Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transvesta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-398-109/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transvesta“ ieškinį“ atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Autokompanija“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Teismas sprendime nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu ieškovo atstovas pripažino, kad dalį skolos po bylos iškėlimo teisme dienos atsakovas yra grąžinęs ir šiuo metu ieškovui skolingas 149 583,26 Lt ir 104 107,27 Lt delspinigių. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas savo ieškinį dėl skolos ir palūkanų grindė PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų už konkretų laikotarpį – 2006 m. spalio 30 d. – 2007 m. birželio 30 d. – neapmokėjimu ir nesavalaikiu mokėjimu. Atsakovo pateikti mokėjimo nurodymai ir prekių grąžinimo dokumentai patvirtina 757 106,76 Lt apmokėjimo bei prekių grąžinimo už 72 639,16 Lt faktą. Teismo teigimu, ieškovui atsirado įrodinėjimo pareiga paneigti, kad atsakovas pateiktais mokėjimo nurodymais apmokėjo ne tas sąskaitas, už kurias ieškovas prašo priteisti skolą ir delspinigius, o prekės, grąžintos pagal atsakovo pateiktus grąžinimo dokumentus, buvo pateiktos ne pagal reikalaujamas apmokėti sąskaitas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas byloje nepateikė įrodymų, kokias konkrečiai PVM sąskaitas faktūras pagal ieškovo buhalterinę apskaitą yra apmokėjęs atsakovas byloje pateiktais mokėjimo pavedimais, o tik abstrakčiai teigė, kad atsakovas pateiktais mokėjimo pavedimais apmokėjo ankstesnes, o ne 2006 m. spalio 30 d. – 2007 m. birželio 30 d. laikotarpiu išrašytas sąskaitas. Teismas, įvertinęs kartu su 2008 m. vasario 28 d. ieškovo paaiškinamuoju raštu pateiktą suvestinę, konstatavo, kad iš jos turinio negalima nustatyti, kodėl dalį PVM sąskaitų faktūrų ieškovas laiko apmokėtomis, o dalį ne, be to, suvestinė yra vienašališkas ieškovo dokumentas, su kuriuo atsakovas nesutinka. Kitų įrodymų, kurie leistų teismui konstatuoti, jog atsakovas pateiktais mokėjimo pavedimais yra apmokėjęs ne 2006 m. spalio 30 d. – 2007 m. birželio 30 d. laikotarpiu išrašytas sąskaitas, byloje nėra. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepaneigė atsakovo atsikirtimų, kad atsakovas mokėjimo nurodymais, atliktais per 2006 m. gruodžio 6 d. – 2007 m. rugpjūčio 29 d. laikotarpį apmokėjo būtent tas ieškovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras, už kurias ieškovas prašo priteisti skolą. 2007 m. rugpjūčio 28 d. sudarytame skolų suderinimo akte nurodytą skolos sumą teismas vertino 2004 m. birželio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties kontekste ir, aiškindamas šios sutarties 1.1., 4.7., 4.8. punktus, padarė išvadą, kad pagal šią sutartį tarp šalių atsirado ne tik pirkimo-pardavimo, bet ir sandėliavimo teisiniai santykiai. 2004 m. lapkričio 4 d. priedą prie 2004 m. birželio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. K-004 teismas vertino kaip įrodymą, patvirtinantį faktą, jog ieškovas perdavė atsakovui sandėliuoti prekių už 700 648, 67 Lt pagal jame nurodytas PVM sąskaitas faktūras. Teismas nurodė, kad šalys neginčijo, jog tarp jų buvo nusistovėjusi praktika, kad, atsakovui pardavus dalį prekių tretiesiems asmenims, ieškovas atsakovui pateikdavo naujas prekes, išrašydamas už jas naujas PVM sąskaitas faktūras. Teismas, įvertinęs 2004 m. birželio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. K-004 turinį ir tarp šalių nusistovėjusią verslo praktiką, padarė išvadą, kad ieškovas perduodavo atsakovo sandėliui Kaune (sutarties 2.2 punktas) prekes, kurių vertė pagal ieškovo išrašytas, bet atsakovo neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras neviršydavo 700 000 Lt, už kurias nuo prekių perdavimo saugoti momento praradimo riziką prisiimdavo atsakovas (saugotojas) (sutarties 4.7 ir 4.8 p.), o atsakovas (pirkėjas), pardavęs sandėlyje esančias prekes tretiesiems asmenims, jas apmokėdavo ieškovui per šešiasdešimt 60 dienų (sutarties 4.2 p.). Atsižvelgdamas į tai, teismas 2007 m. rugpjūčio 28 d. sudarytame skolų suderinimo akte nurodytą 681 574,12 Lt skolos sumą vertino ne kaip pinigų sumą, kurią apmokėti atsakovas yra praleidęs terminą, o kaip pinigų sumą, kuriai ieškovas yra pateikęs prekių atsakovui pagal neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras, nedetalizuojant ar tai yra pradelsta skola. Teismas konstatavo, kad 2007 m. rugpjūčio 28 d. sudarytame skolų suderinimo akte nurodyta suma patvirtina tik faktą, kad ieškovas atsakovui yra pateikęs prekių už nurodytą sumą pagal neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras, o, įvertinus tarp šalių susiklosčiusius ne tik pirkimo-pardavimo, bet ir sandėliavimo teisinius santykius, šis aktas nepatvirtina, kad skolų suderinimo akte nurodyta suma yra pradelsta skola. Įvertinęs 2004 m. birželio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį, teismas padarė išvadą, kad tai suma, už kurią, nepažeidžiant sutarties 4.7 punkto sąlygų, atsakovas savo sandėlyje saugojo ieškovo pateiktas prekes. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas prieš 60 dienų iki 2007 m. rugpjūčio 28 d. tretiesiems asmenims buvo pardavęs visas ar bent dalį savo sandėlyje saugomų ieškovo perduotų prekių. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad 2007 m. rugpjūčio 28 d. skolų suderinimo aktas įrodo atsakovo pradelstą skolą ieškovui.

1. Byloje būtina nustatyti, kokį skolų apmokėjimo principą šalys taikė tarpusavio santykiuose. Mokėjimo nurodymų pagrindu atsakovo sudarytos apmokėjimų suvestinės yra vienašališkas atsakovo dokumentas. Ieškovas nurodė, pagal kokias konkrečiai sąskaitas faktūras atsakovas yra skolingas bei pateikė paskaičiavimo aktą. Tuo tarpu atsakovas teismui nepateikė objektyvių ir neginčijamų įrodymų apie ieškovo teismui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimą.

2. Teismas nepagrįstai nustatė ieškovui pareigą paneigti, kad atsakovas pateiktais mokėjimo nurodymais apmokėjo ne tas PVM sąskaitas faktūras, už kurias ieškovas prašė priteisti skolą ir delspinigius. Ieškovas byloje pateiktuose dokumentuose, ir ypač 2008 m. vasario 28 d. paaiškinamajame rašte, pabrėžė, kad atsakovas, atlikdamas mokėjimo pavedimus, niekuomet konkrečiai nenurodydavo, kokios konkrečiai atsakovo skolos buvo apmokamos. Nei viename atsakovo pateiktų mokėjimo nurodymų nėra nurodyta tokia informacija. Šalys tarpusavio santykiuose vadovavosi CK 6.55 str. 2 dalimi, t.y. esant kelioms atsakovo skoloms, kurių grąžinimo terminas suėjęs, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinama seniausia skola. Tai patvirtina mokėjimų nurodymai ir skolų suderinimo aktai, taip patvirtinantys atsakovo atliktų mokėjimų bei ieškovo atliktų įskaitymų faktus. Atsakovo apmokėjimų suvestinės suformuotos siekiant, jog jo mokėjimo nurodymų sumos aritmetiškai atitiktų atsakovo nurodomų esą apmokėtų PVM sąskaitų faktūrų sumas. Teismas nevertino šių apelianto argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų ir nepagrįstai vadovavosi atsakovo vienašališkai sudarytais dokumentais.

3. Teismas pažeidė CK 6.193 str., 6.851 str. 1 d. ir nepagrįstai aiškino, kad 2004 m. birželio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartis apėmė ir sandėliavimo teisinius santykius. Pasak apelianto, jokie sandėliavimo teisiniai santykiai tarp šalių negalėjo egzistuoti. Ieškovas atsakovui nėra atlikęs jokių mokėjimų, kurių pagrindas būtų sandėliavimo paslaugos. Atsakovas neturėjo teisės grąžinti visų įsigytų prekių pagal sutarties 4.9 punktą. Teismas neatsižvelgė į sutarties 4.2, 4.4, 4.9 ir 5.7 punktus ir jų, kartu su sutarties 1.1, 4.7 bei 4.8 punktais nevertino sistemiškai. Sutarties sąvokos „sandėlis“ ir „sandėliavimas“ turi būti suprantamos kaip ieškovo atsakovui suteikiamo prekinio kredito (1 200 000 Lt) minimali privaloma dalis, kurią atsakovas yra įsipareigojęs nuolat palaikyti, t.y. nuolatos savo dispozicijoje turėti iš ieškovo nupirktų prekių už ne mažesnę kaip 700 000 Lt sumą. Sutarties 4.2 ir 4.4 punktais atsakovui buvo nustatytas prekinio kredito limitas, kuris reiškė, jog atsakovas turėjo teisę 1 200 000 Lt ribose įsigyti iš ieškovo prekių su 60 dienų atsiskaitymo atidėjimu. Privalomajai prekinio kredito daliai (700 000 Lt) buvo taikomas tas pats 60 dienų mokėjimo atidėjimo terminas, ką patvirtina ir pats atsakovas ir sutarties 4.9 p.

4. Teismas nepagrįstai atsakovo pateiktą priedą prie 2004 m. birželio 29 d. sutarties taip pat vertino kaip sandėliavimo teisinių santykių įrodymą. Pagal CK 6.851 straipsnio 1 dalies prasmę, sandėliavimo teisiniai santykiai negali apimti sandėliavimui perduodamų prekių įsigijimo. Esant sandėliavimo teisiniams santykiams gali būti sudaromas paprastas sandėliavimui perduodamų prekių priėmimo-perdavimo aktas, o prekių perdavimo faktas šalių buhalterinėje apskaitoje iš esmės niekaip nefiksuojamas (neišrašomos PVM sąskaitos faktūros). Šalys savo buhalterinėje apskaitoje užfiksavo įvykusį prekių pirkimo-pardavimo faktą. Prekes saugantis asmuo pastarųjų negali apskaityti savo buhalterinėje apskaitoje. Atsakovo pateiktame priede prie sutarties nurodytos PVM sąskaitos faktūros yra apmokėtos ir ieškovas jų pagrindu jokių finansinių pretenzijų atsakovui neturi, todėl minėtas priedas prie 2004 m. birželio 29 d. sutarties jokios įrodomosios galios neturi. Skolų suderinimo aktas patvirtina ne tik skolos dydį, bet ir faktą, jog skolininkas pripažino, kad prievolės neįvykdė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transvesta“ apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Ieškinį dėl skolos ir delspinigių priteisimo ieškovas UAB ,,Transvesta“ šioje byloje pareiškė, remdamasis šios bylos šalių sudarytų 2004 m. birželio 29 d. ir 2007 m. kovo 13 d. pirkimo-pardavimo sutarčių bei 2005 m. rugsėjo 1 d. nuomos sutarties nuostatomis ir teigdamas, kad atsakovas UAB „Autokompanija“ netinkamai vykdė pareigas atsiskaityti pagal minėtas sutartis, todėl pagal ieškovo pateiktas neapmokėtas (arba apmokėtas pavėluotai) PVM sąskaitas faktūras yra skolingas ieškovui. Savo reikalavimui pagrįsti kartu su ieškiniu ieškovas pateikė jo išrašytų ir atsakovo neapmokėtų PVM sąskaitų faktūrų sąrašą bei delspinigių paskaičiavimo lentelę (t. 1, b.l. 24-45), iš kurių matyti, kad reikalavimai šioje byloje yra pareikšti dėl aukščiau minėtų šios bylos šalių sudarytų sutarčių pagrindu 2006 m. spalio 30 d. – 2007 m. birželio 30 d. laikotarpiu ieškovo išrašytų sąskaitų faktūrų apmokėjimo. Taigi, reikšdamas ieškinį, ieškovas aiškiai suformulavo ir apibrėžė ieškinio dalyką, nurodydamas, pagal kokias konkrečias jo išrašytas PVM sąskaitas faktūras jis reikalauja priteisti įsiskolinimą už parduotas prekes bei suteiktas paslaugas bei delspinigius. Tai reiškia, kad šioje byloje yra nagrinėjamas ginčas, kilęs tarp šalių ne dėl visiško atsiskaitymo pagal sudarytas pirkimo-pardavimo bei nuomos sutartis, o būtent dėl atsiskaitymo pagal pateiktas sąskaitas už minėtą laikotarpį. Šiam ginčui išspręsti ir būtina nustatyti, ar iš tiesų atsakovas yra skolingas už jam ieškovo parduotas prekes bei suteiktas paslaugas pagal 2006 m. spalio 30 d. – 2007 m. birželio 30 d. laikotarpiu 2004 m. birželio 29 d. ir 2007 m. kovo 13 d. pirkimo-pardavimo sutarčių bei 2005 m. rugsėjo 1 d. nuomos sutarties pagrindu (vykdant šias sutartis) ieškovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje, nustatančiame bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę, nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Ši nuostata vienodai taikoma abiem nagrinėjamo civilinio teisinio ginčo šalims ir reiškia, kad abi šalys turi pareigą įrodinėti tai, ką jos byloje teigia arba neigia.

Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu ir teigdamas, kad už minėtą laikotarpį jis su ieškovu atsiskaitė tinkamai, šiam teiginiui pagrįsti pateikė mokėjimo nurodymus už 2006 m. gruodžio 6 d. – 2007 m. rugpjūčio 29 d. laikotarpį bei prekių grąžinimo dokumentus (t. 1, b.l. 105-120, 123-125), kurie patvirtina, kad per 2006 m. gruodžio 6 d. – 2007 m. rugpjūčio 29 d. laikotarpį atsakovas ieškovui atliko mokėjimų už pateiktas automobilių detales ar kitas prekes už 757 106,76 Lt sumą bei grąžino prekių (automobilių padangų) už 72 639,16 Lt sumą. Dėl šių atsakovo pateiktų dokumentų, kaip rašytinių įrodymų, tinkamumo ir apmokėjimo fakto iš esmės ginčo nėra. Taigi, atsakovas, teikdamas atsikirtimus į ieškinį, pateikė įrodymus - mokėjimo dokumentus, patvirtinančius faktą, kad jis per laikotarpį, kada ieškovas sudarytų sutarčių pagrindu už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas išrašė atsakovui apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras, už kurias šioje byloje jis reikalauja priteisti įsiskolinimą, atliko mokėjimus, atsiskaitydamas už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas, kurių bendra suma faktiškai yra lygi ieškovo PVM sąskaitose faktūrose nurodytai bendrai reikalaujamai apmokėti sumai. Šiais įrodymais atsakovas pagrindė savo teiginį, kad už prekes ir paslaugas, už kurias ieškovas šioje byloje reikalauja atsiskaityti (priteisti skolą ir delspinigius), jis yra visiškai atsiskaitęs.

Esant tokioms aplinkybėms, t.y. atsakovui pateikus įrodymus apie jo atliktus apmokėjimus ieškovui už prekes per laikotarpį, už kurį ieškovas šioje byloje reikalauja priteisti skolą ir delspinigius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovui kilo pareiga įrodyti, kad apmokėjimai buvo atlikti ne už tas prekes, už kurias reikalaujama priteisti skolą ir delspinigius.

Atsakovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė ieškovui pareigą paneigti atsakovo teiginius, t.y. įrodyti, kad atsakovas apmokėjo ne tas PVM sąskaitas faktūras, už kurias ieškovas prašo priteisti skolą ir delspinigius.

Iš tiesų, mokėjimo nurodymuose, kuriais savo atsikirtimus į ieškinį grindžia atsakovas, nėra nurodyta, kokios konkrečiai ieškovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros yra apmokamos. Tačiau vien ši aplinkybė negali būti pakankamas pagrindas teigti, jog atsakovas mokėjo ne už tas prekes, už kurias ieškovas reikalauja apmokėti šioje byloje, tuo labiau, kad atsakovas kartu su savo atsiliepimu į ieškinį pateikė apmokėjimų pagal ieškovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras suvestines, kuriose aiškiai išdėstyta, pagal kokias ieškovo sąskaitas faktūras kuriais pavedimais yra atlikti mokėjimai už ieškovo suteiktas paslaugas ir parduotas prekes (t. 1, b.l. 62-72, 89-104).

Apeliantas taip pat teigia, kad šalys tarpusavio santykiuose vadovavosi CK 6.55 str. 2 dalimi, t.y. esant kelioms atsakovo skoloms, kurių grąžinimo terminas suėjęs, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinama seniausia skola. Tačiau tam, kad ieškovas įgytų teisę užskaityti ankstesnę skolą, tokią buvusią skolą jis turėtų pagrįsti objektyviais duomenimis. Tuo tarpu byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad tokia atsakovo skola buvo.

Apeliantas teigia, kad aplinkybę, jog buvo dengiama atsakovo ankstesnė skola, patvirtina atsakovo atliktų mokėjimų dokumentai ir skolų suderinimo aktai. Tačiau būtina pažymėti, kad pagal byloje pateiktą skolų suderinimo akto kopiją (t. 1, b.l. 204) skolos tarp šalių buvo suderintos 2007 m. rugpjūčio 22 d., kai tuo tarpu mokėjimą atsakovas atliko ir po šio akto sudarymo - 2007 m. rugpjūčio 29 d.

Negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino minėtų ieškovo argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų ir vadovavosi tik atsakovo vienašališkai sudarytais dokumentais. Kaip jau minėta, teismas vadovavosi nenuginčytais atsakovo pateiktais mokėjimo dokumentais ir padarė jais pagrįstą išvadą, kad per 2006 m. gruodžio 6 d. – 2007 m. rugpjūčio 29 d. laikotarpį atsakovas atliko mokėjimų ieškovui už pateiktas automobilių detales ar kitas prekes už 757 106,76 Lt sumą bei grąžino prekių (automobilių padangų) už 72 639,16 Lt sumą. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir ieškovo pateiktą suvestinę ir padarė pagrįstą išvadą, kad iš šios suvestinės turinio negalima nustatyti, kodėl dalį PVM sąskaitų faktūrų ieškovas laiko apmokėtomis, o dalį neapmokėtomis (t. 2, b.l. 50-121). Vertindamas 2007 m. rugpjūčio 22 d. skolų suderinimo aktą, teismas pagrįstai jį siejo su tarp šalių 2004 m. birželio 29 d. sudarytos sutarties esme bei sąlygomis ir padarė pagrįstą išvadą, kad skolų suderinimo akte nurodyta suma patvirtina tik faktą, jog ieškovas atsakovui yra pateikęs prekių už akte nurodytą sumą, tačiau nepatvirtina, kad akte nurodyta suma yra pradelsta skola.

Tarp šalių 2004 m. birželio 29 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. K-004 4.7 punktu buvo nustatyta, kad pardavėjas (ieškovas) suteikia pirkėjui (atsakovui) prekių sandėlį, kurio vertė yra lygi 700 000 Lt, o prekės yra pardavėjo (ieškovo) nuosavybė iki to momento, kai pirkėjas (atsakovas) už jas pilnai nesumokėjo pardavėjui. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šio šalių sudarytos sutarties punkto bei 1.1 ir 4.8 punktų nuostatas, padarė pagrįstą išvadą, kad tarp šalių susiklostė ne tik pirkimo-paradavimo, bet ir sandėliavimo teisiniai santykiai. Šią teismo išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad 2004 m. lapkričio 4 d. šalys pasirašė priedą prie pirkimo-pardavimo sutarties (t. 2, b.l. 124-130), kuriuo, kaip ir numatyta 2004 m. birželio 29 d. sutarties 4.8 punkte, šalys nurodė sandėliavimui perduodamų prekių kiekį ir sumą, PVM sąskaitos faktūros, pagal kurias prekės buvo perduotos atsakovui (pirkėjui) sandėliavimui. Šį sutarties priedą pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip įrodymą, patvirtinantį faktą, jog ieškovas atsakovui perdavė sandėliuoti prekių 700 648,67 Lt.

Apeliantas neigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog tarp šalių susiklostė ne tik pirkimo pardavimo, bet ir sandėliavimo teisiniai santykiai, motyvuodamas ta aplinkybe, kad jis atsakovui nėra atlikęs jokių mokėjimų, kurių pagrindas būtų sandėliavimo paslaugos. Tačiau vien ši aplinkybė tokios teismo išvados negali paneigti. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Taigi, nors CK 6.851 straipsnyje numatyta prekių sandėliavimo sutartis yra atlygintina sutartis, tačiau tai nereiškia, kad šalys negalėjo susitarti ir dėl kitokių sandėliavimo teisinių santykių, kokius buvus tarp šalių nustatė pirmosios instancijos teismas. Aiškindamas šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai įvertino faktą, kad pagal susiklosčiusią šalių tarpusavio santykių praktiką prekės, kurių bendra vertė faktiškai lygi 700 000 Lt sumai, aktu buvo perduodamos atsakovui (pirkėjui) sandėliavimui ir pagal pirkimo pardavimo sutarties 4.7 punkto nuostatą liko pardavėjo (ieškovo) nuosavybe iki tol, kol už jas nėra sumokėta, bei kad prekės sandėliavimui atsakovui buvo perduodamos, o ne parduodamos.

Negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad sutarties sąvokos „sandėlis“ ir „sandėliavimas“ turi būti suprantamos kaip ieškovo atsakovui suteikiamo prekinio kredito (1 200 000 Lt) minimali privaloma dalis. Apelianto nurodytų sutarties 4.2, 4.4, 4.9 ir 5.7 punktų bei kitų sutarties sąlygų nuostatos tokios išvados daryti neleidžia. Sutarties 4.4 punktas iš tiesų nustatė pirkėjo (atsakovo) prekinį kreditą, kuris kartu su prekių sandėliu pagal sutartį negali viršyti 1 200 000 Lt. Tačiau pirkėjui (atsakovui) perduodamų sandėliavimui prekių vertę nustatė sutarties 4.7 punktas, pagal kurį, kaip jau minėta, sandėliavimui perduodamų prekių vertė yra nustatyta 700 000 Lt. Sutarties 4.9 punktas nustatė prekių grąžinimo tvarką, o 5.7 punktas – minimalią per metus nuperkamų prekių vertę. Taigi, šios sutarties nuostatos niekaip nepaneigia tarp šalių buvusių sandėliavimo teisinių santykių.

Remiantis aplinkybėmis, kad tarp šios bylos šalių egzistavo ne tik pirkimo-pardavimo, bet ir sandėliavimo teisiniai santykiai, niekaip nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad skolų suderinimo akte nurodyta suma patvirtina tik faktą, jog ieškovas atsakovui yra pateikęs prekių už akte nurodytą sumą, tačiau nepatvirtina, kad akte nurodyta suma yra pradelsta skola. Tuo labiau niekaip nepaneigta ir kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepaneigė atsakovo atsikirtimų, jog byloje pateiktais mokėjimo nurodymais jis apmokėjo būtent tas sąskaitas faktūras, už kurias ieškovas prašo priteisti skolą šioje byloje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir pagrįstai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas ir bylą iš esmės išsprendė teisingai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas.

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo atsakovui priteisiamos išlaidos byloje apeliacinėje instancijoje dalyvavusio advokato pagalbai apmokėti bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 96 str., 98 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transvesta“ 2 360 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Autokompanija“.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transvesta“ 10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.