Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-12-14 · Civilinė byla Nr. 2A-1083-464/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-14
Bylos Nr.
2A-1083-464/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Kačinskienė (pirm.), Neringa Švedienė, Algirdas Auruškevičius
Ieškovas
O. D.
Trečiasis asmuo
M. L., Vilniaus apskrities viršininko administracija
Atsakovas
T. K. I.
Kategorijos
  • 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1083-464/2009Procesinio sprendimo kategorija: 30.5.; 30.9.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. gruodžio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Dalios Kačinskienės,

kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Algirdo Auruškevičiaus

sekretoriaujant A. Bajarūnaitei,dalyvaujant ieškovei O. D., jos atstovui adv. N. Stukui

atsakovės atstovams E. I., adv. S. L., adv. A.Raudoniui.

trečiajam asmeniui M. L.,vertėjai J. Terechovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės O. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės O. D. ieškinį atsakovei T. K. I. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo, tretieji asmenys M. L., Vilniaus apskrities viršininko administracija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė O. D. 2008-07-09 kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi (b.l. 1-4,100-101), prašė pakeisti nustatytą sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką: ieškovei O. D. paskirti naudotis žemės sklypu UAB ,,Inžineriniai tyrinėjimai“ filialo ,,Inžinerinė geodezija“ 2005-12-02 sudarytame žemės sklypo plane pažymėtu indeksu Nr. 1 – 842 kv.m, trečiajam asmeniui M. L. – žemės sklypu plane pažymėtu indeksu Nr. 2 – 271 kv.m, atsakovei T. K. I. – žemės sklypu plane pažymėtu indeksais Nr. 3 – 185 kv.m ir Nr. 4 – 321 kv.m, o 549 kv.m ploto bendro naudojimo kiemą palikti šalims naudotis bendrai; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau yra nustatyta naudojimosi tvarka, pagal kurią ieškovei tenka naudotis dviem atskirai vienas nuo kito ir priešingose žemės sklypo pusėse esančiais žemės sklypais. Tokia tvarka buvo nustatyta atsižvelgiant į žemės sklype esančius statinius ir esamą sklypo faktinį naudojimą. Šiuo metu dalis statinių yra nugriauta ir išregistruota iš nekilnojamojo turto registro. Pažymi, kad jai nepatogu naudotis vienas nuo kito nutolusiais sklypais, toks naudojimasis sukelia papildomų rūpesčių ir kliūčių ieškovės norui statytis savo sklype gyvenamąjį namą. Mano, kad pasikeitus faktinei situacijai, ji kaip turto dalies savininkė ir faktinė bendranaudotoja gali reikalauti pakeisti teismų sprendimais nustatytą naudojimosi tvarką.

Atsiliepimas

Atsakovė T. K. I. atsiliepimu į ieškinį (b.l. 38-42) su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog naudojimosi žemės sklypu tvarka buvo nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2001-07-04 nutartimi ir yra privaloma tiek ieškovei, tiek kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, juo labiau, kad konkreti tvarka buvo nustatyta tenkinant ieškovų O. D. ir A. S. ieškininius reikalavimus ir pagal jų pasiūlymus. Minėtos Vilniaus apygardos teismo 2001-07-04 pagrindu, kuri buvo palikta nepakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-01-21 nutartimi, buvo priimtas Vilniaus apskrities viršininko 2002-10-09 įsakymas Nr. 4158-01 parduoti ieškovei dalį žemės sklypo. Ieškinio atsiradimas sąlygotas subjektyvaus ieškovės noro sujungti atskirus sklypus į vieną masyvą, tuo sudarant palankesnes sąlygas gauti didesnę jo pardavimo kainą. Tokius savo ketinimus ieškovė atskleidė kitoje tarp šalių nagrinėtoje civilinėje byloje. Teigė, jog pakeitus žemės naudojimo tvarką, būtų iš esmės pažeistos jos teisės, padaryta materialinė žala - ji negalėtų naudoti žemės sklypo dalies pagal paskirtį (daržui ir sodui), kadangi atsakovės siūloma žemės sklypo dalis yra nedirbama, padengta moliu.

Šalies argumentai

Tretysis asmuo M. L. su ieškiniu sutiko bei prašė ieškinį tenkinti (b.l. 36).

Atsiliepimas

Tretysis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į ieškinį (b.l. 45-46) prašė civilinę bylą nutraukti (CPK 293 str. 3 p.). Nurodė, kad naudojimosi žemės sklypo tvarka yra nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2001-07-04 nutartimi, todėl yra privaloma ir turi būti vykdoma.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2009-05-27 sprendimu ieškovės O. D. ieškinį atmetė (b.l. 134-136). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė, CK 4.75 str. pagrindu reikšdama reikalavimą, pateikė naują naudojimosi tvarkos projektą (b.l. 82), kuris iš esmės koreguoja teismo sprendimu nustatytą naudojimosi tvarką tarp visų žemės sklypo naudotojų bei modifikuoja įsiteisėjusius teismo sprendimus, kas nėra galima. Pasak teismo, ieškovė nepagrįstai remiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-22 nutartimi, priimta c. b. 3K-3-598/2007, kuri reglamentuoja ne visiškai tapačius santykius, todėl ginčo atveju jokio precedento nesukuria (CPK 4 str.). Teismas sutiko, jog ieškovei yra tam tikrų kliūčių naudotis skirtingose vietose esančiais žemės sklypais, tačiau įvertinęs tai, kad tokia naudojimosi tvarka buvo jos pačios siūlyta ir aktyviai palaikoma, konstatavo, kad ieškovė žinojo ką ir kur perka, turėjo ir galėjo numatyti galimus nepatogumus, be to, sklypai įsigyti iki įsiteisėjusių sprendimų civilinėje byloje Nr. 2-9-798/2000 priėmimo ir į tokį jų įsigijimą buvo atsižvelgta nustatant naudojimosi tvarką. Tuo tarpu ieškovės nurodomi teiginiai dėl dalies pastatų nugriovimo teismo įvertinti kaip nepakankami ieškiniui tenkinti, netgi pripažinus ją turint tokio reikalavimo teisę, nes nugriauta tik keletas mažaverčių priestatėlių, be to, tai padaryta pačios ieškovės iniciatyva, pastarajai subjektyviai ir dirbtinai įtakojant galimų pagrindų naudojimosi tvarkos pakeitimui atsiradimą. Palyginęs reikalavimo pagrindu esantį planą (b.l. 82) su dabartinį naudojimą nustatančiu planu (b.l. 24), teismas konstatavo, kad tretysis asmuo M. L. nori naudotis faktiškai atsakovei priskirtu sklypu, nors savarankiškų reikalavimų atsakovei nereiškia. Ieškovė ginti jos teisių ir interesų, kas faktiškai yra daroma pareikšto turinio reikalavimu, negali, nes tam neturi įstatymo tvarka išreikštų įgalinimų. Tai teismas vertino kaip mėginimą realizuoti galimo susitarimo tarp ieškovės ir minėto trečiojo asmens būdą (CK 4.75 str.), nemodifikuojant priimtų sprendimų bei iš esmės nekoreguojant jais nustatytos tvarkos.

Šalies argumentai

Ieškovė O. D. apeliaciniu skundu (b.l. 139-143) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009-05-27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, pakeisti nustatytą sklypo, unikalus Nr. 0101-0022-0138, esančio Utenos g. 28/Kernavės g.36, Vilniuje, ieškinyje ir patikslintame ieškinyje nurodytą naudojimosi tvarką. Teigia, jog teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo galimybę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad reikalauti pakeisti nustatytą žemės sklypo naudojimosi tvarką galima pasikeitus faktinėms aplinkybėms, pavyzdžiui, kai pasikeičia bendrai valdomo daikto dydis, atsiranda nauji daiktai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-598/2007, 2007-12-07 nutartis c.b. Nr. 3K-3-563/2007). Teisės aktuose nėra įtvirtinta draudimų ar nurodymų, kad vieną kartą teismo sprendimu nustatyta žemės sklypo naudojimosi žemės sklypu tvarka negali būti keičiama. Todėl draudimas, pasikeitus aplinkybėms ir žemės sklypo bendrasavininkiams nesusitariant, kreiptis į teismą su prašymu pakeisti žemės sklypo naudojimo tvarką po to, kai ji buvo nustatyta teismo, pažeistų žemės sklypo savininkų teises ir būtų nesuderinamas su teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Pažymi, jog tuo atveju, kai teismo sprendimu išsprendžiamas ne konkretus ginčas, kurį išsprendus šalių santykiai pasibaigia, o pasisakoma dėl ilgalaikių teisinių santykių, šalims suteikiama teisė dar kartą kreiptis į teismą. Nesutinka su teismo išvada, kad nėra objektyviai pagrįsto pagrindo keisti nustatytą žemės sklypo naudojimo tvarką. Šiuo metu dalis buvusių statinių yra nugriauta ir išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro, žemės sklypu bei jame esančiu gyvenamuoju namu naudojasi tik ieškovė, bylą, kurioje anksčiau nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka, pradėta pagal 1994-08-03 ankstesnių savininkų ieškinį, ieškovė nuosavybės teisę į ginčo sklype esantį namą įgijo 1994-10-24 ir 1996-06-22 sandoriais, t.y. jau vykstant teismo procesui, ieškovė į bylą įtraukta tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1995-10-17 nutartimi, realizuojant procesinį teisių perėmimą. Ieškovės siūlomame žemės sklypo naudojimosi tvarkos pakeitime atsižvelgta į CK 4.81 str. 1 d. nustatytą proporcingumo kriterijų, t.y. dalys siūlomos nustatyti tokio paties dydžio (ploto), kaip buvo nustatyta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2001-07-04 nutartimi. Nesikeistų ir bendro naudojimo žemės sklypo naudojimo tvarka, tik atsakovės žemės sklypas pasislinktų apie 7 m. Atsakovės teisės nebūtų pažeistos, tuo tarpu ieškovės naudojamos sklypo dalys būtų sujungtos, taip užtikrinant racionalų jų naudojimą. Pagrindinė priežastis, kodėl siekiama pakeisti žemės sklypo naudojimo tvarką, yra būtinybė statyti gyvenamąjį namą bei siekis panaudoti žemės sklypą pagal paskirtį – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai. Tačiau, kol žemės sklypo naudojimosi tvarka nėra pakeista ir nėra išspręstas klausimas dėl ieškovei priklausančios žemės sklypo dalių sujungimo, ieškovė neturi galimybės atlikti parengiamuosius gyvenamojo namo statybos veiksmus. Tokioje situacijoje teismo reikalavimas pateikti įrodymus apie ketinimus statyti gyvenamąjį namą yra nepagrįstas. Tai, kad ieškovės pasiūlytas naudojimosi žemės sklypu variantas yra priimtinas ir tinkamas trečiajam asmeniui, nereiškia, jog pareikštu ieškiniu ginami trečiojo asmens interesai, o patvirtina, kad jos pasiūlymas yra optimalus. Pažymi, jog ieškovės pasiūlytam variantui pritarė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius, pasirašęs suderinimą ant plano. Be to, teismas nesiūlė trečiajam asmeniui M. L. palaikyti ieškinį ir tapti bendraieške. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas E. I. pripažino, kad atsakovei irgi būtų patogiau sujungti dvi skirtingose vietose esančias ir pagal galiojančią tvarka naudojamas žemės sklypo dalis, tačiau jokio kito atsakovei priimtino varianto nepateikė, tokiu būdu piktnaudžiaudami teise.

Atsiliepimas

Atsakovė T.K. I. ir jo atstovas advokatas S. L. atsiliepimais į apeliacinį skundą (b.l. 148-151,152-153) prašo Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009-05-21 sprendimą palikti nepakeistą. Kadangi išnagrinėtoje byloje naudojimosi žemės sklypu tvarka buvo nustatyta ne šaliu susitarimu, bet Vilniaus apygardos teismo 2001-07-04 nutartimi, nustatytos tvarkos pakeitimas, kaip tai nori padaryti ieškovė, iškreiptų civilinio proceso įstatyme nustatytą sprendimų pakeitimo tvarką ir įstatymo paskirtį. Todėl skundžiamo teismo sprendimo išvada apie tokio pakeitimo negalimumą yra pagrįsta tinkamu įstatymo aiškinimu ir taikymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-22 nutarties c.b. Nr. 3K-3-598/2007 bei 2007-12-07 nutarties c.b. Nr. 3K-3-563/2007, kuriomis remiasi ieškovė, faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, nes nurodytose bylose teismo sprendimais buvo keičiama tarpusavio susitarimu, bet ne teismo sprendimu nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka. Tvirtina, jog pagalbinių statinių nugriovimo faktas niekaip negali įtakoti naudojimosi tvarkos žeme pakeitimo klausimo, nes statiniai buvo nugriauti arba bendrojo naudojimo žemėje, arba kiekvienam bendaturčiui priskirtoje žemės sklypo dalyje. Kita vertus, dėl pagalbinių pastatų nugriovimo nesikeičia bendraturčių proporcijos naudotis atitinkama dalimi žemės sklypo. Pažymi, jog šalių faktinio naudojimosi žemės sklypu dalimi aplinkybė ir buvo pagrindinis motyvas teismui nustatant tokią naudojimosi tvarką, ir būtent šiuo argumentu rėmėsi ieškovė, prašydama nustatyti jos pageidaujamą naudojimosi žemės sklypu tvarką. Be to, apeliantė neįrodė, kad ruošiasi statyti namą, o Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje c. b. Nr. 2-902-51/2007 pateikė įrodymus, jog žemės sklypus ketina parduoti. Tvirtina, kad ieškovė siekia apjungti sklypo dalis ir tokiu būdu padidinti žemės sklypo dalies pardavimo kainą. Tačiau šis tikslas nėra susijęs su LR Žemės įstatymo 1 str. numatytais žemės teisinių santykių įgyvendinimo principais, todėl negali būti pagrindas tenkinti ieškinį, net ir pripažinus, kad teismas turi teisę keisti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą naudojimosi tvarką. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovė bei tretysis asmuo M. L., susitarusios tarpusavyje gera valia, gali apsikeisti naudojamomis žemės sklypo dalimis Nr. 4 ir Nr. 5, taip išspręsdamos kilusį naudojimosi žeme tvarkos pakeitimo klausimą, t.y. sudarydamos susitarimą, kuriuo būtų pakeista Vilniaus apygardos teismo 2001-07-04 nutartimi nustatyta naudojimosi tvarka, nekeičiant atsakovės teisės naudotis jai priskirta sklypo dalimi. Kadangi pagal ieškovės pateiktą žemės sklypo naudojimosi tvarkos pakeitimo projektą jos žemės sklypas Nr. 5 atsiduria vietoj M. L. naudojamo žemės sklypo Nr. 4, ji gali susijungti žemės sklypo dalis geranoriškai susitarusi su M. L.. Iš to daro išvadą, kad ne ieškovė, o tretysis asmuo M. L. nori naudotis atsakovės žemės sklypu Nr.1. Taigi ieškovė iš viso neturi reikalavimo teisės tokiam ieškiniui reikšti, nes savo norą naudotis jai priklausančiomis sklypo dalimis yra realizavusi susitardama su M. L..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacijos tikslas – atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas, patikrinti skundžiamo teismo sprendimo teisinį, faktinį ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str., 329 str.). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas, teisėjų kolegija nenustatė. Taigi apeliacijos dalyką sudaro apeliantės keliami netinkamai nustatytų faktinių aplinkybių ir netinkamo jų teisinio įvertinimo klausimai. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išaiškino teisės normų, reglamentuojančių bendraturčių tarpusavio santykius, jų teises bei pareigas, turinį ir tinkamai jas taikė, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl ginčo dalyko. Skundo argumentai prielaidų panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nesudaro.

Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinyje įvardinto naudojimosi tvarkos, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pakeitimo būtinumo pagrindo apeliantė neįrodė. Skundžiamame sprendime teismas įvardijo argumentus, kodėl, teismo manymu, negalimas naujos naudojimosi tvarkos nustatymas pagal ieškovės pasiūlymus. Kolegija iš esmės sutinka su teismo sprendimo motyvais. Faktas, kad bendraturčiai turi teisę keisti naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarką, o nesusitarus dėl to kreiptis į teismą, nekvestionuotinas. Toks pažeistų teisių ar interesų gynimo būdas tiesiogiai įtvirtintas teisės normomis, reglamentuojančiomis bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą, tuo keliu formuojama ir teismų praktika. CK 4.75 str. 1 d. nustatyta pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, pagal kurią bendrosios nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Ši įstatymo nuostata pirmiausiai įpareigoja bendraturtį, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtinausio abiems šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Kuo optimalesniam naudojimosi bendrąja nuosavybe variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis, o siekimas patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 str. ir 4.75 str. nuostatų. Teismas, nagrinėdamas ginčą tarp bendraturčių, kai pastarieji nesusitaria dėl bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdo bei sąlygų, patikrina priežastis, kodėl bendraturčiai nesutaria ir kuris iš jų pažeidžia interesų derinimo principą.

Nagrinėjamas atvejis yra specifinis, nes ginčas dėl naudojimosi konkrečia žemės sklypo dalimi tarp šalių egzistuoja jau seniai ir buvo sprendžiamas ne vienerius metus, tame tarpe ir teisme (b.l. 14-23, Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo c.b. Nr.2²²-1596/2001). Teismas, nustatydamas konkrečią naudojimosi žemės sklypu tarp bendraturčių tvarką, akcentavo susiklosčiusius faktinės žemėnaudos klausimus ir tai nulėmė būtent tokį sprendimą dėl žemės sklypo dalies (ar dalių) priskyrimo naudotis kiekvienam iš bendraturčių. Pastebėtina ir tai, kad būtent toks teismo sprendimas atitiko pačios apeliantės O. D. norą ir interesus Apeliantė, ieškinyje tvirtindama apie faktiškai pasikeitusią po priimto teismo sprendimo situaciją, jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis tokių aplinkybių, kad atsakovei priskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje nesama vaismedžių, kitų sodinių, daržo ir pan., kad ši realiai net ir nesinaudoja jai paskirta žemės sklypo dalimi, kad jos, ieškovės, siūlomas naujas naudojimosi žemės sklypo dalimis variantas nepažeis kitos ginčo šalies – atsakovės T. K. I. interesų naujai jai tenkančios naudotis dalies vertingumo požiūriu, įskaitant ir tai, ar dalys lygiavertės pagal funkcinę paskirtį, kad jos ketinimui statytis gyvenamąjį namą priskirtoje sklypo dalyje realiai kliudo buvusi nustatyta žemės sklypu tvarka (žemės sklypo dislokacija, forma, jo nepakankamumas numatytoms statyboms ir t.t.), nepagrindė. Tačiau bylų nagrinėjimo teisme rungimosi principas reikalauja ginčo šalis įrodyti savo reikalavimų pagrindą (CPK 12 str., 177 str. 4 d., 178 str.), nebent pagal įstatymą kurių nors aplinkybių įrodinėti nereikia (CPK 182 str.). Apeliantė įrodinėjimo pareigos tinkamai neįgyvendino ir nepateikė tokių duomenų, kurie leistų teismui įsitikinti, kad atsakovės teisės nebus labiau varžomos, nei yra būtina esamojoje situacijoje, kad teismo sprendimas ir juo nustatyta privaloma visiems bendraturčiams naudojimosi žemės sklypu tvarka šiandien jau neatitinka naujai susiklosčiusių faktinių teisinių santykių, t.y. kad egzistuoja objektyvi, o ne subjektyvi būtinybe keisti ankstesniu teismo sprendimu patvirtinta tvarką.

Kita vertus, bendrosios dalinės nuosavybės objekto atžvilgiu teismo sprendimu nustatytos tvarkos pakeitimas esant bent vieno iš bendraturčių iniciatyvai iš esmės yra leistinas, jei toks pakeitimas yra pozityvus, pagrįstas racionaliu daikto naudojimu ir objektyviai kilusia būtinybe. Tokio reikalavimo – nustatyti kitą, nei buvo anksčiau, naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, pareiškimas teisme anaiptol nereiškia jau priimto dėl to teismo sprendimo pakeitimo ar jo modifikavimo, su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu traktavimu kolegija nesutinka ir šie apeliantės skundo argumentai pripažintini teisingais. Tačiau, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, teismas tinkamai sprendė dėl ieškovės negalėjimo veikti trečiojo asmens M. L. vardu. Pagal siūlomą naują tvarką (b.l. 82), M. L. naudojamo sklypo dalis taip pat turėtų pasislinkti į kairę, jos naudojamas ūkinis pastatas tokiu atveju liktų vien apeliantės pageidaujamojoje naudotis sklypo dalyje. Todėl esant būtent tokiam naudojimosi tvarkos pakeitimo variantui, M. L., priklausomai nuo pozicijos (sutinka ar nesutinka su ieškovės siūlymais), turėjo tapti arba bendraieške, arba atsakove. Teisėjų kolegija visiškai nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas esą turėjęs M. L. siūlyti tapti ieškove. Nesant dėl to pareikštų jos paties atitinkamų reikalavimų teisme, teismas ir neturi pagrindo vertinti su jos teisėmis bei pareigomis susijusių klausimų. Priešingas traktavimas akivaizdžiai pažeistų CPK 13 str. įtvirtintą dispozityvumo principą, nulemiantį asmens teisę laisvai disponuoti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis, bei šalių procesinio lygiateisiškumo principą, numatytą CPK 17 str., kadangi tokio pobūdžio teismo siūlymus būtų galima net įvertinti kaip veikimą atsakovės nenaudai. Įstatymų leidėjo valia, teismui, išskyrus tam tikrų kategorijų bylas, yra suteikta diskrecijos teisė pagal CPK 45 str. nuostatas svarstyti tik netinkamos šalies – ieškovo - pakeitimo tinkama šalimi klausimą, o šiuo atveju tam sąlygų nebuvo. Pati M. L., būdama dalyvaujančiu byloje asmeniu, jokių materialinių teisinių reikalavimų atsakovei nepareiškė, apeliantė dalyvauti byloje atsakove pagal naują žemės sklypo naudojimosi projektą jos taip pat neįtraukė, todėl dar ir ši priežastis sąlygojo savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti.

Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia iš esmės teisėto bei pagrįsto teismo sprendimo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas. Iš apeliantės priteistina valstybei 12,95 Lt procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (b.l. 156) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš O. D. 12 (dvylika) litų 95 centus pašto išlaidų valstybės naudai.

Kolegijos pirmininkė Dalia KačinskienėTeisėjai Neringa ŠvedienėAlgirdas Auruškevičius