Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. B. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarimo, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 124¹ str. 7 d. ir 126 str. 1 d., ir nubaustas galutine subendrinta bausme – 1000 (vieno tūkstančio) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nubaustas už tai, kad jis 2014 m. balandžio 24 d., apie 01:57 val., Vakariniame aplinkkelyje, Vilniuje, vairavo automobilį Mercedes Benz, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 0,52 promilių girtumas), nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Šiais veiksmais jis padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus LR ATPK 124¹ str. 7 d., 126 str. 1 d.

Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai apelianto atžvilgiu netaikė ir LR ATPK 30¹ str. nuostatų. R. B. teigimu, nurodytos aplinkybės bei jam nustatytas nedidelis neblaivumo laipsnis suteikia pagrindo manyti, jog padarytas pažeidimas yra atsitiktinio pobūdžio, be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog apeliantas piktnaudžiautų alkoholiu ar ankščiau būtų įvykdęs panašaus pobūdžio teisės pažeidimus. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens įvykdytas teisės pažeidimas nesukėlė eismo įvykio, neatsirado žalingų pasekmių jo ar kitų asmenų gyvybei bei sveikatai, žala turtui taip pat nebuvo padaryta.

Pažymima ir tai, kad apeliantas gyvena Vilniuje, o jo darbo vieta yra Vievyje, todėl automobilis jam yra būtinas. Automobilis jam reikalingas dar ir dėl jo sveikatos būklės, t.y. dėl 2012 m. gruodžio 3 d. eismo įvykyje patirtų sužalojimų. Akcentuojama ir tai, kad R. B. gyvena su močiute, todėl negalėjimas vairuoti automobilio apsunkins ne tik jo, bet ir pastarosios gyvenimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

R. B. skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu pripažintas kaltu pagal LR ATPK 124¹ str. 7 d. ir 126 str. 1 d. Nors apeliantas savo kaltės dėl jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų neginčija, tačiau nurodo, kad teisės pažeidimai buvo padaryti būtinojo reikalingumo sąlygomis, todėl jo atžvilgiu turėjo būti taikytos LR ATPK 17 str. nuostatos.

LR ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš LR ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju būtinojo reikalingumo nebuvo, todėl R. B. baustinas LR ATPK nustatyta tvarka. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

LR ATPK 17 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos - tai 1) gręsiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gręsiantis pavojus turi būti realus; 3) gręsiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje pateiktus duomenis, sprendžia, jog aplinkybių, patvirtinančių būtinojo reikalingumo buvimą R. B. veiksmuose, byloje nenustatyta.

Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo, surašyto R. B. atžvilgiu, 2014 m. balandžio 24 d., apie 01.57 val. jis Vilniaus m., Vakariniame aplinkyje vairavo automobilį Mercedes Benz, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 0,52 promilių girtumas), nepateikė vairuotojo pažymėjimo.

Pagal Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubiosios pagalbos skyriaus pateiktą Paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapą Nr. 32240, R. B. buvo apžiūrėtas 2014 m. balandžio 24 d., 01.40 val. Po apžiūros jam nustatytas krūtinės ląstos sumušimas, pastarasis išsiųstas ambulatoriniam gydymui (b. l. 11), kas visiškai patvirtina apelianto versiją, jog pažeidimo padarymo metu jis automobiliu vyko namo po medikų apžiūros, o automobilį vairavo tik dėl to, jog naktį pajuto stiprius skausmus krūtinėje, dėl ko manė, jog jo sveikatai ar gyvybei gresia realus pavojus.

Tačiau, šių aplinkybių kontekste pažymėtina, apeliantui inkriminuojami administraciniai teisės pažeidimai buvo įvykdyti jau pastarajam vykstant namo po medikų apžiūros, nustačius skausmo krūtinėje priežastis ir patvirtinus, kad joks pavojus R. B. sveikatai ar gyvybei negresia, todėl apelianto nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju nepašalina padarytų pažeidimų priešingumo teisei ir jų pavojingumo, nes šiuo atveju apeliantas galėjo imtis kitų priemonių, pvz., grįžti į namus kitu būdu, o ne pats sėsti prie vairo ir tokiu savo elgesiu sukelti grėsmę ne tik savo gyvybei bei sveikatai, tačiau ir kitų eismo dalyvių saugumui, kas neabejotinai leidžia teigti, jog apeliantas nagrinėjamu atveju neveikė būtinojo reikalingumo sąlygomis.

Atmetant apeliacinio skundo argumentus, kad minėtame Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubiosios pagalbos skyriaus Paciento, patyrusio traumą, apžiūros lape Nr. 32240, nurodyta, jog R. B. apžiūros metu alkoholio/svaigalų vartojimo klinikiniai simptomai nebuvo nustatyti, todėl apeliantas neturėjo pagrindo manyti, kad jis yra apsvaigęs, pažymėtina, kad apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog prieš eidamas miegoti jis išgėrė du butelius alaus, o naktį pabudo, pajutęs stiprius krūtinės skausmus. Šias aplinkybes administracinėn atsakomybėn traukiams asmuo nurodo ir apeliaciniame skunde, todėl abejoti tuo, jog asmuo įvykio dieną vartojo alkoholinius gėrimus pagrindo nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantui vykstant iš ligoninės buvo nustatytas lengvas, 0,52 promilių girtumo laipsnis, kas leidžia pagrįstai teigti, jog esant tokiam nedideliam girtumui, R. B. apžiūrą atlikę medikai galėjo nepastebėti jokių pastarojo elgesio pokyčių, kurių pagrindu galėtų konstatuoti kokius nors alkoholio/svaigalų vartojimo klinikinius simptomus. Akcentuotina ir tai, kad toks medikų įvertinimas buvo pateiktas tik iš bendrosios paciento būklės, t.y. jo išvaizdos, motorikos ir pan., jokie išsamesni tyrimai, siekiant nustatyti, ar R. B. apžiūros metu buvo apsvaigęs, gydymo įstaigoje nebuvo atlikti. Tuo tarpu policijos pareigūnų nustatytu girtumo laipsniu aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti. Blaivumo testas buvo atliktas tinkamu alkotesteriu, jo patikra buvo galiojanti (b. l. 7), blaivumo testo atlikimo tvarka nebuvo pažeista.

Vertinant apelianto argumentus dėl LR ATPK 30¹ str. nuostatų taikymo jo atžvilgiu, pabrėžtina, kad LR ATPK 30¹ str. 1 d. nustatyta, jog organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis LR ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad tokių aplinkybių R. B. administracinio teisės pažeidimo byloje nėra. Tai, kad pažeidėjas pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, buvo atsižvelgta skiriant minimalią sankcijoje numatytą nuobaudą, o apelianto skunde nurodytos aplinkybės dėl teisės vairuoti transporto priemonės reikalingumo atliekant darbines funkcijas ir prižiūrint močiutę, nelaikytinos išimtinėmis, kurių pagrindu galima būtų skirti mažesnę nei įstatymo numatytą nuobaudą ar jos visai neskirti. Aplinkybės, susijusios su patraukto administracinėn atsakomybėn asmens būtinybe vairuoti transporto priemones vykstant į darbą ar darbo metu, su galimybe rūpintis artimaisiais, nesudaro pagrindo išimties tvarka švelninti pažeidėjo teisinę padėtį. Asmuo, žinodamas, kad turi rūpintis artimaisiais, ar kad vairuotojo pažymėjimas jam reikalingas darbui, dar prieš darydamas tokio pobūdžio teisės pažeidimą, turėjo numatyti ir įvertinti galimas neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nelaikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Šių aplinkybių plotmėje akcentuotina, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (LR ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinant nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, bei įvertinęs tai, kad R. B. padarė vieną pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Esant nustatytoms aplinkybėms, keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarimą apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs reikšmingas bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino R. B. kaltu dėl jam inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų padarymo ir tinkamai individualizavo jam paskirtą nuobaudą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.