Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-09-28 · Administracinė byla Nr. A-2188-520/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-28
Bylos Nr.
A-2188-520/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02778-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
L. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2188-520/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02778-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas L. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2008 m. liepos 25 d. iki 2009 m. balandžio 20 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto reikalavimas, nes apie 18 kv. m dydžio kameroje, kuri yra užstatyta baldais, buvo laikoma 12–14 asmenų. Kameroje įrengtas sanitarinis mazgas neatitiko higienos normų reikalavimų. Dėl kamerų perpildymo nebuvo galimybių pavaikščioti, trūko oro, svaigo galva, negalėjo normaliai miegoti, labai dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas, neteko daug svorio, susirgo skrandžio gastritu. Šiaulių TI administracija visiškai nereagavo į žodinius skundus. Pareiškėjas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kurioje pripažįstama, jog netinkamomis sąlygomis laikomas asmuo patiria neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2008 m. liepos 25 d. iki 2009 m. balandžio 28 d. Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta 3 metų ieškinio senatis. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senatį, terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. lapkričio 17 d. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dėl ieškinio senaties taikymo suformuota praktika (2007 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, negynė savo teisėtų interesų, nors asmens patirtų kančių poveikis skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 17 d. į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, vadovavosi CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgęs į aplinkybę, kad pats pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, jog Šiaulių TI administracija į jo žodinius skundus visiškai nereagavo, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą suprato 2008–2009 metais, kai buvo kalinamas Šiaulių TI. Dėl to atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės pažeidžiamos.

III.

Pareiškėjas L. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą ir įpareigoti Šiaulių apygardos administracinį teismą iš esmės nagrinėti pareiškėjo skundą, netaikant ieškinio senaties termino.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino į priežastis, sukliudžiusias pareiškėjui operatyviai kreiptis į teismą. Skundžiamame teismo sprendime padaryta nepagrįsta išvada, jog pareiškėjas 2008–2009 metais suprato savo teisių pažeidimą, nes Šiaulių TI nebuvo informuojama apie teisės aktuose nustatytus asmenų laikymo reikalavimus ar galimybę skųsti daromus pažeidimus. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių TI administracija piktybiškai slėpė informaciją apie žmogaus teises, atėmė realią galimybę sužinoti apie padarytus pažeidimus ir sutrukdė operatyviai kreiptis į teismą. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI pareigūnai dėl asmenų skaičiaus kameroje aiškino, kad „taip ir turi būti“, t. y. nebuvo paaiškinta, jog kamerų perpildymas yra pažeidimas. Dėl Šiaulių TI pareigūnų elgesio pareiškėjas, nors ir būdamas apdairus ir rūpestingas, tačiau neturėdamas teisinio išsilavinimo, negalėjo išsiaiškinti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Pareiškėjo nuomone, dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimų negali būti taikomi jokie senaties terminai, kurie Konvencijoje nenumatyti, nes taip sudaromos sąlygos piktnaudžiauti. Pareiškėjas paaiškina, kad kreipėsi į teismą iš karto po sužinojimo apie padarytus pažeidimus.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Atsakovas remiasi šiai bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota aiškinant ieškinio senaties termino taikymą (2007 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A26l-1798/2013; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A573-836/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1493/2014 ir kt.), ir pažymi, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, ar tai, kad jis yra kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, nes pareiškėjo laikymo sąlygas nustato viešai paskelbti teisės aktai. Dėl to apie savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, leidžiančių vertinti kitaip nurodytą situaciją ar kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui L. L. už kalinimą Šiaulių TI nuo 2008 m. liepos 25 d. iki 2009 m. balandžio 20 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė, nes padarė išvadą, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 17 d. į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jis ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės pažeidžiamos, ir konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą suprato 2008–2009 metais, kai buvo kalinamas Šiaulių TI.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti ieškinio senatį nesutinka, kadangi, anot pareiškėjo, Konvencija nenustato senaties termino. 2015 m. sausio 19 d. pirmosios instancijos teisme gautas pareiškėjo 2015 m. sausio 16 d. atsiliepimas į atsiliepimą (b. l. 22), kuriame nurodyta, kad Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta teisė nepatirti nežmoniško elgesio yra absoliuti, todėl ją ginant negali būti taikomi jokie apribojimai, įskaitant ieškinio senaties termino nustatymą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI nuo 2008 m. liepos 25 d. iki 2009 m. balandžio 20 d. (b. l. 2, 9), tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2014 m. lapkričio 17 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 3), t. y. žymiai praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl to, jog Konvencijos 3 straipsnio taikymą aiškinantys „teisės nutarimai“ nėra išversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos jis nemoka, todėl ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Taip pat pareiškėjas visiškai be jokio teisinio pagrindo teigia, kad dėl Šiaulių TI pareigūnų elgesio jis negalėjo išsiaiškinti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimo pobūdį, sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to jis patiria neturtinę žalą.

Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų nebuvo galimybių pavaikščioti, trūko oro, svaigo galva, negalėjo normaliai miegoti, labai dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas, neteko daug svorio, susirgo skrandžio gastritu, kreipėsi žodžiu į Šiaulių TI administraciją su skundu. Įvertinusi pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kuriomis jis grindžia patirtą neturtinę žalą, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas 2008–2009 metais suprato savo teisių pažeidimą, o pareiškėjo argumentas, kad jis kreipėsi į teismą iš karto po sužinojimo apie padarytus pažeidimus, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Šiaulių TI 2008 m. liepos 25 d. iki 2009 m. balandžio 20 d., priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino į priežastis, sukliudžiusias pareiškėjui operatyviai kreiptis į teismą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo galimybe kreiptis į teismą, laikantis įstatymų reikalavimų, bei priežastimis, dėl kurių pareiškėjas laiku nesikreipė į teismą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė materialiosios teisės normas bei proceso teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArūnas DirvonasDalia Višinskienė