasakojo, kad grįžęs vyras laužė duris, o jas atidarius, griebė jai už gerklės ir lyg išmetė iš namų. Įėjus į namo vidų, K. Š. šaukė ant žmonos, vartojo necenzūrinius žodžius, varė iš namų. K. Š. pakėlęs ranką metėsi link R. Š. (K.), tačiau buvo sulaikytas (t. 1, b. l. 29-30). Policijos pareigūnų T. V. ir L. L. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota, jog 2012-05-03 apie 00.20 val. buvo gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini) K. Š. grįžęs į namus girtas, grasindamas sutuoktinei R. Š. (K.), ranka suėmęs už kaklo ją smaugė. Nuvykus į įvykio vietą, R. Š. (K.) sakė, kad vyras yra ją išmetęs iš namų ir užsirakinęs (t. 1, b. l. 7-8). Iš liudytojos R. Š. parodymų matyti, kad pas ją į namus buvo atbėgusi tik pižama apsirengusi kaimynė R. ir pasakė, jog vyras ją išmetė iš namų ir, kad ji iškvietė policiją. Nors K. Š. neigia padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tikina už gerklės nesugriebęs, tačiau 2012-05-03, netrukus po įvykio, vykusios įtariamojo apklausos metu K. Š. pripažino, kad supykęs su delnu bandė suduoti žmonai į veidą, tačiau jai pasitraukus, gavosi, jog sudavė per kaklą (t. 1, b. l. 38). Apklaustas įtariamuoju prieš nutraukiant ikiteisminį tyrimą, jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau įvykio aplinkybių nedetalizavo (t. 1, b. l. 40). Vėliau jis ėmė išvis neigti, kad smurtavo R. K. atžvilgiu, teigė, jog prisipažino patartas tyrėjos, kad būtų nutrauktas ikiteisminis tyrimas, tačiau vertinant K. Š. parodymus, matyti, kad jis jau pirminės apklausos metu iš dalies prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, jo parodymai iš dalies atitiko nukentėjusiosios duotus parodymus, ir tik vėliau ėmė visiškai neigti savo kaltę. Taigi jo parodymai negali būti pripažįstami nuosekliais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. Š. teisme duotus parodymus vertino kritiškai. Nuteistojo kaltės neigimas laikytas jo gynybine taktika ir siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi nuteistojo pateikta 2012-05-03 įvykio versija yra paneigta byloje esančiais aukščiau aptartais įrodymais.
Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl K. Š. pripažinimo kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl šią nuosprendžio dalį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra.
Dėl K. Š. kaltės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu K. Š. pripažino kaltu ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, ir nuteisė už tai, kad jis 2012 m. gegužės 3 d. apie 00.30 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grįžęs namo, garsiai šūkavo ir trankydamas lupo namo duris, kurias žmonai R. K. (Š.) atrakinus, įsiveržė į vidų ir pagrasindamas „tu daugiau negyvensi“, sugriebė ranka nukentėjusiajai R. K. (Š.) už gerklės ir ją smaugė, taip sukeldamas R. K. (Š.) fizinį skausmą, tačiau R. K. (Š.) išsilaisvino ir pabėgo pas kaimynę, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, atvykus policijos pareigūnams, vėl sugriebė R. K. (Š.) už kaklo ir pradėjo ją smaugti, bet policijos pareigūnams, panaudojus kovinius veiksmus ir išvedus jį iš gyvenamojo namo, pagrasino R. K. (Š.) „Tu nemanyk, kad čia tau taip lengvai baigsis, aš su tavimi susitvarkysiu rytoj“, kas suteikė pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimai galėjo būti įvykdyti.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi K. Š. kaltę dėl šios nusikalstamos veikos pagrindžiančius įrodymus, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, daro išvadą, jog apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad K. Š. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kokius neteisėtus veiksmus K. Š. atliko R. K. atžvilgiu, nuosprendyje padarė prieštaringas išvadas. Teismas, pripažindamas K. Š. kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, konstatavo, kad K. Š. vieną kartą sugriebė ir suspaudė R. K. kaklą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Kad K. Š. šiais veiksmais padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pritaria ir teisėjų kolegija. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. Š. kaltu padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, jau konstatavo, kad K. Š. du kartus smaugė nukentėjusiąją, nors tokios aplinkybės nepatvirtina nei vienas byloje esantis įrodymas. Pati nukentėjusioji paneigė, kad K. Š. ją smaugė du kartus. Policijos pareigūnai, kurių akivaizdoje neva buvo smaugiama R. K., taip pat paneigė, kad K. Š. būtų atlikęs tokius veiksmus, jie tik patvirtino, jog K. Š. puolė R. K., bet nieko jai nepadarė, nes buvo sulaikytas. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvados dėl prieš R. K. atliktų smurtinių veiksmų yra prieštaringos, visiškai neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių.
BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori.
Skundžiamu nuosprendžiu teismas, pripažindamas K. Š. kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį jo kaltę grindė išimtinai prieštaringais dėl grasinimo nukentėjusiosios R. K. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.
Nukentėjusioji R. K. apklausima teisme parodė, kad K. Š. jai paskambino ir liepė iki 21 val. išsinešdinti iš namų. Jis parašė grasinančias žinutes. Grįžęs namo apie 00.30 val., jai atidarius duris, griebė už gerklės, prispaudė prie sienos, sakė „Tu dar čia? Aš tave užmušiu.“. Ji nubėgo pas kaimynę, šiai paaiškino, kas nutiko, ir iškvietė policiją. Atvykus policijai, jis dar kartą bandė ją pulti. Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiama pirmą kartą, R. K. parodė, kad 2012-05-02 apie 20 val. grįžus namo, juose nebuvo sutuoktinio K. Š.. Apie 22 val. paskambino K. Š. ir pasakė iki 9.00 val. dingti iš namų. Vėliau jis parašė kelias SMS žinutes, kuriose jai grasino užslėpta forma, kad jeigu ji neišeis iki 9.00 val. ryto, jei bus blogai. Kaip ji suprato, tuo atveju jis ją nužudys. Pagrindo bijoti ji turėjo, nes K. Š. psichika nestabili. Apie K. Š. grasinimus ji pranešė policijai, tačiau realios grėsmės tada dar nebuvo, policijos pareigūnų atvykimas nebuvo būtinas. 2012-05-03 apie 00.20 val. grįžo namo K. Š.. Kadangi ji nesuskubo atidaryti durų, K. Š. pradėjo jas trankyti. Atrakinus duris, K. Š. griebė ją viena ranka už gerklės, kita už peties, bandė smaugti, bet ji išsprūdo ir pabėgo pas kaimynę, iškvietė policiją. Bendraujant su policininkais, K. Š. staigiu judesiu metėsi link jos, matomai norėdamas vėl smaugti, bet pareigūnai jį sugriebė (t. 1, b. l. 15-16). Sekančios apklausos metu ji papildomai parodė, kad atrakinus duris, K. Š. metėsi link jos ir sakydamas, kad „tu dar čia, dink iš čia, tu daugiau negyvensi“, puolė ją smaugti, bet jai pavyko išsprūsti. Atvykus pareigūnams, jis antrą kartą puolė ją smaugti, tačiau nieko nesakė. Išvedamas policijos pareigūnų, jis pagrasino „tu nemanyk, kad čia tau taip lengvai baigsis, aš su tavimi susitvarkysiu rytoj“. (t. 1, b. l. 17). Apklausiama 2012-09-26 R. K. tik nurodė, kad K. Š. ją sugriebė už gerklės, apie tai, kad būtų grasinęs nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, nieko neminėjo (t. 1, b. l. 19). 2014-04-08 vykusios apklausos metu R. K. parodė, kad K. Š. ją smaugė. Atvykus policijos pareigūnams, vienu metu K. Š. puolė link jos iškėlęs rankas ir grasindamas susidoroti, sakydamas, kad jai čia gyvenimo nebus, tačiau tada jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Šio įvykio metu K. Š. jai grasino, jog ji daugiau čia negyvens, kad ją užmuš. O atvykus policijos pareigūnams, taip pat grasino su ja susidoroti, sakydamas, kad jai čia taip lengvai viskas nesibaigs, kad jis su ja susidoros (t. 2, b. l. 44-46).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. Š. kaltu padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtino liudytoja R. Š., kad jos nurodytos aplinkybės sutapo su nukentėjusiosios ir kitų liudytojų parodymais, tačiau išanalizavus liudytojos R. Š. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, matyti, jog ji nepatvirtino nukentėjusiosios parodymų apie tai, kad K. Š. jai būtų grasinęs nužudyti. Tas pats pasakytina ir apie liudytojų L. L. ir T. V. parodymus.
Liudytoja R. Š. teisme parodė, kad 2012-05-03 apie 24 val. atėjo R. ir pasakė, kad K. Š. ją išmetė iš namų, kad ji iškvietė policiją. Apie tai, kad grasino užmušti, R. K. nesakė. R. K. buvo įsitempusi. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. Š. parodė, kad 2012-05-03 apie 00.30 val. pas ją verkdama atėjo R. Š. (K.) ir pasakė, kad K. Š. ją išvijo iš namų ir užsirakino namuose su vaikais, kad ji iškvietė policiją ir paprašė kartu palaukti policijos pareigūnų. Ji suprato tik tiek, kad R. Š. (K.) buvo išvaryta iš namų. Atvykus policijos pareigūnams, R. Š. (K.) jiems papasakojo, jog vyras ją išvarė iš namų ir pats užsirakino (t. 1, b. l. 31).
Liudytojai - policijos pareigūnai L. L. ir T. V. teisme detalių šio įvykio aplinkybių neprisiminė, todėl buvo pagarsinti šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos jie patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. L. parodė, kad buvo gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini) grįžęs namo neblaivus sutuoktinis daužo namo langų stiklus ir smurtauja prieš sutuoktinę. Jam su kolega T. V. nuvykus į įvykio vietą, prie kaimyno sodybos juos pasitiko nukentėjusioji R. Š. (K.), kuri buvo išsigandusi, verkė ir drebėjo. Ji parodė, kad sutuoktinis K. Š. grįžęs namo neblaivus spardė namo duris, o R. Š. (K.) jas atidarius, puolė ją smaugti, bet jai pavyko išsilaisvinti ir pabėgti. Bendraujant su K. Š., matėsi, kad jis agresyviai nusiteikęs žmonos atžvilgiu, bandė ją pulti, bet buvo sulaikytas. K. Š. prie pareigūnų R. Š. (K.) nesmaugė, tik kartą metėsi link jos pakėlęs ranką. K. Š. plūdo savo žmoną, reikalavo dingti iš namų, grasino nuvesti iki bankroto kažkokią R. Š. (K.) svarbią įmonę. K. Š. grasinimų R. Š. (K.) tiksliai įvardinti negali, pamena, jog vedamas link tarnybinio automobilio grasino, jog jam grįžus R. Š. (K.) bus blogai, bet žodžių, reiškiančių R. Š. (K.) nužudymą ar turto sugadinimą, negirdėjo (t. 1, b. l. 28).
Liudytojas T. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2012-05-02 apie vidurnaktį į budinčią dalį paskambino R. Š. (K.) ir verkdama prašė pagalbos, nes grįžęs vyras laužia duris. Atvykus į įvykio vietą, prie kaimynės namo juos ant kelio pasitiko R. Š. (K.), kuri papasakojo, kad grįžęs vyras laužė duris, o jas atidarius, griebė jai už gerklės ir lyg išmetė iš namų, pats užsirakino namie su vaikais. Įėjus į namo vidų, K. Š. šaukė ant žmonos, vartojo necenzūrinius žodžius, varė iš namų. K. Š. pakėlęs ranką metėsi link R. Š. (K.), tačiau buvo sulaikytas (t. 1, b. l. 29-30).
Įvertinus liudytojų R. Š., L. L., T. V. parodymus matyti, kad jie patvirtino tik tuos R. K. parodymus, jog vyras ją išvarė iš namų, tačiau nei vienas iš jų nenurodė, jog K. Š. būtų grasinęs žmonai ją nužudyti, sunkiai sutrikdyti jos sveikatą. Iš šių liudytojų parodymų tik galima spręsti, jog tarp R. K. ir jos sutuoktinio K. Š. buvo kilęs buitinis kivirčas, kurio metu buvo pavartotas smurtas. Tačiau faktas, jog kivirčo metu buvo pavartotas smurtas ar, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo išsakyti necenzūriniai žodžiai, kad ji buvo varoma iš namų, neįrodo, jog K. Š. grasino žmonai ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą. Iš pateiktos pažymos matyti, kad telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2012-04-01 naudojosi K. Š. (b. l. 48, t. 4), tačiau SMS žinučių turinys (t. 1, b. l. 23-25) taip pat tik patvirtina faktą, jog K. Š. varė žmoną iš namų, perspėjo, jog jai neišėjus, bus blogai, tačiau vertinant SMS žinučių turinį, negalima daryti išvados, jog K. Š. jose grasino žmonai ją nužudyti, sunkiai sutrikdyti sveikatą. K. Š. išvis neigė grasinęs žmonai, tik patvirtino, jog buvo konfliktinė situacija. Taigi, iš vienos pusės nuteistajam K. Š., o iš kitos pusės nukentėjusiajai R. K. skirtingai aiškinant įvykio aplinkybes dėl grasinimo nužudyti, esant konfliktinei situacijai ir nesant kitų patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, kad K. Š. veiksmai buvo peržengę baudžiamosios atsakomybės ribą, negalima padaryti vienareikšmės ir objektyvios išvados dėl K. Š. kaltės padarius veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, pagrįstas duomenimis, iš esmės nukentėjusiosios parodymais, dėl kurių objektyvumo ir patikimumo dėl pirmiau nurodytų aplinkybių kyla pagrįstų abejonių. Iš bylos duomenų matyti, kad objektyviai pašalinti abejones procesinių galimybių nėra, todėl abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Remiantis tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl K. Š. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina, K. Š. dėl kaltinimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).
Dėl K. Š. kaltės pagal BK 145 straipsnio 2 dalį
BK 145 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimas yra tęstinė veika, t. y. tam tikrą laiką besitęsiančios kaltininko veikos, kurių tikslas yra įbauginti žmogų ar žmones. BK 145 straipsnio 2 dalis vardija dviejų rūšių veikas: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. BK 145 straipsnio 2 dalies požymis žmogaus bauginimas turi būti susijęs su psichinės prievartos naudojimu. Psichinė prievarta BK 145 straipsnio prasme - tai grasinimai šiuo metu ar ateityje panaudoti fizinį smurtą ar sunaikinti turtą. BK 145 straipsnio 2 dalies inkriminavimas reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, o ne atsitiktiniai veiksmai. Sistemingas asmens bauginimas yra pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Vertinant grasinimų realumą, reikšmės turi jų turinys, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. Sistemingas bauginimas visuomet būna nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą.
Žemesnės instancijos teismas
K. Š. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėnesio pabaigos iki 2012 m. rugsėjo mėnesio 26 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), savo namuose, nukentėjusiosios R. K. (Š.) reikalaudamas perrašyti prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 65-1-00604-12, perrašyti visą turtą jo vardu, žodžiu grasino R. K. (Š.) ją užmušti, sakydamas, kad ją užmuš, susidoros su jos tėvais, ją su vaikais išvarys iš namų,
be to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2013 m. sausio mėn. 25 d. apie 22 val. (duomenys neskelbtini), savo namuose, priėjęs prie nukentėjusiosios R. K. (Š.), sugniaužęs rankų kumščius, žodžiu grasino R. K. (Š.) ją užmušti, sakydamas, „nu dabar tai duosiu“ bei sakydamas kad ją užmuš, kad ji čia negyvens,
be to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2013 m. birželio mėn. 24 d. apie 14 val. (duomenys neskelbtini), savo namuose, žodžiu grasino R. K. (Š.) ją užmušti sakydamas, kad ją sunaikins, išmes, sudegins jų ir R. K. (Š.) tėvo J. K. daiktus, sutraiškys jos tėvą J. K., pasikars pats, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini) namo kieme žodžiu grasino R. K. (Š.)ją užmušti, sakydamas „pamatysit kas bus“, tokiu būdu sistemingai baugino nukentėjusiąją R. K. (Š.) naudodamas psichinę prievartą.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus atsietai, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę ir tai esmingai įtakojo teismo išvadą, jog K. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negali nuosprendyje apsiriboti tik įrodymų šaltinių išvardijimu ir tuose įrodymų šaltiniuose esančios informacijos pateikimu. Visi faktiniai duomenys, esantys įrodymų šaltiniuose, turi būti išanalizuoti bylos liečiamumo aspektu, turi būti atskleisti ir motyvuotai pašalinti visi byloje esantys prieštaravimai, nuosprendyje negali būti prielaidų ir abejonių. Visi nepašalinti prieštaravimai, abejonės, prielaidos turi būti aiškinami nuteistojo (kaltinamojo) naudai. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo K. Š. kaltę padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą grindžia pačios nukentėjusios, liudytojų J. K., V. K., M. Š., I. Š. parodymais, mobilaus ryšio telefonų operatorių pateikta informacija apie įeinančių – išeinančių skambučių bei SMS pranešimų išklotinėmis, tačiau nepateikė detalios šių įrodymų analizės dėl kiekvieno K. Š. inkriminuoto psichinės prievartos naudojimo momento, nors kiekvienas nusikaltimo požymis privalo būti įrodytas, nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog nuteistasis K. Š. nuo 2012 m. liepos mėnesio iki 2013 m. birželio 24 d. naudodamas psichinę prievartą sistemingai baugino savo žmoną R. K..
Kaltinimas, kad K. Š. laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėnesio pabaigos iki 2012 m. rugsėjo mėnesio 26 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), savo namuose, nukentėjusiosios R. K. (Š.) reikalaudamas perrašyti prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 65-1-00604-12, perrašyti visą turtą jo vardu, žodžiu grasino R. K. (Š.) ją užmušti, sakydamas, kad ją užmuš, susidoros su jos tėvais, ją su vaikais išvarys iš namų, buvo grindžiamas faktiškai vien tik nukentėjusiosios R. K. parodymais, remdamasis vien tik jos parodymais teismas pripažino įrodytomis aptariamas aplinkybes, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios parodymai šioje dalyje yra prieštaringi, daugiau jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių faktą, kad K. Š. grasindamas reikalavo perrašyti pareiškimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, byloje nėra.
Apklausiama teisme nukentėjusioji nedetalizavo aplinkybių dėl K. Š. grasinimų reikalaujant perrašyti prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą, o tik parodė, kad tokį prašymą parašė, nes K. Š. liepė. Vertinant R. K. ikiteisminio tyrimo parodymus, matyti, kad nukentėjusioji pirmą kartą apie K. Š. grasinimus reikalaujant perrašyti prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą užsiminė tik 2013-10-01 vykusios apklausos metu, nors dėl K. Š. grasinimų į policijos pareigūnus kreipėsi 2013-06-25. 2013-10-01 vykusios apklausos metu ji parodė, kad K. Š., nenurodydamas konkrečiai kaip, grasino susidoroti su jos tėvais, grasino išvaryti ją su vaikais iš namų, reikalavo perrašyti K. Š. visą turtą. Prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą jis reikalavo parašyti visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį (t. 2, b. l. 43). Iki tol vykusių apklausų metu R. K. apie tai išvis nebuvo užsiminusi, netgi priešingai, nurodė, jog jos santykiai su K. Š. yra geri, o pablogėjo tik nutraukus ikiteisminį tyrimą. Štai 2013-07-02 vykusios apklausos metu nukentėjusioji parodė, kad 2012 m. pavasarį K. Š. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kadangi K. Š. gydėsi savo noru, jos atsiprašė, ji jam atleido ir byla K. Š. atžvilgiu buvo nutraukta. Nutraukus bylą, K. Š. nustojo gerti vaistus, pradėjo vartoti alkoholinius gėrimus, elgtis agresyviai, ją terorizuoti grasindamas ją sunaikinti, sutraiškyti jos tėvą, išvaryti iš namų (t. 2, b. l. 38-41). 2013-07-01 vykusios apklausos metu R. K. parodė, kad K. Š. ją pradėjo terorizuoti nuo to laiko, kai buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas jiems susitaikius. Tai buvo 2012 m. vasarą ar rudenį (t. 2, b. l. 42). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą K. Š. atžvilgiu jam susitaikius su R. Š., buvo priimtas 2012-11-27. Taigi nukentėjusiosios parodymai šioje dalyje yra nenuoseklūs, prieštaringi. Kad K. Š. pradėjo elgtis agresyviai tik po to, kai buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, matyti ir iš liudytojos R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Ji parodė, kad dėl 2012 m. pavasarį vykusio konflikto K. Š. ir R. Š. (K.) susitaikė. Pasak R. Š. (K.), K. Š. gerumas baigėsi, kai buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas (t. 2, b. l. 69-70). Tokie R. Š. parodymai atitinka R. K. 2013-07-01, 2013-07-02 parodymus, nuteistojo K. Š. parodymus, kad jis nevertė grasindamas R. K. perrašyti pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. K. Š. nurodė, kad pareiškimą buvo parašęs ir R. jį perrašė, kadangi ji pati nemokėjo surašyti. Tokie nuteistojo parodymai yra nepaneigti, o atsižvelgus į tai, kad R. K. parodymai šioje dalyje yra prieštaringi, daroma išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad K. Š. laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėnesio pabaigos iki 2012 m. rugsėjo mėnesio 26 d. nukentėjusiosios R. K. (Š.) reikalaudamas perrašyti prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 65-1-00604-12, perrašyti visą turtą jo vardu, žodžiu grasino R. K. (Š.) ją užmušti, sakydamas, kad ją užmuš, susidoros su jos tėvais, ją su vaikais išvarys iš namų.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nustatė, jog 2013 m. sausio mėn. 25 d. apie 22 val., (duomenys neskelbtini), K. Š. savo namuose, priėjęs prie nukentėjusiosios R. K. (Š.), sugniaužęs rankų kumščius, žodžiu grasino R. K. (Š.) ją užmušti, sakydamas, „nu dabar tai duosiu“ bei sakydamas, kad ją užmuš, kad ji čia negyvens.
Iš nukentėjusiosios, liudytojų I. Š., M. Š., R. Š. parodymų, matyti, kad 2013-01-25 po R. K. gimtadienio šventimo tarp jos ir sutuoktinio kilo konfliktas. R. K. tvirtino, jog sutuoktinis buvo agresyviai nusiteikęs, grasino ją užmušti. Jog tėtis gaudė mamą, sakė, jog sumuš, nurodė liudytoja M. Š.. R. Š. parodė, kai jai paskambino I. Š. ir prašė ką nors daryti, nes tėtis rėkia ant mamos. Vertinant šiuos parodymus, akivaizdu, jog tarp R. K. ir jos sutuoktinio K. Š. buvo kilęs konfliktas, tačiau pirmosios instancijos teismas išsamiai neanalizavo aplinkybės ar K. Š. konflikto metu išsakyti žodžiai buvo realus grasinimas BK 145 str. prasme. Teismas taip pat neanalizavo, kaip tokius grasinimus suprato pati nukentėjusioji, kokį poveikį jos psichikai turėjo sutuoktinio veiksmai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusioji K. Š. veiksmų visgi nevertino kaip realaus grasinimo ją nužudyti, sutrikdyti sveikatą ar kitaip pakenkti. Tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, kad kaip nurodė pati nukentėjusioji, ji po to, kai atėjo kaimynas ieškoti neva palikto telefono su dukra nuėjo į viršų miegoti. Į policijos pareigūnus dėl šio įvykio ji nesikreipė. Apie šį konfliktą policijos pareigūnams ji nurodė praėjus beveik pusei metų nuo įvykio, duodama parodymus apie kito įvykio aplinkybes. Atsižvelgus į tai galima daryti išvadą, kad R. Š. nemanė, jog K. Š. grasinimai yra realūs, nors grasinimų realumas yra būtinas norint veiką kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.
Byloje taip pat nėra neginčijamų įrodymų, kad K. Š. 2013 m. birželio mėn. 24 d. apie 14 val. (duomenys neskelbtini), savo namuose, žodžiu grasino R. K. (Š.) ją užmušti sakydamas, kad ją sunaikins, išmes, sudegins jų ir R. K. (Š.) tėvo J. K. daiktus, sutraiškys jos tėvą J. K., pasikars pats, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini) namo kieme žodžiu grasino R. K. (Š.) ją užmušti, sakydamas „pamatysit kas bus“.
K. Š. neigė grasinęs žmonai. Nukentėjusioji R. K. teisme parodė, kad 2013-06-24 K. Š. nuo ryto išgėrinėjo, vaikščiojo girtas, trankėsi. Ji su vaikais išvyko pas tėtį, nes buvo neįmanoma būti namuose. Kieme kaltinamasis juos bandė stabdyti. Sakė, kad sutraiškys tėvą, kad padegs, paliks namus atrakintus. Jis blokavo jų automobilį. Visą naktį kaltinamasis skambino, rašė žinutes. Būnant pas tėvą, kaltinamasis mėgino vilkti ją per kiemą, grasino. Grasinimai atrodė realūs, kadangi jo elgesys neprognozuojamas. Šie nukentėjusiosios parodymai iš esmės atitinka jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šių parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Kaip minėta, K. Š. neigė 2013-06-24 grasinęs žmonai. Liudytojai J. K., V. K., I. Š., M. Š. patvirtino, kad K. Š. ir R. K. santykiai buvo konfliktiški. Kalbant apie 2013-06-24 įvykio aplinkybes, J. K. parodė, kad R. K. Š. visą dieną su automobiliu vaikėsi po miestą, daug kartų jai skambino. Tą vakarą jis buvo atvažiavęs du kartus. Kadangi liudytojas neprisiminė visų įvykio aplinkybių, buvo pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu J. K. parodė, kad 2013-06-24 paskambino dukra ir pasakė, kad K. Š. grasina pasikarti. Dukra paskui pasakojo, kad K. Š., važiuodamas paskui jos automobilį, elgėsi pavojingai. Vakare į J. K. namus atvažiavo K. Š. ir padavė R. Š. (K.) jos mobilaus ryšio telefono kroviklį. Kieme R. Š. (K.) su K. Š. nekonfliktavo. K. Š. sakė R. Š. (K.) važiuoti namo, bet ši nevažiavo. Prieš išvažiuodamas, K. Š. sugriebė R. Š. (K.) už rankos, prisitraukė, stipriai apsikabinęs ją kiek palenkė ir pabučiavo. Pabučiavęs jai pasakė „Tu dar pamatysi, kas čia bus“. Ką tuo norėjo pasakyti K. Š., jis nesuprato. Tada K. Š. išvažiavo. Liudytojas patvirtino, kad asmeniškai pats nėra girdėjęs ir matęs K. Š. ir R. Š. (K.) konfliktuojančių (t. 2, b. l. 65-66).
Liudytoja V. K. parodė, kad per Jonines brolis (J. K.) paskambino ir pasakė, kad atvažiuos R. su vaikais. Sakė, kad Kęstas taranuoja jų automobilį. Liudytoja patvirtino, kad R. K. buvo pas ją atvažiavusi, kad paskui važiavo pas tėvą, stengėsi nesusidurti su K. Š.. Jokių aplinkybių dėl K. Š. grasinimų R. K. ši liudytoja nenurodė.
Liudytojas I. Š. parodė, kad kartu su mama ir sese jie nusprendė nuvykti pas senelį išsimaudyti baseine. Tėtis prieštaravo. Tada jie pasakė, kad važiuos vieni. Tėtis važiavo savo automobiliu, pavojingai manevruodamas. Pas senelį stengėsi nuvažiuoti taip, kad tėtis nepamatytų. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas I. Š. parodė, kad 2013-06-24 jie su sese ir mama sugalvojo nuvažiuoti pas senelį išsimaudyti. Dar būnant namuose tėtis mamai pasakė, kad važiuoja į „Senukus“ pirkti virvės ir jie jo daugiau nebepamatys. Mama rakino duris, nes tėtis sakė, kad durų nerakins ir tegul juos apvagia. Daugiau tėčio su mama besibarančių kieme ar namuose negirdėjo. Važiuojant automobiliu, tėtis privažiavo šalia ir prašė sustoti. Mamai nesustojus, jis kelis kartus sukėlė avarines situacijas. Tėtis skambinėjo mamai, bet ji neatsiliepė. Kai vieną kartą mama atsiliepė, jis atsiprašinėjo. Senelio kieme mama su tėčiu nesibarė, jokio konflikto nebuvo (t. 2, b. l. 59-60).
Liudytoja M. Š. parodė, kad kai jie važiavo pas senelį, tėtis kumščius sugniaužęs sakė: „Pasiimkit ir mane“, tačiau mama sakė, kad važiuotų savo mašina. Jis vis važiavo šalikele, norėjo pasikalbėti. Jie nesustojo. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja M. Š. parodė, kad mama pasakojo, jog jiems ruošiantis važiuoti pas senelį, tėtis atsistojęs namuose sugniaužęs kumščius sakė, jog važiuos į „Senukus“ pirkti virvės. Išvažiuojant iš kiemo, tėtis užstatė savo automobilį, tačiau paskui patraukė. Važiuojant tėtis važiavo greta ir prašė, kad jie sustotų, tačiau mama nestojo (t. 2, b. l. 61-62).
Įvertinus šių liudytojų parodymus, matyti, kad liudytojai patvirtino, jog tarp K. Š. ir R. K. vykdavo dažni kivirčai, tačiau kalbant apie 2013-06-24 įvykio aplinkybes nei vienas liudytojas nepatvirtino R. K. parodymų, kad K. Š. būtų jai grasinęs nužudyti ją ar jos tėvą, sunaikinti turtą. Liudytojas J. K. paneigė R. K. parodymus apie tai, kad K. Š. J. K. namuose jai grasino, vilko per kiemą ir pan.. Liudytojas nurodė, kad K. Š. atvežė R. K. mobilaus ryšio telefono kroviklį, kas atitinka ir paties K. Š. nurodytas aplinkybes, liepė žmonai važiuoti namo, tačiau šiai nesutikus, jis atsisveikindamas prisitraukė žmoną prie savęs, apsikabino, pabučiavo, pasakė „Tu dar pamatysi, kas čia bus“. Kad J. K. namuose nebuvo jokių konfliktų, patvirtino ir I. Š.. I. Š. ir M. Š. negalėjo patvirtinti R. K. parodymų apie tai, kad K. Š. jai būtų grasinęs nužudyti jiems būnant namuose. Šie liudytojai tik patvirtino, jog K. Š. sakė važiuosiantis į „Senukus“ pirkti virvės, kuri jam galimai reikalinga norint nusižudyti. Kad R. K. dėl 2013-06-24 K. Š. veiksmų nesijautė nesaugiai, nemanė, jog jis gali jai ar jos artimiesiems ką nors padaryti, galima spręsti atsižvelgus į tai, kad į policijos pareigūnus ji kreipėsi sekančią dieną ir tik po to, kai, jos manymu, K. Š. pradūrė jos automobilio padangas. Pažymėtina, kad kaltinimas dėl automobilio padangų pradūrimo pirmosios instancijos teisme nepasitvirtino. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp sutuoktinių konfliktinėje situacijoje išsakytas grasinimas pačiam nusižudyti ar nerakinti namo durų, kad namas būtų apvogtas, pasakymas‚ „tu dar pamatysi, kas čia bus“, nelaikytinas tikru ir realiu grasinimu, kuris užtrauktų atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Pažymima, kad konfliktinėse situacijose susijaudinę sutuoktiniai kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti ginčus, kilusius iš šeimos teisinių santykių. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti. Ypač svarbu į tai atsižvelgti, kai tariamai nusikalstami vieno iš sutuoktinių veiksmai išoriškai pasireiškia žodine forma.
Nors nukentėjusioji ir liudytojai parodė, kad 2013-06-24 K. Š. persekiojo R. K. vairuojamą automobilį, sukeldamas avarines situacijas, jai daug kartų skambino, tačiau šie veiksmai jam nebuvo inkriminuoti, K. Š. dėl to nebuvo pripažintas kaltu, todėl nelaikoma, jog tokiais veiksmais K. Š. siekė įbauginti R. K..
Remdamasi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai konstatavo, kad 2013 m. birželio mėn. 24 d. apie 14 val. (duomenys neskelbtini), savo namuose, žodžiu grasino R. K. (Š.) ją užmušti, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini) namo kieme žodžiu grasino R. K. (Š.) ją užmušti.
Atsižvelgiant į išdėstytą daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį - teismas nepagrįstai pripažino K. Š. kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį sistemingai bauginus R. K. naudojant psichinę prievartą, todėl apkaltinamasis nuosprendis dėl K. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo K. Š. dėl šio nusikaltimo išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).
Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios
Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad baudžiamasis procesas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kadangi byloje nėra jokio nukentėjusiosios R. K. ar jos teisėto atstovo skundo, pareiškimo ar prokuroro reikalavimo. Teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo argumentais nesutinka ir pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (priimtas 2011 m. gegužės 26 d., Nr. XI-1425) 1 straipsnio 1 dalies nuostatas šiuo įstatymu siekiama ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, greitai reaguoti į iškilusią grėsmę, imtis prevencijos priemonių, taikyti apsaugos priemones ir teikti tinkamą pagalbą, o šio straipsnio 2 dalyje išaiškinta, kad šis įstatymas apibrėžia smurto artimoje aplinkoje sampratą, nustato smurto artimoje aplinkoje subjektų teises ir atsakomybę, prevencijos priemonių įgyvendinimą, pagalbos smurto artimoje aplinkoje atveju teikimą ir apsaugos priemonių smurtą patyrusiam asmeniui taikymą. Nurodyto įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad policijos pareigūnas, užfiksavęs smurto artimoje aplinkoje įvykį, nedelsdamas imasi priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį ir, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pradeda ikiteisminį tyrimą, informuoja prokurorą, jeigu ikiteisminiam tyrimui pradėti būtinas prokuroro reikalavimas; o 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, gavę pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą arba patys būdami to įvykio liudininkai, užrašo duomenis apie smurto artimoje aplinkoje faktą ir pradeda ikiteisminį tyrimą; smurtą patyręs asmuo skundo neteikia. Įvertinus nustatytą teisinį reglamentavimą, sutikti su apelianto argumentu, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, nėra teisinio pagrindo. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT nutartis byloje Nr. 2K-457/2013).
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad jis negalėjo būti teisiamas pagal 140 straipsnio 1 dalį, kadangi ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Nors ikiteisminis tyrimas, kaip ir nurodo apeliantas, buvo pradėtas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, tačiau jau iš panešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą išdėstyto įvykio aprašymo matyti, jog jame buvo nurodyta, kad K. Š. ranka suėmęs R. Š. (K.) už kaklo, ją smaugė, tuo sukeldamas fizinį skausmą. Tokie K. Š. veiksmai turėjo ne tik BK 145 straipsnio 1 dalyje, bet ir BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl atnaujinus ikiteisminį tyrimą, buvo pagrįstai spręstas ir K. Š. atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį klausimas.
Dėl paskirtos bausmės
Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.). Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, būtina vadovautis BK 41 str. įtvirtinta bausmės paskirtimi.
Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas K. Š. bausmę už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, sunkinančią aplinkybę – kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Kaip matyti iš už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės dydžio, (6 mėnesiai laisvės apribojimo), ji yra žymiai mažesnė nei sankcijos vidurkis (vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 2 dalimi, laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų), todėl nelaikytina aiškiai per griežta.
Pirmosios instancijos teismas, paskyręs K. Š. laisvės apribojimo bausmę, nenustatė nuteistajam jokių draudimų ar įpareigojimų. Kadangi apeliacinis skundas yra paduotas nuteistojo, tai reiškia, kad aukštesnysis teismas negali sunkinti nuteistojo padėties, todėl nuteistajam tik išaiškintina, jog jis, vadovaujantis BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punktu, laisvės apribojimo laikotarpiu privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad teismas nemotyvavo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpio trukmės, nenustatė, per kiek laiko turi būti įvykdyti paskirti įpareigojimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad K. Š. išteisinus pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 2 dalį, panaikinamos ir nuosprendžio dalys dėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimo, jos vykdymo atidėjimo ir atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą skirtų įpareigojimų, todėl dėl šių nuteistojo argumentų nebepasisakoma.
Dėl priteisto civilinio ieškinio ir proceso išlaidų
Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu pripažinęs K. Š. kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 2 dalį, iš nuteistojo nukentėjusiosios R. K. naudai priteisė 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (nors buvo prašoma 15 000 Lt). Teisėjų kolegija sprendžia, jog nustačius, kad nuteistasis K. Š. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 2 dalį turi būti išteisintas ir, kad jis padarė tik BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atitinkamai turi būti mažinamas nukentėjusiosios R. K. naudai iš nuteistojo K. Š. priteistas neturtinės žalos atlyginimas.
Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros ir neturtinės žalos atlyginimo nepaversti antra – papildoma bausme. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės ar savo dydžiu niekaip nepagrįstos kompensacijos. Nukentėjusiojo - ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta. Kadangi teismų praktika neturtinės žalos atlyginimo fizinio skausmo atvejais yra labai nevienoda, o ir negali būti visiškai vienoda, kadangi kiekvienu atveju jos dydį lemiantys kriterijai nėra tapatūs, todėl neturtinės žalos atlyginimo suma nustatoma tik visapusiškai įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą.
Nuteistasis K. Š. nukentėjusiosios atžvilgiu padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą. Be abejo, dėl K. Š. nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, baimę, nerimą, stresą, išgąstį, prarado saugumo jausmą, tačiau dėl sukelto fizinio skausmo nukentėjusiajai neliko ilgalaikių liekamųjų reiškinių. Nukentėjusioji dėl K. Š. smurtinių veiksmų nesikreipė į medikus, nėra jokių duomenų, jog jai būtų buvęs reikalingas gydymas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas nustatytas aplinkybes laiko, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog teisingas ir protingas nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimas būtų 150 Eur.
Nuteistasis nesutinka su priteistomis proceso išlaidomis, tačiau šio nesutikimo visiškai neargumentuoja.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovo, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Tačiau sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiajam priteistinų proceso išlaidų, susijusių su advokato pagalbos apmokėjimu, teismas atsižvelgia ne tik į kaltininko turtinę padėtį, bet ir į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, kaltės laipsnį ir pobūdį, kaltinamojo elgesį, nukentėjusiojo turtinę padėtį, advokato suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato kvalifikaciją, teisinei pagalbai skirtą darbo laiką ir panašias aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme advokatas Jonas Kairevičius atstovavo nukentėjusiąją. Byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta surengus tris teisiamuosius posėdžius, nukentėjusiosios atstovas visuose dalyvavo. Atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo aplinkybes, į proceso trukmę bei advokato suteiktas teisines paslaugas, o taip pat į tai, kad procesas nebuvo paprastas, proceso išlaidos iš K. Š. nukentėjusiajai priteistos pagrįstai.
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusios R. K. atstovas advokatas J. Kairevičius pateikė 2014-12-22 pinigų priėmimo kvitą serija LAT Nr. 677022 (t. 4, b. l. 53), kuris patvirtina, kad nukentėjusioji R. K. už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, atsikirtimo į apeliacinį skundą surašymą advokatui sumokėjo 579,24 Eur (2000 Lt).
Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, reglamentuojančios proceso išlaidų priteisimą, galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą baudžiamojoje byloje buvo pateikęs tik nuteistasis, nukentėjusioji pateikė atsikirtimą į apeliacinį skundą. Nukentėjusiąją apeliacinės instancijos teismo posėdyje atstovavo tas pats atstovas, kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl atstovas su visa baudžiamosios bylos medžiaga jau buvo susipažinęs, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, buvo apsiribota baigiamosiomis kalbomis, procesas neužtruko. Apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjus nuteistojo apeliacinį skundą, jis tenkinamas iš dalies. Taigi, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, nukentėjusiosios prašomos priteisti turėtos proceso išlaidos turi būti sumažintos ir pripažintinos pagrįstomis 150 eurų sumoje.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 3, 4 dalimis, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo K. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalis, kuriomis K. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 2 dalį ir šiose dalyse priimti naują nuosprendį:
K. Š. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalis, kuriomis, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu ir BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies b punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas.
Iš nuteistojo K. Š. nukentėjusiajai R. K. priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 150 Eur (vieno šimto penkiasdešimt eurų).
Priteisti iš nuteistojo K. Š. nukentėjusiajai R. K. 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) už suteiktą advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Išaiškinti nuteistajam K. Š., kad jis laisvės apribojimo laikotarpiu privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos (BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punktas).