Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. P. ieškinį atsakovui UAB sanatorija „Pušyno kelias“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo šios instancijos teisme ribas apsprendžia apeliaciniuose skunduose išdėstyti nesutikimo su priimtu teismo sprendimu (ar jo dalimi) motyvai bei teisiniai argumentai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas apeliantės atleidimo iš darbo pagrįstumą, nevisiškai tinkamai įvertino darbdavio (atsakovo) veiksmus iki atleidimo bei priežastis, kurios sąlygojo apeliantės valios susiformavimą, pateikiant darbdaviui prašymą atleisti iš darbo pagal DK 127 str. 2 d.. Kitoje ginčo dalyje, t.y. dėl darbo užmokesčio priedo už 2010 m. liepos mėnesį priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo, ginčą išsprendė teisingai. Tokiu atveju teismo sprendimas dalyje, kurioje ieškinys dėl darbo sutarties pripažinimo neteisėtu buvo atmestas, panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl darbo sutarties nutraukimo

Šalys 2005-05-04 buvo sudariusios neterminuotą darbo sutartį dėl antraeilių pareigų (b.l. 8-10) (DK 108 str. 1 d. 3 p., 114 str.). Nors joje nebuvo nurodyta, kad sudaroma darbo sutartis dėl antraeilių pareigų, tačiau, atsižvelgiant į sutartinių santykių esmę ir darbo sutarties sąlygas, į tai, kad tokią aplinkybę pripažįsta abi šalys, konstatuotina, kad sudaryta darbo sutartis buvo būtent dėl antraeilių pareigų (darbo). Ši darbo sutartis kelis sykius buvo keičiama, paskutinis pakeitimas liudija, jog apeliantei nuo 2009-10-01 buvo nustatyta 19 val. per savaitę darbo savaitės trukmė (b.l. 117-118). Darbo sutartis nutraukta nuo 2011-07-18 DK 125 str. pagrindu (b.l.69). Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad sąlygų nutraukti darbo sutartį minėtu teisiniu pagrindu – šalių susitarimu nebuvo, nes įstatymo reikalaujama forma, t.y. raštu, neįvyko derybos dėl tokio darbo sutarties nutraukimo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismo išvada dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo nėra nei prieštaringa, nei neaiški, kadangi teismas sprendime konstatavo faktinį darbo santykių pasibaigimo pagrindą, numatytą DK 127 str. 1 d. (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu). Pastebėtina, kad tokiu atveju privalu buvo atlikti ir atitinkamas korekcijas darbo sutarties šalių santykiuose, sprendimo rezoliucinėje dalyje įvardinant teismo nustatytąjį šių santykių pasibaigimo pagrindą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apeliantės skundo argumentais, kad ir tokia bylą nagrinėjusio teismo išvada teisiškai ydinga.

Bylos medžiaga patvirtinta, kad apeliantei nuo 2011-06-27 atsakovo direktoriaus įsakymu buvo pakeistos darbo sąlygos – anksčiau buvęs nustatytas jai darbo pas atsakovą grafikas, leidęs suderinti abiejų pareigybių buvimą, t.y. darbą pirmaeilėse pareigose lopšelyje-darželyje (duomenys neskelbtini) (b.l. 11-12) ir darbą pas atsakovą. Ieškinyje nurodoma, kad su šiuo darbo grafiku ji buvo supažindinta tą pačią 2011-06-27 dieną, atvykusi po ilgalaikės ligos ir atostogų į darbą. Kadangi jos darbas, kaip matyti iš paaiškinimų bei lopšelio-darželio 2011-01-19 išduotos pažymos (b.l. 20), pagrindinėje darbovietėje visuomet buvo atliekamas priešpietiniu laiku, apeliantė nebegalėjo tuo pačiu laiku dirbti ir pas atsakovą pagal naują grafiką. Tai lėmė jos apsisprendimą nutraukti darbo santykius pagal DK 127 str. 2 d. (b.l. 26). Šiame prašyme aiškiai įvardinta darbuotojos pozicija dėl darbdavio veiksmų, susijusių su darbo grafiko pakeitimo aplinkybėmis, traktuojant darbdavio elgesį kaip įstatymų pažeidimą. Atsakovas nesutiko su apeliantės reikalavimu nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d. nuostatas, o apeliantės prašomą dieną darbo santykių pasibaigimą įformino kaip šalių susitarimą, nemokant DK 140 str. 2 d. nustatytos išeitinės išmokos. Kadangi darbo sutarties šalių susitarimo faktas nagrinėjamojoje byloje nebuvo nustatytas, tokioje situacijoje atsakovui nepatenkinus apeliantės prašymo atleisti iš pareigų jos nurodytu pagrindu, darbo santykiai negalėjo pasibaigti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs, kad darbdaviui sutikus, jog yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio kitu pagrindu nepasibaigia, jie tęsiasi iki pasibaigs įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais, išvardintais DK 124 str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-282/2010; 2011-10-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-390/2011). Tai reiškia, kad atsakovas negalėjo priimti ne tik sprendimo atleisti apeliantę iš darbo pagal DK 125 str., bet ir sprendimo dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas neteisingai skundžiamame sprendime interpretavo apeliantės valią bei įvykusį jos pakalbį su direktoriumi dėl atleidimo. Nutraukiant darbo sutartį pagal DK 127 str. 1 d., turi būti atsižvelgiama į tai, ar įstatymo nustatyta forma yra pareikšta darbuotojo valia. Darbuotoja (apeliantė) prašymo atleisti ją pagal šį straipsnį nepateikė, o teisė apsispręsti dėl tolesnės darbo santykių tąsos priklausė būtent jai. Vien dėl šios priežasties atleidimas iš darbo negali būti laikomas teisėtu.

Kilus darbuotojo ir darbdavio nesutarimams dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimo, jo egzistavimas arba neegzistavimas konstatuojamas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Sąvoka „svarbi priežastis“ yra vertinamoji, aplinkybės, kurias kaip svarbias vertina darbuotojas ir darbdavys, gali būti skirtingos, ypač tais atvejais, kai darbuotojas svarbia priežastimi nurodo darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymą arba įstatymo ar kolektyvinės sutarties pažeidimą. Šiuo konkrečiu atveju darbo santykiai faktiškai nutrūkę, todėl toks darbo ginčas spręstinas tiesiogiai teisme. Teismas, nagrinėdamas darbuotojo reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d. , be kita ko, turi įvertina, ar darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį buvo pagrįstas svarbia priežastimi. Pirmosios instancijos teisumas, analizuodamas priežastis, sąlygojusios apeliantės norą nutraukti darbo santykius su atsakovu, nepagrįstai darbo grafiko pakeitimą bei jo paskelbimo tvarkos, nustatytos DK 147 str., pažeidimą priskyrė prie formalių pažeidimų. Kaip kolegija nurodė, apeliantės įsidarbinimo pas atsakovą antraeilėse pareigose nulėmė būtent galimybė suderinti darbuotojos funkcijų vykdymą abejose darbovietėse. Šešerius metus iki atleidimo jos darbo sąlygos nei pas atsakovą, nei pagrindinėje darbovietėje nesikeitė, be to, atsakovas žinojo apie kitą jos turimą darbą ir darbo laiką jame. Kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus atsakovo atsikirtimo argumentus, kuriems pritarė ir teismas, kad apeliantė nepateikė 2011 m. savo darbo grafiko lopšelyje-darželyje. Viena vertus, tokia pažyma, išduota kalendorinių metų pradžioje, yra byloje pateikta (b.l. 20) ir leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad buvo pateikta ir atsakovui. Kita vertus, DK 114 str. 2 d. nustatyta, kad darbuotojas gali eiti antraeiles pareigas arba dirbti darbus kitoje darbovietėje, jeigu to nedraudžia įstatymai ar kiti norminiai teisės aktai. Taigi darbuotojo teisė eiti antraeiles pareigas arba dirbti darbus kitoje darbovietėje yra įtvirtinta įstatymu. Įstatyme kartu nustatyta, kad ši darbo sutartis gali turėti tam tikrų ypatumų, kuriuos nustato Vyriausybė ir kolektyvinės sutartys. Vyriausybės 2003-08-19 nutarimu Nr. 1043 „Dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo“ 2 p. nustatyta, kad darbuotojas, norintis eiti antraeiles pareigas (dirbti darbą), iki tokios darbo sutarties sudarymo privalo pateikti darbdaviui, kuris darbuotoją priima į antraeiles pareigas (darbą), iš pagrindinės darbovietės gautą pažymą, kurioje turi būti nurodytas jo kasdienio darbo toje darbovietėje pradžios ir pabaigos laikas. Šios pažymos galioja vienerius darbo metus ir yra saugomos kartu su darbo sutartimi. Pasikeitus darbo ir poilsio laikui pagrindinėje darbovietėje, darbuotojas turi apie tai pranešti priėmusiam jį į antraeiles pareigas (darbą) darbdaviui ir pateikti pažymą. Šiuo Vyriausybės nutarimu taip pat nustatyta pareiga ir darbdaviui, gavusiam pažymą apie darbo ir poilsio laiką, užtikrinti, kad asmuo, dirbantis pagal 2 ar daugiau darbo sutarčių, nedirbtų ilgiau kaip 12 valandų per dieną. Taigi neturėdamas tokios pažymos apie apeliantės darbą, darbdavys nebūtų galėjęs įgyvendinti šio poįstatyminio akto bei DK nustatomos darbdaviui pareigos užtikrinti atitinkamą apeliantės darbo laiko trukmę ir poilsio rėžimą. Todėl, kaip minėta, aplinkybė, kad apeliantė buvo tokią pažymą darbdaviui pateikusi, yra labiau tikėtina, juolab, jos darbo laiko režimas pagrindinėje darbovietėje niekuomet nesikeitė ir tai taip pat byloje nustatyta.

Vadinasi, darbdavys, be apeliantės pritarimo vienašališkai pakeitęs esminę jai darbo sutarties sąlygą – pakeitęs jos darbo laiką (DK 95 str. 4 d.), tuo pačiu kitam darbuotojui (ją ligos ir atostogų metu pavadavusiai R. R.) nustatęs tą darbo laiką, kuriuo anksčiau dirbo apeliantė (b.l. 25), nesilaikė DK 129 str. nustatytos tvarkos, privalomos darbo organizavimo pakeitimui, prieš pakeisdamas darbo grafiką, nepasiūlė darbuotojai (apeliantei) dirbti nauju laiku. Tai ypač aktualu dėl antraeilio darbo specifikos - darbo sutartimi dėl antraeilių pareigų šalių susitariama dėl darbo kitoje darbovietėje, kuris gali būti atliekamas tik darbuotojo laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku. Nesutikus darbuotojai dirbti pakeistu laiku, jau buvo galima pradėti inicijuoti atleidimo procedūras darbdavio valia, nesant darbuotojo kaltės. Šiame kontekste kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad antraeilėms pareigoms priimtų pagal neterminuotą darbo sutartį darbuotojų teisės yra tapačios kitų pagal neterminuotą darbo sutartį dirbančių darbuotojų teisėms, jiems taikomos lygiai tokios pačios įstatyminės garantijos, kaip ir visiems kitiems darbuotojams.

Visos išvardintos aplinkybės sudaro teisėjų kolegijai prielaidas konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju svarbi priežastis, įvardinta DK 127 str. 2 d., t.y. netinkamas darbo organizavimas, egzistavo. Taip pat šiuo egzistavo ir kita svarbi priežastis reikalauti darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d. – darbo užmokesčio mokėjimo sistemingas vėlavimas, ką pripažino pats atsakovas, atsikirsdamas į apeliantės reikalavimą dėl neišmokėtos dalies darbo užmokesčio, bei patvirtino liudytojais apklausti jo darbuotojai. Taigi tokie apeliantės skundo argumentai, kad bylos nagrinėjimo buvo nustatyta ir kitų darbdavio padarytų įstatymo pažeidimų, priimtini domėn. Teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčus, nėra saistomas išimtinai ieškinio pagrindo ir dalyko, teismo vaidmuo yra aktyvus (CPK 414 str. 3 d., 417 str.).

Tačiau su apeliantės interpretacijomis dėl jos nevaržomos teisės atšaukti savo pareiškimą kolegija negali sutikti. Teismų praktikoje jau yra susiformavusi pozicija, kad darbdaviui apsisprendus įstatyminio termino, nustatyto jo naudai atleidžiant darbuotoją šio pareiškimu, nesilaikyti ir atleisti darbuotoją anksčiau, dėl to paties darbuotojo teisės ar interesai nėra pažeidžiami. Šiuo konkrečiu atveju pati darbuotoja (apeliantė) įvardijo pageidaujamą atleidimo iš darbo datą, darbdavys nuo šios datos ją ir atleido, taigi vien tokio turinio apeliantės prašymas nesudarė sąlygų atšaukti savo pareiškimo.

Nustačius, jog darbuotojas atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbuotojas grąžinimas į pirmesnį darbą (DK 297 str. 3 d.). Jeigu darbuotojas negali būti grąžinamas į darbą dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių, arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas sprendimu pripažindamas atleidimą neteisėtu, priteisia DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.). Apeliantės pažeistos teisės turi būti ginamos DK 297 str. 4 d. nurodytu būdu, nes, viena vertus, jos ir darbdavio santykiai, kaip matyti iš šalių procesinių dokumentų turinio bei šalių ir liudytojų paaiškinimų, buvę pakankamai konfliktiški, antra vertus, apeliantė ir pati nepageidauja grįžti dirbti į atsakovo įmonę, skunde to nenurodoma, be to, jau buvo išreiškusi savo valią nebedirbti pas atsakovą, pateikdama prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 str.2 d.

Apeliantei iš atsakovo priteistina 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (DK 140 str. 1 d. 4 p., 297 str. 4 d.), t.y. 4279,08 Lt (1069,77 Lt x 4 mėn.) (b.l. 121). Taip pat jai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, kuris įstatymų leidėjo valia skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo 2011-07-18 iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, šiuo atveju iki 2012-07-16 įskaitytinai, t.y. už vienerius metus, atėmus iš jų dvi darbo dienas, iš viso 12 735,84 Lt ( [1069,77 Lt x 12 mėn.] - [50,70 Lt x 2 d.d.] ).

Dėl neišmokėto darbo užmokesčio

Apeliantė nepagrįstai tvirtina teismą pažeidus įrodinėjimo taisykles, vertinant jos reikalavimą dėl priedo už A. D. pavadavimą 2010 m. liepos mėnesį neišmokėjimo. Duomenų teisingai išnagrinėti bylą šioje ginčo dalyje pakaka – 2010-07-26 rekomendacija dėl priedo paskyrimo (b.l. 59) ir direktoriaus 2010-07-27 įsakymas, kuriuo apeliantei už padidėjusį darbo krūvį liepos mėnesį skirtas 760 Lt priedas (b.l. 57-58), 2010 m. liepos mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštis (b.l. 61), kuriame pažymėtas iš viso 40 valandų per dvi savaites nuo A. D. atostogų (b.l. 64) darbo laikas, Z. S. 2011-10-20 paaiškinimas, kaip skaičiuotas šis priedas (b.l. 136), apeliantės 2010 m. liepos mėn. atsiskaitymo lapelis (b.l. 164), iš kurio akivaizdu. kad toks 760 Lt priedas prie pagrindini atlyginimo jai buvo apskaičiuotas tą mėnesį, o realiai išmokėtas 2010-09-23 (b.l. 165, 208 - 212). Tiek šalys, tiek liudytojais apklausti atsakovo darbuotojai patvirtino faktinę aplinkybę, jog atlyginimų išmokėjimas kelis mėnesius vėluodavo, taigi rugsėjo mėnesio išmokėjimas atitinka susiklosčiusią tuo metu situaciją, taigi apeliantės liepos mėnesio išrašas iš sąskaitos to nepaneigia (b.l.144-146). Apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantei nebuvo žymimas visos dienos darbo laikas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, dėl ko ji mananti, jog toks priedas jai nebuvo išmokėtas, nepagrįsti tuo aspektu, kad pagal atsakovo direktoriaus 2011-01-03 įsakymą (b.l. 116), priedai buvo skiriami darbuotojams už padidėjusį darbo krūvį šiems pavaduojant nesantį dėl ligos ar atostogų darbuotoją, kitaip tariant, už darbo intensyvumą, priimant daugiau nei įprastai tektų pacientų (liudytojų M. V., b.l. 197-198, Z. S., b.l. 198, R. J., b.l. 199-200 paaiškinimai). Kaip savo atsikirtimuose į šį reikalavimą nurodė atsakovas, dėl apeliantės darbo specifikos ir jai nustatyto darbo valandų skaičiaus kitoks žymėjimas nebuvo galimas, be to, abu darbus (pagrindinį ir pavaduojamo asmens) buvo galima sugretinti ir atlikti vienu metu.

Todėl teisėjų kolegija, sutikdama ir su pirmosios instancijos teismo motyvais svarstomu klausimu, pripažįsta, kad su apeliantę už darbą 2010 m. liepos mėnesį buvo pilnai atsiskaityta ir jokie bylos duomenys neleidžia padaryti kitokios išvados. Pastebėtina, kad apeliantė iš esmės nenurodo konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant konkrečius įrodymus, neįvardija, kokių įrodymų, svarstydamas šio reikalavimo pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas neįvertino ar įvertino netinkamai, tik nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, pagrįstu teismo vidiniu įsitikinimu (CPK 185 str.), pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė bylą nagrinėjęs teismas.

Dėl išvardintų motyvų teisėjų kolegija septintąjį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįstą.

Dėl neturtinės žalos

Apeliantės reikalavimas priteisti 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas. Darbo kodekso nuostatos nedetalizuoja kokiais atvejais darbo sutarties šalims yra atlyginama neturtinė žala (DK 250 str.). Tačiau jos priteisimo galimybę sieti vien su teisminio ginčo dėl atleidimo iš darbo buvimu, kuomet pažeistos teisės apginamos priteisiant darbo užmokesčio kompensaciją už nepagrįstą atleidimą, ar apeliantės teiginiais, jog ji tokią žalą yra patyrusi, nėra teisinių prielaidų. Darbo užmokesčio už nepagrįstą atleidimą priteisimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija darbuotojui už jo darbo teisių pažeidimą. Neturtinės žalos atsiradimas buvo grindžiamas pablogėjusia apeliantės sveikata. Kaip matyti iš medicininių pažymėjimų ir SODROS pažymos (b.l. 19, 27-29), apeliantė iki šio darbo ginčo su darbdaviu atsiradimo ilgą laiką sirgo, o viena šių pažymų buvo išduota dar iki jos atleidimo iš darbo. Taigi tokie faktiniai duomenys negali patvirtinti priežastinio ryšio tarp jos sveikatos pablogėjimo ir ginčo su darbdaviu, kuomet ji buvo atleista ne jos pareiškime įvardintu - DK 127 str. 2 d., bet kitu teisiniu pagrindu, kuris pats savaime darbuotojo neigimai ir negali apibūdinti, priešingai nei neteisėto atleidimo už darbo drausmės pažeidimą atveju. Atsakomybė už aplinkybės, kurios atsirado sprendžiant jos pareiškimo atleisti iš darbo klausimą – kilęs konfliktas su atsakovo administracijos vadovu, taip pat negali tekti tik vienam darbdaviui, kadangi ir pati ieškovė nesielgė visiškai teisėtai, prašydama nutraukti darbo sutartį ne po trijų dienų, bet tą pačią, pareiškimo surašymo dieną. Skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su darbdavio elgesiu teismo proceso metu, siekiant teismui neigiamai apibūdinti apeliantę, moraliai ją sumenkinti ir kritikuoti kaip darbuotoją, teisiškai nėra reikšmingos, vertinant neturtinės žalos padarymo darbo teisiniuose santykiuose galimybę. Antai ir CK 2.24 str. 9 d. nustatyta, kad šio straipsnio taisyklės, reglamentuojančios asmens garbės ir orumo įžeidimą, kuris jau atitinkamai sudaro prielaidas reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako. Konstatuotina, kad šioje situacijoje apeliantė neturtinės žalos nepatyrė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią ieškinio dalį atmetė.

Dėl tokių motyvų teisėjų kolegija ir aštuntąjį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantė pateikė įrodymus apie turėtas 3630 Lt išlaidas už advokato paslaugas pirmosios instancijos teisme (b.l. 182-186) ir 1800 Lt apeliacinės instancijos teisme (b.l. 243-244, 267-268). Atsakovas pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų įrodymų nepateikė, o apeliacinės instancijos teisme turėjo 1950 Lt išlaidų (b.l. 259-260).

Išlaidų už teisines paslaugas kompensuojamos dalies pagrįstumo klausimas yra vertinamoji aplinkybė, priskirta būtent teismo kompetencijai, o toks klausimas spręstinas atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, taip pat į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas (CPK 93 str. 2 d., 98 str.). Pagal Rekomendacijas maksimali suma, kuri galėtų būti apeliantei kompensuota už advokato paslaugas pirmosios instancijos procese, yra 3240 Lt, t.y. 2400 Lt ( 800 Lt x 3) už ieškinių parengimą ir 840 Lt (120 Lt x 7) už advokatės dalyvavimą 7 val. teismo posėdžiuose (Rekomendacijų 7 p., 8.2. p., 8.18. p., 9. p.). Tačiau apeliantė (ieškovė) buvo pareiškusi tris savarankiškus reikalavimus – dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, dėl neišmokėto jai darbo užmokesčio ir dėl turtinės žalos priteisimo, o pagrįstais teisėjų kolegija pripažįsta tik vieną jų. Vadinasi, apeliantė laimėjo trečdalį teisinio ginčo, atitinkamai atsakovas – du trečdalius. Todėl jai iš atsakovo priteistina 1080 Lt (3240 Lt : 3) už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teisme pagrįsta gali būti pripažinta tik 1320 Lt suma, t.y. 1200 Lt už apeliacinio skundo surašymą (800 Lt x 2) bei 120 Lt už vieną dalyvavimo teismo posėdyje valandą (Rekomendacijų 7 p., 8.10. p., 8.18. p., 9. p.), ir trečdalis jos - 440 Lt – apeliantei priteistinas iš atsakovo.

Atsakovo pagrįstomis gali būti pripažintos taip pat 1320 Lt išlaidos apeliacinės instancijos teisme, todėl jo naudai iš apeliantės priteistina du trečdaliai jų - 880 Lt.

Sutinkamai su CPK 93 str. 4 d. ir 96 str. 1 d. nuostatomis, iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis valstybei. Mokėtina suma apskaičiuotina pagal CPK 80 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose nustatytas taisykles, t.y. 138 Lt už neturtinio pobūdžio reikalavimą (atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu) ir 3 proc., t.y. 510 Lt nuo visos patenkintų turtinių reikalavimų sumos (17 014,92 Lt x 3 proc.).

Taip pat atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą, valstybės naudai iš atsakovo priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos pirmosios (11,58 Lt) ir apeliacinės (5,60 Lt, b.l. 266) instancijos teisme, iš viso 17,18 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.). Šios išlaidos dėl neženklios jų sumos pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas šalims neskaidytinos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą iš dalies panaikinti.

Ieškinį iš dalies patenkinti.

Pripažinti E. P. atleidimą iš UAB sanatorija „Pušyno kelias“ pagal DK 125 str. neteisėtu. Laikyti ją atleista pagal DK 297 str. 4 d. teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo, t.y. 2012-07-16 dienos.

Priteisti iš UAB sanatorija „Pušyno kelias“ 4279 (keturių tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt devynių) litų 08 centų išeitinę išmoką E. P. naudai.

Priteisti iš UAB sanatorija „Pušyno kelias“ 12 735 (dvylika tūkstančių septynis šimtus trisdešimt penkis) litus 84 centus vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo jos atleidimo 2011-07-18 dienos iki 2012-07-16 įskaitytinai E. P. naudai.

Priteisti iš UAB sanatorija „Pušyno kelias“ 1080 (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt) litų bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų E. P. naudai.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB sanatorija „Pušyno kelias“ 440 (keturis šimtus keturiasdešimt) litų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų E. P. naudai.

Priteisti iš E. P. 880 (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt) litų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme UAB sanatorija „Pušyno kelias“ naudai.

Priteisti iš UAB sanatorija „Pušyno kelias“ 648,45 Lt žyminio mokesčio ir 17,18 Lt pašto išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, iš viso 656 (šešis šimtus penkiasdešimt šešis) litus 53 centus valstybės naudai.